τὰ ἐπὶ τὰ μεταφυσικά (II dalis)

2020 m. rugsėjo 20 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Linas Bliškevičius

Pirmą kartą žodis „patafizika“ publikacijose pasirodė 1893 metais, leidinyje L’Écho de Paris littéraire illustré, tekste pavadintame „Guignol“.[1] Buitinėje kalboje šis žodis buvo vartojamas dar anksčiau, paties Alfredo Jarry ir jo bendraklasių, siekiant pašiepti Reno miestelio licėjaus, kurioje šie mokėsi, fizikos mokytoją, kuris kaip teigiama buvo Karaliaus Ūbo provaizdis. Vis tik pagrindiniu patafizikos termino populiarumo šaltiniu tampa kitas Jarry kūrinys – knyga Darbai ir nuomonės daktaro Faustrolio, ´patafiziko, parašyta 1898 m. ir publikuota po mirties, 1907 metais (kai kur minima, jog 1911 metais). Joje Jarry pateikia šio žodžio etimologiją kaip Aristotelio metafizikos sąvokos variaciją arba sąskambį su ja, jos vedinį – patafizika metafizikos atžvilgiu laikoma tuo, kas yra metafizika fizikos atžvilgiu. Tačiau patafizikos terminą, jis padabina apostrofa. Monografiją apie patafiziką parašęs Andrew Hughillas teigia, jog tai gali būti aliuzija į dekadentų poetų tikslą – Épater les bourgeois (liet. šokiruoti buržuaziją), kur prancūziškasis l’accent aigu (kairinis ženklas ženklas, kuriuo akcentuojama „e“), lyg nuslysta į vietą prieš raidę ir virsta apostrofa, suteikiančia pjesės „Karalius Ūbas“ socialinio konteksto konotaciją.

Pats žodis yra paronimas, t.y. meninė priemonė, kalambūras, kur žodžių reikšmės apjungiamos per jų panašų skambesį. Dar vienas kalambūras atsiranda ir vėlesnėje Collège de ‘Pataphysique Faustrolio knygos leidimo anotacijoje – épate à physique (liet. šokiruojanti arba ironišką įspūdį kelianti fizika), minimi ir kiti kalambūriniai variantai.[2] Žodis patafizika tampa simboliu, o minėtoji apostrofa, nors paties Alfredo Jarry pavartojama tik vieną kartą Faustrolio knygoje sutinkamoje definicijoje[3], tampa skiriamuoju ženklu, kurio vartojimą nustatė Jo Vėlioniškoji magnifisencija, Collège de ‘Pataphysique Vice-kuratorius-steigėjas: „Vien žodis Patafizika, iš esmės ir remiantis Jarry tekstais, referuojant į Įsivaizduojamų sprendimų mokslą kaip tokį, turi teisę į apostrofą.“[4] Anot paties Alfred Jarry, Patafizika yra „mokslas tų reiškinių, kurie papildo metafiziką, egzistuoja ir pastarosios viduje, ir už jos ribų. Ji driekiasi tiek pat už jos ribų, kiek toji driekiasi už fizikos ribų. Pavyzdžiui, kadangi epifenomenas dažnai yra atsitiktinumas, ´patafizika bus visų pirma ypatybių mokslas, nors teigiama, kad egzistuoja tik bendrybių mokslas. Patafizika tyrinės dėsnius, valdančius išimtis ir aiškins visatą, egzistuojančią šalia šios, arba, mažiau ambicingai, apibūdins visatą kuri gali būti – ir, turbūt, turi būti – įžvelgta vietoj tradicinės, nes dėsniai, kurie turėjo būti atrasti tradicinėje visatoje yra tokios pat išimčių koreliacijos, nors ir pasitaikančios dažniau, bet kuriuo atveju atsitiktiniai duomenys, redukuoti iki neišskirtinių išimčių statuso ir jau nebeapima net jokios originalumo vertybės.”[5] Šios knygos skyrius – „Patafizikos elementai“ – prasideda sakiniu: „epifenomenas yra tai, kas įsiterpia į fenomeną“[6], o tai reiškia, jog sąmonė, kaip šalutinis pasaulio reiškinys, įsiterpia į pasaulio reiškinius, jo savybes. Vėliau suformuluojamas ir sąvokos apibrėžimas: „Patafizika yra įsivaizduojamų sprendimų mokslas, kuris simboliškai priskiria objektų bruožams jų virtualumo savybes.“[7] Tai galima sutapatinti su Immanuelio Kanto estetikos veikale Sprendimo galios kritika aprašomu skonio sprendimu, kurį jis apibūdina taip:

„jei skonio sprendinyje vaizduotė turi būti laikoma laisva, tai ji, pirma, imama ne kaip atkuriamoji vaizduotė, paklūstanti asociacijos dėsniams, bet kaip kuriamoji ir savaveiksmė (kaip galimų stebinių visokiausių formų pradėjėja); ir nors duotojo jutimų objekto pagavoje vaizduotė saistoma apibrėžtos šio objekto formos ir tiek jai nebūdingas laisvas žaismas (kaip poezijoje), vis dėl to lengva suprasti, kad objektas gali jai pateikti kaip tik tokią formą, kurioje glūdi įvairovės derinys, kurį vaizduotėje, jeigu ji būtų laisvai palikta pati sau, sukurtų laikydamasi intelekto dėsningumo apskritai. Užtai [mintis], kad vaizduotė laisva ir vis dėlto savaime dėsninga, t.y. kad joje glūdi autonomija, yra prieštaringa. Tik intelektas teikia dėsnį. […] Dėsningumas be dėsnio ir subjektyvus vaizduotės ir intelekto atitikimas be objektyvaus atitikimo galėtų, kadangi vaizdinys siejamas su apibrėžta objekto sąvoka, egzistuoti tik kartu su laisvo intelekto dėsningumu (kurį taip pat galima pavadinti tikslingumu be tikslo) bei su skonio sprendinio savitumu.“[8]

Kitaip tariant, egzistuoja vaizduotės ir laisvės ryšys, o įsivaizduojamas sprendinys galėtų būti įgalinamas vaizduotės laisvės, kuri, anot Jarry, leidžia sąmonėje esančias virtualias savybes priskirti tam, ką įprasta suvokti kaip objektyvią tikrovę. Dėl to vaizduotėje slypintis potencialas kartais gali pasakyti daugiau, nei pati tikrovė – vaizduotės reprezentacijos įgalina naujus sprendinius. Tai ir reiškia įsivaizduojamus sprendimus, kurie čia ironiškai papildomi mokslo sąvoka.

Ryšys su mokslu, siūlo ir kitą perspektyvą. Knygoje Darbai ir nuomonės daktaro Faustrolio, ´patafiziko, Jarry aptaria mokslą, kurį įvardina kaip besiremiantį indukcijos principu. Indukcija iš esmės yra procesas, kai iš tam tikros klasės teiginių išvedame bendresnius teiginius. Jarry teigia, kad keliaudamas indukcijos keliu ir ieškodamas patvirtinimų, mokslas išveda generalizacijas, bet šios galioja tik didesnei atvejų aibei, kurios apibrėžtis priklauso nuo požiūrio taško. Pats sistematizavimas atliekamas tik dėl patogumo, siekiant nustatyti tam tikrus dėsningumus. Tačiau atskiri teiginiai gali būti nepilni, pavyzdžiui nagrinėdamas žvilgsnio perspektyvą, Jarry tai iliustruoja laikrodžiu, kuris įprastai vaizduojamas kaip apvalus, tačiau žvelgiant iš šono yra stačiakampis. Tačiau jis žengia toliau (taip ironizuodamas indukcinį principą) – formuluoja patafizinius išvedžiojimus, susiedamas tai, kas tiesiogiai nesusiejama, pavyzdžiui elipsinės visatos sandaros ir dėl to būtent tokios formos statinėse laikomo vyno. Čia galima įžvelgti ir ryšį su metafizika, slypintį gausioje pastarosios kritikoje dėl substancialumo išgryninimo siekio ir su tuo susijusių teiginių neverifikuojamumo (t.y. teiginių, kurių neįmanoma įrodyti ir neturinčių jokios reikšmės pozityvistine prasme).

