Šimtą linijų pratrynus lieka aiškus siluetas. Pokalbis su Žilvinu Landzbergu. Iš pokalbių serijos LAIKE

2016 m. gegužės 20 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Marija Gabrielė Repšytė
6_snowexport6

Apie pokalbių seriją LAIKE

Ne kalbėjimas apie kalbėjimą, bet platforma mainams, mainams tarp minčių ir patirčių. Pokalbis – tai erdvė artikuliuoti idėjas vaizduojamajame mene ir kitose kultūrinėse veiklose. Pokalbyje – paliekama erdvė nevagia galimų ir neplanuotų patirčių. Vienas įdomiausių dalykų – ne tai, ką sužinai, o tai, kas lieka neatsakyta. Svarbūs ir atsakymai, ir klausimai. Ne tai kas atsakoma, bet kaip atsakoma. O gal nieko neatsakoma, tai taip pat priimtina. Po pirmojo pokalbio seks kitas pokalbis, kuris tęs prieš tai buvusius klausimus ir mintis, gal joms prieštaraus, o gal ves dar toliau. Pokalbių tikslas – atviri tekstai, kalbiniai tekstiniai ženklai, transliuojantys vykusį gyvą pokalbį. Kalbinamojo kasdieninės kalbos išsaugojimas: paliekami kai kurie kalbos nelygumai. Siekis yra ne perrašyti sukuriant pokalbį lape, o palikti jį, kiek įmanoma, gyvą, nesurežisuotą ir nekontroliuojamą. Pokalbiuose – klausimai apie laiką, buvimą laike, šiuolaikiniame mene ir jo kontekste. Ar idėjos, įkūnytos materijoje, atspindi šią ar kitą epochą, teigia požiūrį į realybę, kokiomis priemonėmis tai formuojama ir pristatoma.

Marija G. Repšytė:

Skirtumai tarp interviu ir pokalbio. Interviu metu tu gali turėti kažkokių minčių. Net atsakydamas į klausimus, tu tik atsakai, bet niekur toliau nenukeliauji. Pokalbyje – neketini ten eiti. Kalbi ir ten atsirandi, o gal ir ne.

Laikas yra įdomus. Laikas tavo kūryboje, tavo parodų ir kūrinių pavadinimuose, kuriuose žymimos laiko nuojautos, kaip Sun Set

Žilvinas Landzbergas:

Septynios vakaro…

MGR:

Arba Future is Now, 8 p.m., Air time, Pay time, Vieną kartą, Įkeistas laikas, Naktinė pamaina, net pavadinime Mes atsimename skirtingus dalykus. Dauguma pavadinimų – vien tik laiko užuominos. Žiūrėjau, kiek yra (kūriniuose) mažai tos kalbos, verbalios kalbos. Garsas yra svarbus. Paukščiai. Daigyklos. Kažkoks judesys. Arba piešiniai ant sienų, man primena kažkokį naratyvą, pasakojimą. Kaip uolų piešiniai. Dokumentavimas. Momentai, nebylus kinas, instaliacijų atmosfera primena nebylųjį kiną. Sukuriama erdvė, kurioje tu atsiduri, niekas tiesiogiai nekalba. Bet tau pasiūlomos užuominos, kurių pagalba erdvėje galime susikurti kažką savo. Ir čia ne kinas, nes tu atsirandi erdvėje. Tai nėra plokščia.

ŽL:

Atsakysiu į tą, kuo tu pabaigei. Kuo tu pradėjai – čia dar grįšiu. Apie santykį su kinu. Gal labiau su teatru.

MGR:

Esi daręs scenografiją spektakliui.

ŽL:

(nutylėjimas) Man buvo baisiausia, kad aš taip mėgstu teatrą. Išmokau įsijausti. Tu turi mokėti skaityti kalbą. Užtruko laiko. Atsimenu tuos atvejus, kai pradedi žiūrėti meninius filmus arba dramos spektaklį, šiuolaikinės dramos. Arba modernaus šokio spektaklį. Iš pradžių nekabina, įdomiausia, kad pradeda rezonuoti po kelerių metų.

Aš supratau, kad su kultūra…

Vis dėlto, mes šnekame tam tikroje miesto tradicijoje arba vis dėlto šalies tradicijoje. Ganėtinai aiškiai matosi, kuo skiriasi Lietuvos, Vilniaus, Kauno meno mokyklos. Ir koks yra skirtumas su Ryga, Varšuva. Artimiausieji. Faktiškai, visi šie reikalai atsiremia į liaudies kūrybą: ta prasme, imkite skulptūrą, gobelenus, architektūros dalykus. Kiek yra sukaupta. Ne dekoratyvumas, bet proporcija. Yra labai aukštas lygis. Tu supranti, kad net maisto kultūra, kalbos kultūra, kiek ji neįmantri, nedekoratyvi, bet kiek ji iš tikrųjų talpina. Kiek galima išsakyti. Vien tas dalykas, kad mūsų kalboje yra žodžiai: dailė ir menas. Jie – tokie archajiniai dalykai, subtilūs, bet atskiria prasmes. Yra įdomu. Mūsų stipri, sakyčiau, turinio mokykla ir sovietmečiu buvo visai stipru. Ir „ant to stovi“. Tuo pat metu kažkas dirba su konceptualizmu, yra žmonių, nes pas mus tai neįvyko, 50-ieji, 60-ieji,70-ieji, ką darė pats Kosuthas ar dar kažkas. Pas mus neįvyko, buvo už sienos, taip pat neįvyko, kaip ir tapyboje. Buvo ekspresionizmas, o nebuvo siurrealizmo. Ir tiesiog yra dalykai, kuriuos mes turime išsakyti, pakartoti. Pigiai mimikuoti, paprastai. Kaip ir filosofijoje, literatūroje. Visi turi pasivyti. Teatre, kaip pavyzdžiui, teatras skilo, tarkim, figūros – Nekrošius, Tuminas ir Vaitkus, po jų Varnas ir Koršunovas, skirtingos mokyklos atsiranda. Ir čia įdomios sferos, yra ką veikti, save supozicionuoti situacijose, ganėtinai ir pasaulio kontekste, įdomu.

MGR:

Aš sutinku, kas yra skulptūra, tai yra mąstymas. Ir ką Nekrošius sukuria scenoje, kokie yra sprendimai. Ten nieko nėra realiai bet yra šviesa, medžiaga arba rūbas.

ŽL:

Skulptūra, kaip ir kitos meno šakos, veikiau yra matymas. Aš net netikiu, pasakysiu: žmona kuria rūbus, sūnus daro ir objektus, scenografiją. Bet man atrodo, čia yra vieno žmogaus darbas.

MGR:

Jis turi savo kalbą ir labai stiprią kalbą. Man yra įdomesnis nei Koršunovas. Daugiau metaforų, simbolių, tu turi dirbti salėje sėdėdamas. Tu ne vien tik gauni, tu turi analizuoti, tu turi suvesti. Tai sudėtinga, tai nėra šou.

Aš kartais pagalvoju apie buvimą. Tau nekyla kartais toks klausimas, ar tu priklausai šitam laikui?

ŽL:

Ne, tai čia visą laiką (nepriklausau). Aš pabaigsiu dėl teatro ir kino. Man pasirodė, kad skulptūra yra labai monumentali. Aš tiesiog studijavau skulptūrą. Jinai ateina iš to, kad yra sudedamoji architektūros dalis. Su modernizmu prasidėjo taip, kad skulptūra ir menas atsirado baltuose kubuose. Kaip iškirptė. Ją galime vežioti, struktūra yra tokia, mes atkabiname ją nuo laiko, nuo situacijos, nuo realybės ir jinai yra kaip iliustracija, kuri gali keliauti tarp muziejų, tarp interjerų, kaip medituojamas aktas.

MGR:

Bet niekada nesikeičia.

ŽL:

Jo negalima liesti, čia yra santykis, labai arti su medija, visi Brancušiai (Constantin Brâncuşi), tas pats laikmetis, modernizmo sprogimas. Visi menininkai įsigijo fotokamerą, juodai baltą, nežinau, kas ten darė, Henry Moore’as, Giacometti. Fotkino praktiškai studiją savo, be jokių nuogų mergų pirmą kartą, bet fotkino.

MGR:

Mačiau Brancusio fotografijų knygą.

ŽL:

Būtent geros knygos, geros fotkės.

MGR:

Geriausia kūrinių dokumentacija.

6_snowexport8

ŽL:

Bet ką medija padaro, priverčia žiūrovą žiūrėti tam tikru kampu. Tu medituoji ilgai, turėdamas laiko, visiškai švarioje erdvėje, abstrakčioje erdvėje, jokio triukšmo nėra, tu žiūri į tas abstrakčias formas ir (lygiai kaip kamera) ant ilgo išlaikymo stovi prieš jas, kaip kamera ir dažniausiai iš tam tikrų rakursų. Kas atsitinka, pavyzdžiui, su skaitmena; tu bėgi, varai snapshotus (momentinė nuotrauka), čikčikčikčik. Tu šaudai ir tu grįžti namo po savaitės, kitą dieną atidarai folderį (aplanką) galvoje, gulėdamas lovoje, ir tu skroulini (slenki), čia žargonai tokie. Bet tu varai per tuos vaizdus: o čia buvau – čia mačiau, tas buvo geras… Ir tu visiškai nebemedituoji prie daikto. Kiek čia absurdiška, tiek yra absurdiška ir ta modernistinė skulptūra. Kaip aš galvoju iš tikrųjų: daiktas, jis negalėjo… Kaip mes jį atrišome nuo architektūros, čia yra nesuvokiama. Tokiu gestu mes pasmerkiame meną saviizoliacijai. Skulptūra taps ekskliuzyvu arba bus visiškame skurde, nes žmogus nebevartoja kasdien… ir šiandien, visame pasaulyje. Jeigu važiuoji taksi, tavęs klausia: ką veiki, tu atsakai: menininkas skulptorius, dar kažką, ai tai akmenį droži, nesvarbu ar Londonas, ar New Yorkas – didmiesčiai… Ir net intelektualūs žmonės įsivaizduoja labai stereotipiškai, kad tu dirbi labai amatą tokį. Meno kūrinys labai atitolo nuo kasdieninio vartojimo ir tiek.

MGR:

O jeigu tu nesakai, kad esi skulptorius? Kaip jie tada sureaguoja?

ŽL:

Vėliau nebesakai, kad tu – skulptorius. Kad neįsiveltum į tą klausimą. Bet skulptūra yra problematiška. Tai, kad iš tikrųjų ji tapo efemeriška, nebemedžiagiška (dabar tas new materialism) ir išvis: paverčiau biški kilimo, aptaškiau gipsu, ta prasme, tai – poetiška, žiauriai gražu ir man labai įdomu. Žmonės kovoja su muziejininkyste, su tuo tokiu aktu.

MGR:

Reprezentacija?

ŽL:

Taip, gestą rodo ir laiką gaudo, kuris yra svarbiau negu… Bet kartu aš galvoju – tik pajudink, ta prasme, tą kavos puoduką su tirščiais, tik prisiliesk ir, žinai, menedžeris, ta prasme, šiza kažkokia. O aš, jeigu tau atsakyti apie tą laiką, aš esu visiškai out of time. Ir aš nieko nesuprantu, ką daryti, čia autizmas, kas čia? (šypsosi)

MGR:

Čia yra sugebėjimai. Jeigu tu jau supranti, kad esi, turi distanciją kažkam, tu gali pamatyti dalykus bendrai.

ŽL:

Tai čia būtent, gal yra matymas, kažkas tikriausiai išmokė matyti. Per tą estetiką, per tą pokalbį labai daug sužinai. Ir aš dar manau, pas mus yra dar tas perdavimas, tai labai svarbus dalykas.

 

6_snowexport5

MGR:

Žiūrėjau dokumentinį filmą apie Truffaut pokalbių knygą su Hitchcocku, rodė prieš porą dienų, fantastiškas filmas. Sakoma, ši knyga yra kino biblija. Joje kalbama, kodėl Hitchcocką (jo filmus) ir dabar galima žiūrėti, kaip galima sukurti kažką, kas po kurio laiko vis tiek bus prieinama, nepasenę. Ir manoma, jis pakeitė požiūrį į kiną, jis puikiai suprato praeitį ir dabartį, stebindavo būsimo kadro vaizdu. Jis valdė laiką, filme ištempdavo laiką arba jį sutraukdavo, bet nepriklausė laikui, kūrė savo laiką.

ŽL:

Aš galvojau, kad Hitchcockas buvo hitas. Laiku ir…

MGR:

Dokumentiniame filme taip pat kalbama, kad jis buvo vadintas šou menu, kuriančiu laisvalaikio filmą. Truffaut knyga pakeitė nuomones apie Hitchcocką, paaiškino, kodėl jis buvo kino meistras. Kaip montažo naudojimas, techniniai sugebėjimai. Vienoje filmo Birds scenoje merginai laive paukštis išplėšia kaktos dalį. Pasirodo, šiai scenai sukurti buvo naudota double printing Mergina sėdėjo laive kartu su suspausto oro tūba, jai už nugaros. Lemtingu momentu oras plūstelėjo kilstelėdamas jos plaukus į viršų. Tada atskirai buvo nufilmuota, kaip paukštis leidžiasi žemyn. Tie du kadrai buvo sudėti kartu. Beje, Hitchcockas treniravo filme pasirodančius paukščius, jų buvo apie 3200.

ŽL:

Švytėjime režisierius išpjauna medžius, būtent dėl kažkokių įsitikinimų, arba koks nors Tarkovskis – ne taip sudegė namas.

<juokiamės>

MGR:

Pastatome naują.

ŽL:

Žiauriai svarbu.

MGR:

Perfekcionizmo dalykai.

ŽL:

Kolega sako: „Ne kiekvienas burtininkas žino, kad jis yra burtininkas.“

<juokiamės>

Aš tada pagalvojau.

6_snowexport14

MGR:

Kada jis tai sužino? Kažkas įvyksta ir tada jis supranta?

ŽL:

Aš, pavyzdžiui, kartais galvoju, kad svarbu, tai yra kova, kažkoks įsitikinimas, ir yra čia klausimas pačios tiesos ar ypač tos pačios žiūros. Aš atsimenu, kiek gali išmokti peržiūrose žiūrint Navaką. Kaip gaila, kad nėra. Niekas nesukomentavo.

MGR:

Kad išėjo iš Akademijos?

ŽL:

Nėra jokio peržiūrų įrašo, kaip jisai nuvelka rūbus daiktams, matymą, tai yra matymas, tai turi perspektyvą, kampas, požiūris… Ir stebėtina, net nežino, bet mato, jaučia, mato, kartais būdavo net tokių triukų, neįvardina kažko, bet iškart pasako, taip keistai… Už to yra šiltumas, atsakomybė.

 

Su klausimais yra juokinga. Pavyzdžiui, aš tikrai neturiu, ką pasakyti interviu. Mes esame pokalbyje. Kai pokalbį turi žmonės, jie šnekasi, koks tavo vardas, Zodiako ženklas, kokiam mieste gyveni…

MGR:

Turiu ir tokių klausimų…

ŽL:

Tada užsipildai plotį ir tada gali įvelti tylą, nekalbėti…

 

MGR:

Aš kalbėjausi su Gražina Pajarskaite, ji buvo pirmoji ŠMC parodų architektė. Ten ji dirbo apie vienuolika metų, dar Parodų rūmų laikais. Ji buvo tavo parodoje. Kalbėjau su ja telefonu ir sakiau, kad bandysiu tave prakalbinti. Ji manęs paklausė, kaip ketinu tai daryti, atsakiau, kad stengsiuosi kalbėti apie bendruosius dalykus, kad reikės daug palikti – nebūtina atskleisti visko. Žodžiai dažnai yra pareiškimai, įteisinimai. Šis pokalbis turi įvesti kažkur, tu atidarai duris, bet durys turi likti privertos. Beje, ji paminėjo, kad didžioji salė yra sudėtingiausia suvaldyti ŠMC kuriant parodą.

ŽL:

Taip taip. Pastatas yra nerealus, tai yra Meka. Vienas ŠMC traukos aspektų yra pastato architektūra.

MGR:

Ar žinojai, kad Pajarskaitė inicijavo uždengti sienas ŠMC?

ŽL:

Jinai uždengė sienas? Tai yra toks geras sprendimas, jos buvo su blizgučiu, nelygios.

Man labai įdomi architektūra, kuri kuria emocijas. Mus šokdina, choreografas mūsų jausmų. Turim atkreipti dėmesį ypač į tai, ką dabar daro. Beveik tris šimtus studentų per metus išleidžia Lietuvoje, bet vėlgi, ar kvadratūra yra ir yra architektūra? Tradicija… ar kažkas, ne laiku, ne kažką. Nesudėta, nepabūta, nepatarpininkavo ir dingo. Pavyzdžiui, Kauno mokykla tartum kažkur nutrūko ir dingo, šiandien jos nėra nei kvip, tokio trapumo… Dvidešimt kelinti metai, Kaunas, pirmą kartą sostinė, nauja valstybė, geromis ambicijomis, nuo ko ir pradeda. Dailės mokykla – pirmas valstybinis projektas. Dailės mokykla. Į ką investuoja valstybė savo identitetą, proveržis, jėga, visiškai aukšto lygio dalykai, net su Gdynios architektūra lyginant, galva aukščiau sakant. Bet kodėl tai yra įdomu? Kodėl atsitiko mažesniame mieste, mažesnėje ekonomikos vystymosi zonoje ir stebina labai geri pavyzdžiai. Stebina ir dabar kaip…

MGR:

Kad tuščia? Buvo karta, kuri viską darė.

ŽL:

O kas dėstė Čekanauskui?

MGR:

Nežinau.

ŽL:

O čia labai įdomu, žinai, sako, žinojimas priveda prie vieno. <juokiasi>

6_snowexport13

MGR:

Ar galvoji, kaip išliks tavo kūriniai? Aš stebėjau tavo parodas, pavyzdžiui, kūriniai pasirodo vienoje parodoje ir tęsiasi vienas per kitą – iš parodos į parodą. Jos skiriasi: temomis, idėjomis, lokacijomis, turi atskirtis, bet perėjimai…

ŽL:

Aš pasakysiu, kodėl yra perėjimai. Pernai, darydamas parodą, išsinuomavau studiją ir pusę metų nuomavausi po to dar. Aš negaliu leisti sau studijos. Aš atlieku daugybę bandymų darydamas parodą. Tie bandymai, try outai (bandymai) yra sukurti rengiantis parodai. Tai yra mano erdvė, iš tikrųjų, kurioje galiu dirbti. ŠMC, pavyzdžiui, kaip kunsthalle, projektinė erdvė. Čia galima eksperimentuoti. Panašiai ir galerijose, norui esant galima išsibandyti kūrinius. Bet kokiu atveju, tai – ne muziejinės erdvės. Vis dėlto nei finansiškai, nei erdvės prasme – sunku laisvai dirbti. Tos visos kartos, kurios seks iš paskos, dar labiau susidurs su tuo. Trūksta erdvių, kaina kyla, visi eina į periferiją, o periferijos niekas nenori. Centralizavimas tokio masto vyksta, kad tuoj atsidursime Naujoje Vilnioje… Tai net ne laiko ar atstumo klausimas, bet tai yra net mentaliteto klausimas.

MGR:

Galvojau apie karpinius, tokie trapūs, bet kaip jie išlieka (kaip kūrinys)? Tas išlikimas?

ŽL:

Bet čia yra keistai. Man pasirodė ir su Maloniąja („Malonioji 6“ galerija), dingo prieš du metus, liko tik prisiminimas, mitas. Įdomu, žmonės šneka apie dalykus, kokių nebuvo.

MGR:

Jie susikuria?

ŽL:

Jie mato kažką nebe taip. Buvo žiauriai daug prokolų. Dabar vertinčiau: šiaip sau, vidutiniškai, buvo faini, emociniai dalykai. Profesionalumo, svarbumo lygyje ten nieko nebuvo. Aš žinau, nes dalyvavau tiesiogiai procese. Žmonės įdomūs, gal jie linkę prisiminti pagražindami.

