„Meno tvermės dėsnis“ pristatomas Švedijoje

Lapkričio 28 dieną, Eskilstunos meno centre, Švedijoje, bus pristatytas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ projektas „Meno tvermės dėsnis“. Projektas tęsis iki 2010 m. sausio 31 dienos. Pasak projekto kuratorius Igno Kazakevičiaus, „Kultūrpolis“ menu ir kūryba ženklina savo penktuosius metus, todėl projekte pristato glaudžiai su centru bendradarbiaujančius bei šiuolaikinio meno estetiką analizuojančius menininkus: Jūratę Kazakevičiūtę (minkštosios skulptūros objektai), Ligitą Marcinkevičiūtę (piešiniai markeriu), Bronę Neverdauskienę (instaliacija) Auksę Petrulienę ir „Psilikono teatrą“ (audio – vizualinis performansas), Žygimantą Augustiną (tapyba), Anatolijų Klemencovą (objektai, instaliacijos), Tadą Vosylių (kinetiniai objektai).  Autoriai intriguojančiai išryškina sudedamąsias „vizualinės kultūros“ dalis – formą, spalvą, tekstūrą ir faktūrą, medžiagiškumą ir laiko trukmę, vizualinės retorikos klišes, remake`us ir semantiką.  Jų mene vienodai svarbu ir technikos virtuoziškumas ir turinio intriga. Daug dėmesio yra skiriama fiziologiniams motyvams ir medžiagiškumui per kuriuos išreiškiamas kūrinio vizualiosios estetikos ir kūrinio informatyvumo santykis. „Meno tvermės dėsnis“ – tai gradacija nuo elementarios paviršiaus plastikos iki kūrybos proceso vizualizavimo.

Atidarymo metu Auksė Petrulienė atliks Klaipėdoje sukurtą audiovizualinį performansą „Dėmesio, undinės atakuoja“. Švediškoji „Psilikono teatro“ spektaklio versija bus atlikta improvizuojant su švedų eksperimentinio džiazo grupe “Memento normative”.

Eskilstunos meno centro projektas bus pristatytas Klaipėdoje šiais metais, gruodžio 11 dieną. Dailės parodą matysime Klaipėdos dailės parodų  rūmuose, o menininkų meistriškumo pamokos įvyks „Kultūrpolio“ meno kiemo dirbtuvėse.

Žygimantas Augustinas – naujosios Lietuvos tapybos atstovas. Tapydamas jis siekia ne perteikti realybę, o veikiau  konvertuoti ją į tapybos kalbą. Juk nutapytas personažas gali likti tik dažais ir drobe, tačiau pasisekęs kūrinys gyvuos ir komunikuos tarsi gyvas žmogus. Derindamas barokine stilistiką ir šiuolaikinio meno koncepcijas menininkas poruoja pseudo aplinką ir enciklopedinę tikrovę, save ir savo kloną. Ž. Augustino neorealizmas – žaismingai egzistencialus ir įkyriai romantiškas.

Tado Vosyliaus rankose tai, kas įprastai būtų vadinama skulptūra, tampa keturių dimensijų objektu, t.y. iliuzija, arba suvokėjo provokacija. Menininko darbai bilda, stena, spausdina sąskaitas faktūras ir faksus, prisilietus reaguoja. Keturmačius „Lavonus“ autorius, regis, išplėšia iš paskutiniųjų gyvenimo inercijos minučių, mums pateikdamas post judesio ir post retorikos regimybę – plonytę raudoną liniją tarp tradicinės skulptūros ir šiuolaikinės estetikos kanonų.

Jūratės Kazakevičiūtės kūrinys kvestionuoja moters – menininkės įvaizdį. Moteriškomis kojinėmis apmauti kūriniai plastiškoms formoms suteikia siurrealistinio, kiek šiurpoko fiziologiškumo, ir mūsų žvilgsniai slysta skulptūrų paviršiumi, o mūsų vertinimo kriterijai pasipildo baimės ir erotikos, mirties ir poparto eilutėmis.

Anatolijus Klemencovas kalba apie magiškąjį  kažką. „1 Klemas“ – sąlyginis įkvėpimo vienetas, išmatuojamas labai pučiant savo ego, reklaminius ir kitokius meno būties burbulus. „Visa ko pradžia – nedrąsus bandymas sukurti „KAŽKĄ“. To kažko įtikinančio kūrimas neretai įgauna groteskiškas kančios formas”, – sako autorius.

Sukultūrintos gatvės stiliaus ikonos, sunormintas žargonas… Ligitos Marcinkevičiūtės darbuose susipina stilistinis primityvizmas, groteskas, eklektika, banalybė ir romantika. Galerijos ir gatvės erdvių sankryža susieja „aukštąjį“ ir „masių“ meną. Kičas – geriausi skirtingų sferų klijai. Tačiau nepasikliaukite pirmuoju įspūdžiu. Ligitos tipažų protėviai gimė patvoriuose. Jų galeriniai giminaičiai mikelandželiškai nukalti vienu kartu. Drąsios, atviros, aštrios, atvirkštinės, storos, vietomis šokinėjančios, nupleišėjusios tarsi kreiva džinsų siūlė linijos, kaligrafiški – platūs, juostiniai ir punktyriniai – markerių potėpiai. Autorei pakanka tik vienos linijos išreikšti savitam ideologiniam požiūriui ir emocijų skalei.

1000 Bronės Neverdauskienės pasakojimų…  Apie  tiražuojamą grožį, apie jo adaptaciją, imitaciją, t.y. apie visiems prieinamus ir suprantamus dalykus. Pradžia. Taškas erdvėje. Pixelis. Išdidintas kilimo rišimo mazgas virsta kamuoliu. Ornamentinių plokštumų ir tūrinių objektų santykis – kambariu, galerija, bet kuria kamerine ar viešąja erdve. Vieno esminio struktūros elemento hiperbolizavimas leidžia erdvinį kūrinį plėtoti iki begalybės, x y z kryptimis.  Kūrinį galima tiražuoti, kūrinį galima paliesti, galima įžengi į jį… Ir grožis tampa visiems prieinamas. Ir kiekvienas turi teisę 1000 kartų pakartoti frazę “kaip gražu”.

Auksė  Petrulienė grafikos techniką ir spaudos procesą išplėtojo iki teatralizuotos akcijos, garsinio-vaizdinio performanso. Jos „Psilikono teatras“ trina ribas, skiriančias vizualiuosius ir scenos menus. „Psilikono teatro“ vaidinimas yra viešas vaizdo žaidimas su silikoninėmis lėlėmis, tekstais, asmeniniais ir iš žiūrovų pasiskolintais daiktais, vaizdo ir garso efektais. Kultiniais tapę silikono personažai yra nesunaikinami. Lankstomi, tampomi murkdomi įvairiuose skysčiuose ir dažuose jie demonstruoja ištvermę ir gali tapti pavyzdžiu, kaip išgyventi kenksmingoje kasdienybėje. Šis neįtikimas lėlių gajumas nulėmė socialines „Psilikono teatro“ performansų temas. Nuo 2005 m. „Psilikono teatras“ rengia pasirodymus meno nepaliestose vietose (daugiabučių kiemuose, sporto klubų baseinuose), idant sutiktų kuo daugiau neįprastų žiūrovų, pažintų jų poreikius ir  suprastų, ko visuomenė tikisi iš šiuolaikinio meno.
Projektas tęsis iki 2010 m. sausio 31 dienos.
Projekto organizatorius: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras „Kultūrpolis.
Projekto kuratorius: Ignas Kazakevičius.