370: interviu su Raimundu Malašausku. Su jo komentaru šiuolaikinis menas priartėja prie gyvenimo

Šiandien drauge su dienraščiu „Vilniaus diena“ pasirodė ir žurnalas 370, kuriame be šio interviu rasite šusnį kitų įdomybių. Tekstą rašė ir interviu ėmė 370 korespondentas Romas Zabarauskas.

Trisdešimt septintas iš geriausių pasaulio kuratorių. Taip Raimundą Malašauską vertina 100 menininkų, pagal kurių nuomonę tarptautinio meno žurnalo „Flash Art“  kovo/balandžio mėnesių numeris surikiavo geriausiųjų kuratorių sąrašą.

Nesunku įsivaizduoti, kodėl Raimundą vertina menininkai. Jis ne tik profesionalas, studijavęs dirbantis Vilniuje, Niujorke, San Franciske, Amsterdame, Londone, Paryžiuje ir visur kitur. Jis dar ir malonus žmogus, su kuriuo praleidus vakarą šiuolaikinis menas netikėtai priartėja prie gyvenimo, o gyvenimas prie meno.

Atsitiktinis susitikimas Paryžiaus metro, Madonos karaokė kiniečių restorane, „Tulips & Roses“ paroda ir kiti gyvenimo stebuklai su Raimundo Malašausko komentaru man visada atrodo mažiau beprasmiai.

Gal panašiai liepos 7-12 Paryžiaus šiuolaikinio meno Pompidou Centre įvairius performansus ir projekcijas, filosofijos, anarchizmo paskaitas, plojimo seansą ir kitus kūrinius įprasmino pasikartojančio laiko koncepcija. Čia Raimundas Malašauskas kuravo „Repetition Island“, vienos dienos scenarijų, užstrigusį ir besikartojantį kasdien lyg „Švilpiko diena“.

Apie visa tai kalbamės su pačiu Raimundu Malašausku.

Papasakok, kaip tapai pirmu atsinaujinusio „Les rendez-vous du Forum“  (Forumo susitikimai – Paryžiaus šiuolaikinio meno Pompidou Centro programa, kviečianti eksperimentuoti jaunos kartos menininkus ir kuratorius) kuratoriumi.

Gyvenau netoliese, kai Bernardas Blistène’as, vienas Pompidou centro direktorių, pakvietė mane kuruoti naują seriją, skirtą gyviems veiksmams. Jis matė mano paskutinius projektus, kuriuose dominavo gyvi kolektyviniai veiksmai ir sceniniai scenarijai. Todėl ir pasiūlė būtent man sukurti panašaus tipo renginį Pompidou Forum Bas erdvėje.

„Repetition Island“ –  savaitė apibrėžta kasdien pasikartojančio laiko. Tačiau kuo remdamasis pakvietei menininkus, rengei paskaitas bei performansus? Ar juos taip pat sieja laiko tema?

Laikas, o tiksliau, tam tikros laiko atkarpos kartojimasis buvo „Repetition Island” projekto prielaida, bet ne tema. Menininkus daugiau siejo dėmesys kasdienei praktikai – fizinei, intelektualinei, dvasinei. Netgi lankytojo rolę šioje situacijoje taip pat galime pavadinti praktika. Ateidamas kasdien, gali greičiau suprasti, kokių ideologijų ir principų ji yra sąlygojama ir kaip galima ją iš naujo išrasti.

Ar įvyko tai, ko tikėjaisi ir ko nesitikėjai?

Įsivaizdavau, kad projektas sukurs savo sinergiją ir tam tikrą kolektyvinį protą, bet nežinojau, koks ryšys užsimegs su Pompidou publika. Į tą namą užsuka vidutiniškai 20 000 žmonių per dieną. Rezultatas: dalis jų užklysdavo į mūsų salą, kai kas sugrįždavo ir kitą dieną.

Jei ši savaitė buvo eksperimentas, ką jis įrodė?

Įdomus klausimas siūlantis pagalvoti apie eksperimentavimo sampratą. Turiu pasakyti, tai nebuvo griežčiausias mokslinis eksperimentas, kurį kada nors man teko daryti. Žinoma, panašumų yra – mokslinis eksperimentas paprastai bando įrodyti tam tikras iš anksto numatomas hipotezes. „Repetition Island” numatė, kad tam tikro veiksmo, užduoties arba momento kartojimas kasdien leis autoriams įsigilinti į savo amatą (ar meną) ir jį tobulinti jiems laike atsivėrusia prasme. Tačiau dažnai tam tikros nenumatytos pasekmės būna įdomesnės nei tos hipotezės, kurias patvirtina eksperimentas. Pavyzdžiui, man buvo įdomu, kaip „Repetition Island” į savaitės pabaigą pradėjo kurti savo paties kolektyvinį protą, kuris priimdavo tam tikrus tiek kolektyvinius, tiek individualius sprendimus.

