Author Archives: artnews.lt

Kvietimas teikti pasiūlymus 8-ajam Inter-formato simpoziumui „Skaitmeninio įžeminimo apeigos“

VDA Nidos meno kolonija skelbia atvirą kvietimą dalyvauti birželio 20–24 d. vyksiančiame 8-ame Inter-formato simpoziume ir/arba produkcijos rezidencijose.

Paraiškų teikimo terminas: 2018 m. kovo 15 d.

Simpoziumo datos: 2018 m. birželio 20–24 d.

Vieta: VDA Nidos meno kolonija, Nida, Lietuva

Raktažodžiai:

Šaknys, neopagonybė, tradiciniai žinojimai, etnofuturizmas, skaitmeninis šamanizmas, ekoseksas, etnoapropriacija, autentiškumas, šiuolaikinis panteizmas, praeities (re)konstrukcijos, įvietintos ateitys, šiaurietiškos ekologijos, pagoniškas antropocenas, prigimties inžinerija, sezoninis jautrumas, ksenofobiškas prigimtiškumas, kiberpagonybė.

Skaitmeninio įžeminimo apeigos (angl. Rites & Terrabytes) – tai nuoroda į susiklosčiusią nevienareikšmišką situaciją, kuomet vis labiau jaučiame arba trokštame jausti ryšį su senaisiais ritualais ir praktikomis.  Visa tai vyksta komunikacinių technologijų persmelktame „postšiuolaikybės“ pasaulyje. Kitaip tariant, kad sutaikytume įsivaizduojamas archajiškų apeigų bei papročių visatas ir visur esančius skaitmeninių duomenų terabaitus, reikia tvirto „įsišaknijimo“ ir „įžeminimo“ išlikusiose vietinėse kultūrose ar kokiame nors iš naujo sukonstruotame „prigimtiškume“.

Kviečiame dalyvauti simpoziume vizualaus ir garso meno kūrėjus, kultūros praktikus, tyrėjus ir teoretikus, kritiškai atgaivinančius, perkuriančius, kvestionuojančius ir skleidžiančius tradicinius žinojimus, praktikas bei tikėjimus, (post-)folklorą ir lokalumo bei vietinės tradicijos sampratas šiuolaikinio meno ir kultūros lauke. Simpoziumas vyks Nidoje prieš ir per tradicinę baltišką Rasų (Joninių) vidurvasario šventę – 2018 m. birželio 20–24 d.

Šiandien daug kalbama apie plintantį nusivylimą „neoliberalios“ globalizacijos procesais ir táriamu skirtumų tarp nacionalinių kultūrų nutrynimu. Šie sentimentai pastaraisiais metais lėmė reakcingą ir konservatyvų atsigręžimą į esencialistinę „prigimties“ sampratą ir etnocentrišką kultūrinio pranašumo retoriką daugelyje Europos šalių, tarp jų Lietuvoje bei kitose Šiaurės ir Baltijos šalyse. Tai opi problema, nes 2017–2018 m. Baltijos šalys ir Suomija mini nepriklausomybės ar jos atkūrimo šimtmečius. Ksenofobiško tradicinės tautinės kultūros sustabinimo pavojai nėra nauji, bet naujos formos ir nauji kontekstai, kuriuose jie pasireiškia, verčia iš naujo juos apmąstyti kultūros politikos kontekste.

Tačiau šimtmečių senumo vietiniai mąstymo ir darymo būdai taip pat gali įkvėpti ir daug atviresnes, kritiškesnes bei progresyvesnes šiuolaikines praktikas. Išties viena matomiausių šiandieninių tendencijų yra įvairiausių kultūrinių archetipų interpretacija baltame galerijos kube ir už jo ribų. Šios naujos menininkų prieigos siekia iš naujo pažvelgti į tradicinius žinojimus naujų iššūkių ir problemų, su kuriomis susiduria žmonija, kontekste, svarstydami juos per antropoceno, klimato kaitos, lyčių ir rūšių lygybės, ekocentrinio mąstymo ir prievartinio žmonių perkėlimo iš gimtų vietų prizmę. Tuo tarpu kitos strategijos susitelkia į tai, kokia yra „liaudies kultūros“ reikšmė šiandien, ir kokia kalba ji turėtų kalbėti.

Ko galėtume išmokti iš šiuolaikinio meno, muzikos, naujų medijų bei tarp- ir transdisciplininių hibridinių praktikų, naujais pavidalais interpretuojančių senesnius kūrybos, darymo ir veikimo būdus, įtraukiant juos į naujas apeigas ir ritualus, iš kurių sudaryta mūsų šiuolaikinė „gimtoji“ kultūra? Ar visur esantys išmanūs skaitmeniniai įrenginiai ir socialiniai tinklai ženklina naują panteizmo formą? Ar šaknys ir kilmė gali tapti universalios, belaikės ir deteritorializuotos, tačiau kartu nepasiduoti miglotam ezoteriškam misticizmui ir nevirsti tiesiog paviršutiniškais „gyvenimo būdo“ aksesuarais? Kaip ateityje pasikeis mūsų santykis su gamta, mūsų ekosistema ir gastronomija? Kas yra suvoktina kaip „autentiška“?

Inter-formato simpoziumas yra kasmetinis Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos renginys, svyruojantis tarp konferencijos ir meno festivalio formatų nuo 2011 m. Kiekvienais metais jis skirtas vis kitai temai (pvz. kritinis turizmas, technoekologijos, hibridinės gamtos/prigimtys ir kt.) ir turi vis kitos formos rezultatą: interneto svetainę, knygą, dokumentinį filmą ir t. t. Simpoziumas suburia apie 40 menininkų, filosofų, mokslininkų, apeigininkų, muzikantų ir kitų praktikų, kurie apmąsto iškeltas temas bei dalinasi žiniomis ir patirtimis performansuose, paskaitose, filmų peržiūrose, diskusijose bei ritualuose.