MGR:

Gal taip ir buvo, čia nesukurta jų.

ŽL:

Gal, aš nežinau. Aš išvis galvoju, yra tamprumas kažkoks. Jeigu šnekant apie tą laiką, yra kažkoks tamprumas su laiku, su realybe, su buvimu. Tu gali būti visą laiką, būt, bet nesutapti su tikru laiku, neatitikti. Dalykai neatsitinka, jeigu jie atsitinka, jie pradeda skleistis. Čia ir kūryboje yra tas sunku, ir aš galėčiau pasakyti, geras kuratorius, visi žino, yra ir geras kūrėjas arba rašytojas, matytojas. Tu turi turėti energiją. Tu paimi – paimdamas duoti. Tokios praktikos, apie kurias niekas nekalba. Kažkodėl vadovėliuose nemoko gyventi žmonių arba jausti, arba suprasti. Moko nubėgti dvidešimt metrų…

MGR:

Per tam tikrą laiką…

 

Kaip tu galvoji, kas yra šiuolaikinis menas?

Jeigu tavęs paklaustų ir tau reikėtų atsakyti? Gali visada pasakyti ne arba praleidžiu.

ŽL:

Labai patinka aplamai menas.

MGR:

Menas plačiąja prasme?

ŽL:

Jo, ir šiuolaikinis. Žmogus nemato, čia yra apie matymą, kaip prieš tai šnekėjome, apie girdėjimą, matymą, kas įvyksta. Man didžiausias, nuostabiausias etapas įvyko, kai aš buvau vaikas, moksleivis, teatre, kai buvau ir Koršo (Oskaro Koršunovo) spektaklis buvo Zuko.

MGR:

Nesu mačiusi.

ŽL:

Amžinatilsis į raudonus batus atsistoja, ten šiza ir aš žiūriu, ir aš nebesuprantu, kaip yra gerai. Tu žiūri, viskas taip taip taip, tave įtraukia, kaip kinas, bet tu išeini ir visa realybė susikeičia. Nebegali eiti tiesiog, čia vat yra jėga. Tai yra visiškai abstraktu, susitarimo valiuta kažkokia įvesta, bet ji pakeičia visą požiūrį, kampą, nu, vat čia yra, čia yra labai įdomu.

MGR:

Čia net ne kino efektai, čia teatras, nėra jokios sienos tarp žiūrovo ir spektaklio, tu esi ten, tai vyksta aplink tave.

ŽL:

O iš tikrųjų vyksta galvoje. <juokiasi>

Grįžtam prie šiuolaikinio. Šiuolaikinis menas atlieka tą patį dalyką, labai gretinu su folk (folkloras) arba street artu (gatvės menas) ir tas terminas yra tragiškas. Ir tas terminas tragiškas bet…

MGR:

Čia kažkam reikėjo pavadinti.

ŽL:

Tai, ką žmonės daro, su raktu išbraižo nuogą kūną. O kitas jį pamatęs, jeigu jis kabina, tobulina, pripaišo ten undinės uodegą.

MGR:

Ilgus plaukus.

ŽL:

Aš nežinau, kaip ten vyniojasi, aš už tai, kad yra geriausi muzikiniai gabalai, paimant Jacksono, Beatles ar Rolling Stones yra coveriai (perdainavimai). Turiu omeny, tai neatsiranda iš niekur, bet realiai yra šlifuojamos senos formos. Ir aš už tokius mainus.

MGR:

Turi omeny tai, kas sukuriama po jų?

ŽL:

Copy rightai (autorinės teisės) atsiranda, dar kažkas, iš tikrųjų tai natūrali eiga: tu turi mėgti kopijuoti ir imti, savaip interpretuoti ir perduoti, perdavinėti.

MGR:

Bet tai visąlaik vyksta, nuo pačios pradžios.

ŽL:

Taip taip, bet ir su menu, kas yra, gimsta jame… man labai nepatinka terminai – naujas, naujumas

MGR:

Tai šiuolaikinis irgi iš tų.

 

ŽL:

Būtų sixties (šešiasdešimtieji) – tai būtų mano laikas, bet aš gyvenu kitame laike, ta prasme, aš turiu džiaugtis kažkokiais pelenėliais. Ne, nežinau. Tai energijos dalykai, kūrybinės energijos dalykai. Apie tą meną, kas būtent atsakytų į tą patį klausimą, jis parodo spalvas, santykį. Kas yra spalva? Yra santykis arba garsas. Tai yra banga. Tai yra santykis. Santykių santykis dar yra įdomiau. Tai vat, šitie dalykai tampa tokie svarbūs ir tokie įdomūs, tai yra labai lėtas darbas, jame atradimai, kurie yra labai svarbūs. Pavyzdžiui, aš labai dažnai nieko nesuprantu, ateinu į parodą ir aš nieko nesuprantu. Tada aš viską ištrinu ir paverčiu muzikine asociacijų kalba. Į ką tai man panašu, koks tai garsas, koks tai yra virpesys, kokia tai yra kompoza, koks muzikinis stilius.

MGR:

Kaip žodynėlis…

ŽL:

Kažkoks. Ką jis ten vartoja? Kaip jis ten daro, gyvena, bet tikrai ne apie žmogų. Bet apie kūrinį, kas tai yra. Žmogus gali būti alkoholikas, su savimi nesudylinti, bet tokius gražius dalykus daryti, sakyti. Tik kaip produktas šnekame. Kūrinys dar kuo svarbus, kad eina į pop kultūrą: žymiai vėliau eina į architektūrą, į dizainą, kyla laiptais, yra imamas. Spalvos, medžiagos, formos.

MGR:

Požiūris…

ŽL:

Požiūris kaip santykis, kaip veiki, kaip elgiesi, kaip kalbi, pereina į madą, yra mimikuojamas. Žinai, ką tie žmonės pirmi padaro, tai jie turi būti nuliniame taške. Nu, įdomu, sudėtinga, reikia juos tik stebėti.

MGR:

Įdomu, nes žinai labai paprasta, įeini, nieko nesupranti, išeini ir sakai. Net nesakai, kad nesupranti, tiesiog nieko nesakai. Bet jeigu tu surandi kažkokią įdomią kombinaciją, kuri tau padėtų ištirti, suprasti. Čia kaip uždaviniai: kodėl nesupranti, kodėl tau nepatinka, gal ne taip… Čia ir yra svarbiausia.

6_snowexport1

ŽL:

Būna projektų, kur dirbi su žmonėmis ir tipo žmonės susipyksta.

MGR:

Darbo procese?

ŽL:

Čia, man atrodo, didžiausia nesąmonė. Kaip dirbant galima nepasiekti… Dirbant tu kažką sukuri.

MGR:

Taip, bet gal jie nedirba.

ŽL:

Įdomu, kas čia gaunasi, ar jie nedirba, ar jie…

MGR:

Gal jie nesusikalba, pavyzdžiui, nori skirtingų dalykų.

ŽL:

Arba proporcija ne ta.

MGR:

Arba jie netinka darbui.

ŽL:

Arba vienas paima viską, o…

MGR:

Kitam nieko nepalieka. Tai ir būna solo. Ne visi gali, čia neišmokstama. Kai kurie žmonės gali, tarp jų darbinga komunikacija. Kai tu praleidi, užleidi, paimi – svarstyklės. Bet pyktis gali būti geras, man atrodo, kai kažkas išauga iš to, kai tu pasieki kulminaciją ir tą įtampos kulminaciją išsprendi.

 Pirmas kūrinys paveikęs, tai – spektaklis?

ŽL:

Paveikęs, tai jo visiškai.

MGR:

Raudoni batai?

ŽL:

Žinai, iš proletariato, iš Kauno pakraščių, kur kopūstai per langą matosi. Tai tebėra viskas, greitkelis Vilnius–Kaunas ir Kaunas baigiasi. Tada septyniasdešimt devinti…

Pokalbio tęsinys kitą savaitę…

Pokalbyje knygos Snow Export. Žilvinas Landzbergas (Deventer, Thieme Art, 2009) fotografijos, Sarah Infanger (knygos dizainerė).

http://www.sarahinfanger.com/index.php?/book–publications/snow-export/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *