Author Archives: Marija Gabrielė Repšytė

Šimtą linijų pratrynus lieka aiškus siluetas. Pokalbis su Žilvinu Landzbergu (tęsinys)

6_snowexport15

Marija G. Repšytė:

 Jis atsirado tarp kopūstų. <juokiasi>

 Žilvinas Landzbergas:

Ta vaikystė mano kūrybą labai veikia.

 MGR:

Nes turiu klausimą apie autobiografiją, asmeniškumą.

 ŽL:

Ta prasme, aš kažkuria prasme labai nekenčiu šūdo, falšo…

 MGR:

 Netikrumo?

 ŽL:

Netikrumo. Kur: kiek tu gali pažeisti. Ta aplinka. Ir santykiai. Ir labai gerai atsimenu, kur aš augau. Naujatūriai. Čia labai keista, man vaikystėje visą laiką kelnės plyšdavo, pradildavo. Kelnėse vaikščiodavau prisidėjęs akmenų. Titnagas. Rinkdavau, nes statybos vykdavo. Laumės pirštai, dar kažkokių. Toks požiūris buvo nuo keturių, šešių metų. Jeigu atsakyti vienu sakiniu, tai aš, būdamas pirmoje klasėje, pasakiau, kad aš eisiu studijuoti dailės. Taip gavosi, aš nežinau, pirmoje klasėje mama buvo klasės susirinkime. „Mes paruošėme dokumentus, nes Žilvinas išeina į kitą mokyklą“. Ir mama sako: „Palaukit, aš nieko nežinau“. Man papasakojo kažką, kad yra kažkokia meno mokykla, pripasakojo. Kauno – „Aušros“, tuo metu buvo komjaunimas, perėjau ten, bet, sako, šito negalime nepriimti, kadangi pirmoje klasėje nupaišė daugiabutį su visais balkonais perspektyvoje.

 ŽL:

Pavyzdžiui, aš turiu kūną.

 MGR:

Dvasinį ar fizinį?

 ŽL:

O koks, jis – neatskiriamas. Aš jį galiu judinti, aš su juo galiu sportuoti, daryti daiktus. Tai yra mano kūnas, aš per jį veikiu.

 MGR:

Tai yra įrankis?

 ŽL:

Ne, tai gal net dovana. Su ta kūryba irgi, ji ateina, dėl to sakau, labai džiaugiuosi, kiek reikia visokių niuansų. Tūriai, situacijos, pradeda vibruoti dalykas. Čia kaip leki ir koks greitis. Fizika. 80km/h varžtas barška, 85 km/h nebebarška, 75 km/h nebarška, bet 80km/h jis barška. Tam tikras koreliuojasi virpesys, tokioje vietoje reikia dirbti, koncentruotis ir neapleisti. Tai nešnekame apie mane, šnekame apie kūrybą.

 MGR:

Apie tuos bendruosius dalykus?

 ŽL:

Apie patirtis, apie požiūrius, apie daug žmonių, apie laiką, kai niekas nebeaišku. Ir aš net sakau, jeigu kažkada klausei prieš tai, kaip kūrinys keičiasi, kaip jis pereina vienas iš kito, kaip jisai lieka. Nėra akmens, nėra bronzos, tai yra tarpinės medžiagos, tai yra fanera, gipso kartonas, popierius…

 MGR:

Medis dar…

 ŽL:

Fanera, medis… Žinai, medis, aš nepjaustau… Nu, esu nupjovęs porą medžių. <juokiasi> Tapo tuo, kuo turėjo būti. Malkos, lentos buvo padarytos. Tai yra tikrai, lentos padarytos.

6_snowexport3

MGR:

Labai įdomu, nes tu kalbėjai apie skulptūrą, apie amžiniškumą, amatystę, kaip sugebėjimą, kaip padarymą, kaip tą efemeriją, kaip tokį nėjimą, tu neini į tą efemeriją, bet tu vis tiek esi tame – tarp.

 ŽL:

Aš visiškai kalbu apie efemerinę skulptūrą. Aš įvedu žiūrovą, kuris yra veikėjas. Labai, kaip kine, teatre, kuris jungia.

 MGR:

Man atrodo, tai ir perskaičiau.

 ŽL:

Kažkaip supratau, kad aš turiu tai pasakyti ir kaip tai man pasakyti. Aš negaliu, čia irgi yra toks nesugebėjimas. Negaliu viename monumentaliame objekte, kuris yra nepririštas prie vietos, kažką pasakyti. Jeigu šitoje vietoje aš galėčiau daryti daiktą, objektą, kuris lieka. Nebėra tokių erdvių ir nebėra tokių vietų. Viskas taip keičiasi: galerinėse erdvėse, susidūrus su white cubu, su „neliesti daikto“, šviesa neateina, šešėlių nėra, yra labai keista erdvė.

 MGR:

Įnešk ir išnešk.

 ŽL:

 Box (dėžė), įdedi į boksą. Aš nekritikuoju, tokia realybė ir ji yra kaip teatras, tai yra cool, ji veikia.

 MGR:

Bet klausimas yra, kaip tu ją naudoji.

 ŽL:

Iš tikrųjų, jeigu šnekant apie tą kūną, kurį bandau sukurti.

ŠMC dabar darėme tą parodą, man sako: „O kam reikia užklijuoti popierių ir paskui uždažyti, dažom tiesiai sieną juodai.“ „Ne,“ – sakau, – „turime 200 m2 išklijuoti popieriumi ir tada nudažyti.“ Tai matiškumas, švelnumas.

 MGR:

Faktūra.

 ŽL:

Netgi pridėjus termometrą – sienos paviršiaus temperatūra yra šiltesnė.

 MGR:

Tai detalės, bet svarbios.

 ŽL:

Tai yra svarbu. Ir niuansuotos tos proporcijos, dydžių santykiai. Jeigu prisiminus tą parodą, ten nieko nebuvo, tuščia, nieko nebuvo. Buvo santykiai – šviesos, kažkokios plastikos, skaidrumo, peršviečiamumo. Tūris yra ne tame, net ne fiziniame kūne, ne akmenyje, ne monumentalume. Išraiškoje.

 MGR:

Ten buvo erdviniai santykiai, tai jau nebe objektai.

 ŽL:

Bet čia yra jėga. Kaip būgnais sugrosi, kuo skiriasi būgnininkas nuo būgnininko – kaip jis įeina (rankomis rodo, kaip rankos siekia įsivaizduojamą būgną). Žmonės vėliau mokosi. Čia yra judesys, daug tūrio, tam tikra geometrija, tam tikri kampai, kurie yra labai svarbūs, ir tada kuriasi, man atrodo, tūris, būtent kurio… Tos parodos nebuvo, jeigu mes išpjovėme, buvo penki vamzdeliai ir garso takelis. Viskas buvo daugiau toks pojūtis, suvokimas ir aš galvoju, kartais tikrai: kai tu girdi grupę, kuri nebeskamba.

 MGR:

Kai nesusigroja, ar?

 ŽL:

Nu, pavyzdžiui, praėjo laikas ir…

 MGR:

Aktualumas…

 ŽL:

Aš nežinau, kodėl nebeskamba, jie gal dar norėtų, galėtų, bet… Čia atvirkštinis būdas. Nėra klausos, bet gal galėtų būti skambesys, nes yra ką pasakyti, net neturi kaip, neturi nei būgnininko, nei to, nei to. Tūris, kuris…

6_snowexport10

MGR:

Aš galvoju apie nebylųjį kiną, kaip garsas užpildo erdvę. Kai aš buvau parodoje – visi turėjo, ką veikti. Personažai – žmonės – lankytojai – jie visi buvo tokiose vietose, kuriose jiems reikia būti. Plastiškai kalbant, apie kompozicinius dalykus; trauka – garsas, šviesa, kaip tu sukuri distancijas, nors ten buvo beveik tuščia. Šviesa, šviesos objektas, nešviečiantis, scena, balandžiai, įėjimas, voveraitė. Atstumai buvo tarp jų, tu negali atsidurti kitoje vietoje, choreografija. Aš stebėjau jų plaukiojimą, jei matai žmogų ten, tai žinai, kad tau reikia eiti pro ten. Ne taip, kai sustoji prie paveikslo, grupelė žmonių ir tu kitaip negali prieiti.

 ŽL:

Jeigu tokio dydžio būtų liapsusas.

Viskas gaminta naujai, galvota naujai. Viskas sukurta per du mėnesius. Turi nusižeminti, kad paklustumei žemės traukai, turi būti visiems gerai.

Man atrodo, mūsų turimų dalykų renovavimas… Šiandien tai pamatyti, pažiūrėti, nėra taip paprasta. Ten yra blogai užlakuota, ten kažkas iš kažkur. Aš nežinau, kaip pasakyti, jeigu į mane tai kalba. Aš labai džiaugiuosi. Tokių būna kažkokių čiaukšt. Ir čia laikas, bus nebus po to. Į realybę įeini, pradeda, kaip muzikos klipas, viskas suktis. Būna taip tau irgi? Ne?

 MGR:

 Gal kitokie jausmai.

 ŽL:

Kur pradeda viskas – šššššššš

 MGR:

 Kai pradedi priiminėti viską aplinkui. Turi omeny tą momentą?

 ŽL:

 Tu supranti – tu gali – tu pradedi dainuoti. Gali sakyti poeziją, užrašyti. Ir nėra klaidos. Kaip raimas (rimavimas), hip-hopas. Nu, aš nežinau. Kas tai yra?

6_snowexport7

MGR:

 Aš turiu vieną paskutinį klausimą.

 ŽL:

Aš dar atsakysiu, kažką prieš tai klausei. Yra labai daug ką papasakoti, bet kartu imti ir pasakyti, tai labai sunku. Kažko per daug pasakyti. Yra kažkoks piktžodžiavimas.

 MGR:

 Taip, tada nebereikia vizualumo. Man yra įdomūs dalykai, prie kurių neprieinama, kalbi apie kažką, kažką tu duodi. Įsivaizduoji, interpretuoji.

 ŽL:

 Aš taip pat galvoju. Kalbinės patirtys. Jos yra nematomos. Kartu jos yra niekinės, bet jos yra ir svarbiausios. Tarp mūsų, toje materialistinėje kultūroje, kas žmones erzina, – nematomi dalykai. Tuo pat metu, už ką moka didžiausius pinigus, už tai kas nematoma… Ir keista, aš nežinau, kaip paaiškinti, kažkas tokio.

 MGR:

Kalbant apie klausimus, aš esu klausiusi kai kurių lietuvių menininkų ir kuratorių, ar jiems kada nors būna nuobodu?

 ŽL:

Ne, jiems nebūna nuobodu. (šypsosi)

 MGR:

Jie sako: „Kaip tai, ką turi omeny?“ Man, pavyzdžiui, nebūna dėl to, kai aš tik pajaučiu nuobodulį, aš iš karto persikonfigūruoju. Man įdomu, tai paprastas dalykas, paprastas klausimas, labai apibūdinantis žmogų.

Beje, aš negavau jokio atsakymo.

 ŽL:

Aš nenaudoju sąvokos – nuobodu. Man būna liūdna. Ilgu gali būti, nuobodu… Ką tai reiškia nuobodu? Sakai, dabar labai nuobodu, meti batą į sieną, iškart nebenuobodu, iškviečia policiją ar dar kitaip pasisuka scenarijus. <juokiasi>

 MGR:

Bet čia yra atsakymas.

 ŽL:

Nuobodu nebūna. Liūdna būna.

 MGR:

Tuštumas erdvėje…

 ŽL:

Bet, pavyzdžiui, jeigu šnekant apie tuštumas, visiems, kurie kuria tenka susidurti su podarbine tuštuma.

 MGR:

Bet ji būna produktyvi tuštuma.

 ŽL:

Aš nežinau, ar ji – produktyvi tuštuma?

 MGR:

Nes būna, kai baigi kažką, pradedi vėl krautis: skaitai, žiūri, vaikštai. Tu ne kuri, bet krauni į save. Tu ne atiduodi, bet imi.

 ŽL:

Būna projektai, tiek atiduodi, kad ne tik reikia kūnui duoti poilsį. Būna, kad apima žiauri tuštuma. Aš nežinau, gal ne visiems.

 MGR:

Būna, man atrodo, visiems būna, bet ji yra skirtinga. Priklauso nuo to, kaip pavyksta.

6_snowexport17

ŽL:

Aš dar galvoju, feedbackas (grįžtamasis ryšys) – tada kuomet grįžta atgal žiūrovo emocinis krūvis, pavyzdžiui, plojimais. Su menu būna kitaip. Atgarsio susilaukia kūrėjas neiškarto… Kartais gal net po dvejų metų…

 MGR:

 Bet, kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekada. <juokiasi>

 ŽL:

Bet ką žmonės galvoja, nežinai, ar ten buvo gerai?

 MGR:

Arba jie negali pasakyti.

 ŽL:

Aš esu girdėjęs iš aktorių, jeigu ne aplodismentai, jie negalėtų kitame spektaklyje vaidinti, nu, tarkim, sudėtingas emociškai buvo.

 MGR:

Bet dažniausiai visada yra aplodismentai, kokie jie bebūtų, bet jie vis tiek būna. Tiek daug žmonių ploja, nes jie turi ploti.

Guliverio kelionėse perskaičiau tokią frazę: „Kadangi žodžiai tesą daiktų vardai, tai būtų visiems daug patogiau nešioti su savimi daiktus, padedančius išreikšti svarbiausias mintis ir norus.“

ŽL:

Žodžiai tesą…

 MGR:

Daiktų vardai.

 ŽL:

Atvirkščiai yra.

 MGR:

Nu, žodžiai sukuria vardus daiktams.

 ŽL:

Ai, nu, taip taip.

 MGR:

Kam reikia žodžių, jei tu turi daiktus.

 ŽL:

Vat, būtent, čia reikia sustoti, čia yra žiauriai gili problema.

Aš nežinau, wow, čia yra sudėtinga, bet labai sutikčiau su tuo aptarimu, kad daiktas yra pirma, ir jeigu mes patiriame tą spalvą – raudoną. Gali būti aklas žmogus, bet žymiai daugiau žinoti apie raudoną negu vaikas, kuris tik pradėjo matyti raudoną. Jam iš pradžių duoda: obuolys raudonas, r raidė yra raudona. Ta r raidė būna raudona. Tokie konstruktai, kurie mus priveda prie tų terminų, bet jie eina iš daikto. Ir mes šiandien einame tik dėl tos koncepcijos, būtent tokios dualistiškos. Mes patys nebežinome, kaip kiaulė atrodo, pirkdami kiaulieną.

 MGR:

Negalvojame, kad valgome kiaulę.

 ŽL:

Čia dešrelės. <juokiamės>

6_snowexport9

Apie pokalbių seriją LAIKE

Ne kalbėjimas apie kalbėjimą, bet platforma mainams, mainams tarp minčių ir patirčių. Pokalbis – tai erdvė artikuliuoti idėjas vaizduojamajame mene ir kitose kultūrinėse veiklose. Pokalbyje – paliekama erdvė nevagia galimų ir neplanuotų patirčių. Vienas įdomiausių dalykų – ne tai, ką sužinai, o tai, kas lieka neatsakyta. Svarbūs ir atsakymai, ir klausimai. Ne tai kas atsakoma, bet kaip atsakoma. O gal nieko neatsakoma, tai taip pat priimtina. Po pirmojo pokalbio seks kitas pokalbis, kuris tęs prieš tai buvusius klausimus ir mintis, gal joms prieštaraus, o gal ves dar toliau. Pokalbių tikslas – atviri tekstai, kalbiniai tekstiniai ženklai, transliuojantys vykusį gyvą pokalbį. Kalbinamojo kasdieninės kalbos išsaugojimas: paliekami kai kurie kalbos nelygumai. Siekis yra ne perrašyti sukuriant pokalbį lape, o palikti jį, kiek įmanoma, gyvą, nesurežisuotą ir nekontroliuojamą. Pokalbiuose – klausimai apie laiką, buvimą laike, šiuolaikiniame mene ir jo kontekste. Ar idėjos, įkūnytos materijoje, atspindi šią ar kitą epochą, teigia požiūrį į realybę, kokiomis priemonėmis tai formuojama ir pristatoma.

Kitas pokalbio dalyvis – teatro scenografas.

Pokalbyje knygos Snow Export. Žilvinas Landzbergas (Deventer, Thieme Art, 2009) fotografijos, Sarah Infanger (knygos dizainerė).

http://www.sarahinfanger.com/index.php?/book–publications/snow-export/

 

Šimtą linijų pratrynus lieka aiškus siluetas. Pokalbis su Žilvinu Landzbergu. Iš pokalbių serijos LAIKE

6_snowexport6

Apie pokalbių seriją LAIKE

Ne kalbėjimas apie kalbėjimą, bet platforma mainams, mainams tarp minčių ir patirčių. Pokalbis – tai erdvė artikuliuoti idėjas vaizduojamajame mene ir kitose kultūrinėse veiklose. Pokalbyje – paliekama erdvė nevagia galimų ir neplanuotų patirčių. Vienas įdomiausių dalykų – ne tai, ką sužinai, o tai, kas lieka neatsakyta. Svarbūs ir atsakymai, ir klausimai. Ne tai kas atsakoma, bet kaip atsakoma. O gal nieko neatsakoma, tai taip pat priimtina. Po pirmojo pokalbio seks kitas pokalbis, kuris tęs prieš tai buvusius klausimus ir mintis, gal joms prieštaraus, o gal ves dar toliau. Pokalbių tikslas – atviri tekstai, kalbiniai tekstiniai ženklai, transliuojantys vykusį gyvą pokalbį. Kalbinamojo kasdieninės kalbos išsaugojimas: paliekami kai kurie kalbos nelygumai. Siekis yra ne perrašyti sukuriant pokalbį lape, o palikti jį, kiek įmanoma, gyvą, nesurežisuotą ir nekontroliuojamą. Pokalbiuose – klausimai apie laiką, buvimą laike, šiuolaikiniame mene ir jo kontekste. Ar idėjos, įkūnytos materijoje, atspindi šią ar kitą epochą, teigia požiūrį į realybę, kokiomis priemonėmis tai formuojama ir pristatoma.

Marija G. Repšytė:

Skirtumai tarp interviu ir pokalbio. Interviu metu tu gali turėti kažkokių minčių. Net atsakydamas į klausimus, tu tik atsakai, bet niekur toliau nenukeliauji. Pokalbyje – neketini ten eiti. Kalbi ir ten atsirandi, o gal ir ne.

Laikas yra įdomus. Laikas tavo kūryboje, tavo parodų ir kūrinių pavadinimuose, kuriuose žymimos laiko nuojautos, kaip Sun Set

Žilvinas Landzbergas:

Septynios vakaro…

MGR:

Arba Future is Now, 8 p.m., Air time, Pay time, Vieną kartą, Įkeistas laikas, Naktinė pamaina, net pavadinime Mes atsimename skirtingus dalykus. Dauguma pavadinimų – vien tik laiko užuominos. Žiūrėjau, kiek yra (kūriniuose) mažai tos kalbos, verbalios kalbos. Garsas yra svarbus. Paukščiai. Daigyklos. Kažkoks judesys. Arba piešiniai ant sienų, man primena kažkokį naratyvą, pasakojimą. Kaip uolų piešiniai. Dokumentavimas. Momentai, nebylus kinas, instaliacijų atmosfera primena nebylųjį kiną. Sukuriama erdvė, kurioje tu atsiduri, niekas tiesiogiai nekalba. Bet tau pasiūlomos užuominos, kurių pagalba erdvėje galime susikurti kažką savo. Ir čia ne kinas, nes tu atsirandi erdvėje. Tai nėra plokščia.

ŽL:

Atsakysiu į tą, kuo tu pabaigei. Kuo tu pradėjai – čia dar grįšiu. Apie santykį su kinu. Gal labiau su teatru.

MGR:

Esi daręs scenografiją spektakliui.

ŽL:

(nutylėjimas) Man buvo baisiausia, kad aš taip mėgstu teatrą. Išmokau įsijausti. Tu turi mokėti skaityti kalbą. Užtruko laiko. Atsimenu tuos atvejus, kai pradedi žiūrėti meninius filmus arba dramos spektaklį, šiuolaikinės dramos. Arba modernaus šokio spektaklį. Iš pradžių nekabina, įdomiausia, kad pradeda rezonuoti po kelerių metų.

Aš supratau, kad su kultūra…

Vis dėlto, mes šnekame tam tikroje miesto tradicijoje arba vis dėlto šalies tradicijoje. Ganėtinai aiškiai matosi, kuo skiriasi Lietuvos, Vilniaus, Kauno meno mokyklos. Ir koks yra skirtumas su Ryga, Varšuva. Artimiausieji. Faktiškai, visi šie reikalai atsiremia į liaudies kūrybą: ta prasme, imkite skulptūrą, gobelenus, architektūros dalykus. Kiek yra sukaupta. Ne dekoratyvumas, bet proporcija. Yra labai aukštas lygis. Tu supranti, kad net maisto kultūra, kalbos kultūra, kiek ji neįmantri, nedekoratyvi, bet kiek ji iš tikrųjų talpina. Kiek galima išsakyti. Vien tas dalykas, kad mūsų kalboje yra žodžiai: dailė ir menas. Jie – tokie archajiniai dalykai, subtilūs, bet atskiria prasmes. Yra įdomu. Mūsų stipri, sakyčiau, turinio mokykla ir sovietmečiu buvo visai stipru. Ir „ant to stovi“. Tuo pat metu kažkas dirba su konceptualizmu, yra žmonių, nes pas mus tai neįvyko, 50-ieji, 60-ieji,70-ieji, ką darė pats Kosuthas ar dar kažkas. Pas mus neįvyko, buvo už sienos, taip pat neįvyko, kaip ir tapyboje. Buvo ekspresionizmas, o nebuvo siurrealizmo. Ir tiesiog yra dalykai, kuriuos mes turime išsakyti, pakartoti. Pigiai mimikuoti, paprastai. Kaip ir filosofijoje, literatūroje. Visi turi pasivyti. Teatre, kaip pavyzdžiui, teatras skilo, tarkim, figūros – Nekrošius, Tuminas ir Vaitkus, po jų Varnas ir Koršunovas, skirtingos mokyklos atsiranda. Ir čia įdomios sferos, yra ką veikti, save supozicionuoti situacijose, ganėtinai ir pasaulio kontekste, įdomu.

MGR:

Aš sutinku, kas yra skulptūra, tai yra mąstymas. Ir ką Nekrošius sukuria scenoje, kokie yra sprendimai. Ten nieko nėra realiai bet yra šviesa, medžiaga arba rūbas.

ŽL:

Skulptūra, kaip ir kitos meno šakos, veikiau yra matymas. Aš net netikiu, pasakysiu: žmona kuria rūbus, sūnus daro ir objektus, scenografiją. Bet man atrodo, čia yra vieno žmogaus darbas.

MGR:

Jis turi savo kalbą ir labai stiprią kalbą. Man yra įdomesnis nei Koršunovas. Daugiau metaforų, simbolių, tu turi dirbti salėje sėdėdamas. Tu ne vien tik gauni, tu turi analizuoti, tu turi suvesti. Tai sudėtinga, tai nėra šou.

Aš kartais pagalvoju apie buvimą. Tau nekyla kartais toks klausimas, ar tu priklausai šitam laikui?

ŽL:

Ne, tai čia visą laiką (nepriklausau). Aš pabaigsiu dėl teatro ir kino. Man pasirodė, kad skulptūra yra labai monumentali. Aš tiesiog studijavau skulptūrą. Jinai ateina iš to, kad yra sudedamoji architektūros dalis. Su modernizmu prasidėjo taip, kad skulptūra ir menas atsirado baltuose kubuose. Kaip iškirptė. Ją galime vežioti, struktūra yra tokia, mes atkabiname ją nuo laiko, nuo situacijos, nuo realybės ir jinai yra kaip iliustracija, kuri gali keliauti tarp muziejų, tarp interjerų, kaip medituojamas aktas.

MGR:

Bet niekada nesikeičia.

ŽL:

Jo negalima liesti, čia yra santykis, labai arti su medija, visi Brancušiai (Constantin Brâncuşi), tas pats laikmetis, modernizmo sprogimas. Visi menininkai įsigijo fotokamerą, juodai baltą, nežinau, kas ten darė, Henry Moore’as, Giacometti. Fotkino praktiškai studiją savo, be jokių nuogų mergų pirmą kartą, bet fotkino.

MGR:

Mačiau Brancusio fotografijų knygą.

ŽL:

Būtent geros knygos, geros fotkės.

MGR:

Geriausia kūrinių dokumentacija.

6_snowexport8

ŽL:

Bet ką medija padaro, priverčia žiūrovą žiūrėti tam tikru kampu. Tu medituoji ilgai, turėdamas laiko, visiškai švarioje erdvėje, abstrakčioje erdvėje, jokio triukšmo nėra, tu žiūri į tas abstrakčias formas ir (lygiai kaip kamera) ant ilgo išlaikymo stovi prieš jas, kaip kamera ir dažniausiai iš tam tikrų rakursų. Kas atsitinka, pavyzdžiui, su skaitmena; tu bėgi, varai snapshotus (momentinė nuotrauka), čikčikčikčik. Tu šaudai ir tu grįžti namo po savaitės, kitą dieną atidarai folderį (aplanką) galvoje, gulėdamas lovoje, ir tu skroulini (slenki), čia žargonai tokie. Bet tu varai per tuos vaizdus: o čia buvau – čia mačiau, tas buvo geras… Ir tu visiškai nebemedituoji prie daikto. Kiek čia absurdiška, tiek yra absurdiška ir ta modernistinė skulptūra. Kaip aš galvoju iš tikrųjų: daiktas, jis negalėjo… Kaip mes jį atrišome nuo architektūros, čia yra nesuvokiama. Tokiu gestu mes pasmerkiame meną saviizoliacijai. Skulptūra taps ekskliuzyvu arba bus visiškame skurde, nes žmogus nebevartoja kasdien… ir šiandien, visame pasaulyje. Jeigu važiuoji taksi, tavęs klausia: ką veiki, tu atsakai: menininkas skulptorius, dar kažką, ai tai akmenį droži, nesvarbu ar Londonas, ar New Yorkas – didmiesčiai… Ir net intelektualūs žmonės įsivaizduoja labai stereotipiškai, kad tu dirbi labai amatą tokį. Meno kūrinys labai atitolo nuo kasdieninio vartojimo ir tiek.

MGR:

O jeigu tu nesakai, kad esi skulptorius? Kaip jie tada sureaguoja?

ŽL:

Vėliau nebesakai, kad tu – skulptorius. Kad neįsiveltum į tą klausimą. Bet skulptūra yra problematiška. Tai, kad iš tikrųjų ji tapo efemeriška, nebemedžiagiška (dabar tas new materialism) ir išvis: paverčiau biški kilimo, aptaškiau gipsu, ta prasme, tai – poetiška, žiauriai gražu ir man labai įdomu. Žmonės kovoja su muziejininkyste, su tuo tokiu aktu.

MGR:

Reprezentacija?

ŽL:

Taip, gestą rodo ir laiką gaudo, kuris yra svarbiau negu… Bet kartu aš galvoju – tik pajudink, ta prasme, tą kavos puoduką su tirščiais, tik prisiliesk ir, žinai, menedžeris, ta prasme, šiza kažkokia. O aš, jeigu tau atsakyti apie tą laiką, aš esu visiškai out of time. Ir aš nieko nesuprantu, ką daryti, čia autizmas, kas čia? (šypsosi)

MGR:

Čia yra sugebėjimai. Jeigu tu jau supranti, kad esi, turi distanciją kažkam, tu gali pamatyti dalykus bendrai.

ŽL:

Tai čia būtent, gal yra matymas, kažkas tikriausiai išmokė matyti. Per tą estetiką, per tą pokalbį labai daug sužinai. Ir aš dar manau, pas mus yra dar tas perdavimas, tai labai svarbus dalykas.

 

6_snowexport5

MGR:

Žiūrėjau dokumentinį filmą apie Truffaut pokalbių knygą su Hitchcocku, rodė prieš porą dienų, fantastiškas filmas. Sakoma, ši knyga yra kino biblija. Joje kalbama, kodėl Hitchcocką (jo filmus) ir dabar galima žiūrėti, kaip galima sukurti kažką, kas po kurio laiko vis tiek bus prieinama, nepasenę. Ir manoma, jis pakeitė požiūrį į kiną, jis puikiai suprato praeitį ir dabartį, stebindavo būsimo kadro vaizdu. Jis valdė laiką, filme ištempdavo laiką arba jį sutraukdavo, bet nepriklausė laikui, kūrė savo laiką.

ŽL:

Aš galvojau, kad Hitchcockas buvo hitas. Laiku ir…

MGR:

Dokumentiniame filme taip pat kalbama, kad jis buvo vadintas šou menu, kuriančiu laisvalaikio filmą. Truffaut knyga pakeitė nuomones apie Hitchcocką, paaiškino, kodėl jis buvo kino meistras. Kaip montažo naudojimas, techniniai sugebėjimai. Vienoje filmo Birds scenoje merginai laive paukštis išplėšia kaktos dalį. Pasirodo, šiai scenai sukurti buvo naudota double printing Mergina sėdėjo laive kartu su suspausto oro tūba, jai už nugaros. Lemtingu momentu oras plūstelėjo kilstelėdamas jos plaukus į viršų. Tada atskirai buvo nufilmuota, kaip paukštis leidžiasi žemyn. Tie du kadrai buvo sudėti kartu. Beje, Hitchcockas treniravo filme pasirodančius paukščius, jų buvo apie 3200.

ŽL:

Švytėjime režisierius išpjauna medžius, būtent dėl kažkokių įsitikinimų, arba koks nors Tarkovskis – ne taip sudegė namas.

<juokiamės>

MGR:

Pastatome naują.

ŽL:

Žiauriai svarbu.

MGR:

Perfekcionizmo dalykai.

ŽL:

Kolega sako: „Ne kiekvienas burtininkas žino, kad jis yra burtininkas.“

<juokiamės>

Aš tada pagalvojau.

6_snowexport14

MGR:

Kada jis tai sužino? Kažkas įvyksta ir tada jis supranta?

ŽL:

Aš, pavyzdžiui, kartais galvoju, kad svarbu, tai yra kova, kažkoks įsitikinimas, ir yra čia klausimas pačios tiesos ar ypač tos pačios žiūros. Aš atsimenu, kiek gali išmokti peržiūrose žiūrint Navaką. Kaip gaila, kad nėra. Niekas nesukomentavo.

MGR:

Kad išėjo iš Akademijos?

ŽL:

Nėra jokio peržiūrų įrašo, kaip jisai nuvelka rūbus daiktams, matymą, tai yra matymas, tai turi perspektyvą, kampas, požiūris… Ir stebėtina, net nežino, bet mato, jaučia, mato, kartais būdavo net tokių triukų, neįvardina kažko, bet iškart pasako, taip keistai… Už to yra šiltumas, atsakomybė.

 

Su klausimais yra juokinga. Pavyzdžiui, aš tikrai neturiu, ką pasakyti interviu. Mes esame pokalbyje. Kai pokalbį turi žmonės, jie šnekasi, koks tavo vardas, Zodiako ženklas, kokiam mieste gyveni…

MGR:

Turiu ir tokių klausimų…

ŽL:

Tada užsipildai plotį ir tada gali įvelti tylą, nekalbėti…

 

MGR:

Aš kalbėjausi su Gražina Pajarskaite, ji buvo pirmoji ŠMC parodų architektė. Ten ji dirbo apie vienuolika metų, dar Parodų rūmų laikais. Ji buvo tavo parodoje. Kalbėjau su ja telefonu ir sakiau, kad bandysiu tave prakalbinti. Ji manęs paklausė, kaip ketinu tai daryti, atsakiau, kad stengsiuosi kalbėti apie bendruosius dalykus, kad reikės daug palikti – nebūtina atskleisti visko. Žodžiai dažnai yra pareiškimai, įteisinimai. Šis pokalbis turi įvesti kažkur, tu atidarai duris, bet durys turi likti privertos. Beje, ji paminėjo, kad didžioji salė yra sudėtingiausia suvaldyti ŠMC kuriant parodą.

ŽL:

Taip taip. Pastatas yra nerealus, tai yra Meka. Vienas ŠMC traukos aspektų yra pastato architektūra.

MGR:

Ar žinojai, kad Pajarskaitė inicijavo uždengti sienas ŠMC?

ŽL:

Jinai uždengė sienas? Tai yra toks geras sprendimas, jos buvo su blizgučiu, nelygios.

Man labai įdomi architektūra, kuri kuria emocijas. Mus šokdina, choreografas mūsų jausmų. Turim atkreipti dėmesį ypač į tai, ką dabar daro. Beveik tris šimtus studentų per metus išleidžia Lietuvoje, bet vėlgi, ar kvadratūra yra ir yra architektūra? Tradicija… ar kažkas, ne laiku, ne kažką. Nesudėta, nepabūta, nepatarpininkavo ir dingo. Pavyzdžiui, Kauno mokykla tartum kažkur nutrūko ir dingo, šiandien jos nėra nei kvip, tokio trapumo… Dvidešimt kelinti metai, Kaunas, pirmą kartą sostinė, nauja valstybė, geromis ambicijomis, nuo ko ir pradeda. Dailės mokykla – pirmas valstybinis projektas. Dailės mokykla. Į ką investuoja valstybė savo identitetą, proveržis, jėga, visiškai aukšto lygio dalykai, net su Gdynios architektūra lyginant, galva aukščiau sakant. Bet kodėl tai yra įdomu? Kodėl atsitiko mažesniame mieste, mažesnėje ekonomikos vystymosi zonoje ir stebina labai geri pavyzdžiai. Stebina ir dabar kaip…

MGR:

Kad tuščia? Buvo karta, kuri viską darė.

ŽL:

O kas dėstė Čekanauskui?

MGR:

Nežinau.

ŽL:

O čia labai įdomu, žinai, sako, žinojimas priveda prie vieno. <juokiasi>

6_snowexport13

MGR:

Ar galvoji, kaip išliks tavo kūriniai? Aš stebėjau tavo parodas, pavyzdžiui, kūriniai pasirodo vienoje parodoje ir tęsiasi vienas per kitą – iš parodos į parodą. Jos skiriasi: temomis, idėjomis, lokacijomis, turi atskirtis, bet perėjimai…

ŽL:

Aš pasakysiu, kodėl yra perėjimai. Pernai, darydamas parodą, išsinuomavau studiją ir pusę metų nuomavausi po to dar. Aš negaliu leisti sau studijos. Aš atlieku daugybę bandymų darydamas parodą. Tie bandymai, try outai (bandymai) yra sukurti rengiantis parodai. Tai yra mano erdvė, iš tikrųjų, kurioje galiu dirbti. ŠMC, pavyzdžiui, kaip kunsthalle, projektinė erdvė. Čia galima eksperimentuoti. Panašiai ir galerijose, norui esant galima išsibandyti kūrinius. Bet kokiu atveju, tai – ne muziejinės erdvės. Vis dėlto nei finansiškai, nei erdvės prasme – sunku laisvai dirbti. Tos visos kartos, kurios seks iš paskos, dar labiau susidurs su tuo. Trūksta erdvių, kaina kyla, visi eina į periferiją, o periferijos niekas nenori. Centralizavimas tokio masto vyksta, kad tuoj atsidursime Naujoje Vilnioje… Tai net ne laiko ar atstumo klausimas, bet tai yra net mentaliteto klausimas.

MGR:

Galvojau apie karpinius, tokie trapūs, bet kaip jie išlieka (kaip kūrinys)? Tas išlikimas?

ŽL:

Bet čia yra keistai. Man pasirodė ir su Maloniąja („Malonioji 6“ galerija), dingo prieš du metus, liko tik prisiminimas, mitas. Įdomu, žmonės šneka apie dalykus, kokių nebuvo.

MGR:

Jie susikuria?

ŽL:

Jie mato kažką nebe taip. Buvo žiauriai daug prokolų. Dabar vertinčiau: šiaip sau, vidutiniškai, buvo faini, emociniai dalykai. Profesionalumo, svarbumo lygyje ten nieko nebuvo. Aš žinau, nes dalyvavau tiesiogiai procese. Žmonės įdomūs, gal jie linkę prisiminti pagražindami.

MGR:

Gal taip ir buvo, čia nesukurta jų.

ŽL:

Gal, aš nežinau. Aš išvis galvoju, yra tamprumas kažkoks. Jeigu šnekant apie tą laiką, yra kažkoks tamprumas su laiku, su realybe, su buvimu. Tu gali būti visą laiką, būt, bet nesutapti su tikru laiku, neatitikti. Dalykai neatsitinka, jeigu jie atsitinka, jie pradeda skleistis. Čia ir kūryboje yra tas sunku, ir aš galėčiau pasakyti, geras kuratorius, visi žino, yra ir geras kūrėjas arba rašytojas, matytojas. Tu turi turėti energiją. Tu paimi – paimdamas duoti. Tokios praktikos, apie kurias niekas nekalba. Kažkodėl vadovėliuose nemoko gyventi žmonių arba jausti, arba suprasti. Moko nubėgti dvidešimt metrų…

MGR:

Per tam tikrą laiką…

 

Kaip tu galvoji, kas yra šiuolaikinis menas?

Jeigu tavęs paklaustų ir tau reikėtų atsakyti? Gali visada pasakyti ne arba praleidžiu.

ŽL:

Labai patinka aplamai menas.

MGR:

Menas plačiąja prasme?

ŽL:

Jo, ir šiuolaikinis. Žmogus nemato, čia yra apie matymą, kaip prieš tai šnekėjome, apie girdėjimą, matymą, kas įvyksta. Man didžiausias, nuostabiausias etapas įvyko, kai aš buvau vaikas, moksleivis, teatre, kai buvau ir Koršo (Oskaro Koršunovo) spektaklis buvo Zuko.

MGR:

Nesu mačiusi.

ŽL:

Amžinatilsis į raudonus batus atsistoja, ten šiza ir aš žiūriu, ir aš nebesuprantu, kaip yra gerai. Tu žiūri, viskas taip taip taip, tave įtraukia, kaip kinas, bet tu išeini ir visa realybė susikeičia. Nebegali eiti tiesiog, čia vat yra jėga. Tai yra visiškai abstraktu, susitarimo valiuta kažkokia įvesta, bet ji pakeičia visą požiūrį, kampą, nu, vat čia yra, čia yra labai įdomu.

MGR:

Čia net ne kino efektai, čia teatras, nėra jokios sienos tarp žiūrovo ir spektaklio, tu esi ten, tai vyksta aplink tave.

ŽL:

O iš tikrųjų vyksta galvoje. <juokiasi>

Grįžtam prie šiuolaikinio. Šiuolaikinis menas atlieka tą patį dalyką, labai gretinu su folk (folkloras) arba street artu (gatvės menas) ir tas terminas yra tragiškas. Ir tas terminas tragiškas bet…

MGR:

Čia kažkam reikėjo pavadinti.

ŽL:

Tai, ką žmonės daro, su raktu išbraižo nuogą kūną. O kitas jį pamatęs, jeigu jis kabina, tobulina, pripaišo ten undinės uodegą.

MGR:

Ilgus plaukus.

ŽL:

Aš nežinau, kaip ten vyniojasi, aš už tai, kad yra geriausi muzikiniai gabalai, paimant Jacksono, Beatles ar Rolling Stones yra coveriai (perdainavimai). Turiu omeny, tai neatsiranda iš niekur, bet realiai yra šlifuojamos senos formos. Ir aš už tokius mainus.

MGR:

Turi omeny tai, kas sukuriama po jų?

ŽL:

Copy rightai (autorinės teisės) atsiranda, dar kažkas, iš tikrųjų tai natūrali eiga: tu turi mėgti kopijuoti ir imti, savaip interpretuoti ir perduoti, perdavinėti.

MGR:

Bet tai visąlaik vyksta, nuo pačios pradžios.

ŽL:

Taip taip, bet ir su menu, kas yra, gimsta jame… man labai nepatinka terminai – naujas, naujumas

MGR:

Tai šiuolaikinis irgi iš tų.

 

ŽL:

Būtų sixties (šešiasdešimtieji) – tai būtų mano laikas, bet aš gyvenu kitame laike, ta prasme, aš turiu džiaugtis kažkokiais pelenėliais. Ne, nežinau. Tai energijos dalykai, kūrybinės energijos dalykai. Apie tą meną, kas būtent atsakytų į tą patį klausimą, jis parodo spalvas, santykį. Kas yra spalva? Yra santykis arba garsas. Tai yra banga. Tai yra santykis. Santykių santykis dar yra įdomiau. Tai vat, šitie dalykai tampa tokie svarbūs ir tokie įdomūs, tai yra labai lėtas darbas, jame atradimai, kurie yra labai svarbūs. Pavyzdžiui, aš labai dažnai nieko nesuprantu, ateinu į parodą ir aš nieko nesuprantu. Tada aš viską ištrinu ir paverčiu muzikine asociacijų kalba. Į ką tai man panašu, koks tai garsas, koks tai yra virpesys, kokia tai yra kompoza, koks muzikinis stilius.

MGR:

Kaip žodynėlis…

ŽL:

Kažkoks. Ką jis ten vartoja? Kaip jis ten daro, gyvena, bet tikrai ne apie žmogų. Bet apie kūrinį, kas tai yra. Žmogus gali būti alkoholikas, su savimi nesudylinti, bet tokius gražius dalykus daryti, sakyti. Tik kaip produktas šnekame. Kūrinys dar kuo svarbus, kad eina į pop kultūrą: žymiai vėliau eina į architektūrą, į dizainą, kyla laiptais, yra imamas. Spalvos, medžiagos, formos.

MGR:

Požiūris…

ŽL:

Požiūris kaip santykis, kaip veiki, kaip elgiesi, kaip kalbi, pereina į madą, yra mimikuojamas. Žinai, ką tie žmonės pirmi padaro, tai jie turi būti nuliniame taške. Nu, įdomu, sudėtinga, reikia juos tik stebėti.

MGR:

Įdomu, nes žinai labai paprasta, įeini, nieko nesupranti, išeini ir sakai. Net nesakai, kad nesupranti, tiesiog nieko nesakai. Bet jeigu tu surandi kažkokią įdomią kombinaciją, kuri tau padėtų ištirti, suprasti. Čia kaip uždaviniai: kodėl nesupranti, kodėl tau nepatinka, gal ne taip… Čia ir yra svarbiausia.

6_snowexport1

ŽL:

Būna projektų, kur dirbi su žmonėmis ir tipo žmonės susipyksta.

MGR:

Darbo procese?

ŽL:

Čia, man atrodo, didžiausia nesąmonė. Kaip dirbant galima nepasiekti… Dirbant tu kažką sukuri.

MGR:

Taip, bet gal jie nedirba.

ŽL:

Įdomu, kas čia gaunasi, ar jie nedirba, ar jie…

MGR:

Gal jie nesusikalba, pavyzdžiui, nori skirtingų dalykų.

ŽL:

Arba proporcija ne ta.

MGR:

Arba jie netinka darbui.

ŽL:

Arba vienas paima viską, o…

MGR:

Kitam nieko nepalieka. Tai ir būna solo. Ne visi gali, čia neišmokstama. Kai kurie žmonės gali, tarp jų darbinga komunikacija. Kai tu praleidi, užleidi, paimi – svarstyklės. Bet pyktis gali būti geras, man atrodo, kai kažkas išauga iš to, kai tu pasieki kulminaciją ir tą įtampos kulminaciją išsprendi.

 Pirmas kūrinys paveikęs, tai – spektaklis?

ŽL:

Paveikęs, tai jo visiškai.

MGR:

Raudoni batai?

ŽL:

Žinai, iš proletariato, iš Kauno pakraščių, kur kopūstai per langą matosi. Tai tebėra viskas, greitkelis Vilnius–Kaunas ir Kaunas baigiasi. Tada septyniasdešimt devinti…

Pokalbio tęsinys kitą savaitę…

Pokalbyje knygos Snow Export. Žilvinas Landzbergas (Deventer, Thieme Art, 2009) fotografijos, Sarah Infanger (knygos dizainerė).

http://www.sarahinfanger.com/index.php?/book–publications/snow-export/

Pokalbis su Espenu Johansenu apie Terenco Koho parodą „Sticks, stones and bones” Bergene, Norvegijoje

2 1

Actually be there, Jagilev 

Pokalbis su Espenu Johansenu apie Terenco Koho parodą „Sticks, stones and bones” („Lazdos, akmenys ir kaulai”), kuri vyko kovo 14  – balandžio 13 d. Bergene, Norvegijoje. Parodos erdvės: Tag Team studijoje, Entree galerijoje, laive, plaukdinančiame tarp galerijų,  Festplassen esančiame švyturyje, „Blindhet og lys“ knygoje. Išskaidyta paroda, arba paroda iš kelių dalių. Tekstas atspindi šiuos pasirinkimus, galima pasiklausyti pokalbio su parodos kuratoriumi Espenu Johansenu vienoje Bergeno kavinėje. paplaukioti laivu tarp dviejų galerijų erdvių (video) arba leisti lėtam garsui iš video tapti palydovu skaitant „sumažintą“ vertimą pokalbio į lietuvių kalbą.

Marija G. Repšytė: Penktadienį eidama pro Landmarką, Kunsthalę, žiūrėjau į švyturį ir  galvojau apie būsimą pokalbį su tavimi. Tuo metu pastebėjau mergaitę, stovinčią prieš medį, didelį medį, apsuptą violetinių ir baltų gėlių. Ji stovėjo ten ir rankose laikė instrumentą, spiralės formos, ne trombonas ar saksofonas, horn of sords, ji stovėjo prieš medį ir praktikavosi, norėjau nufotografuoti, bet pasijutau nejaukiai, nes jei fotografuočiau ją, atkreipčiau žmonių dėmesį. Nenorėjau, kad ji būtų pastebėta. Aš negalėjau išgirsti garso, buvo labai keista. Ji buvo taip arti prie medžio. Kas būtų, jei ji stovėtų prie švyturio? Bet ji pasirinko tą medį, taip arti, taip šalia. Dalykai jau vyko šioje erdvėje. Galbūt ji tiesiog laikė jį, bet ji pasirinko tai, ji pasirinko šį medį, šią vietą, ji grojo šiam medžiui.

Espen Johansen: Be garso?

(Juokas)

M: Gal buvo garsas, gal ji ruošėsi pradėti grojimą.

E: Terencui tai būtų patikę.

(…)

M: Galvojau apie švyturį. Nes paroda turi labai aiškią struktūrą. Tag Team – akmeninė siena, Entree – lazdos ar medžių dalys. Taip pat laivas, kuris sujungia šias dvi erdves, performansas laive ir švyturys. Kokia yra švyturio reikšmė parodos kontekste?

koh2

E: Kai pristačiau idėją Terencui, pasiūliau, daryti parodą dvejose galerijose ir kažką viešoje erdvėje. Tada jis sureagavo sakydamas, kad viešoji erdvė būtų miesto centras. Kalbėjome apie skirtingus dalykus, bet nuo pat pradžių buvo švyturys. Kai pamatė galerijų lokaciją, visos jos buvo šalia vandens. Iš karto kilo idėja, kad mums reikia laivo. Susisiekti su žeme laivu, tokia buvo bendroji tema. Keliavimo literatūra – visų pokalbių pagrindas, aš norėjau vizualizuoti Terencą kaip keliautoją, o ne ne kaip antropologą, mokslininką ar sociologą, sakantį vieną ir tikrą tiesą.  Laivas keliauja koordinatėmis: Tag Team  – Entree ir EntreeTag Team. Kitas būdas tiesiog eiti pėsčiomis.

M: Tai kito kelio pasirinkimas.

E: Kai galerijos yra „uždaromos“, tai kalbame ne apie parodas jose, o apie kelionę tarp jų, circular journey. Jokios pradžios ar pabaigos.

M: Tai kaip apskritimas, su jame cirkuliuojančiais taškais, komunikuojančiais su kitais formoje, galimybė pasirinkti, koordinatę pasiekti ar praleisti.

E: Dėlionė mieste, jokios papildomos informacijos, tau tik reikia žinoti.

M: Tu negali to nepastebėti, nes tai nepriklauso erdvei. Bet taip pat tai gali nesudominti, nes tai savaip integruota į peizažą.

koh3

E: Skulptūra sukurta iš medžio erdvėje, kurioje gausu medžių ir kitų skulptūrų. Man patinka vizuali šios skulptūros būsena pasirinktoje erdvėje. Erdvė milžiniška ir nuobodi, žmonės ją tik praeina, švyturys – ne monumentas ar aiškus objektas, tik kažkas, kas sugeba „pagauti“ tavo akį. Tai galėtų būti artima vaiko suvokimui ir idėjai iš medžio sukurtam švyturiui miesto viduryje.

M: Darbai ankstesnėse parodose pasižymėjo aiškia kūno prezentacija, parodos su nuogais kūnais. Erotizmas. Man niekaip nepavyko suderinti ankstesnių Terenco darbų su šia paroda. Dėl tos tylos darbuose. Mano manymu, tai labai išsiskiriantis darbas, tai ne baltas kubas, tai ne vitrinos, tai neapnuogintos kūno dalys, tai ne jo kostiumas ar baltas namas, ar „juodas“ klubas apačioje, kur jis šoka ar suruošia vakarėlius, kai jis to nori. Poetiška ir tylu, akmeninė siena, Entree, laivas, lyriška. Ar tai pasikeitimas erdvėje, ar jis stengiasi būti kitoks, ar jis bando naujus dalykus, ar dirbdamas su tavimi tapo labiau ieškančiu ir siekiančiu išbandymų ar eksperimentų. Nes tai labiau žymėjimas, nei tiesioginis darbų kūrimas.

E: Iš tikrųjų sunku atsakyti. Terencas buvo taip pat nustebęs, kad viskas taip pasisuko. Jis sakė, kad tai pirmas kartas, kai jis dirba su natūraliomis medžiagomis ir tai nėra absoliučiai balta paroda, kaip jis dirbdavo pastaruoju metu. Jam nereikėjo daug laiko nuspręsti, kad jis nenori jokių darbų galerijose. Tai ne meno kūrinys, tai tik medžio krūva. Tai konceptas, tai idėja. Tai ne meno kūrinys per se, tai ne meno kūrinys, kuris yra įdomus, kaip tu visada galvodavai apie jo kūrybą. Daugybė jo darbų yra tylūs, ramūs, poetiškai estetiški, tik jo persona reikalauja daug dėmesio ir taip pat dažnai sunku išvysti labai nežymius niuansus jo mene. Kai kurie aspektai jo mene yra labai seksualūs, kaip, pavyzdžiui, buvo matomi God parodoje, bet manau, kad jie visada yra čia. Tik šiuo metu nėra taip akivaizdu juos pamatyti.

M: Galbūt jie nėra tokie matomi, galbūt jie nėra… Aš sutinku, jei tu nori perskaityti ir tu sugebi skaityti, tu tai pamatysi, tai yra jo darbe, bet tiktai labai matomi sluoksniai medžiagiškumo, vizualumo, jie taip akivaizdūs, tau nereikia kapstytis dėl to, kad tai taip matoma.

E: Taip, tiesa.

M: Tu pamiršti, kad tai tas pats menininkas.

E: Aš suprantu. Gal tai susiję su tuo, kad nebuvo tiesioginio biudžeto sukurti darbui jo studijoje ir atplukdyti į Bergeną, tai būtų buvę baisiai brangu. Mes visada kalbėjome, kad tai turi būti nauji darbai. Taip jis visada dirba. Matyti naratyvą, matyti konstrukciją, mes visada žinojome, kad jis sukurs darbą čia. Ir manau, kad paroda yra tai, ką jis mato gamtoje, aplink Bergeną.

M: Besiruošdama interviu, radau Terenco interviu su Hansu (Hansu Ulrichu Obristu), kuriame jie kalbasi apie architektūrą. Terencas studijavo architektūrą, buvo nusivylęs savo studijomis, dėl matematikos mokslo vaidmens. Jo manymu, būdamas architektu, prarandi daug meninių įžvalgų ir mastymą. Vėliau jis dirbo su Zacha Hadid. Erdvės reikšmė, erdvė jam ypatingai svarbi. Manau, tai labai aiškiai regima šioje parodoje. Aišku, kad lokacija buvo pasiūlyta, bet antras dalykas, kaip jis ją panaudos. Viskas apie erdvę, erdvės reprezentaciją. Tai ne apie daiktų sunešimą, bet dialogo sukūrimas tarp jų, krūva medienos ar krūva akmenų, ar laivas. Kelionė, erdvė ir laikas, kelionė įvyksta laiko ir erdvės sąveikoje. Erdvė – pirmasis pasirinkimas. Tu taip pat minėjai, kad jam reikėjo atvykti, jis negalėjo kurti, nebūdamas čia. Jam reikėjo būti lokacijoje ir actually be there.

6 14

Tag team erdvė (kairėje) ir Entree (dešinėje). Bento René Synnevågo nuotraukos

E: Genius loci  kaip teorija apie erdvės substanciją dvasios atžvilgiu, erdvės dvasingumas. Aš manau, Terencas taip pat sietinas su šia teorija. Architektūros teorija. Nes visa paroda yra beveik atvirai ir tiesiog formos požiūriu fiziškai suprantama. Tokia stipri būsena būti galerijoje kartu su didžiule siena ir neturėti galimybės įžengti į galeriją, kuri yra užblokuota 5 m3 krūvos malkų. Tu tik apeini tai. Idėja savyje yra paprasta. Įmanoma visą parodą patalpinti į vieną sakinį. Bet dėl to, kad viskas taip gerai išsisprendžia ir veikia taip pat. Tau tik reikia patirti, prieš tai darant, nėra nieko daug ką pasakyti. Nes tai, kas įvyksta kelionėje, yra įdomiausia.

M: Kelio pasirinkimas. Minties idėja kaip mediumas, jam yra vizualumas, kaip vizualumas yra pradžios ir pabaigos taškas, arba kaip dalykai rutuliojasi tarp tų taškų. Aš taip pat galvojau apie vitrinas, vitrinas drugeliams – mirties dainavimas (ankstesnis Terenco Koho darbas). Aš matau šią parodą kaip vitrinas, tu nematai galerijų erdvių kaip vitrinų?

E: Tu esu pirmoji, nurodžiusi šį panašumą, taip tiesa. Aš nemačiau taip anksčiau.

M: Jeigu Entree erdvė stovėtų ant keturių metalinių kojų, atitiktų tą pačią struktūrą. Kaip jau matyta pluoštelis plaukų vitrinoje, šiuo atveju krūva medienos. Prieš tave stiklinė siena. Kaip paketas stikle, švyturys taip pat prieš peizažą, bet peizažas galėtų būti galerija taip pat. Balta siena ar žalia siena.

E: Ir tai yra patalpinta uosto erdvės centre. Aš turiu omeny, kad tai nėra ant žolės, tarp kitų medžių.

M: Tai turi labai aiškų pagrindą, t. y. kaip jis išeina į erdvę. Turi parodą, jo erdvė yra mažose vitrinose, bet šiuo momentu tai kaip kūnas. Architektūrinis kūnas sako, tai mano vitrina. Ir tu taip pat gali patekti į vidų arba ne.

E: Taip pat yra sudėtinga, kur egzistuoja limituojančios sienos, kur paroda baigiasi, nes tu gali keliauti tarp dviejų galerijų, arba gali eiti į Festplasseną, arba gali plaukti  laivu. Ir tai nebūtinai galutinė stotelė. Tai gali vykti nesibaigiant. Tai labiau apie kelionę, bet ne apie aiškią kelionės pabaigą.

koh4

M: Nėra pabaigos, nes nėra aiškios pradžios.

E:  Laivas keliauja apskritimu..

M: Tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš norėjau pasikalbėti apie šią parodą. Muziejuose ir galerijose statiškas parodų rėminimas. Jeigu tai yra tik čia ir dabar, jeigu ateini – gausi, jei ne – ne. Nėra galimybės pasirinkti. Vienas įėjimas ir vienas išėjimas.

E: Taip pat, muziejų institucijos yra persigandusios žmonių, kurie nesupranta meno kūrinių, dėl to jie dirba labai sunkiai. A4 formos popierėlis paaiškinantis parodą, jie turi už komunikaciją atsakingus darbuotojus, žmonės supras, tai nėra blogas dalykas, bet varginantis… Aš norėjau, kad  ši paroda nebūtų tokia. Nėra papildomos informacijos apie parodą, net menininko knyga yra poetiškai tuščia, tik žvaigždės. Nematau svarbumo atskleisti visas detales apie kelionę dėl to, kad tai yra tavo atminties detalės ir fragmentai.

M: Tai buvo tavo idėja, pasikviesti jį čia, rodyti ir investuoti į šį darbą, kartu. Aš matau šią parodą kaip bendradarbiavimą. Visa energija ir įkrova, patirtis darbe, gal tai ir nėra akivaizdžiai matoma. Tu pristatai save per Terencą. Man buvo kartą pasakyta, kad mano tekstai yra apie mane, aš tik pasirenku tinkamus žmones kalbėti apie save ar savo interesus. Ar kuo aš norėčiau pasidalinti su kitais. Terencas yra stipri asmenybė, turinti savo idėjas, savo būdą kurti. Bet vis tiek aš manau, kad šioje situacijoje tai buvo mainai, dideli mainai, tu esantis čia, jis atkeliaujantis į čia, tu sukuriantis jam visas galimybes. Parodos kūrimas sau pačiam, aš matau šią parodą kaip tavo.

7 8

Terence Kohas (antras iš kairės), laivo kapitonas geltoname lietpaltyje ir Espensas Johansenas (pirmas iš dešinės) parodos atidarymo performanso metu, laive. Bent René Synnevågo nuotraukos

E: Aš manau, kad priežastis šiai parodai buvo mano pirminis ir asmeninis susidomėjimas Terencu. Tai visiškai viskas apie mane. Aš randu tiek daug atsakymų jo darbuose, pasaulio vaiko atsiribojimas, pavyzdžiui, gerai žinomos figūros, žaislai padengti vašku ir patalpinti vitrinose. Kažko fragmentai, archyvas ar prisiminimai, kurių negali sujungti kartu. Aš nesuprantu kur ir kodėl, bet veikia nenuilstantis ieškojimas kažko substancialaus jo gyvenime. Nemanau, kad jis kada nors tai suras. Tai kaip nesibaigiantis ieškojimas, kas mane labai domina. Aš jaučiuosi taip pat.

M: Man tai taip pat pergalvojimas, ne tik ieškojimas, grįžimas atgal ir ėjimas į priekį, greitis. Laikas, performatyvumas, pristatymas, čia – paroda apie veiksmą, įvykusį darbuose. Tu gali vizualizuoti istoriją objektuose ir už objektų. Ir kelionėje susikurti savo paties istoriją. Tau reikia ieškoti savęs istorijoje ir jo darbuose. Jis sako, kad jo parodos yra emocijos, aišku, emocijos yra susijusios su patirtimis. Emocijų išskaidymas parodų erdvėse. Jis dažnai mini, kad esti labai aiškus naratyvas, kuris egzistuoja parodų erdvėse. Naratyvas yra, bet vizualus, ne minties. Jis tik atverčia knygos įvadą, tu esi čia, tu turi tai, o dabar susikurk savo istoriją.

E: Kai uždarai galeriją, kaip jis tai padarė. Paroda daugiau nesusideda iš dviejų ar trijų dalių, jeigu skaičiuosime viešąsias erdves. Tada veikia tik naratyvas, tik kaip kelionė, mums reikėjo sujunti dvi galerijas. Būti dialoge. Panaikinti galeriją, neturėti jokių darbų galerijoje. Ir perkelti visą kūrinį lauk.

M: Bet jis vis dar turi kūrinį.

E: Taip.

M: Dialogas įvyksta erdvėje, kuris tampa erdvės dalimi. Tai intervencija, tu negali įeiti, tai atrodo, kaip institucinė kritika taip pat. Nieko čia nėra, aš uždarau. Uždarymas yra atidarymas.

koh5

E: Neabejotinai, taip pat jis ne tik uždaro, bet taip pat naudoja natūralias medžiagas, kurias mes randame visur. Galėtume sakyti, kad jis atkeldina gamtą į galerijos erdvę ir perkelia meno minią į laivą. Įvyksta pasikeitimas. Teigiamas dalykas apie galerijas, nuo momento, kai tu pristatai kažką jose, visi taip susikoncentruoja ties eksponuojamu objektu. Akmenų sieną tu gali rasti bet kur, kalnų slėnyje. Bet ši siena yra galerijoje, tai reikalauja kitokio dėmesio.

M: Emocinės intuicijos konstruktas.

E: Ir taip pat labai atsitiktinis dalykas. Pavyzdžiui, maži įvykiai kiekvienoje kelionėje laivu, pokalbiai su žmonėmis, kurių galbūt nesi niekada sutikęs. Nėra jokio reikalavimo žinoti apie kiekvieną projekto detalę, tiesiog keliauti su juo, susikurti situaciją, kuri yra atvira. Kai tu esi laive, tu esi keistos socialinės struktūros dalimi 20 minučių.

koh6

M: Kai aš buvau laive, pamiršau, kad esu meno projekte.

(…)

M: Esu mačiusi vieną video, galbūt esi matęs tu jį taip pat. Kambaryje Terence (Kohas), Hansas (Ulrichas Obristas) ir Klausas (Biesenbachas). Klausas guli ant lovos ir reikalauja pagarsinti muziką. Keistas video. Jie šaukia tą vardą: „Jagilev ar Diagilev? Kur Jagilev?“

Esi matęs?

E: Ne.

M: Jis guli ant lovos kaip didelė katė ir šaukia: „Jagilev“ ar kažką panašaus. Langas yra atviras ir jie laukia to vaikino ar kažko. Ir vėl: „Jagilev, Diagilev“. Šauksmas vėl prasideda ir jie šaukia vienas per kitą. Hansas bando sužinoti apie Terenco neįgyvendintus projektus. Balta. Ir vėl: „Jagilev, Jagilev“. Garsiau ir garsiau…Tu numanai, kas tas Jagilev?

E: Tai skamba beprotiškai, man reikia susirasti šį. Aš tau pranešiu, jei sužinosiu istoriją, slypinčią už Jagilevo.

https://www.youtube.com/watch?v=JPak5sn1MTg

Terence Koh parodos dalis – kelionė laivu: https://vimeo.com/90525207

Originalus pokalbio įrašas:

koh_8

Terence Koho performanco metu ir Legal kavinės erdvė Bergene, kur vyko pokalbis. Bent René Synnevågo nuotrauka.

Praktiška ideologija
. Apie rezidencijų veiklą ir istoriją Roterdame, Olandijoje

B. a.d foundation yra viena  svarbiausių rezidencijų Roterdame, Olandijoje, įsikurta daugiau kaip prieš 20 metų. Būrelis studentų iš Willemo de Kooningo akademijos nusprendė ieškoti alternatyvios erdvės studijoms ir individualiai kūrybai. Tuo metu Olandijoje tiek tarp meno atstovų, tiek tarp paprastų miestiečių sklandė ir vystėsi skvotų idėja. B.a.d foundation, kaip ir daugelis meno institucijų Olandijoje (de Appel Šiuolaikinio meno centras Amsterdame, Witte de With ir TENT šiuolaikinio meno centrai Roterdame, Duende ir t.t.) įsikūrė buvusioje mokykloje: didelis plotas bei patogus patalpų išplanavimas buvo tinkamas parodinėms erdvėms bei individualioms menininkų studijoms.

B. a.d rezidencijoje dvejus metus iš eilės viešinčio menininko (guest artist) teisėmis turėjau studiją – išskirtinė erdvė ir menininkai joje, kritikuojantys nusistovėjusias meno ir šalies problemas, būsenas. Apie rezidencijų kaip rekiamybės fenomeną ir guest artist rengiamų parodų/prisistatymų svarbą kalbuosi su rezidencijoje gyvenančiu ir kuriančiu menininku Kamiel Verschuren.

Kamiel Verschuren – konceptualus menininkas, daugiausia dirbantis su tarptautiniais projektais, jo kūrybiniai tikslai visada yra nukreipti į viešąsias ir urbaninstines erdves. Mano manymu, jis daugiau yra aktyvistas – kūrėjas, kuruojantis dažnai utopinius įvykius ir beveik kuriantis pietinio Roterdamo meninį vaizdą.

Aš spėjau supažindinti skaitytojus su B.a.d foundation priešistore, bet norėčiau paklausti gal labiau asmeniško klausimo, plačiau apibūdinančio jūsų pasirinkimą gyventi ir turėti studiją – komuną primenančiam pastate/menininkų rezidencijoje?

Taip, tu teisi, akademijoje susikūrė dvi grupės, kurios pradėjo diskutuoti ir ieškoti nepriklausomų vietų, kur galėtų vykti daugiau diskusijų tarpusavyje apie kiekvieno iš grupės darbus. Mes susitikdavome kiekvieną vakarą vis kitoje grupės nario studijoje, uždarydavome duris ir tiesiog šnekėdavomės, klausdavome visko, kas knietėdavo, tokių diskusijų negalėjai įsivaizduoti akademijoje. B.a.d‘as įsikūrė mokykloje, kaip dauguma meno centrų ir rezidencijų, pavyzdžiui, Duende Roterdame, nes tuo metu mokyklos buvo pradėtos privatizuoti, jos nebebuvo išlaikomos tik valstybės, turėjo atsirasti savininkas, kuris pradėtų naudoti valstybės skirstomas lėšas. Švietimo įstaigų pastatai nebeatitiko saugumo kriterijų, juos reikėjo renovuoti, kad išlaikyti pastatus reikėjo daugiau mokinių, o jei reikia daugiau studijuojančių, tai reiškia, kad reikia daugiau vietos. Mokyklos buvo pradėtos uždarinėti ir tada menininkai nusprendė jas išnaudoti. Tai buvo beveik idealu: didelės erdvės, beveik identiški klasių plotai, dideli langai, plačios durys. Aš ir mano draugai ieškojome kelio progresyvaus mąstymo link, erdvės, kur galėtume visada sulaukti pagalbos, veikti laisviau ir atrasti bendraminčių. Tai buvo tiesiog praktiška ideologija.

Kokie yra skirtumai, jei lygintumėte B.a.d’ą su kitomis rezidencijomis, esančiomis Roterdame?

Pirmiausia mes visi priklausome RAIR organizacijai. B.a.d‘as yra įsikūręs Roterdamo pietuose, Kaus Australis anksčiau, kaip dabar Kunst and Complex, įsikūręs prie Delfshaveno buvusiuose uosto pastatuose, dabar veikia Roterdamo šiaurėje. Het Wilde Weten − vienintelė rezidencija, esanti miesto centre. Jeigu lyginti su kitais miestais Olandijoje, Roterdamas išsiskiria tuo, kad uostas turėjo judėti tolyn nuo miesto ir tose apylinkėse liko begalė tuščių pastatų, kurie buvo mielai „užskvotuoti“ menininkų. Kitas dalykas – narių skaičius rezidencijose. Duendėje dirba 45 menininkai ir dizaineriai, Kaus Australis – 8, tarp kurių 4 yra besisvečiuojantys menininkai (guest artists), 12 yra B.a.de ir keletas besisvečiuojančių menininkų. Duende yra vadinama studio complex: joje nėra nuolatinių gyventojų, kaip aš ir Marco Douma, kuris gyvena su visa šeima B.a.d foundation. Duende labiau domina piniginio kapitalo didinimas ir komerciniai renginiai. Het Wilde Weten yra jauniausia rezidencija, įsikūrusi vienuolyne, kur viena dalis buvo „užskvotuota“, o kitą jie privalėjo išsipirkti. Tai yra labiausiai įvairias  programas ruošiantis centras, nes jų lokacija ir erdvių išsidėstymas yra palanki dideliam lankytojų skaičiui. Valstybės reikalavimu jie sukūrė projektų erdves, bokštas buvo atiduotas pasiturinčių dizainerių studijoms. Ši rezidencija pasižymi brangiausiomis nuomos kainomis, nes išlaidos už išnaudotą elektros energiją yra didesnės už nuomos kainą. Po renovacijos, jie tapo per daug formalūs: baltas kubas nebedomino anarchistinių pažiūrų menininkų, kaip Jeroen Jongeleen, kuris persikraustė į B.a.d foundation.

Galbūt, esate ką nors girdėję apie rezidencijas, esančias Rytų Europoje, pavyzdžiui, apie menininkų koloniją Nidoje, Lietuvoje?

Aš esu lankęsis Budapešte ir Lenkijoje esančiose rezidencijose. Atleisk, bet nesu labai susipažinęs su Lietuvoje esančia rezidencija,  tikriausiai ji yra gana nauja.

Tačiau svarbu yra tai, kad terminas artist residence yra naudojamas kur kas plačiau: pavyzdžiui, dabar vyksta Elmgreen and Dragset paroda Submarine Wharf‘e Roterdame –  jų atvykimas porai savaičių prieš atidarymą, instaliacijos ruošimas ir pasirodymas atidarymo metu buvo pavadintas – „menininkai rezidencijoje Roterdame“. Kitas pavyzdys – Bruce’as Naumanas atvyksta porai savaičių susitikti su studentais ir pristatyti savo naują parodą Anglijoje: tuo metu, kai menininkas apsistoja kitoje šalyje tam tikrą laikotarpį prieš parodą ar jo susitikimai su kitais žmonėmis ir menininkais taip pat įvardinama reziduojančio menininko sąvoka. Šiuo ir kitais atvejais tas pats pavadinimas gali būti taikomas visai skirtingoms veikloms.

Jūsų rezidencija yra antroji institucija, priėmusi mano paraišką, Stichting NAC buvo pirmoji, bet iš tikrųjų jūs kartu veikiate kaip vienas kūnas. Norėčiau sužinoti, kokie yra kriterijai norintiems apsistoti jūsų rezidencijoje ar jūs vadovaujatės atvykstančių interesais, meniniais veiksmais, užpildyta paraiškos forma ar jų gyvenamąja vieta?

NAC yra skirtas ir atviras visiems: jei yra laisva vieta, pirmasis būna laimingasis. B.a.d foundation yra erdvė studijoms kaip kūrybiškam mokymosi procesui, o ne vient tik parodų rengimui ir eksponavimui. Tai laikas asmeninėje erdvėje, kurioje galima save tobulinti ir visi B.a.d‘o nariai stengiasi suteikti tam sąlygas. Mums svarbu ne menininkų cv, parodų biografija, ar kūrėjai, kurie yra pakankamai žinomi ir tobulesni už 70 procentų kitų menininkų: mes mėgstame rizikuoti ir priimti menininkus, kurie gali nustebinti savo darbais po poros mėnesių buvimo rezidencijoje.

Kamiel, norėčiau paklausti, ar tu galėjai apžiūrėti šių  ir praėjusių metų mano parodas, nes šių metų paroda „ABRACADABRA (tai įmanoma pirmadieniais)“ turėjo tiesioginį sąryšį su praeitų metų paroda. Kokia tavo nuomonė apie mano praeitų metų parodą kartu su italų menininku Nicola Genovese ir  besisvečiuojančių menininkų (guest artist) parodas?

Aš nemačiau tavo parodos šiais metais, bet gerai prisimenu praėjusių metų parodą. Jei kalbant apie reziduojančių menininkų parodas bendrai, aš dažnai pasigendu gero planavimo ir išbaigto įgyvendinimo. Kliūva spontaniškumas organizuojant, nuostata eiti lengviausiu keliu. Mes visada bandome suburti po porą menininkų ir rodyti juos grupinės parodos kontekste, tai sutraukia daugiau parodos lankytojų, o taip pat leidžia menininkams labiau susipažinti ir net pabandyti dirbti kartu. Taip pat anksčiau mes siūlydavome daryti paskaitų tipo kūrybos prezentacijas, kurių metu menininkas gali pristatyti savo darbus, ką jis nuveikė rezidencijoje ir kuo B.a.d‘as prisidėjo prie jo kūrybinių ieškojimų rezidavimo metu.

Ačiū už pokalbį.

Iliustracijose: dokumentacija iš Marijos Gabrielės Repšytės parodos B.a.d foundation „ABRACADABRA. it is possible on mondays“, taip pat iš parodos Het Wilde Weten „Don‘t come if you care“, kuri buvo inicijuota projektų erdvės Sils, šiuo metu neturinčios pastovios erdvės galerijos veiklai.

Iliustracija viršuje: Marija Gabrielė Repšytė, Rekorderis, B.a.d foundation stogas, Roterdamas, Olandija,  2011.

Marijos Gabrielės Repšytės parodos „ABRACADABRA (tai įmanoma pirmadieniais)“ vaizdas, B.a.d foundation, Roterdamas, Olandija, 2011

Gerwin Luijendijk ir Francesca Nobilucci, Het Wilde Weten, Roterdamas, Olandija, 2011

Ekspozicijos „Don‘t come if you care“(„Jeigu tau rūpi, neateik“) Het Wilde Weten, Rotterdamas, Olandija, 2011

Francesca Nobilucci UUGly boot (UUGly batas), ore išdžiovinta terakota, Het Wilde Weten, Rotterdamas, Olandija, 2011