Mokslo filosofijoje, veikia kiek kitas (tiesa suformuluotas gerokai vėliau) falsifikuojamumo kriterijus, kuriuo siekta pakeisti verifikacijos kriterijų, nes šis neleidžia objektyviai įrodyti teiginių (ką iš esmės ir kritikuoja Jarry). Taip yra dėl to, nes iš atskirų teiginių vedant indukcijos grandinę, siekiant bendresnių teiginių, reikia patikrinti visą aibę atskirų teiginių, o tai reiškia, jog norint įrodyti visos aibės į kurią referuoja teiginys atitikimą tam teiginiui, reikia turėti begalinį kiekį duomenų (pavyzdžiui, siekiant įrodyti, kad visos varnos juodos, reikėtų patikrinti visas varnas, o tai yra praktiškai neįgyvendinama). Karlo Popperio suformuluota falsifikacijos teorija teigia, kad visas žmogaus žinojimas turi spėjamąjį (arba tikimybinį) pobūdį ir todėl reikia atsisakyti indukcijos, o teiginius formuluoti taip, jog šie galėtų būti paneigti (radus baltą varną, teiginys „visos varnos yra juodos“ gali būti paneigtas, koreguojamas ar suformuluojamas naujas). Kaip tik todėl bet kokie teiginiai turi turėti galimybę būti falsifikuojami, taip juos atskiriant nuo metafizinių ir pseudomokslinių (arba nefalsifikuojamų teiginių). Iš esmės, Jarry taiko tokios sistemos apvertimą, kai falsifikuojami teiginiai formuluojami ne iš akivaizdybių, o iš joms priešingo poliaus, taip sukuriant netikėtus ar atsitiktinius ryšius. Dalies tokių teiginių patvirtinimas tikimybiškai gali egzistuoti (pavyzdžiui gali būti žmogus, kuris vyną laiko statinėse, kaip tik dėl elipsinės visatos struktūros) ir dėl to gali skambėti moksliškai. Dėl to patafiziką ir galimą vadinti ironišku mokslinių sistemų variantu.

Hugill rašo, kad „kiekvienas eksperimentas, patafizinėmis nuostatomis, yra unikalus įvykis, veikiantis pagal savo paties singuliarius dėsningumus.“[9] Taip atsiranda panašumas su kvantinės mechanikos implikacijomis, ypač Heizenbergo neapibrėžtumo principu ir kvantiniu nedeterminuojamumu, vedančiu į multivisatų teoriją, tačiau idėjinės paralelės su to meto žinija jau reikalautų atskiro tyrimo. Vis tik galima pastebėti, jog visos šios idėjos vienaip ar kitaip sklandė to meto mąstytojų mintyse, ar net pavyzdžiui XVIII a. indukcijos principo kritiko, Davido Hume‘o nuosekliojo skepticizmo veikaluose. Tad galima teigti, jog Jarry ir patafizika ironizuojančiai apjungė to meno kultūrinėje terpėje besisukusias idėjas.

Viena svarbesnių idėjų, slypinčių to metu filosofiniuose veikaluose yra antinomijos sąvoka, kuriai Hugillas skira poskyrį. Antinomiją arba pliuso-minusą, jis aprašo Jarry veikalo Cezaris-Antikristas (1895) kontekste ir tokią dvigubo aspekto struktūrą atranda kitame, filosofo Gustavo Theodoro Fechnerio veikale. Pastarojo esmė yra teiginys, kad fiziniai ir psichiniai faktai egzistuoja kaip tos pačios tikrovės integralių dalių visuma. Nors to meto filosofijoje yra gausinga įvairovė idėjų, nugulusių į Alfredo Jarry koncepcijas, tačiau Hugillas referuoja į kantiškasias antinomijas ir teigia, jog Kanto antinomijų sprendimas yra paties konflikto paskelbimas nerealiu, kai tuo tarpu „patafizinis sprendimas, būdamas įsivaizduojamas yra virš tokios metafizikos.“[10] Bet čia svarbu paminėti, jog kantiškosios antinomijos yra kaip tik tai, ką daro Jarry.

