Author Archives: artnews.lt

Dainos Vanagaitės-Belžakienės keraminės skulptūros paroda „Under Pressure“ Pamėnkalnio galerijoje

Birželio 22 d., penktadienį, 17 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma menininkės Dainos Vanagaitės-Belžakienės keraminės skulptūros paroda „Under Pressure“ (angl. „Po spaudimu“). Paroda vyks iki liepos 14 d., jos lankymas – nemokamas.

Parodos kolekciją įkvėpė Davido Bowie ir grupės Queen 1981 m. sukurta daina tuo pačiu pavadinimu, skirta žmogiškųjų ir globaliųjų įtampų temai. Oficialiame šios dainos klipe, siekdamas atskleisti spaudimo ar slėgio metaforas, režisierius Davidas Malletas panaudojo eismo kamščių, perpildytų traukinių, sprogimų, riaušių, presuojamų automobilių vaizdus, o taip pat įvairias ištraukas iš nebyliojo, juodo / balto kino. Šis klipas laikomas vienu puikiausių visų laikų muzikiniu vaizdo kūriniu.

Tuo tarpu parodos autorė D. Vanagaitė-Belžakienė garsiosios dainos idėjas interpretuoja skulptūrinėje raiškoje. Savo kūryboje ji jungia juodai baltas keramines formas ir naujam gyvenimui prikeltus rastus objektus, senus prietaisus ar jų detales. Aptakiomis, spaudžiamomis, tąsiomis formomis ir figūromis menininkė siekia perteikti slėgimo, svorio, lėto išsiveržimo ar akimirkos prieš sprogimą iliuziją.

Kūriniuose vyraujanti lašo, burbulo forma perspaudžiama ar įspraudžiama į žmogaus kasdienėje buityje naudotus, jau antikvariniais tapusius daiktus ar atskiras jų detales. Blizgūs ar matiniai keramikos, gipso paviršiai gretinami su daiktais, praeities liudininkais, neslepiant ant jų užneštos laiko patinos.

Pasak menotyrininkės Rūtos Marijos Purvinaitės, „materialųjį pasaulį sureikšminusiai šiuolaikinei visuomenei, kūrėjos žvilgsnis į įsigalėjusius gyvenimo stereotipus leidžia pajusti esamybę. Objektus vienijantis pavadinimas byloja apie asmenybės nykimą, socializacijos padarinius ir primena fundamentaliosios estetikos priešpriešą, tobulumą priešpastatant netobulumui“.

Parodą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.

Parodos laikas: 2018 06 22 – 2018 07 14.

Italų menininkų dueto Luigi Magli ir Francomà paroda „Dvasinis gyvūnas. Totemas ir tabu“ galerijoje „555“

Gallerija „555“ kartu su galerija „Pramantha Arte“ (Italija) kviečia į italų menininkų dueto Luigi Magli ir Francomà parodos „Dvasinis gyvūnas. Totemas ir tabu“ (kuratorė Maria Rosaria Gallo) atidarymą birželio 21 d. 18 val., vyksiantį galerijoje „555“ (T. Ševčenkos g. 16F, Vilnius)

Paroda Lietuvos visuomenei pristato dviejų svarbiausių Pietų Italijos šiuolaikinio meno scenos menininkų kelius. Būdami stilistiškai skirtingi, tačiau siejami brolystės ryšių, Luigi Magli ir Francomà šiuolaikinį meninį nuotykį praturtino eksperimentine dvasia. Nors galiausiai jie ėmė kurti skirtingais išraiškos būdais, tačiau abiejų ištakos slypi abstrakčiajame ekspresionizme ir primityvizme. 8 dešimtmečio pabaigoje – 9 dešimtmečio pradžioje jie buvo tarp pagrindinių grupės „Postpietiniai“ (it. I Post-meridionali) narių, avangardizmą papildžiusių originaliu kalabrietišku indėliu. Šiandien jie pakrypo į du stilistinius kraštutinumus.

Francomà sau tinkamiausią išraiškos būdą rado tapyboje. Jo figūratyvinėje tapyboje susilieja instinktai, protas ir vaizduotė; suvokimas, abstrakcija ir pasakojimas. Luigli Magli meną išgyvena kaip gryną empirinę praktiką; paslaptingą procesą, kuriame siekia perimti, ištirti ir atkurti kūrybingumo dinamiką. Visgi akivaizdžioje dviejų menininkų formalioje opozicijoje atsiranda sąryšio taškų: atavistinio jautrumo atgimimas; jausmo estetika, kuri tvinkčioja pirmapradžiu instinktu ir pasakoja slaptus sielos reikalus.

„Dvasinis gyvūnas. Totemas ir tabu“ yra paroda, kuri pasakoja apie meną, ištrinantį ribas tarp žmogaus ir jo pasaulio. Luigi Magli kūriniai tampa totemu. Tai iš dalies simbolinė giluminių procesų forma, kurioje vibruojanti materijos jėga susitinka su menininko haliucinacijų kvapu ir tuo pačiu su protėvių erdvių fragmentais bei natūraliu žmogaus-gyvūno archetipu. Francomà tapyba atskleidžia tabu. Iš kūrybinio proceso, kuris žaidžia su racionalumo ir iracionalumo ribomis, iš teptuko potėpių kombinacijos, kuri atlieka sąveiką tarp sąmonės ir pasąmonės, sukuriama tapybinė istorija, atskleidžianti neišsemiamą realybės esenciją.