Galėčiau pacituoti menininkus, kurie ten dalyvavo. Pavyzdžiui, Rosalind Nashashibi: „Aš vis dar mokausi iš atsiminimų – „Repetition Island” man kartojasi vėl ir vėl. Mes taip prisijaukinome tuos mėlynus apskritimus! Toks jausmas, lyg būtume apgyvendinę apleistą skruzdėlių miestą. Pradžia ir pabaiga man buvo lyg kaukės netekimas, lygiai kaip kaukė yra įėjimo ir išėjimo taškas, vienu metu užsidarančios ir atsidarančios durys. Statiški erdvėje kūriniai ir tie kurie išaudė erdvę augo laike ir jį keitė – abu šie elementai sudarė harmoniją ir neišvengiamybę.“

Kokių reakcijų  sulaukei? Ar savaitė atliko savo tikslą?

Viena geriausių  frazių apie „Repetition Island” priklauso italų kuratoriui Francesco Manacorda: „tai tarsi 60’ųjų TV šou vinile.” Gali groti iš naujo, gali pabandyti groti atvirkščia tvarka, ar net scretchinti. Ten buvo daug įvairaus scretcho.

Vienas mano norų buvo sukurti erdvę, kurioje galėtų veikti dvi skirtingos performanso sampratos – teatrinė ir meninė. Jos yra gana skirtingos. Teatras grįstas repeticija, profesionalia rutina ir spektaklio kartojimu. Performansas mene – paprastai unikalus one-off veiksmas, nepakartojamas momentas, dažnai turintis savo tiražą, atspindintį meno pasaulio, o ne teatro ekonomiką. „Repetition Island” tam tikra prasme atsakė į klausimą „Kaip pakartoti nepakartojamą?”. Prancūzų kalba tam buvo palanki – repetition reiškia ne tik kartojimą, bet ir teatro repeticiją. Forum Bas erdvė tapo daugiasluoksne repeticijos erdve: kažkas šoka, kažkas laukia savo eilės, kažkas vėluoja, kažkas nesupranta, kas čia vyksta.

„Repetition Island” pasikartojo ir kitokie teatro praktikos elementai. Pavyzdžiui, jeigu menininkas A vieną dieną negalėjo daryti savo veiksmo, jį pakeisdavo menininkas B – toje pačioje arba kitoje rolėje. Tarkime, Lorenzo Cirrincione vieną dieną turėjo išvykti į Romą, todėl jo filosofijos klasę pakeitė Aarono Schusterio ir Nicholas Matrangos komedijos šou. Tame kontekste jis atrodė gana keistai, bet gal tai ir buvo įdomu – kaip ne savo laiku vykstantis momentas.

Šioje vietoje galima būtų pacituoti kitą laišką, Ana Prvacki, kuri irgi dalyvavo „Repetition Island”: „Mes laimingai grįžome namo, jau truputį pasiilgę „Repetition Island”. Grįžus iš Paryžiaus sunku užmigti popiečio miego, ypač man. Vienintelis to paaiškinimas, kad tau pavyko sukurti ypatingai neįpareigojančią aplinką… Kurios pasiilgau!“

Kaip tu pats suvoki laiką? Kodėl tau svarbi pasikartojimo tema?

Be abejo, mano santykis su laiku nepastovus. Stengiuosi apie jį  negalvoti ir tiesiog būti. Neseniai netgi pasižadėjau nepradėti naujų tekstų apie laiką. Kažkada man atrodė, kad vienu metu galima egzistuoti skirtinguose laikuose, simultaniškai, paskui keliauti iš laiko į laiką kaip mokslinėje fantastikoje, vėliau buvo įdomi chrono-disleksijos sąvoka – kai tai, kas yra arti laike, patiriama kaip labai tolima, ir atvirkščiai. Paskutiniuoju metu mane labiau domina pasažo ir ciklo koncepcija, trūksmas (su ū ilgąja – nuo žodžių trukmė, trukti ir nutrūkti).

Pasikartojimo saloje veikia personažas Mardi. Kiekvieną dieną vis kitas menininkas siunčia jo aprašymą. Sakei, kad aprašymų gavai daugiau nei planavai – kiek? Kokia šitų istorijų ateitis?

Mardi – antradienis prancūzų kalba. Taip, Mardi gyvena Pasikartojimo saloje kaip Penktadienis gyvena Robinzono Kruzo saloje. Paprašiau man įdomių rašytojų sukurti 100-300 žodžių apimties įsivaizduojamo Mardi portretus. Kasdien į elektroninio pašto dėžutes išsiųsdavome po vieną Mardi portretą.

Man buvo įdomu, kaip kolektyvinė  vaizduotė sukurs personažą praktiškai iš nieko, tiksliau, iš kelių galvojimo gijų, kurias pateikdavome rašytojams. Personažas panašus į negyvenamą salą, arba salyną. Tekstų rinkinys gavosi netikėtai geras – Mardi svinguoja tarp lyčių, troškimų, profesijų, pasikartojimų. Norėčiau išleisti Mardi rinktinę knygos pavidalu.

Panašu, kad menininkai nori bendravimo, bendradarbiavimo, žaidimų, sutinki?

Gal įdomiau būtų jei nesutikčiau, bet sutinku, aišku.

Kokiu pavidalu Mardi buvo galima sutikti pačiame Pompidou centre?

Kaip uždarytas duris. Antradienis – vienintelė Pompidou nedarbo diena. Visi kiti Mardi –„Repetition Island” svetainėje internete.

Kita svarbi dimensija yra vieta. Ilgai dirbai Vilniuje, dabar Pompidou centro puslapyje esi pristatomas kaip dirbantis tarp Paryžiaus ir San Francisco. Smalsu, kokie didžiausi šių  miestų, jų žmonių ir kultūrų  skirtumai.

SF/Paryžius – gera, bet nebegaliojanti kombinacija. Į San Franciską parsirandu kartą per metus. Paryžius gyvena tradicija. San Franciskas nuolatos išradinėja: technologijas, žmonių santykius, vertybes ir produktus. San Franciskas – tai socialinis avangardas (netapatus bohemai) – hackeriai, techno-vizionieriai, Silicon Valley milijonieriai, rimtai bandantys pakeisti pasaulį. Paryžius – seno pasaulio buržuazija, sauganti savo gyvenimo būdą, vertybes ir prabangos produktų rinką.

Tačiau vienas dalykas juos stipriai sieja. Tai gilių tradicijų sūrio ir vyno kelias. Šiaurės Kalifornijos agrikultūra – rafinuota: ex-hipiai tapo organiniais fermeriais. Kriaušės San Francisko turguje pirkdavau iš vyruko, kuris jas augindavo su „Grateful Dead” muzika.

Ką manai apie Lietuvos situaciją, kai jauni ir kūrybingi žmonės nebe emigruoja, o evakuojasi? Lietuva mano akyse pamažu tampa virtualia šalimi. Pavyzdžiui: daugiau nei pusė Vilniuje platinamo „370“ laikraščio autorių gyvena ne Lietuvoje. Ar tokios virtualios šalies koncepcijos užtenka?

Skamba tarsi Lietuva tapo „Second Life” žaidimo valstybe. Tačiau valstybė – irgi žaidimas, ar ne? Dėl to drįsčiau teigti, kad galbūt ta išsibarsčiusi, bet sąmoninga bendruomenė labiau realizuoja valstybės arba bendruomenės idėją nei kraštas su jo gyventojais. Aišku, nesutikti draugų gatvėje – liūdna bet kokiam mieste. Tačiau tai gal daugiau miesto pasirinkimo reikalas.

Ką darysi toliau?

Bandysiu įsivaizduoti, ką daryti toliau. Galbūt tai paaiškės šou metu, kurį su Gabrieliu Lesteriu rengsime rugsėjį Brazilijoje. Tiesa, Paryžiaus Jeu de Paume muziejuje kitais metais kuruosiu tris ar keturias parodas skirtas prancūzų meno scenai.

Beje, jei tave domina kinematografiniai momentai – „Repetition Island”  repeticija prasidėjo 2010 liepos 6 dieną – tai buvo diena, kai Roberto Zemeckio „Atgal į ateitį“ veikėjas Marty McFly atvyko į ateitį.

Ačiū už  interviu.

„Repetition Island“ programa ir Mardi personažo apybraižos: www.repetition-island.com

Fotografavo: Rolandas Andrijauskas, Morten Norbye Halvorsen.