Antinomijos nagrinėjamos Kanto veikale Grynojo proto kritika esančioje epistemologijoje, kurioje tokios sąvokos kaip „pasaulis“, „siela“, „Dievas“ skelbiamos neįrodomomis ir nepaneigiamomis, o „kai protas nori šiuos objektus pažinti, jis patenka į prieštaras – antinomijas […]. Antinomijos – tai prieštaros, kai vienodai galima įrodyti tezę ir antitezę.“[11] Kantas teigia, jog sąvokos turinčios ir baigtinumo, ir begalybės kokybes, savyje turi įrėžtą vidinį prieštaravimą, pavyzdžiui, jei turime objektą, tai jis priklauso nuo to, kas jį sąlygojo, tačiau ir pačios sąlygos yra sąlygotos, todėl atsiranda eilės „absoliutus totalumas“, bet tokias eiles galima tirti siekiant atskleisti sąvoką ir kuo toliau pratęsti jo sąlygų ryšius.[12] Tačiau objekto suvokimą atlieka intelektas, „kuris įsivaizduoja daiktus tokius, kokie jie yra, nekreipdamas dėmesio į tai, ar mes galime ir kaip galime prieiti jų pažinimą.“[13] Iš vienos pusės galime lygiai taip pat įrodyti objekto prasmės atvirumą, iš kitos pusės jį determinuoti. Todėl, remiantis Kantu, galima teigti, jog pats objektas, jo žodžiais tariant „yra niekas ir jog tam tikra transcendentalinė regimybė joms nupiešė tikrovę ten, kur jos nėra.“[14] Tokia antinomijos formuluotė atitinka patafizinį kriterijų, tačiau jį papildo estetiniai sprendiniai ir taip patafizika įsiterpia tarp racionalių ir estetinių sprendinių, kurie ir yra vaizduotės sprendiniai. Ir nepaisant bet kokios analizės, net ir tokie nuorodų ieškojimai ar paaiškinimai gali būti nepakankami, dėl patafizikos postulato, kuris teigia: „suprasti patafiziką yra jos nesuprasti. Jos apibrėžimas tėra galimos prasmės nurodymas, kuri tuo pat metu bus lygiavertiška priešingai prasmei, kuri nuolat įsiterpinės į pirmąją prasmę, taip nurodydama trečiąją prasmę, kuri savo ruožtu išsisuks nuo apibrėžties, nes pritrūks ketvirtojo elemento.“[15]

Plėtojant patafizikos idėjas, jos apibrėžimas buvo pildomas įvairiais paronimais, aiškinamas skambiais epitetais, kurie suabsurdina apibrėžimo prasmę, paverčia ją oksimoroniška. Hugillas mini ir patafizikos, kaip priešingos fizikai, reikšmę, o tai suponuoja, jog patafizikos referentas tegali būti tai, kas neredukuojama į empirinę tikrovę. Tuo pačiu apibrėžtyse gausu ir nuorodų, jog patafizika yra viso ko galas (pažinimo, alkio) arba aukščiausia kategorija ir panašiai. Dažnai taikomi ir poetiniai apibrėžimai, kurių pagrindu tampa teologinę kalbėseną primenantys sakiniai, todėl galbūt čia tektų pripažinti estetinį pradą, apsimetantį racionaliuoju ir panašų į religinį.