 

Meno laboratorija-paroda „Maršrutizatoriai“ Vilniuje

Birželio 21 dieną, ketvirtadienį, 19 val. startuoja menininkų kuruojama meno laboratorija Maršrutizatoriai/Routers. Buvusiame policijos komisariato pastate Kostiuškos g. 8 bus pristatyta 4 jaunų Lietuvos ir Estijos tapytojų paroda „Reikalas toks“. Pati meno laboratorijos koncepcija neapsiriboja galerine veikla. Po Vilnių kursuoja kitas Maršrutizatorių/Routers projektas „Tapybos maršrutizatoriai“ – 5 sostinės troleibusai, apipavidalinti naujosios kartos tapytojų darbų vaizdiniais. Kaip veikia meno kūriniai skirtinguose aktualios (užčiuopiamos) ir virtualios (fiziškai nerealizuotos) tikrovės registruose, išvengdami tiesioginių sąsajų su istoriniu laiku, yra vienas svarbiausių klausimų, neraminančių nūdienos tapytojus ir menotyrininkus, tiriančius šiuolaikinę tapybą.

Buvusi komisariato erdvė pasirinkta neatsitiktinai. Kosciuškos gatvė visą sovietinį ir atkurtos nepriklausomybės laikotarpį egzistavo kaip jėgos struktūrų supančiota miesto dalis, kuri buvo ir išliko beveik atskirta nuo miesto socialinio gyvenimo. Visai neseniai pastatytas paminklas broliams Vileišiams veikia tarsi pirmasis šios lokacijos humanizavimo gestas. Anot kuratorių Achim‘o Hochdörfer‘io, David‘o Joselito ir Manuaelos Ammer, surengusių vieną svarbiausių šio amžiaus tapybos parodų Vienos modernaus meno muziejuje Mumok‘e, tapyba palaiko dialogą su sparčiai besivystančiomis technologijomis ir humanizuoja „spektaklio visuomenę“ bei grąžina virtualųjį skaitmeninės komunikacijos persmelktą pasaulį į žmogaus kūno sferą. Veikiau pati tapyba įtraukia šiuolaikinę ikonografiją, socialinių tinklų turinį, visus mus supančius vaizdinius ir tų vaizdinių konstruojamas reikšmes, reikšmių sukeltus afektus į savo pačios materijos tankį. Tai šiek tiek primena juodosios skylės veikimą, kuri ryja laiką erdvę ir kurią suvokiame kaip tankiausią egzistuojančią materiją, singuliarų tašką.

Toks reikalas perfrazavus reiškia asmeninį reikalą, tam tikrą autoriaus tapybos singuliarų tašką, kuris suryja šios parodos menininkus siejantį animacinių sitkomų, reklamos ikonografijos, šaržų ir klutūrinių klišių, socialinių tinklų sienų iliustratyvumą, naratyvumą, reprezentaciją. Šioje parodoje svarbus tapybos ir ironijos santykis. Parodos autorius galima būtų įvardinti creepy (nejaukumą sukeliančiais? angl.) figūrativistais, kurie be skrupulų, betarpiškai, akiplėšiškai, agresyviai ir drąsiai aproprijuoja animacinių filmų bendravaizdžius, įvaizdina kultūrinius memus, socialines realijas, arba neva paverčia savąsias patirtis komiksų pasakojimais. Kita vertus, šių tapybos darbų komiksų, animacinių filmų iliustracijomis ar reklamomis nepavadinsi. Ekspresyvi ir brutali tapyba į save sugeria reprezentatyvųjį matmenį ir talkininkauja ironijai, kuri ardo paveiksluose fiksuotą vaizduojamų figūrų tapatybę ir reikšmę.

Parodos autoriai: Alexei Gordin (Estija), Kazimieras Brazdžiūnas, Raminta Blazevičiūtė, Polyrabbit.Duplicate (Ina šilina ir Darius Jaruševičius)

Parodos kuratoriai: Darius Jaruševičius, Kazimieras Brazdžiūnas, Kristina Alsytė

Parodos atidarymas birželio 21 dieną, ketvirtadienį Kosciuškos 8, Vilnius

Paroda veiks iki birželio 25 d.

Parodos mecentas: Mulberry trade

Parodos rėmėjas MB Bepavadinimo

 

Paryžiaus Orsė muziejuje – Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų darbai

Šį ketvirtadienį, birželio 21 d., garsiajame Orsė muziejuje, Paryžiuje, atidaroma paroda „Saulės kūnai“ (angl. Solar bodies), kurioje pristatomi ir lietuvių menininkų duetų darbai. Kone pirmą kartą šiuolaikinio meno parodą surengsiančiame muziejuje savo naujausius kūrinius eksponuos lietuvių menininkų Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės kolektyvas Pakui Hardware bei Eglės Kulbokaitės ir Dorotos Gawędos duetas Young Girl Reading Group (YGRG). Šį įvykį, kuriame taip pat dalyvaus ir Paryžiuje gyvenanti latvių kūrėja Daiga Grantina, buvo pakviestas surengti jaunų kuratorių kolektyvas Diamètre, kuris su šiuo metu muziejuje veikiančia Baltijos simbolizmo paroda „Laukinės sielos“ šiuolaikinio meno kūrėjų darbus susiejo per užklausiantį požiūrį į gamtos ir kultūros skirtį bei takios tapatybės (tiek tautų, tiek materijos, tiek kūnų) nagrinėjimą. Grafinį parodos dizainą sukūrė estų menininkas Norman Orro, o pati paroda atsidurs kelių muziejuje tą vakarą vyksiančių įvykių sukūryje, apie kurį galima daugiau sužinoti čia: http://m.musee-orsay.fr/fr/evenements/article/solar-bodies-48438.html

Pakui Hardware yra 2014 m. Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės įkurtas menininkų kolektyvas. Per kelis metus Pakui Hardware surengė solo parodas Modernaus meno muziejuje (MUMOK), Vienoje, Tenderpixel galerijoje, Londone, EXILE galerijoje, Berlyne, kim? Šiuolaikinio meno centre, Rygoje, Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, Exo Exo, Paryžiuje, 321 Gallery, Brukline, Niujorke. Menininkų kūryba rodyta grupinėse parodose tokiose erdvėse kaip Šiuolaikinio meno centras, Vilnius (13-oji Baltijos trienalė), Kunsthalė Basel, Bazelis, Šveicarija, Zachęta nacionalinės galerijos projektų erdvė, Varšuva, Kunstverein Brauschweig ir Kunstverein Freiburg, Vokietija, šiuolaikinio meno festivalyje Sesc_Videobrasil, San Paulas, Brazilija, BOZAR šiuolaikinio meno centras, Briuselis ir kt.

Dorota Gawęda (Lenkija) ir Eglė Kulbokaitė (Lietuva) yra 2013–aisiais įkurtas Bazelyje ir Atėnuose gyvenančių menininkių duetas. Savo kūryboje menininkės remiasi feministine teorija bei grožine literatūra, į technologijas orientuota emancipacija ir erdvės diskursyvumu. Jos yra „YOUNG GIRL READING GROUP“ (nuo 2013) ir „Agatha Valkyrie Ice“ (nuo 2014) įkūrėjos. Per „YOUNG GIRL READING GROUP“ Gawęda ir Kulbokaitė tyrinėja skaitymo veiksmą kaip intymią patirtį, kurioje dėl garsiai ištariamų žodžių slypi viešo performanso galimybė. „Agatha Valkyrie Ice“ yra daugiaplatformis dalyvavimo, savęs įtraukimo į performansą projektas ir tuo pačiu įžvalga, meninės praktikos formatu tyrinėjanti tapatybės ir meninės kūrybos paraleles. Dorota Gawęda ir Eglė Kulbokaitė savo darbus neseniai pristatė 13–ojoje Baltijos Trienalėje Šiuolaikinio meno centre Vilniuje; Kunsthalle Basel; Šiuolaikinio meno institute Londone; Art Athina meno mugėje; SMK – Danijos nacionalinėje galerijoje Kopenhagoje; 1.1, Bazelyje; Kunstverein für die Rheinlande und Westfalen, Diuseldorfe; Modernaus meno muziejuje Varšuvoje; SALTS, Bazelyje; LISTE performansų projekte; 9–ojoje Belyno bienalėje; CCS Bard, Niujorke; Kunsthalle Zurich; Paryžiaus Modernaus meno muziejuje ir kitur.

Iliustracijoje: Parodos „Solar Bodies“ kvietimas (grafinis dizainas: Norman Orro)

Orsė muziejaus vaizdas Paryžiuje (muziejaus nuotrauka)

Pakui Hardware, On Demand, 2018 (detalė)

Juozo Milašiaus ir Andriaus Kalyčio koncertas „VINDOUZ“ JMVMC

Juozas Milašius ‒ gitaristas, kompozitorius, performansistas, laisvojo džiazo muzikantas, triukšmo estetikos maestro ‒ bekompromisis avangardistas, prisiekęs eksperimentatorius. Milašius taip pat yra bendradarbiavęs gausybėje projektų, bendradarbiavęs su gausybe  džiazo ir eksperimentinės muzikos atstovų ‒ Petru Vyšniausku, Vladimiru Čekasinu, Vytautu Labučiu, Vladimiru tarasovu, Daliumi Naujokaičiu, Arkadijumi Gotesmanu ir kt. Tačiau labiausiai Milašius „suaugo“ su gitara, kuria sugeba išgauti neįsivaizduojamą diapazoną garsų, kartais primenančių ir muziką.

2018 m. birželio 20 d., 21 val., užsirakinę Jono Meko vizualiųjų menų centre, Juozas Milašius ir Audrius Kalytis taip pat negailestingai kankins gitaras, o šį performatyvų garso veiksmą žiūrovai stebės (klausysis?) gatvėje.

Audrių Kalytis visada buvo neatsiejamas nuo muzikinių grupių (ypatingai – „SH“) ir buvo grupės muzikantas, o ne solo atlikėjas. Nors jo grupės niekada neturėjo daug gerbėjų, tačiau tiems, kas jas suprato, Audrius padarė labai didelę įtaką.

Audrius jau 90-ųjų pirmoje pusėje grojo nestandartiniais derinimais, kūrė paprastas, tačiau labai savitas akordų slinktis ir puikiai manipuliavo tiek pop-stiliaus melodijomis, tiek garso sienomis.

Pastaruosius metus Audrius scenoje yra retas svečias, tačiau laikas nuo laiko nustebina „čia-ir-dabar“ kuriamais gaivališkais gitaros viražais, kuriais muzikantas ne tik demonstruoja gitaros galimybes, tačiau visų pirma perteikia savo vidinį pasaulį.

Šiuo laikotarpiu yra labai įdomus Audriaus gitarizmo virsmas . Post Sonic Youth . Dabar viskas kinta ir kas bus po to ? Svarbiausia , kad nėra išankstinių riboženklių.

Louise Bourgeois, Maria Lassnig ir Maria Helena Vieira da Silva paroda „Moi, non-moi“ galerijoje „Vartai“

Iki liepos 27 d. galerijoje „Vartai“ veikia Baltijos šalyse niekuomet neeksponuotų pasaulinio garso menininkių Louise Bourgeois (1911–2010, Prancūzija), Maria Lassnig (1919–2014, Austrija) ir Maria Helena Vieira da Silva (1908–1992, Portugalija) paroda „Moi, non-moi“. Parodos kuratorius Amer Abbas. Šios menininkės laikomos vienomis didžiausią įtaką XX a. meno raidai padariusių kūrėjų, o jų darbai įtraukti į svarbiausių pasaulio muziejų kolekcijas ir aprašomi meno istorijos knygose.

Parodą, rengiamą bendradarbiaujant su Maria Lassnig fondu (Viena), Louise Bourgeois studio (Niujorkas) ir Árpád Szenes-Vieira da Silva fondu (Lisabona), sudarys daugiau nei 50 menininkių kūrinių. Nors visos trys kūrėjos labiausiai pagarsėjo savo tapybos darbais (M. Lassnig ir M. Vieira da Silva), skulptūromis ar instaliacijomis (L. Bourgeois), parodos kuratorius iš Austrijos Amer Abbas šį kartą siūlo sutelkti dėmesį į menininkių piešinius. Ši medija menininkėms buvo ne tik formali tapybos ar skulptūros darbų tąsa, tačiau ir asmeninės, išlaisvintos kalbos gestas, visoms trims kūrėjoms tarnavęs kaip būdas išreikšti intymiausias mintis bei jausmus.

Parodos pavadinimas – „Moi, non-moi“ – „Aš, ne aš”. Tai sąvoka, sukurta lietuvių kilmės prancūzų filosofo Emmanuelio Levino, kuris siekė apibūdinti žmogaus būseną, kai esama savimi, bet tuo pat metu nurodama ir į tam tikrą asmenybės netapatumą. Piešiniai sukuria erdvę išreikšti performatyvųjį „ne aš”, juose susiduria artistiškasis menininkių „aš“ ir tiesiog „aš“. Galimybė piešti visur ir visada piešiniui leido funkcionuoti kaip vizualiam dienoraščiui, kuriame atsiskleisdavo tiek menininkių kūrybinės vizijos ir ambicijos, tiek asmeninės patirtys. L. Bourgeois yra pasakiusi: „Piešiu naktimis, atsirėmusi į pagalvę. Kartais grodavo muzika. Kitais atvejais aš tiesiog klausydavausi automobilių triukšmo gatvėje. Labai saugau savo pieštus dienoraščius. Jie padeda man atsipalaiduoti ir greičiau užmigti. <…> Piešiniai yra „idėjos-plunksnos” – ore sklandančios mintys, kurias perkeliu ant popieriaus. Visos mano mintys yra vizualios.“

Piešinys šioms menininkėms buvo tiesioginis ir spontaniškas menas, todėl juose neliko vietos prisitaikymui ir savikontrolei, nebuvo prasmės meluoti sau, o dabar ir žiūrovui, kuris gali išvysti ir pajusti tai, kuo iš tikrųjų gyveno šios kūrėjos. L. Bourgeois, M. Lassnig ir M. Helena Vieira da Silva pasitelkia tą pačią kalbą – paprastą liniją, kad pasakotų skirtingas, tačiau vienodai svarbias istorijas. Ši kalba, atspindinti unikalius menininkių mąstymo ir kūrybos principus, padėjo joms tapti vienomis garsiausių pasaulio menininkių bei itin stipriai prisidėjo prie moterų meno emancipacijos ir raidos pasaulyje.

Maria Helena Vieira da Silva – Portugalijos–Prancūzijos tapytoja, laikoma viena iš abstrakčiosios tapybos puoselėtojų, padėjusių panaikinti ribą tarp vaizduojamosios ir abstrakčiosios tapybos. M. Vieira da Silva tapo pirmąja moterimi, apdovanota Nacionaliniu Prancūzijos meno ir literatūros prizu 1966 m., o 1979 m. menininkei buvo įteiktas Prancūzijos Garbės legiono ordinas. M. Vieira da Silva rengė parodas Guggenheim muziejuje, Kunsthalle Basel, Museo Civico, Turine ar Musée national d’art moderne, Paryžiuje ir kituose garsiuose muziejuose.

Maria Lassnig kūrybinis kelias buvo itin sudėtingas. Jos kūriniai pripažinimo sulaukė tik pačioje jos gyvenimo pabaigoje. M. Lassnig paliko pėdsaką daugelyje meninių judėjimų ir yra laikoma viena iš art informel pradininkių Austrijoje bei moterų emancipacijos pioniere meno pasaulyje, kuriame iki tol dominavo tik vyrai. Vizionieriški jos kūriniai padarė didelę įtaką vėlesnei menininkų kartai. Menininkė yra rengusi asmenines parodas MoMA PS1, Pompidou centre, Stedelijk Museum ir daugybėje kitų muziejų bei galerijų. Didžiulį rezonansą, kurį sukėlė M. Lassnig kūryba, taip pat atspindi jai suteiktas Roswitha Haftmann prizas 2002 m. ir Austrijos Mokslo ir meno Garbės ženklas 2005 m. Žinoma, svarbiausias menininkės įvertinimas buvo 2013 m. Venecijos bienalėje įteiktas „Auksinio liūto“ apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus.

Panašiai kaip ir M. Lassnig, prancūzė Louise Bourgeois tarptautinio pripažinimo sulaukė tik 8-ajame savo gyvenimo dešimtmetyje. Dabar ji laikoma viena garsiausių menininkių pasaulyje. Pasitelkdama kūną kaip pirminę formą, L. Bourgeois tyrinėjo ištisą žmogaus būsenų spektrą. Atminties, seksualumo, meilės ir atstūmimo temos sudaro jos kūrybos esmę. L. Bourgeois kūriniai yra įtraukti į institucines ir privačias kolekcijas visame pasaulyje, ji taip pat yra atstovavusi JAV Venecijos bienalėje, apdovanota JAV nacionaliniu meno medaliu, „Auksiniu liūtu“, Prancūzijos Garbės legiono ordinu, jos skulptūros eksponuojamos Tate Modern galerijoje, Bilbao, Niujorko Guggenheim muziejuje, Ermitaže Sankt Peterburge ir kitur.

Grafinis dizainas: Jurgis Griškevičius.

Paroda Moi, non-moi galerijoje Vartai, 2018

Maria Helena Vieira da Silva, Portrait de famille ou L’atelier, le couple,  1930. Guašas, grafitas, kartonas, 60 x 40 cm

Maria Helena Vieira da Silva, Maquette de tapis, 1929. Guašas, popierius, 20 x 30,5 cm

Paroda Moi, non-moi galerijoje Vartai, 2018

Maria Helena Vieira da Silva, Recherche de composition, 1936. Rašalas, popierius, 21,5 x 27,3 cm

Maria Helena Vieira da Silva, Maquette de tapis, 1929. Guašas, popierius, 20 x 29,5 cm

Paroda Moi, non-moi galerijoje Vartai, 2018

Maria Helena Vieira da Silva, Kilomètre 47, étude, 1943. Guašas, popierius, klijai, kartonas, 63 x 18,6 cm

Maria Helena Vieira da Silva, Kilomètre 47, étude, 1943. Guašas, popierius, klijai, kartonas, 63 x 17,5 cm

Paroda Moi, non-moi galerijoje Vartai, 2018

Maria Helena Vieira da Silva, Un jour de fête à Sienne, 1950. Rašalas, guašas, popierius, 20,7 x 27 cm

Maria Helena Vieira da Silva, Construction, 1936. Rašalas, popierius, 21,4 x 22 cm

Maria Helena Vieira da Silva, Château en Espagne, 1950. Akvarelė, rašalas, pieštukas, popierius, 26 x 34 cm

Paroda Moi, non-moi galerijoje Vartai, 2018

Maria Helena Vieira da Silva, Desenho anatómico, 1926. Pieštukas, akvarelė, rašalas, popierius, 32,5 x 25 cm

Maria Helena Vieira da Silva, L’entrée du labyrinthe, 1950–1956. Rašalas, popierius, 21 x 27 cm

Maria Helena Vieira da Silva, Le champ des morts, 1940. Rašalas, guašas, popierius, klijai, kartonas, 17,4 x 41 cm

Maria Helena Vieira da Silva, Desenho anatómico [externo], 1927. Rašalas, pieštukas, popierius, 32,5 x 25 cm

Paroda Moi, non-moi galerijoje Vartai, 2018

Paroda Moi, non-moi galerijoje Vartai, 2018

Maria Lassnig, Ich bin der Nachahmer meiner Epigonen, 1998. Akvarelė, pieštukas, popierius, 49,5 x 69,6 cm

Paroda Moi, non-moi galerijoje Vartai, 2018

Maria Lassnig, Sciencefictionselbstportrait / Vernetzung, 1995. Pieštukas, popierius, 44 x 60,3 cm

Maria Lassnig, Ist Geld sexy?, 1999. Pieštukas, anglis, popierius, 50 x 70 cm

Maria Lassnig, Cerebralstabilisator / Anatomie von mir, 1996. Anglis, pastelė, popierius, 70,1 x 50,1 cm

Paroda Moi, non-moi galerijoje Vartai, 2018

Paroda Moi, non-moi galerijoje Vartai, 2018

Maria Lassnig, Die Vampire der ML. / The murder of Maria Lassnig / Vorschlag für ein drastisches Bild, 2000-2009. Pieštukas, spalvotas pieštukas, popierius, 59,8 x 44,1 cm

 

Maria Lassnig, Sehschärfe, 1995. Pieštukas, popierius, 59,9 x 44,1 cm

Maria Lassnig, Gehirnforschung, 1995. Pieštukas, popierius, 44 x 60,1 cm

Paroda Moi, non-moi galerijoje Vartai, 2018

Louise Bourgeois, HANG ON, 2004. Mišri medija, 83,8 x 137,2 cm

Paroda Moi, non-moi galerijoje Vartai, 2018

Paroda Moi, non-moi galerijoje Vartai, 2018

Paroda Moi, non-moi galerijoje Vartai, 2018

Paroda Moi, non-moi galerijoje Vartai, 2018

Paroda Moi, non-moi galerijoje Vartai, 2018

Paroda Moi, non-moi galerijoje Vartai, 2018

Paroda Moi, non-moi galerijoje Vartai, 2018

Paroda Moi, non-moi galerijoje Vartai, 2018

Nuotraukos: Arnas Anskaitis

Kvietimas teikti paraiškas kūrybinėms dirbtuvėms „The Baltic Sea: A Liquid Memorial“

Nidos meno kolonija kviečia studentus ir profesionalus dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse „The Baltic Sea: A Liquid Memorial“.

Kūrybinių dirbtuvių vadovai: Horst Hoheisel ir Andreas Knitz

Dirbtuvės vyks 2018 m. rugsėjo 16–23 d.

Paraiškų priėmimas pratęsiamas iki birželio 30 d.

Beveik visi senieji Kuršių nerijos gyventojai Antrojo pasaulinio karo metais ar iškart po jo buvo priversti kraustytis ir tapo migrantais. Jų vietą netrukus užėmė atvykėliai. Kūrybinių dirbtuvių „Liquid Memorial“ vadovams šis epizodas yra istorinis radikalių pokyčių ir naujo sugyvenimo pavyzdys. Ir dabar Kuršių nerijoje akivaizdi erdvinė, politinė, ekonominė ir kultūrinė fragmentacija – trumpa siena prie Nidos, skirianti Lietuvą arba Europos Sąjungą ir Rusijos Federaciją, dalina Kuršių Neriją į dvi dalis.

Anksčiau ši siena buvo lengviau pereinama, vyko bendri Lietuvos ir Kaliningrado kultūros institucijų projektai ir susitikimai. „Liquid Memorial“ bandys atgaivinti šiuos suskeldėjusius tarpvalstybinius ryšius. Organizatoriai norėtų, kad kūrybinių dirbtuvių dalyviai pažvelgtų į politines sienas žaismingai. Visa Kuršių nerija yra gamtos rezervatas, tačiau jį dalina Rusijos ir Lietuvos pasienio rinktinės karių saugoma linija. Iš tiesų, gamtoje nėra sienų, ilgainiui augmenija užgožia apčiuopiamus ir įsivaizduojamus riboženklius, pavyzdžiui, pieva virtusi vadinamoji Geležinė uždanga Berlyne, kur dabar galima tiesiog pabėgioti ar atsipalaiduoti.

„Rengdami kūrybines dirbtuves norime sukurti žaismingų būdų kirsti sieną. Pavyzdžiui, galime ištempti paplūdimio tinklinio tinklą būtent ten, kur valstybės siena paliečia Baltijos jūros bangas, sužaisti tarpvalstybines tinklinio rungtynes su Rusijos ir Lietuvos žaidėjais ir visa tai nufilmuoti. Galime įveikti įsivaizduojamą sieną banglentėmis, kaitais ar valtimis, su pačių pasigamintomis burėmis. Žaismingai kurdami pabandysime meninėmis priemonėmis suminkštinti tarp dviejų politinės galios blokų stovinčią sieną.“ – sako „Liquid Memorial“ vadovai.

Dirbtuvėse planuojama naudoti „vietoje“ rastus daiktus – paplūdimio kėdes, valtis, banglentes, dviračius ir pan., o taip pat ir gamtos siūlomas medžiagas. Kūrybinių dirbtuvių rezultatai bus dokumentuojami ir viešinami internete. Vadovai bendradarbiauja su keliaujančia paroda On Visible and Invisible Borders, kuri 2019 m. bus eksponuojama Miuncheno žydų muziejuje. Svarstoma galimybė parodoje pristatyti ir šių kūrybinių dirbtuvių rezultatus.

Kūrybinių dirbtuvių vadovai Horstas Hoheiselis ir Andreasas Knitzas, kartu dirbdami nuo 1994-ųjų, yra sukūrę nemažai memorialinių projektų, žinomų kaip antipaminklai, arba paminklų negatyvai. Tokiu būdu jie ieško naujų šiuolaikinių formų masinių žudynių ir diktatoriškų režimų aukoms, daugiausia Vokietijoje, bet taip pat ir Pietų Amerikoje, Armėnijoje, Kambodžoje ir kitur. Jie siekia, kad paminklas ne užglaistytų atmintį, „pataisytų“ tai, ko neįmanoma pataisyti, o atvirkščiai, pabrėžtų netektį, kad nužudytų žmonių, ištisų tautų nebuvimas mūsų gyvenime būtų regimas ir jaučiamas.

Bene žymiausias Hoheiselio ir Knitzo sukurtas paminklas yra Buchenvalde. Tai ant žemės buvusioje koncentracijos stovykloje gulinti plieno plokštė, kuri visą laiką, dieną naktį, žiemą vasarą yra žmogaus kūno temperatūros. Vokietijos nacionalinio memorialo nužudytiems Europos žydams konkursui 1995 m. Horstas Hoheiselis pateikė radikaliausią projektą: užuot stačius dar vieną statinį, kuris užpildytų tuštumą ir leistų ją pamiršti, jis pasiūlė sukurti tuštumą – nugriauti vokiečių didybės simbolį – Brandenburgo vartus. 2017 m. menininkai dalyvavo Kauno bienalėje. Abu gyvena Kaselyje, Vokietijoje.

Kūrybinės dirbtuvės yra ES programos Kūrybiška Europa 2014-2020 projekto 4Cs: nuo konflikto iki sugyvenimo per kūrybiškumą ir kultūrą dalis.

Tinkami kandidatai:

Kviečiame dalyvauti patyrusius ir pradedančius menininkus (tiek studentus, tiek profesionalus) iš Lietuvos ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srities ir tokiu būdu norime paskatinti produktyvius patirčių mainus. Pageidautina, kad kandidatams būtų artimi atminties, įamžinimo ir tarpvalstybinių konfliktų klausimai bei žinoma kūrybinių dirbtuvių vadovų kūryba. Būtinos labai geros anglų kalbos žinios.

Kūrybinėse dirbtuvėse dalyvaus ne daugiau kaip 15 žmonių, 3-4 iš jų bus iš Kaliningrado srities.

Išankstiniai reikalavimai:

Atrinkti dalyviai iš Lietuvos iki kūrybinių dirbtuvių pradžios turi gauti Rusijos Federacijos vizas – kūrybinių dirbtuvių metu reikės kirsti sieną. Projekto partneriai Kaliningrade atsiųs kvietimus.

Išlaidos:

Organizatoriai padengia mokymų, apgyvendinimo ir vizų kainas. Kūrybinės dirbtuvės vyks (dalyviai gyvens) VDA Nidos meno kolonijoje. Medžiagas kūrybiniams projektams taip pat parūpins organizatoriai.

Dalyviai turi patys atvykti į Nidą ir padengti kelionės bei maitinimo išlaidas. Nidos meno kolonijoje yra gerai įrengtos virtuvės individualiam ir kolektyviniam maisto gaminimui.

Paraiškų pateikimas:

Prašome atsiųsti šią informaciją anglų kalba:

–        Motyvacinis laiškas

–        CV su jūsų el. pašto adresu ir telefonu

–        Portfolio (ne daugiau kaip 10 vaizdų)

Paraiškas siųskite el. paštu  info@nidacolony.lt iki birželio 30 d. Temos laukelyje rašykite „Liquid Memorial“ ir nesiųskite didesnių nei 10 MB failų. Didesnius failus prašome suarchyvuoti arba siųsti per, pvz., www.wetransfer.com.

Jei reikia papildomos informacijos, rašykite NMK vykd. direktorei Rasai: rasa.antanaviciute@vda.lt

Iliustracijoje: Nidos pasienis. Nuotrauka Paulinos Pukytės

Paroda „Truputis diskurso“ Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje

Birželio 15 d. 20 val., „Kultūros naktį“,  Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje (Šv. Jono 11, Vilnius) vyks garso komiksų parodos „Truputis diskurso“ pristatymas/ performansas. Kūrybinė grupė: dailininkė Miglė Anušauskaitė, aktorė Julija Šatkauskaitė, „Bilietų nėra“ kompozitorius Andrius Šiurys.

Paroda „Truputis diskurso” buvo kuriama eksperimentuojant ir aiškinantis, kas yra garso komiksas ir koks jis turėtų būti. Parodoje eksponuojami darbai – tai vaizdo ir garso junginiai, perteikiantys paprastas kasdienybės situacijas, iliustruojantys mūsų kalboje dažnai vartojamus posakius, tokius kaip „bet mes bent jau pradedame apie tai kalbėti“, „daug geriau jaučiuosi, kai nustojau valgyti šlamštą“, „gamtoje taip jau sutvarkyta“. Komiksai siūlo į pažįstamas situacijas pažvelgti naujai, atrasti netikėtų, žaismingų sąsajų, pastebėti šmaikščią, kartais lengvu absurdu atskiestą kasdienių situacijų pusę, o garso takeliai iliustruoja arba kuria visiškai naują komikso pasaulį.

Menininkai apsibrėžė, jog šiame projekte garso takeliai bus lygiaverčiai komiksams, tad jie ne tik papildys vieni kitus, bet ir savarankiškai pasakos savo istorijas. Prie kiekvieno komikso kabės QR kodu užfiksuotas garso takelis, tad kiekvienas lankytojas turės ir pasirinkimą, kaip jis norėtų apžiūrėti parodą – ar į vaizdą ir garsą gilintis kartu, ar žvelgti tik į piešinius, o galbūt parodą stebėti užsimerkus.

Garso komiksų paroda – tarsi žaismingas interpretacijos uždavinys, kurį kiekvienas gali spręsti individualiai ir suvokimo procese aptikti smagių, netikėtų atradimų.

Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Paroda veiks iki liepos 10 d.

Programa „Tikras Garsas Valstybės Atgimimo“ Vlado Vildžiūno galerijoje

Taip pavadintas Domanto Vildžiūno (1963-2016) dokumentinis filmas – „Tikras Garsas Valstybės Atgimimo 1989-1993“, sukurtas 2010 metais. Šį ir kitus Domanto Vildžiūno filmus bei jo darbų parodą, lydimą bičiulių iš Estijos gitaros improvizacijų galėsite išvysti ir išgirsti Vilniaus Jeruzalėje – Vlado Vildžiūno galerijoje (Lobio g. 6 A) ir šalia esančiame Skulptūrų sode, birželio 15-osios vakare ir 16-osios naktį. Renginys yra vienos nakties kultūros ir meno festivalio „Kultūros naktis“ dalis.

Kaip sakė pats autorius, filmas „Tikras Garsas Valstybės Atgimimo 1989-1993“ atsirado, dėl jį kankinančios chroniškos slogos, todėl beveik 30-ies metų senumo „laiko kvapus“ fiziškai pakeitė garsais ir vaizdais. Filmo garsas – tai jį lydinčio vaizdo antropologija: dainos, žmonės, vitrinos, gatvės muzikantai, to meto veikėjai. Kartu su šiuo ir kitais D. Vildžiūno filmais – „Dvylika kėdžių, juodvarniais lakstančių“ (1992), „Symphonie space“ (1993), „Fluxus laivynas“ (2000), „Mačiau Mačiūną“ (2001), „Pažvelk, tai Vilnius“ (2006), kviesime švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį Vilniaus Jeruzalėje. Vlado Vildžiūno galerijoje bus atidaryta ir veiks visa vasarą D. Vildžiūno grafikos, fotografijų bei šrifto darbų paroda. Ant galerijos išorinės sienos bus specialiai apšviestas išdidintas D. Vildžiūno šrifto darbo iš Lietuvos statuto fragmentas, o šventinę nuotaiką pajusite ir šalia esančiame Skulptūrų sode, daugiau nei prieš keturis dešimtmečius įkurtame skulptoriaus Vlado Vildžiūno.

Parodos atidarymą 18 val. lydės Domanto bičiulių iš Estijos Riho Sibul, Ain Agan, Jaak Tuksam, Hardi Volmer ir Ott Sandrak dainuojamoji poezija ir gitarų improvizacijos. Apie 20 val. bus rodomi Domanto Vildžiūno filmai.

Dauguma amžininkų Domantą Vildžiūną žinojo kaip valstybės atgimimo metraštininką, kurio reportažai iš karščiausių įvykių Vilniuje 1990-1991 metais pirmieji apskriejo pasaulį per CBS news, CNN, jo filmuotais kadrais naudojosi ir BBC dokumentalistai. Tad jauniems žmonėms, ypač gimusiems jau nepriklausomoje Lietuvoje, tai – proga iš pirmų lūpų ir liudininko akimis pamatyti anų dienų įvykius. Tiems filmams nebūdinga pompastika, pasakojimas paprastas, beveik buitiškas – užtat paveikus, nesvetimas šiam kūrėjui ir autoironiškas požiūris. Kitiems Domantas Vildžiūnas – autorius filmų apie besikuriančios Lietuvos kariuomenės dalyvavimą NATO misijose.

Mažai kam žinomos jo fotografijų serijos, fiksuojančios tą patį fotografų jau regis skersai – išilgai išrodytą Vilnių – šių ciklų savitas braižas išduoda dailininką, kurio grafikos ir šrifto darbai jam gyvam esant buvo beveik nežinomi netgi jo artimiausiems draugams, tiems, kurie džiaugdavosi sulaukę pasirodant kokio naujo D.Vildžiūno sukurto pašto ženklo. Parodoje bus rodomos fotografijos, grafikos miniatiūros, pašto ženklai, bei įspūdingi šrifto darbai – ranka išrašyti Šekspyro sonetai, psalmės, Lietuvos statuto ištraukos.

Renginio organizatorius: VšĮ „Vilniaus Jeruzalės meno centras“ Partneris: VšĮ „Ketvirta versija“.

„9 POŽEMIAI“ Šv. Jono Gatvės Galerijoje

Birželio 15 d., 19 val., Kultūros Naktį, Šv. Jono Gatvės Galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) atsivers „9 POŽEMIAI“.

Senoviniuose rūsių labirintuose įrengtos parodos, ekspozicijos ir instaliacijos:

Audronės ir Petro Barono instaliacijos.
Juliaus Žėko LAUMIŲ RATAS,
Donato Norušio instaliacijos,
Irmos Balakauskaitės instaliacijos,
Violetos Laužonytės video projekcija TAŠKAS,
Mariaus Skudžinso INSTALIACIJA ČIURLIONIUI,
Birutės Zokaitytės MĖNULIO LABORATORIJA,
Andriaus Janulaičio skulptūra SPACE SHUTTLE RABBIT,
Jurgos Uzdilaitės ekspozicija EXPOSED IN THE LIGHT,
Gitenio Umbraso paroda KAPAS,
Jono Arčikausko projektas IŠGIRSK MANE, IŠKLAUSYK

19 val.
galerijos viršutinėse salėse lankytojams koncertuos
MILDA ARČIKAUSKAITĖ ir EUGENIJUS KANEVIČIUS

21 val.
vyks JŪROS ELENOS ŠEIDYTĖS
elektroninės muzikos koncertas

22 val.
JULIUS ŽĖKAS su JUSTINA TULAITE
pristatys savo projektą Laumių ratas