Kviečiame prisijungti prie mūsų ir tyrinėti bei performatyviai atlikti artėjančio simpoziumo klausimus vidurvasarį, ilgiausiomis metų dienomis!

Kuratoriai ir dalyviai

Simpoziumą kuruoja Andrew Gryf Paterson (SCO/FI/LV), Vytautas Michelkevičius (LT), Jurijus Dobriakovas (LT) ir Jogintė Bučinskaitė (LT).

PATVIRTINTI DALYVIAI: menininkė ir biologijos tyrėja dr. Špela Petrič, eksperimentinės muzikos projektai SKELDOS (LT), SALA (LT), rašytoja ir kuratorė Kristen Sollee, rašytojas ir aktyvistas Dougald Hine (Dark Mountain Project), filosofė Jurga Jonutytė, filosofas, Azijos studijų profesorius Audrius Beinorius, menininkai: Zane Cerpina ir Stahl Stenslie (Anthropocene Cookbook), Žilvinas Landzbergas (LT), tba…

8-ąjį Inter-formato simpoziumą rengia Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija, bendradarbiaudama su Inter-PAGAN partnerių tinklu, kurį sudaro organizacijos iš Suomijos, Latvijos, Estijos, Norvegijos, Škotijos ir Lenkijos.

KAIP TEIKTI PARAIŠKAS

Paraiškų tipai:

*Simpoziumo dalyvio (10-15 vietų);

*Produkcijos rezidencija 1-2 mėnesiams (2018 m. gegužę ir/arba birželį), pristatant rezultatą simpoziume (3 vietos).

Visiems atrinktiems dalyviams iš dalies padengiamos išlaidos kelionei (iki 250 EUR), suteikiamas apgyvendinimas ir maitinimas. Rezidentai gaus 700 EUR per mėnesį stipendijas, pagal susitarimą bus apmokamos medžiagų išlaidos.

Paraiškos apimtis – iki 388 žodžių ir 3 vaizdų. Joje prašome nurodyti pageidaujamą veiklos formatą, lokaciją bei trukmę. Jeigu reikalinga, laiške pridėkite nuorodą į CV ir portfolio arba prisekite vieną PDF failą.

Paraiškos priimamos iki 2018 m. kovo 15 d. elektroniniu paštu info@nidacolony.lt, temos skiltyje nurodžius veiklos tipą – „Simpoziumo dalyvis 2018” arba „Simpoziumo rezidentas 2018”.

Spręsdami dėl formato ar lokacijos, daugiau informacijos bei vaizdų galite rasti buvusių simpoziumų programose ir dokumentacijoje.

 Pilnas kvietimas Nidos meno kolonijos puslapyje

Iliustracijoje: Menininkės Linos Lapelytės performansas „Veiksmas paralelėms“, 7-asis Inter-formato simpoziumas, 2017. Andrej Vasilenko nuotrauka

Žilvino Landzbergo personalinė paroda „Paslėpta Saulė“ POST galerijoje

Sausio 26 d. 19 val. POST galerijoje (Laisvės al. 51A, 4 aukštas, Kaunas) atidaroma Žilvino Landzbergo personalinė paroda ,,Paslėpta Saulė“.

Žilvino Landzbergo paroda ,,Paslėpta Saulė” POST galerijoje

POST galerija naujų metų ciklą pradeda tik ką Venecijos Bienalėje šalį atstovavusio Žilvino Landzbergo, specialiai šiai erdvei paruoštu, projektu ,,Paslėpta Saulė”.

Tai yra pirmoji šio menininko paroda gimtajame mieste Kaune.

Šioje skulptūrinėje šviesos instaliacijoje autorius ieško santykio tarp objekto, piešinio ir architektūros. Menininkui yra svarbu medžiagos, spalvos, šviesa, erdvės santykis su objektais bei jų reikšminės nuorodos, socialinė kritika ar mikro/makro problematika, kuri persipina ir reflektuoja asmenines patirtis. Menininkas instaliacijas kuria kaip situacijas esančias tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Instaliacijų situacijų estetika persipinanti su nerangiais, naratyvus kuriančiais piešiniais, tampa tam tikrais aspektais panaši į pasakos fenomeną.

Žilvinas Landzbergas (g. 1979m. Kaune) gyvena ir dirba Vilniuje. Menininkas visada prisistato kauniečiu, nors didžiąją gyvenimo dalį praleido Vilniuje. Čia baigė M. K. Čiurlionio menų gimnaziją ir Vilniaus Dailės Akademiją (skulptūros katedrą). Po studijų kūrė podiplominėje “De Ateliers” rezidencijoje Amsterdame.

Nuo 2003 m. menininkas aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Yra surengęs solo parodas „Fons Welters“ galerijoje Amsterdame (2007 ir 2013), „kim?“ šiuolaikinio meno centre Rygoje (2011), Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2008), „Modern Art Oxford“ šiuolaikinio meno galerijoje Oksforde (2005). Menininkas dalyvavo daugelyje tarptautinių grupinių parodų, tarp kurių: „Revisiting footnotes I“ Latvijos šiuolaikinio meno centre Rygoje (2013), „curated by_vienna: EAST by SOUTH WEST“ Vienoje (2011), „City Without Walls: Vilnius“ Liverpulio bienalėje (2010), „Lunar Distance“ De Hallen muziejuje Haarleme, Nyderlanduose (2009) ir X-oji Baltijos tarptautinio meno trienalė „Miesto istorijos“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2009, 2015).

2008 m. buvo apdovanotas pagrindiniu modernaus ir šiuolaikinio meno leidyklos „Thieme Art“ (Nyderlandai) prizu.

2017 m. menininkas atstovavo Lietuvą Venecijos Bienalėje.

Projektas “Šiuolaikinio meno sklaida POST galerijoje” siekia pristatyti Lietuvos šiuolaikinės skulptūros tendencijas Kaune. 2017 metais jau buvo pristatytos dviejų skulptorių – Tomo Martisauskio bei Dano Aleksos solo parodos.

Paroda veiks iki š.m. kovo 3 d.

Projektą remia Lietuvos Kultūros Taryba, Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija ir Kauno miesto savivaldybės programa ,,Iniciatyvos Kaunui“.

Vitus Saloshanka fotografijų paroda „Kelionė Nemunu“ Prospekto galerijoje

Sausio 23 d., 17.30 val. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Prospekto fotografijos galerijoje (Gedimino per. 43, Vilnius) vyks Vitus Saloshanka (Baltarusija / Vokietija) fotografijų parodos „Kelionė Nemunu” atidarymas. Dalyvaus autorius.

Vitus Saloshankos darbų serija „Kelionė Nemunu“ – trijų metų darbo rezultatas, įgyvendintas trijose šalyse: Baltarusijoje, Lietuvoje ir Rusijoje. Sekdamas Nemuno vingiais, darbų autorius fotografavo besikeičiantį kraštovaizdį, minėtų šalių istorinės ir politinės realybės kontekste. Trys fotografijos serijos dalys kartu atskleidžia politinės santvarkos įtaką gamtos ir miesto pokyčiams. Kai stulbinantys saulėlydžiai apšviečia kraštovaizdį rožinėmis spalvomis, pasirodo nedirbamų Baltarusijos pelkių plotai ir kontrastuojančios Kaliningrado betono džiunglės.

Nemuno ištakų apylinkės Baltarusijoje – retai apgyvendinta, žmonių pamiršta dalis, kur žemės ūkio veikla ir padargai primena praėjusį šimtmetį. Kai čia pat laukuose auginamos grūdų kultūros, duoną vietos gyventojai perka iš sunkvežimio-parduotuvės, vos kartkartėmis pravažiuojančios pro gyvenvietes. Vis dėlto gamtinė Baltarusijos dalis, o ypač Nemuno ištakos, pelkės, miškai kaip teritorijos forma šiandieninėje Europoje – retenybė.

Kaliningrado portretuose – jaunoji karta. Kol didžioji jų dalis tvarkingai apsirėdę karinėmis uniformomis, likę jaunuoliai stebi saulėlydį virš aptrupėjusių betono blokų ar žaidžia nublukusių betoninių džiunglių kiemuose. Militaristinės nuotaikos dominuoja ne vien peizaže, bet taip pat jaučiamos ir gyvenimo ritme. Kaliningradas kaip šalis atribota nuo žemyninės Rusijos, atrodo, kad nuo Europos taip pat atsiriboja betoninėmis sienomis.

Vitus Saloshankos užfiksuota fotografinė kelionė Lietuvoje įtraukia humoro prieskonį. Fotografas pareigingai dokumentuoja, antrąją Lietuvos religija laikomo, krepšinio lankus, įrengtus pačiose netikėčiausiose vietose: pritvirtintus prie pažiūrės ar garažo kaime, ar tiesiog tuščiame lauke. Vis tik fotoaparato objektyvas neaplenkė ir sunkvežimio, pilno uniformuotų kareivių, stovinčio tykioje kaimo aikštėje netoli bažnyčios ir senos dekoratyvinės patrankos prie įvažiavimo į nedidelį miestelį.

Trys skirtingos šalys, kerinti gamta, upės tėkmė, naujoji karta – visos šios, sudedamosios dalys pasakoja apie viltį, ateitį, atgimimą. Tačiau karinės detalės, užfiksuotos Vitus Saloshankos fotografijose suteikia aliuziją į sudėtingas problemas, kartu kalba apie šalių praeitį, o taip pat ir apie dabartinę įtampą.

Vitus Saloshanka – fotografas, gimė 1974 m., Minske, Baltarusijoje. Nuo 2001 m. gyvena ir dirba Vokietijoje. Po teisės studijų baigimo, spontaniškai pasinėrė į fotografiją ir 2004 m. pradėjo jos studijas taikomųjų mokslų universitete Dortmunde, Vokietijoje. Vitus Saloshankos fotografijos buvo plačiai eksponuotos įvairiuose pasaulio kraštuose, tarp kurių Müllheim/Ruhr muziejus ir Photokina Cologne galerija. 2011 m. fotografo projektui „didelės viltys“ buvo suteikta Kulturwek VG Bild-Kunst fondo stipendija, o po metų foto knygų festivalyje, Kaselyje Vitus Saloshanka nominuotas „Dummy“ apdovanojimui. 2014 m. jo pirmosios knygos projektas „didelės viltys“ buvo nominuotos „Autoriaus knygos apdovanojimui“, Arlyje, Prancūzijoje, o 2012 – 2014 m. laikotarpiu ji buvo eksponuota įvairiose knygų parodose: Amsterdame, Braitone, Dortmunde, Dubline, Helsinkyje, Malmėje, Paryžiuje ir Tokijuje.

LTKT edukacinių valstybės stipendijų konkursas

Sausio pradžioje Lietuvos kultūros taryba paskelbė antrąjį 2018 m. edukacinių valstybės stipendijų konkursą ir iki sausio 31 d. laukia kultūros ir meno kūrėjų paraiškų.

Edukacinės stipendijos skiriamos kultūros ar meno kūrėjų profesiniam meistriškumui tobulinti (dalyvauti stažuotėse, kursuose, konferencijose, simpoziumuose, rezidencijose ir kitoje veikloje, kuri skirta profesiniam meistriškumui tobulinti). Teikti paraiškas edukacinėms stipendijoms gauti gali visi kultūros ar meno kūrėjai – Lietuvos Respublikos, kitų Europos Sąjungos valstybių ar trečiųjų šalių piliečiai, kurių veiklos objektas yra Lietuvos menas ir kultūra bei jų sklaida.

Edukacinių stipendijų konkursai skelbiami tris kartus per metus, todėl šiuo metu vykstančiam konkursui paraiškas skatinami teikti kultūros ir meno kūrėjai, kurie yra numatę dalyvauti edukaciniuose seminaruose, konferencijose ar kituose profesiniam meistriškumui tobulinti skirtuose renginiuose vėlyvą 2018 m. pavasarį ir vasarą. O edukacines veiklas kitą rudenį planuojantys kūrėjai paraiškas galės pateikti gegužės mėnesio konkursui.

Nuo 2014 m. Lietuvos kult8ros taryba jau yra paskyrusi 814 edukacinių stipendijų, profesinio meistriškumo tobulinimui iš viso paskirstyta 965 tūkst. eurų. Aktyviausiai paraiškas edukacinėms stipendijoms teikia muzikos, teatro ir bibliotekų atstovai, o mažiausiai paraiškų sulaukiama iš architektūros, cirko ir fotografijos kūrėjų ir tyrinėtojų. Pirmajam 2018 m. edukacinių stipendijų konkursui buvo pateiktos 69 paraiškos. Mažiausiai paraiškų edukacinėms stipendijoms pateikė etninės kultūros ir tautodailės, literatūros, kultūros paveldo ir muziejų atstovai, o architektai ir fotografai paraiškų iš viso nepateikė. Edukacinės stipendijos suteikia kultūros ir meno kūrėjas ir tyrėjams mobilumo ir tobulėjimo galimybes, suteikia progas apsilankyti profesiniuose renginiuose ar sudalyvauti rezidencijų programose užsienyje. Todėl Lietuvos kultūros taryba kultūros ir meno kūrėjus kviečia aktyviai dalyvauti edukacinių stipendijų konkurse ir pasinaudoti suteikiamomis galimybėmis.

Dizaineris, išskirtinių, rankų darbo gitarų kūrėjas Rapolas Gražys jau du kartus yra gavęs Lietuvos kultūros tarybos edukacinę stipendiją. Jaunasis kūrėjas edukacines stipendijas naudoja dalyvavimui pasaulinėse parodose ir teigia, kad tai suteikia puikias galimybes susipažinti su kitų šalių kūrėjais, pristatyti savo darbus, apsikeisti profesinėmis žiniomis ir užmegzti naudingus kontaktus. „Edukacinės stipendijos suteikiama paskata ypač svarbi kūrybinės veiklos pradžioje. Tai padrąsina judėti į priekį ir gilintis į savo nišinę sferą“, – teigia R. Gražys.

„Edukacinė stipendija man, kaip menininkei, atriša rankas – leidžia galvoti ne tik apie išlikimą, bet suteikia galimybę vystyti savo kūrinių kokybę“ – teigia šiuo metu Kinijoje reziduojanti šokėja ir choreografė Rūta Butkus. Pasak jos, edukacinės stipendijos suteikia galimybę apsilankyti naujų tendencijų epicentruose, parvežti tas tendencijas į Lietuvą, jomis pasidalinti su studentais ir kolegomis, o įgautą naują patirtį naudoti įvairiuose kūrybiniuose darbuose, bei pasidalinti su žiūrovais. Taip, anot kūrėjos, plečiamas kultūrinis šokio, ir ne tik, suvokimas ir mąstymo ribas, vis daugiau žmonių įtraukiama į kūrybinę veiklą.

Visą informaciją apie edukacines stipendijas rasite: www.ltkt.lt.

Iliustracijoje: Vytenio Budrio nuotrauka.

Eglės Gineitytės tapybos paroda „Naktis prasideda vidurdienį“ VDA „Titanike“

Sausio 18 d., ketvirtadienį, 18 val. VDA parodų salėje „Titanikas“ atidaroma Eglės Gineitytės tapybos paroda „Naktis prasideda vidurdienį“.

„Mano tapyba ne tam, kad išsiaiškinčiau, bet tam, kad nutolčiau“, sako menininkė Eglė Gineitytė, besidalinanti ypatingų būsenų patirtimi, kai ribos tarp vidinio ir išorinio pasaulio nusitrina.

1994 m. baigusi Vilniaus dailės akademijoje tapybą, surengusi 7 personalines parodas bei dalyvavusi grupinėse parodose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, vidurinės kartos menininkė Eglė Gineitytė sugrįžta į Vilniaus dailės akademijos erdves kaip pripažinta menininkė parodyti savo kūrybos unikalumą.

Eglė Gineitytė šioje parodoje daugiausiai eksponuoja abstrakčius arba beveik abstrakčius paveikslus. Mažiau čia paverčiama daugiau. Minimalizmą Gineitytė pasitelkia ne ortodoksiškai, bet spontaniškai – įvesdama paklaidas. Geometrinė išklotinė, kontūrai netikėtai išplaukia, persilieja. Vienos ar kitos dominuojančios spalvos monochromija paveiksle pagyvinama artimos šiltos ar šaltos spalvos intarpais. Gamta, žmogus ir visa aplinka čia abstrahuojami į jausmingas priešybių kovas ir vienybės kontempliacijas: šviesa susiduria su tamsa, šilumą keičia šaltis, rytas persipina su vakaru, o naktis prasideda vidurdienį.

Menininkė, žinomos profesionalių šokėjų poros duktė, paveiksluose tarsi kuria scenines situacijas, artimas šešėlių teatrui ir muzikiniams kūriniams. Palangės ir lango rimas čia yra tarytum scenovaizdžio dalis, kaktuso siluetas, kaip ir kiekviena kita detalė, paklūsta apgalvotai ir taupiai choreografijai.

Parodos kuratorės, Vilniaus dailės akademijos profesorės dr. Ramintos Jurėnaitės sumanymu paroda pateikiama kaip tapybos instaliacija dialoge su jau esama architektūra – VDA parodų salės „Titaniko“ pirmo aukšto ekspozicine sale. Sukuriama erdvė, kurioje žiūrovas persismelkia Gineitytės paveikslams būdinga skaidria melancholija.

Parodos laikas: 2018.01.18 – 02. 18

Parodos kuratorė: VDA profesorė dr. Raminta Jurėnaitė

Parodos organizatorius: Contour Art Gallery, Vilnius

Parodą remia: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Clear Channel Lietuva, Vilniaus dailės akademija

Parodą lydintys renginiai:

2018 m. sausio 18 d. 12 val. – spaudos konferencija parodoje.

2018 m. sausio 27 d. 12 val. – edukacinis užsiėmimas vaikams (ir ne tik), padėsiantis įsigilinti į abstrakčios tapybinės raiškos specifiką. Užsiėmimą vyksiantį parodoje organizuos Contour Art Gallery, jį ves tapytoja Eglė Gineitytė.

2018 m. vasario 7 d. 18 val. – menininkės Eglės Gineitytės ir parodos kuratorės Dr. Ramintos Jurėnaitės pokalbis apie šiuolaikinę tapybą ir pačios Gineitytės kūrybos genezę. Pokalbį moderuos Contour Art Gallery steigėja Vilma Mačianskaitė.

Galerijos „Meno parkas“ paroda „Ne muziejus…“ KKKC Parodų rūmuose

Sausio 19 d., penktadienį, 18 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma galerijos „Meno parkas“ (Kaunas) paroda „Ne muziejus…“, skirta galerijos veiklos dvidešimtmečiui paminėti.

Prieš du dešimtmečius Kaune įkurta galerija, nuosekliai fokusuodama savo veiklą Lietuvos ir užsienio šiuolaikinio meno sklaidai, šiandien gerai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Galerijos vykdomų projektų maršrutai nusidriekė ne tik pagrindiniuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Jonavoje, Telšiuose, Molėtuose, Palangoje, didžiojoje dalyje Europos – Berlyne, Venecijoje, Londone, Varšuvoje, Porte, Barselonoje, Taline ir kt., bet ir tokiuose tolimuose taškuose kaip Niujorkas, Čikaga, Singapūras.

„Meno parkas“ yra viena iš pirmų Lietuvos galerijų, inicijavusių glaudų užsienio šalių ambasadų ir Lietuvos kultūros centrų bendradarbiavimą. Galerijos projekto „Meno linija“ dėka šiuolaikinių Lietuvos menininkų kūryba buvo pristatyta tokiuose meno forumuose, kaip Nimes šiuolaikinio meno bienalės, Liono bienales lydinčios parodos, 2017 m. Venecijos bienalės metu vykusiame projekte, Lietuvos menininkų kūriniai eksponuoti muziejuose Herne, Dortmunde, L‘Hospitalet, KUMU meno muziejuje Taline ir t. t. Svariu įvykiu paženklinti ir praėjusieji metai. Garsaus italų kolekcininko Luciano Benetton fondą, kuriame daugiau nei devyniasdešimties šalių kolekcijos, papildė per 140 Lietuvos menininkų sukurtų mažo formato (10×12 cm) darbų.

„Meno parkas“ vienas iš pirmųjų Lietuvoje išskirtinį dėmesį sutelkė jaunųjų menininkų kūrybai (projektas „Jaunieji. Žalia sąmonė“). Vienas svarbiausių „Meno parko“ projektų – šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“, kuriame pristatoma programa apima neribotą dalyvių geografiją, 2013–2015 ir 2016–2018 metais festivalis Kultūros ministerijos patvirtintas Lietuvoje rengiamų tęstinių tarptautinių renginių sąraše.

Svarbią vietą galerijos veikloje užima dalyvavimas šiuolaikinio meno mugėse. Sėkmingas dalyvavimas Italijos, Didžiosios Britanijos, Singapūro, Vokietijos, Šveicarijos, JAV, Vengrijos šiuolaikinio meno mugėse ne tik atvėrė kelius į daugelį naujų projektų, bet ir padėjo pelnyti didžiulį tarptautinį pripažinimą. Pavyzdžiui, didžiausias pasaulyje šiuolaikinio meno tinklalapis „Artsy“ 2015 m. paskelbė straipsnį apie aštuonias pasaulyje, ne pagrindiniuose meno centruose (Londonas, Niujorkas, Berlynas), veikiančias galerijas, tarp kurių – ir „Meno parko“ galerija.

Galerijos veikloje kasmet svarią vietą užima Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) kūrybinės programos vykdymas. Jos metu galerijos parodinėse erdvėse rengiamos personalinės, grupinės LDS narių parodos ir projektai, LDS menininkų kūryba pristatoma užsienyje vykstančiuose galerijos partnerių projektuose, organizuojama leidybinė veikla (parodų, projektų katalogai, autorinės knygos, monografijos ir kt.).

Pritaikęs tarptautinę galerijų veiklos praktiką, „Meno parkas“ yra subūręs galerijos menininkų ratą, kurių kūrybai, sklaidai skiriamas atskiras dėmesys. Šiandien tarp galerijos menininkų – tiek jauni, tiek jau savo kūrybine veikla išgarsėję menininkai: Aušra Andziulytė, Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas Robertas Antinis, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Milda Gailiūtė, Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas Jonas Gasiūnas (premija suteikta „Meno parko“ teikimu), Patricija Gilytė, Greta Grendaitė, Marija Griniuk, Židrija Janušaitė, Jūratė Jarulytė, Agnė Jonkutė, Česlovas Lukenskas, Eimutis Markūnas, Julija Pociūtė, Povilas Ramanauskas, Rosanda Sorakaitė, Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno premijos laureatė Vaida Tamoševičiūtė (premija suteikta „Meno parko“ teikimu), Eglė Ulčickaitė, Arūnas Vaitkūnas (1956–2005), Aušra Vaitkūnienė, Alfonsas Vilpišauskas (1945–2015), Tomas Vosylius. Todėl savaime suprantama, kad dvidešimties metų veiklos paminėjimui rengiamos parodos „Ne muziejus…“ kolekcijoje – tik galerijos menininkų kūriniai.

„Kur kolekcininkai, muziejininkai atranda kūrinius, kurie dažniausiai papildo jų kolekcijas? Žvelgiant iš tarptautinės praktikos – dažniausiai kūriniai atrandami galerijose vieno ar kito projekto, parodos metu. Pavyzdžiui, tokiame renginyje kaip „Art Basel“ sutinkame gana ryškią muziejų ar privačių kolekcininkų agentų sangrūdą, kai jau pirmosiomis valandomis stengiamasi spėti praturtinti kolekcijas. Šiuo aspektu Lietuvoje situacija kitokia. Nors per nepriklausomybės metus daugelyje sričių Lietuva tapo šiuolaikiška, tačiau meno srityje šiuolaikinės pasaulinės tradicijos kelią skinasi labai sunkiai. Ir toliau didelė dalis kolekcininkų, muziejų, įsigydami kūrinius, visais būdais stengiasi apeiti galerijas, kuriose tie kūriniai atrandami… Galerija – ne muziejus, bet… Parodoje eksponuojami 22 galerijos menininkų kūriniai gali praturtinti ne vieną kolekciją. Tai kūriniai menininkų, kurių biografijose jau ne vienas reikšmingas projektas, galerijos iniciatyva ne vieno iš jų kūriniai saugomi užsienio muziejuose ar privačiose kolekcijose. Parodoje „Ne muziejus…“ – kūriniai menininkų, kurie turi ką pasakyti tiems, kam menas yra neatsiejama gyvenimo dalis“, – parodą pristato galerijos „Meno parkas“ vadovas Arvydas Žalpys.

Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Meno parkas. Dvidešimt“ dalis.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija bei Kauno miesto savivaldybės programa „Iniciatyvos Kaunui“.

Paroda veiks iki 2018 m. vasario 18 d.

Iliustracijoje: Česlovas Lukenskas, Kilnojamas skulptūrų laukelis.

Tapybos paroda „Kontr-argumentas“ galerijoje „Meno parkas“

Sausio 18 d. (ketvirtadienis) 18 val. galerijos „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) II ir III aukštų ekspozicinėse erdvėse vyks tapybos parodos „Kontr-argumentas“ atidarymas, kurioje 17-a jaunosios kartos tapytojų pristatys naujausius pastarųjų metų tapybos kūrinius.

-Ką veiki?

-Tapau.

Visi parodoje dalyvaujantys menininkai murkdosi tame pačiame dažų dumble, tačiau kiekvienas jų tą dumblą supranta skirtingai. Per tokį murgdymąsi jie atlieka veiksmą (tapo), o kartu ir individualų tapsmą (tampa).

Parodos koncepciją apibūdinantis žodis – „kontrargumentas“ šioje parodoje reiškia tam tikrą opoziciją – prieštaravimą, atremiantį priešingos pusės argumentą, arba, atvirkščiai – sutikimą su kito autoriaus išsakyta nuomone. Kitaip tariant, parodos idėja – pokalbis. Jo metu šnekama apie tai, kas iš vienos pusės vienija parodos dalyvius, tačiau kartu ir atskleidžia kiekvieno autoriaus unikalumą. Diskusijos tema – tapyba.

Toks pokalbis vyksta argumento vs. kontrargumento principu: kiekvieno dalyvio pateiktas argumentas – ką nors pagrindžiantis, įrodantis teiginys susiduria su kito dalyvio išsakytu (kontr)argumentu – mintimi arba atsaku, prieštaraujančiu arba sutinkančiu su anksčiau pateikta mintimi. Tokiu būdu parodoje išsivysčiusi diskusija atspindi ir kvestionuoja tapybinės kalbos įvairiapusiškumą bei tapybos kaip mąstymo bei bendravimo priemonės galimybę. Pokalbyje įsigali bendras visus jungiantis kontekstas bei vienijantis „kontr-argumentas“ – tapyba – bei per menininkų susidūrimo kontrastus atskleistos kiekvieno skirtybės ir individualumas.

Parodos kuratoriai: Vita Opolskytė, Kazimieras Brazdžiūnas.

Parodos dalyviai: Kazimieras Brazdžiūnas, Vita Opolskytė, Algimantas Černiauskas, Auksė Miliukaitė, Eglė Knyzė, Eglė Norkutė, Kristijonas Žungaila, Rosanda Sorakaitė, Tadas Tručiliauskas, Gabrielė Šermukšnytė, Povilas Ramanauskas, Rūta Vadlugaitė, Petras Lincevičius, Mantas Daujotas, Monika Plentauskaitė, Raminta Blaževičiūtė, Rokas Jakubauskas.

Paroda yra tęstinio galerijos „Meno parkas“ projekto “Jaunieji. Žalia sąmonė“ dalis.

Paroda veiks iki vasario 9 d.

Romualdo Inčirausko paroda „Skulptūra. Tapyba. Tarytum juvelyrika“ KKKC Parodų rūmuose

Sausio 19 d., penktadienį, 17 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Romualdo Inčirausko kūrybos paroda „Skulptūra. Tapyba. Tarytum juvelyrika“.

Menininko Romualdo Inčirausko kūrybinės veiklos keturiasdešimtmečiui dedikuojamos parodos ekspozicijoje – naujausi, 2016 – 2017 metais sukurti darbai: skulptūrinės instaliacijos „Civilizacijos“ I ir „Civilizacijos II“, tapybos ciklas „Abstrakcija su autoriniu ženklu“ ir metalo plastikos ciklas „Tarytum juvelyrika…“

Skulptūrinė instaliacija „Civilizacijos I“ (2016 / 2017 m.) – tai 12 metalo skulptūrų ir 10 stiklainiuose „užkonservuotų“ skirtingų civilizacijų objektų. Didžioji pastarųjų dalis yra autentiški paties autoriaus lankytose vietose (Efese, Sidėje, Kesarijoje, Jeruzalėje, Masadoje) surinkti senųjų kultūrų architektūriniai fragmentai, archeologiniai radiniai iš karinio konflikto kamuojamos Sirijos miestų Alefo ir Palmyros, taip pat autentiškas 1989 m. nugriautos Berlyno sienos fragmentas, dar visai neseniai buvęs dalimi gelžbetoninio riboženklio tarp dviejų sistemų – rinkos ir planinės ekonomikos, prievarta pastatyto tos pačios civilizacijos viduje. Kai kurios autoriaus fiziškai neaplankytos senųjų kultūrų lokacijos ironiškai įamžinamos artefaktais iš šiuolaikinę vartotojišką Vakarų civilizaciją įcentrinančių, senųjų civilizacijų galią ir šlovę besisavinančių ir prekiniu ženklu paverčiančių bastionų – „akropolių“ ir „babilonų“.

„Civilizacijų“ projekto tęsinyje („Civilizacijos II“, 2017 m.) kūrybinis arsenalas perkonstruojamas, kovinės pajėgos pergrupuojamos, tačiau visai menininko kūrybai būdingas gebėjimas šmaikščiu, žaismingu, kartais ironišku tonu kalbėti apie rimtus dalykus išlieka. Kaip žaliavą panaudodamas ne tik sendaikčių turguose ar laužynuose įsigytų įvairių rakandų detales, bet ir kai kuriuos ankstesnius savo paties kūrinius (tarsi karo metais metalo skulptūras ar varpus „perlydydamas į naujas patrankas“), autorius kuria 20 mažosios plastikos figūrų ir jas su vaikiškų ar paaugliškų žaidimų valiūkiškumu suskirsto į dvi ietimis ginkluotas konfliktuojančias armijas – „Pepsi-Cola“ ir „Coca-Cola“.

Pristatydamas savo tapybos darbų ciklą „Abstrakcija su autoriniu ženklu” (2017 m.), autorius atvirauja apie kas dvejus trejus metus jį užplūstantį „koloristinį priepuolį“, lemiantį dvidešimties – dvidešimt penkių drobių gimtį. Tiesa, menininkas neigia jose pavaizduotus objektus esant paukščiais: „Manęs dažnai klausia: „Kodėl paukščiai?” Po atsakymo, kad čia jokio paukščio nėra, žiūrovas sutrinka. Jeigu prisipažinsiu tapąs paukščius – išsiduosiu savo infantilumą: tokius piešia dvejų trejų metų vaikai. Bet anksčiau tikrai buvo paukščiai, įkvėpti Richardo Bacho kūrinio „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Tada jie dar skraidė, blaškėsi po visą drobės erdvę. Vėliau nusileido ant žemės, prarado sparnus, tapo kresni, kulinariniai, kol pagaliau nustojo būti paukščiais… Atsipalaiduoti skirti spalviniai pasiblaškymai drobėje – tai poilsis nuo metalo… O paukščio nėra. Liko tik autorinis ženklas. Taigi, abstrakcija su autoriniu ženklu“, – savo tapybą komentuoja Romualdas Inčirauskas.

Pasak menotyrininkės dr. Danutės Zovienės, Romualdą Inčirauską galima vadinti tikru XX–XXI amžių sandūros menininku: „Sparti meninių idėjų ir judėjimų, technologijų ir plastinės raiškos kaita, žanrų ribų nyksmas bei naujos medijos jo kūryboje įgyja savitą ir paveikų pavidalą. Antra vertus, jam, tarsi renesanso menininkui, rūpi ir yra pavaldžios įvairios kūrybos sritys. Dailininkas suformavo savitą skulptūrinės plastikos atmainą, kurioje persipina tradicinių žanrų – medalio, reljefo, juvelyrikos, trimatės skulptūros – bruožai. Ir tai nėra savitikslis ar formalus siekis. Kūrybinė patirtis ir profesionalus technologijų žinojimas jam visada tarnauja ilgai brandintai, o kartais netikėtai gimusiai idėjai įkūnyti. Autorius prisipažįsta, kad labiausiai vertina koncepcijos ir technologijos dermę. Minties, ikonografijos ir meistriškumo derinys yra jo kūrybos vizitinė kortelė“, – teigia dr. Danutė Zovienė.

Apie autorių

Romualdas Inčirauskas gimė 1950 m. Anykščiuose. 1974 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, 1979 m. – Estijos valstybinį dailės institutą Taline. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius, Lietuvos dailininkų sąjungos, Tarptautinės medalio kūrėjų asociacijos narys.

Menininkas yra surengęs daugiau kaip keturiasdešimt autorinių parodų, dalyvavęs daugelyje bendrų parodų, simpoziumų, plenerų, konkursų. Daug R. Inčirausko kūrinių yra Telšių miesto viešosiose erdvėse, žymiausi iš jų – Telšių Šv. Antano Paduviečio Katedros durų reljefinė-skulptūrinė kompozicija, skirta Žemaitijos krikšto 600-ųjų metinių paminėjimui, skulptūrinės kompozicijos Didžiojoje Žemaičių sienoje, ženklai-skulptūros žydų bendruomenės atminimui Telšių senamiestyje, skulptūrinis (20 skulptūrų) projektas TELZ (Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuosavybė). Jo darbų yra įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai (tarp jų – Britų muziejus), privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Suomijoje, Japonijoje, Izraelyje, JAV ir kt.

Paroda veiks iki 2018 m. vasario 18 d.

Paroda „Empatija/Apatija“ „5 MALŪNAI“ erdvėje

Sausio 15 d. 19 val. „5 MALŪNAI“ erdvėje (Malūnų g. 5, 1024 Vilnius, Lithuania) atidaroma paroda „Empatija/Apatija“.

Empatija, empatija, empatija – žodis kartojamas tol, kol nebetenka reikšmės. Nyksta ir tolsta kaskart pakartojus iš naujo. Empatija, empatija, empatija, apatija… Ar be empatijos lieka apatija?

Viena vertus, tarsi esminis tarpininkas mene – empatija, be kurios kūrinys ne tik nebūtų pamatytas, bet ir sukurtas – lyg vaizduotė – ji reikalinga ir kūriniui atsirasti, ir jums jį pajusti. Tačiau ar įmanoma pilnai susitapatinti? Kartais rodosi, jog riba tarp empatijos ir apatijos yra tokia siaura – ar per įvairias interpretacijas, priskyrimus ir iškraipymus, siekdami pajausti, galų gale atsiduriame taške, kai vis tiek liekame nesuprasti ir nesupratę?

Empatija ➝ apatija – taip atsitinka ir šioje parodoje. Kūriniai vis bando kalbėtis tarpusavyje, tačiau, atrodo, neišvengiamai įstringa kiekvieno savo individualume, atskirtume, nesusišnekėjime. Medžio empatija, kaktuso pasiaukojimas, objektai, ieškantys akių kontakto, formos deformacija – autoriai siekia pajusti vienas kitą per kūrybinį eksperimentą, tačiau yra labai skirtingi, tad jų kūriniai – kaip bandymo susišnekėti ir iš tiesų pajusti procesas, besibaigiantis keistu santykiu – kartais nesusitapatinsi. Tačiau tai visada lieka tikslu. Kūriniai bando užmegzti kontaktą su žiūrovu, pajausti jį, ir būti pajausti – tai empatijos ir žmogiškojo ryšio paieška objektuose. Todėl instaliacija „We < 3 U“ yra skirta žmonėms, neturintiems su kuo eiti į parodą. Dviprasmiškus jausmus kelia ir kaktusai – neprisileidžiantys, uždari, atstumiantys prisilietimą, tačiau iš tiesų sugeriantys neigiamą informaciją iš žmonių, tarsi pasiaukojantys dėl jūsų. Siūlome, pasinaudojant šiomis savybėmis, leisti augalui empatiškai priimti skaudulius ir neramumus, išvalyti, sugerti, tapti jumis. Juk vis dėlto žiūrovas visada yra vienas esminių parodos dėmenų, todėl dalyvaudamas jis keičia empatijos – apatijos santykį. Todėl tikimės, kad ši paroda jums kalbės ir jūs prisijungsite prie šių artimų priešingybių žaidimo.

Kviečiame užeiti!

Parodos dalyviai:
Marija Sučilaitė
Urtė Bakaitė
Titas Antanas Vilkaitis
Simona Jurčiukonytė
Justinas Šukaitis
Kamilė Jadevičiūtė
Giedrė Krikščiūnaitė

Parodos iniciatorius:
Žygimantas Augustinas

Liutauro Griežės paroda „Obeliskas“ Dailininkų sąjungos galerijoje

Sausio 17 d., trečiadienį, 19 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma menininko, skulptoriaus Liutauro Griežės kūrybos paroda „Obeliskas“.

Parodoje pristatomi įvairiomis raiškos priemonėmis kuriančio menininko darbai – tapyba, skulptūros ir objektai, kuriuos vienija egzistencinė tema, gvildenami šiuolaikybės, laikinumo ir mirtingumo klausimai.

„Šiuolaikinės medijos – televizija, kinas, socialiniai tinklai – visuomenę migdo, hipnotizuoja, įtraukia. Mes patys kuriame, plečiame šitą jaukią virtualią erdvę, kuri tarnauja mums kaip pabėgimo vieta nuo realybės. Virtualioje erdvėje lengviau, nes ji yra mūsų atspindys, – čia mažiau prieštaravimų, problemų, saugu. Šių dienų informacinis srautas mažai kalba apie svarbiausius žmogaus gyvenimo dalykus, tokius kaip mirtis, gyvybė, gyvenimo prasmė, arba tai daro paviršutiniškai, banaliai. Mitai, legendos ištirpsta kasdienybės aktualijose. Postmodernistinėje tikrovėje vertybės niveliuojasi – gyvename beprasmėje materialistinėje rutinoje. Tačiau realybė yra daug gilesnis dalykas, – nuo jos gali slėptis, bet išvengti neįmanoma. Tikrovės, kuri yra aplink mus ir mumyse, neuždengsi daiktais ir trumpalaikiais konstruktais. Manau, kad šiais ir visais buvusiais laikais buvo svarbu suvokti mirtį, nes tik akistatoje su mirtimi gali subręsti, suvokti ir įvertinti save, suprasti laiko vertę, gyvenimo prasmę“, teigia parodos autorius.

Liutauro Griežės paroda Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki vasario 5 d. Parodos lankymas – nemokamas.

Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.