Hugillo veikale aprašoma ir kita, anomalijos reikšmė patafizikoje. Šią sąvoką jis pradeda tirti cituodamas Christianą Bök: „pati taisyklė yra išimtis patafizikos moksle, valdančiame taisyklių taisykles.“[16] Hugilas aprašo patafizikos susidomėjimą įvairiais nepaaiškinamais fenomenais, mokslo anomalijomis arba tuo kas vadinama paranormalumu.[17] Pats Jarry į pozityvistinę pompastiką pasirenka atsakyti simboliniu Daktaro Faustrolio telepatiniu laišku iš po mirties, kuriame atsiskleidžia subtilumai, kuriuos vėliau Hugillas išgrynina taip: „Patafizinė anomalija kyla labiau „iš čia“, nei „iš ten“ ir seka savo kontradikcine logika. Patafizinėje visatoje, teoriškai neturėtų būti kontradikcinės galimybės, nes viskas yra lygiavertiškai išskirtina. Tai reiškia, kad patafizinė anomalija egzistuoja laikantis taisyklių, kurias, matomai, ji paneigia.“[18] Pateikiamas tai iliustruojantis kvazi-silogistinis pavyzdys: jei fizika teigia „tu turi brolį kuris mėgsta sūrį“, tai metafizika atsako – „jei tu turi brolį, jis mėgsta sūrį“, tai patafizika – „tu neturi brolio ir jis mėgsta sūrį.“[19] Todėl tokia „patafizinė anomalija yra taip pat absurdiška kaip ir daiktas, kurį ji paneigia, nepaisant to, ji reprezentuoja ardomąją valią, kuri yra vienas pagrindinių patafizinės energijos šaltinių.“[20]

Patafizikoje svarbios ir kitos sąvokos, pavyzdžiui astronominis terminas – sizigija (kai trys dangaus kūnai, pavyzdžiui Žemė, Mėnulis ir Saulė yra vienoje linijoje ir dėl to kyla siziginiai potvyniai, kurių metu dėl didelės jungtinės gravitacinės traukos poveikio vanduo pakyla ypač aukštai, o per atoslūgį nuslūgsta ypač žemai). Šioje sąvokoje yra nuostabos arba netikėtumo konotacija (kildinama iš laiko, kai tokio astronominio reiškinio predikcija dar buvo negalima) ir nurodo į šansą, kuris priešingai nei surrealizme, nėra „nei iracionalus nei pasąmoningas“[21], jis yra patafizikos dėsningumas. Taip pat sizigija atrandama įvairių mokslų kontekstuose ir žymi kokio nors pobūdžio sutapimą (konjunkciją). Patafizikoje būna „žodžių sizigija“ kuri pateikia būdą žvelgti į patafizinį humorą, kuris „gimsta iš kontradikcijų atradimo“ ir įvairių reikšmių netikėto išsidėstymo (pavyzdžiui kalambūro).[22] Tai sieja su gebėjimu susieti nesusiejamus ir apjungti nesujungiamus. Kitas terminas – klinamenas – sąvoką, kurią Lukrecijus pavartoja nenuspėjamiems atomų nuokrypiams įvardinti, siekdamas apginti Epikūro atomistinę doktriną. Tačiau patafizikos kontekste klinamenas tampa įsivaizduojamo sprendimo pavyzdžiu, nes Epikūras, neturėdamas jokių empirinių duomenų daro teorines išvadas, pavyzdžiui tai, kad žmogaus laisvė yra tiesioginis nedeterminuojamų atomų judėjimo rezultatas, leidžiantis sukurti ištisą filosofinę mokyklą. Patafizikos kontekste tai perauga į tam tikrą komunikacinę klaidą (intencionalią ar ne), kai maži pokyčiai lemia naujų prasmių susiformavimą ir bendrai žymi viso pasaulio atsitiktinumą (pavyzdžiui žodžio „šūdas“ atsitiktinis virtimas „šrūdu“ nukreipia į kažką dar kito, nežinomo ar neįvardinto).[23]

