Universalusis M. K. Čiurlionis: klimato krizės akivaizdoje menininko darbai įgyja naujas prasmes

Lietuvai minint M. K. Čiurlionio 150-ąsiais gimimo metines akivaizdu, kad menininko kūryba išlieka aktuali ir šiais laikais dėl kūriniuose plėtojamų universalių temų, kurių viena – žmogaus ir gamtos ryšys. „Yra žinoma, kad dailininkas nemėgo aiškinti savo darbų, nustatyti „ribų.“ Tai, kas pavaizduota, ir kas suvirpina stebinčiojo širdies stygas, veikiausiai nereikalauja paaiškinimo – viskas kyla iš vidaus“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto alumnė, Literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos magistrantė Rugilė Danilevičiūtė, tyrinėjusi M. K. Čiurlionio kūrybos ir gamtos sintezę.

– Praėjus 150 metų nuo M.K. Čiurlionio gimimo, jo kūryba vis dar aktuali. Kodėl?

M. K. Čiurlionio kūryba kupina žmogiškosios išminties, todėl yra amžina, nemari. Dailininko paveiksluose atsiskleidžia įvairios temos: archajiškas ir mitologizuotas gamtos pasaulis, žmogaus ir gamtos dvasinis ryšys, transcendentinė tikrovė, neaprėpiamos kosmoso platybės. Šie dalykai neabejotinai išlieka aktualūs ir XXI amžiuje. Savo laiku M. K. Čiurlionis domėjosi poezija, filosofija, gamtos mokslais, ir kt. Taigi menininkas buvo labai įvairiapusiška, šiuolaikiška asmenybė, neišsiteko siauruose vieno dalyko „rėmuose“ – pirmiausia, žinoma, jis kūrė muziką, vėliau ėmėsi plunksnos, teptuko, ir net fotoaparato.

Daugiau nei prieš šimtą metų sukurti M. K. Čiurlionio paveikslai ir šiandien mums siunčia svarbią žinutę apie žmogaus bendrystės su gamta svarbą, suvokiant ją kaip neįkainojamą vertybę. Mokslas rodo, kad augalai yra jaučiantys dalykai – jie suvokia šviesą, kvapą, lytėjimą, vandenį, ir dar daugiau. Jie gali mokytis, prisiminti ir bendrauti.

Sykiu reikia pridurti, kad dabar gyvename įtemptais laikais. Pasaulis sparčiai keičiasi ir, tiesiogiai ar netiesiogiai, tampame daugelio širdį draskančių įvykių – humanitarinių krizių, klimato atšilimo – liudininkais. Gyvendami nuolat besikeičiančių įvykių sūkuryje, per savo kūno receptorius neigiamai suvokiame gamtos ir žmogaus tarpusavio priklausomybę. Ausimis girdime nerimą keliančius planetos „tvinksnius“, svyruojantį jos „kardiogramos“ vaizdą stebime per įvairius sklaidos kanalus.

– Kodėl jus sudomino M. K. Čiurlionis?

2023 metų rugpjūtį keletą dienų praleidau Druskininkuose, kur iš arčiau susipažinau su M. K. Čiurlionio vaikystę ir jaunystę menančiomis vietomis: Druskonio ežero pakrante, Raigardo slėniu ir Čiurlionių namų aplinka. Dailininkas dažnai sugrįždavo čia studentavimo laikais, nes buvo labai prisirišęs prie šių vietų. Esu dėkinga menotyrininkei Aušrai Česnulevičienei, kuri labai įtraukiai ir informatyviai papasakojo apie M. K. Čiurlionį ir jį formavusią aplinką. Sužinojau daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, kad Druskonio ežero pakrantėje tebestovi sena pušis, ant kurios menininkas mėgdavo sėdėti ir palydėti saulę. Menotyrininkės suorganizuota pažintinė ekskursija – žygis pėsčiomis į Švendubrę (ties ja randasi Raigardo slėnis) padėjo man papildyti jau turimas žinias bei praplėsti savo supratimą apie M. K. Čiurlionio daugialypę asmenybę, jo santykį su etnografine Druskininkų aplinka ir ten gyvenusiais žmonėmis.

Maloniai nuteikė ši praktinė ir juslinė patirtis, t.y. vaikščiojimas kadaise dailininko išmintais takais, kur lankytoją pasitinka malonus pušų kvapas, vėjo gausmas pušų viršūnėse, kopimas į kalnelį, dzūkiškos pieskelės, ir t.t. Visa tai buvo įaugę į M. K. Čiurlionio kraują ir įkvėpė įdomių, unikalių minčių jo kūrybai.

– Kaip gamta veikė M. K. Čiurlionį ir jo kūrybą?

Gamtos poveikis jam tapo kertiniu akmeniu, teikė paguodos ir kūrybinio įkvėpimo. Druskininkų ir jų apylinkių gamta bei papročiai – laidotuvių apeigos prie Druskonio ežero, motinos sekamos pasakos, gyventojų dainuojamos lietuvių liaudies dainos, pasakojimai apie Raigardą – visa tai nepaliaujamai žavėjo M. K. Čiurlionį, teikė estetinį malonumą ir maitino jo dvasią. Ši patirtis stipriai prisidėjo prie jo meniškos natūros formavimosi, įgalino kūrėją pajusti stiprų ryšį su gamta bei nuo jos neatsiejamomis liaudies tradicijomis. Visa tai vėliau atsispindėjo Čiurlionio paveiksluose simboliniais vaizdiniais kaip gyvenimo ar gamtos dinamiškumo, įvairiapusiškumo metaforos.

Ankstyvajame M. K. Čiurlionio kūrybos tarpsnyje (1903–1906) vyrauja sodriomis spalvomis alsuojanti gamta. Ji mistiška ir paslaptinga, neretai justi slogios nuotaikos ir būsenos – melancholija, liūdesys, nostalgiškas susimąstymas. Kaip jau minėjau, šiuo laikotarpiu menininkas mokosi Varšuvos dailės mokykloje, kur užmezga ryšius su simbolistinio sąjūdžio „Jaunoji Lenkija“ dailininkais, rašytojais. Semdamasis įvairių žinių iš šios meninės aplinkos (kuriai būdinga apokaliptinė atmosfera), M. K. Čiurlionis kuria panašios tematikos, bet savitą meninį požiūrį išskleidžiančius kūrinius. Brandžiuoju kūrybos tarpsniu (1906–1909) jis domisi lietuvių liaudies menu, imasi tapyti švelnesnių, subtilesnių, ramesnių spalvų, stilizuotus ir ornamentiškus paveikslus, savaip išreikšdamas ir susidomėjimą padavimais bei legendomis.

– Kuo M. K. Čiurlionio kūryba yra aktuali ir šiuolaikiniam žiūrovui?

Kūriniuose vaizduojami gamtos motyvai yra universalūs dėl jų simbolinės išraiškos. Juos pasitelkdamas, menininkas nagrinėja egzistencines temas. Į savo paveikslus dailininkas įtraukia simbolius, kurie turi ypatingą reikšmę baltų tikėjime: saulė, mėnulis, žaltys, medis, kalnas, ir kt. M. K. Čiurlionis, be abejo, neapsiriboja vien įprastu gamtos vaizdavimu – jis savuosius gamtos objektus mėgsta apibendrinti, savitai, originaliai perteikti kontempliatyvų artumą su supančiu pasauliu. Jis, kaip jautrią sielą turintis, gamtos pulsą jaučiantis menininkas, gilinasi į būties dichotomiškumą: gyvenimą ir mirtį, sąmonę ir pasąmonę, šviesą ir tamsą, ir t.t.

M. K. Čiurlionis iš savo vidinio gyvenimo gelmių trykštančių „šaltinių“ sukūrė nepaprastus vaizdus. Jais menininkas „pasakoja“ apie nepaliaujamą gamtos judėjimą, skirtingas būties būsenas. Sodrūs ar švelnūs peizažai, matomi dailininko kūryboje, mano manymu, gali būti interpretuojami labai įvairiai, priklausomai nuo kiekvieno žmogaus supratimo. Yra žinoma, kad ir pats dailininkas nemėgo aiškinti savo darbų, nustatyti „ribų.“ Tai, kas pavaizduota, ir kas suvirpina stebinčiojo širdies stygas, veikiausiai nereikalauja paaiškinimo – viskas kyla iš vidaus.