Grupinė paroda „4XGB“ galerijoje „Meno parkas“ Kaune

Iki lapkričio 19 d. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veikia menininkų Aido Bareikio, Žilvino Kempino, Juliaus Ludavičiaus ir Ievos Martinaitytės-Mediodijos paroda „4XGB“.

Pasirinktu pavadinimu 4XGB Niujorke gyvenantys ir kuriantys keturi autoriai – Aidas Bareikis, Julius Ludavičius, Ieva Martinaitytė-Mediodia, Žilvinas Kempinas – toliau rašo savo ateities istorijas, pasitelkdami 30 metų praeitį.

Lietuviškuose tekstuose dažnai jie būna susieti grupės „Geros blogybės“ vardu ir pristatomi kaip legendinio 1992 metų Kęstučio Zapkaus dailės kurso auklėtiniai. Tarp Nepriklausomybės atgavimo pirmųjų metų svarbiausių Lietuvos meno įvykių pažymėtos K. Zapkaus ir jo studentų pavardės, jie dažnai minimi, kaip ankstyvieji eksperimentatoriai, lokaliniame kontekste vieni pirmųjų pralaužę tradicinės vaizduojamosios dailės rėmus ir įnešę kitų dimensijų į vizualinį meno pasaulį. Tokie įrašai – Lietuvos ankstyvojo šiuolaikinio meno istorijoje.

Bet dėstytojo ir auklėtinių ryšys akivaizdus ir dabar. Ir ne stilistikos prasme, ko įprastai ieškoma mokytojų ir mokinių kūryboje, bet stipriu nusistatymu individualiai aiškintis savojo pasaulio gelmes. Kadais K. Zapkaus ištartas kūrinio apibūdinimas – kaip svarbu, kad jis būtų labai sudėtingas, nesumeluotas, be pretenzijų ir tiesiog gerai atliktas, nesivaikantis išskirtinių gudrybių ar virtuoziškų triukų – atrodo, yra ir dabartinės keturių menininkų parodos latentinis dėmuo. Šios parodos „4XGB“ autoriai sureagavo į prieš keletą mėnesių galerijoje „Meno parkas“ K. Zapkaus apsilankymą ir jo tapybos parodą dabar surengdami savas konceptualiai sudėtingas ir individualias ekspozicijas toje pačioje galerijoje.

Aido Bareikio instaliacija „Aš dirbu, kad pavargčiau“ atrodo gviešiasi atimti mitinio Sizifo amžino darbo modelį ir pritaikyti jį savoms reikšmėms. Menininko pradiniai darbai – pasirinktos medžiagos smulkinimas į vis mažesnes dalelytes, po to bandymai jas suformuoti atgalios, žinant, kad to jau niekada nebepavyks – specialiai parodo negrįžtamojo proceso pėdsakus – didėjančią entropiją. Nykimas, netvarka, monotonija, anot autoriaus, gali būti specialiai organizuota ir kompleksiška. Tarpai tarp dalelių, tuštumos saitai tarp befunkcinių daiktų (jų jau nebeatsikratysime) gali pripildyti erdvinę kompoziciją poetiškos harmonijos ir Aido Bareikio tarsi haiku kuriamo įvaizdžio: „stebi per langą mėnulio apšviestas dulkes, kurios be perstojo sukasi tamsiame kambary, niekada nenusėsdamos“.

Ieva Martinaitytė-Mediodia – kuria iš prisiminimų kylančių fizinių potyrių atvaizdus. Tapyboje aiškiausiai į akis krentantys dėmenys – ryškios ir skirtingos raudonos spalvos bei aštrių linijų rėžiai – turi konkrečius atitikmenis, tokius kaip Niujorkas ir deginanti saulės kaitra, tačiau nebeturi nei pradinio motyvo, objekto, nei figūratyvinio naratyvo. Tapymo metu patirtis (prisiminimai, mąstymas, užsimiršimai) sudėliojama  į atitinkamą režimą – tai, anot menininkės, vizualinis smegenų impulsų žemėlapis, iš atsitiktinių dėmių konstruojantis laiko fragmentus į judančią erdvę. Pasirinktas dvilypis tapymo atlikimo būdas: vienose sluoksniuose leidžiama dažų „baloms“ laisvai, jų sąmoningai neformuojant išdžiūti,  kituose jau imamasi teptuko, pieštuko ar net oro pagalbos – dažai purškiami su aerografu. Tai leidžia kurtis abstrakcijai – sava pasąmonine kalba aprašytam autoportretui. Ar jį galima skaityti kitiems? Turbūt tik prisipažįstant sau, per savo patirtis, asociacijas, kuriant savo patyrimų neuro-dienoraštį.

Žilvinas Kempinas Kaune savo darbus pristato pirmą kartą, tai skirtingų metų septynių objektų ir instaliacijų grupė: „Šaukštas“, 1999; „FLUX“, 2009; „Guoliai“, 2015; iš ciklo „ES Series“ kūrinys „Nembus“, 2018; BC piešinys „#20220523“, 2022;  „O3“, 2023 ir septintasis kūrinys, atliktas specialiai šiai parodai – „Juodas triptikas“ 2023. Pasirinktas retrospektyvinis žvilgsnis išryškina ne tik dažnai naudojamos medžiagos, audiojuostelės judėjimo paradoksus, bet ir sufokusuoja dėmesį į kitą šio žaismo bendrininką – oro elementą. Nors bendroje menininko sukurtoje atmosferoje yra santūrių vaizdinių, tačiau būtent jie įrodinėja, kad čia svarbiausi objektai sukuriami iš oro, iš tuštumos, iš aplinkos, kur svarbi net mažiausia dalelė. Judančių ar dinamiškai užfiksuotų linijų besiplaikstančius kontūrus atsveria modifikuotas šaukšto kotelis – jis vandens liniją kraštuoja lygiai, vienodai ir prikausto apgautą akį – juk taip nebūna tikrovėje.

Juliaus Ludavičiaus pristatomas naujausias tapybinis objektas „X“ sintezuoja paties menininko ketverių dešimtmečių kūrybinius išgyvenimus ir teorizuoja bendrą tapybos istoriją, klausdamas, kas yra tapyba? Tam tikslui jis atsigręžia į laiko dimensiją ir į tapybą įveda kino medijos esminius šviesos ir tamsos elementus. „X“ panaudojama portalo formos (horizontali 7 metrų elipsė) plokštuma, ritmingo šviesos-tamsos kismo mechanizmo ir amžinųjų tapybinių antipodų (abstraktaus vs realistinio) sugretinimo jėga. Darbo šviesioji ir tamsioji pusės apylygės, o abstrakcijos ir realizmo kodai taip pat vieni kitų nepersveria. Anot menininko dabar kūrinyje, kitaip nei ankstesniuose „mažiau dramos, daugiau meditatyvios įtampos“. Tai skatina kontempliacinį budrumą, kuris primena konceptualistų svarbią nuostatą, nuolat pasitikrinti savo žiūrėjimo įpročius, juos atnaujinant.

Tekstas: Kristina Budrytė-Genevičė

Fotografijos: Airida Rekštytė / Galerija „Meno parkas”