Patafizika šiais laikas įgavo naują prasmę. Jeano Baudrillardo tekste „Fatalistinės strategijos“, parašytame 1983, teigiama, jog globalioje sistemoje yra toks priežastinių ryšių tinklas, jog nebeįmanoma nustatyti kauzalistinių ryšių ir todėl kyla klausimas: „kur yra informacija?“[24]. Jeanas Baudrillardas teigia, jog žmogus peržengė sisteminį tašką – „mirties tašką: neutralų, subtilaus grįžtamumo, kontradikcijos, permąstymo limitacijos tašką, kurį peržengia kiekviena sistema“[25]. Čia, anot jo, prasideda sistemų patafizika, kuri remiantis juo, „yra kartu ir įsivaizduojamų sprendimų mokslas ir įsivaizduojamų sprendimų mitas. Tai yra įsivaizduojamas sprendimas, tam tikram galutinio sprendimo būdui, tinkančiam išreikšti dabartinę dalykų padėtį.“[26] Sugrįžimas į būseną prieš „mirties tašką“, anot jo, tegali būti patafizinis. Tai reiškia, jog bet koks objektas tampa neįvardinamas ta terminija, kuri egzistavo iki to taško, o sisteminis ištrūkimas iš objekto sąvokos ribos yra normali, tyli strateginė būsena (kurią Jeanas Baudrillardas pavadina fatalistine[27] strategija). Bet ji tik dar labiau įtvirtina tai, kas nebeegzistuoja kaip įvykis, nes už mirties taško, egzistuoja „tik įvykiai (ir teorijos) kurios neturi pasekmių. Būtent dėl to, jog įvykiai sugeria savo pačių prasmę, niekas nėra išskleidžiama, niekas nėra perduodama. […] Įvykis be pasekmių yra kaip Musilo žmogus be savybių, kaip [Deleuze‘o ir Guattari] kūnas be organų, kaip [Bergsono] laikas be atminties.“[28] Kiekvienas įvykis prasmės netenka dėl to, jog nebeįmanoma nustatyti jo ryšių taip pat, kaip ir neįmanoma nustatyti jo tikslo. Dėl to jam galima taikyti bet kokią interpretaciją, neturinčią jokios fiksuotos padėties, arba visas padėtis vienu metu.

„Jarry teigė, jog patafizika egzistavo „taip pat toli nuo metafizikos, kaip metafizika nuo įprastos tikrovės; Patafora […] taip toli nuo metaforos, kaip metafora nuo nefigūratyvinės kalbos. Kol metafizika ir metaforos atitolsta nuo tikrovės per vieną laipsnį, pataforos ir patafizika juda už abiejų laipsnių.“[29] Tai ir „leidžia idėjai įgauti savo gyvenimą, tam tikrą plastiškumą, išlaisvintą iš sustyguotos reprezentacijos pakinktų. Metaforos […] veikia vienodybės lygyje; jos priešpastato iš pažiūros nesusijusią medžiagą, tam kad išryškintų subtilias panašybes. Pataforos suardo šį mechanizmą; jos naudoja metaforiško panašumo fasadą, kaip pagrindą sukurti visiškai naują nuorodų plotmę ir keistas artikuliacijas: naują pasaulį, senojo viduryje […] naują pasaulį ant plonytės nerealybės pagrindo.“[30] Dėl to Alfred Jarry, „Daktarą Faustrolį“ užbaigia teiginiu: „Dievas yra išsišakojimo taškas tarp nulio ir begalybės. Patafizika yra mokslas…“[31] – ir palieka daugtaškį.

[1] Andrew Hugill, Pataphysics. A Useless Guide, London: The MIT Press, 2012, p. 207.

[2] Andrew Hugill, Pataphysics. A Useless Guide, London: The MIT Press, 2012, p. 8.

[3] Andrew Hugill, Pataphysics. A Useless Guide, London: The MIT Press, 2012, p. 7.

[4] Irénée-Lois Sadomir, „The Apostrophe in Pataphysics“, in: The True, The Good, The Beatuful: An Elementary Chrestomaty of ‘Pataphysics, T.2 (11/12), London: The Printed Head, 1993, p. 87.

[5] Alfred Jarry, Exploits & Opinions of Doctor Faustroll, Pataphysician, Boston: Exact Change, 1996, p. 21-22.

[6] Alfred Jarry, Exploits & Opinions of Doctor Faustroll, Pataphysician, Boston: Exact Change, 1996, p. 21.

[7] Alfred Jarry, Exploits & Opinions of Doctor Faustroll, Pataphysician, Boston: Exact Change, 1996, p. 22.

[8] Immanuel Kant, Sprendimo galios kritika, Vilnius: Margi raštai, 2019, p. 106-107.

[9] Andrew Hugill, Pataphysics. A Useless Guide, London: The MIT Press, 2012, p. 8.

[10] Andrew Hugill, Pataphysics. A Useless Guide, London: The MIT Press, 2012, p. 11.

[11] Romanas Plečkaitis, „Imanuelio Kanto opus magnum“, in: Grynojo proto kritika, Vilnius: Mintis, 1996, p. 14.

[12] Immanuel Kant, Grynojo proto kritika, Vilnius: Mintis, 1996, p. 366.

[13] Immanuel Kant, Grynojo proto kritika, Vilnius: Mintis, 1996, p. 366-367.

[14] Immanuel Kant, Grynojo proto kritika, Vilnius: Mintis, 1996, p. 368.

[15] Andrew Hugill, Pataphysics. A Useless Guide, London: The MIT Press, 2012, p. 1.

[16] Christian Bök, ‘Pataphysics: The Poetics of an imaginary science, Illinois: Northwestern University Press, 2002, p. 39.

[17] Andrew Hugill, Pataphysics. A Useless Guide, London: The MIT Press, 2012, p. 12.

[18] Andrew Hugill, Pataphysics. A Useless Guide, London: The MIT Press, 2012, p. 13.

[19] Andrew Hugill, Pataphysics. A Useless Guide, London: The MIT Press, 2012, p. 13.

[20] Andrew Hugill, Pataphysics. A Useless Guide, London: The MIT Press, 2012, p. 13.

[21] Andrew Hugill, Pataphysics. A Useless Guide, London: The MIT Press, 2012, p. 14.

[22] Andrew Hugill, Pataphysics. A Useless Guide, London: The MIT Press, 2012, p. 14.

[23] Andrew Hugill, Pataphysics. A Useless Guide, London: The MIT Press, 2012, p. 16.

[24] Jean Baudrillard, „Fatal Strategies“, in: Selected Writings, sudarė: Mark Poster, JAV: Stanford University Press, 1988, p. 190.

[25] Jean Baudrillard, „Fatal Strategies“, in: Selected Writings, sudarė: Mark Poster, JAV: Stanford University Press, 1988, p. 190.

[26] Jean Baydrillard, Fragments: Conversations with François L‘Yvonnet, New York: Routhledge, p. 8.

[27] Prancūziškas žodis fatale – lemtingas, neišvengiamas, pražūtingas.

[28] Jean Baudrillard, „Fatal Strategies“, in: Selected Writings, sudarė: Mark Poster, JAV: Stanford University Press, 1988, p. 190.

[29] Aaron Hillyer, The Disppearance of Literature: Blachot, Agamben, and the Writers of No, London, New York: Bloomsbury, 2013, p. 26.

[30] Aaron Hillyer, The Disppearance of Literature: Blachot, Agamben, and the Writers of No, London, New York: Bloomsbury, 2013, p. 26.

[31] Alfred Jarry, Exploits & Opinions of Doctor Faustroll, Pataphysician, Boston: Exact Change, 1996, p. 114.

Iliustracijoje: James E. Brewton. “The Pataphysics Times.” 1964, cyanotype (?), 24″ x 36″, edition of 100. Nineteen have been located in private and public collections, including the Philadelphia Museum of Art and Hood Museum of Art. Photo: Elena Bouvier

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *