Author Archives: artnews.lt

Pažintis su protoląstelėmis biolaboratorijoje projektų erdvėje „Sodų 4“

Rugsėjo 1 d., 11:00–14:00 val. projektų erdvėje „Sodų 4“ (Sodų g. 4, Vilnius) vyks biolaboratorija su Brian Degger „Pažintis su protoląstelėmis“.

 “Protoląstelės yra pirminės molekulinės globulės, jungiamos cheminių procesų, aplinkoje atsirandančios veikiant fizikos dėsniams.”* Protoląstelės yra be galo intriguojantys „organizmai“. Jos turi gyvų organizmų savybių, tokių kaip ląstelių dalijimasis, sintezė, chemotaksis. Biologiškai protoląstelės atvaizduoja galimą gyvybės atsiradimo procesą, taip pat membranų–baltymų sąveikos procesą. Komercinėje srityje jos taikomos sudėtingų klausimų, tokių kaip CO2 fiksavimas, augimo struktūros, sprendimui. Protoląstelės taip pat siejamos su filosofiniu gyvybės kilmės klausimu. Be to, jos yra ir gamtoje natūraliai pasireiškiančio skaičiavimo pavyzdys.

Organizacijos „Institutio media“ pirmosios šiemet rengiamos biolaboratorijos su mokslininku Brian Degger metu susipažinsime su protoląstelėmis – jų istorija ir dabartiniais panaudojimo būdais bei sritimis. Dirbtuvių metu dalyviai turės galimybę ir patys eksperimentuoti su visiems lengvai prieinamais chemikalais bei pasigaminti protoląstelių, taip pat užfiksuoti rezultatus.

Brian Degger prisijungė prie meno projektų dirbdamas su menininkų kolektyvo „Blast Theory“ kūriniu „I Like Frank in Adelaide“ 2004–aisiais. Prieš tai jis jau buvo įgijęs molekulinės biologijos daktaro laipsnį, kurio siekė dėl didžiulio nuolatinio domėjimosi mokslu. Šiuo metu Degger kuria ir rengia dirbtuves bioplastikų, bakterijų auginimo, planktono, fermentacijos temomis. 2014–aisiais Vilniuje, projektų erdvėje „Malonioji 6“, jis pristatė dirbtuves, kuriose buvo galima pasigaminti savadarbį mikroskopą. Degger taip pat rašo straipsnius apie jo naudojamus mokslinius bet atvirojo kodo metodus.

*Spiller, N.; Armstrong, R(2011). It’s a brand new morning. Archit. Design 81:14–23

Biolaboratorija vyks 2017 m. rugsėjo 1 d., 11:00–14:00 val. projektų erdvėje „Sodų 4“ (Sodų g. 4, Vilnius).

Dalyvavimas nemokamas, su patvirtinta registracija el. paštu o-o@o-o.lt iki rugpjūčio 31 d. Renginys vyks anglų kalba.

Renginį organizuoja Institutio media, bendradarbiaudama su Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga. Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

http://howto-things.com/

http://www.letmekoo.lt/sodu-4/

KaNiBaL’HoPoX paroda Antano Mončio namuose-muziejuje 

Rugpjūčio 29 d. (antradienis) 17 val. Antano Mončio namuose-muziejuje (S. Daukanto g. 16, 00135 Palanga) bus atidaryta kūrybinių erdvių tinklo KaNiBaL’HoPoX, kuriam priklauso galerija „Meno parkas“, paroda. Parodoje bus eksponuojami kūriniai, sukurti KaNiBaL’HoPox simpoziumo metu, vyksiančio rugpjūčio 20-30 d. Palangos „Dailėje„. Paroda ir simpoziumas yra vienas iš galerijos dvidešimtmečio minėjimo renginių.

KaNiBaL’HoPox nariai: „Meno parkas“ (Kaunas, Lietuva), „4,Barbier“ (Nîmes, Prancūzija), „La Xina A.R.T.“ (Barselona, Ispanija), TPK Art i Pensament Contemporani (L’Hospitalet, Ispanija), „5 Orte“ (Kelnas, Vokietija), „transfo“ (Lionas, Prancūzija).

KaNiBaL’HoPoX simpoziumo ir parodos Palangoje dalyviai:

„Meno parkas“: Aušra Andziulytė, Milda Gailiūtė, Marija Griniuk, Agnė Jonkutė, Eimutis Markūnas, Lina Mikalauskienė, Povilas Ramanauskas, Airida Rekštytė, Rosanda Sorakaitė, Eglė Ulčickaitė, Arvydas Žalpys.

„4,Barbier“ (Nîmes, Prancūzija): Elisabeth Krotoff, Grégoire Fabvre, Bernard Fabvre, Claude Clabous, Christelle Teissedre.

„La Xina A.R.T.“ (Barselona, Ispanija): Benjamin Alvarez, Xesco Mercé.

TPK Art i Pensament Contemporani (L’Hospitalet, Ispanija): Diego Tampanelli, Carmen Collantes.

„transfo“ (Lionas, Prancūzija): Alain Boulerot, Judith Lesur, Frédérique Fleury.

Taip pat, simpoziume dalyvaus kuratorius Krzysztof Stanisławski (Varšuva, Lenkija).

KaNiBaL’HoPoX simpoziumas ir paroda Palangoje yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Meno parkas. Dvidešimt“ dalis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija bei Kauno miesto savivaldybės programa „Iniciatyvos Kaunui“.

Paroda Antano Mončio namuose-muziejuje veiks iki rugsėjo 29 d.

Iliustracijoje: KaNiBaL’HoPoX simpoziumo parodos fragmentas 2014 m. galerijoje „Meno forma“ (Kaunas).

Kuruotos rezidencijos CENTRAS menininkų prisistatymai, skaitymas ir BBQ

Daugiau nei dešimtmetį trukęs kaunietiškas festivalis CENTRAS po metų pertraukos grįžta kaip tarptautinė kuruojama menininkų rezidencija. Šių metų įvykio koncepcija atsispiria nuo ilgamečio festivalio pavadinimo „Centras”, kuris leis atverti plačias temas INSTITUCIJA – PERIFERIJA – SINAPSĖ. Rezidencijos kuratorės Vaidos Stepanovaitės pasiūlyti tyrimo taškai glaudžiai siejasi su kultūriškai besikeičiančio Kauno peizažu ir atliepia poreikį permąstyti šiuolaikybės (pa)tyrimo būdus.

Rugpjūčio 22 d., antradienį, 18 val. Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56) vyks YOUNG GIRL READING GROUP skaitymas ir susitikimas su atvykusiais menininkų kolektyvais, kuris bus pratęstas atvirame kuruotame BBQ.

EGLĖ KULBOKAITĖ & DOROTA GAWĘDA yra menininkių, kuriančių Graikijoje, duetas, rezidencijos metu veiksiantis temoje SINAPSĖ. Savo praktikoje bei nuo 2014-tųjų vykdomame projekte Agatha Valkyrie Ice jos tiria feministines teorijas, (ne)materialumo, technologijų, galios, lyties ir geismo sankirtas, bei klausia, kokią įtaką tai daro tapatybei bei meninei kūrybai. 2013 metais Dorota Gawęda ir Eglė Kulbokaitė inicijavo YOUNG GIRL READING GROUP (YGRG). Nuo pat pradžių projektas veikia nomadiško renginio formatu kiekvieną sekmadienį 7 val. vakare, fizinėse ir virtualiose lokacijose. Antradienį Kaune Young Girl Reading Group 147 skaitys „In Search of Our Mother’s Gardens” (Alice Walker).

Iš Danijos atvykstantys LEHMAN BROTHERS rezidencijos metu veiks temoje INSTITUCIJA. Kolektyvo projektuose laukinis kapitalizmas yra perdirbamas tiesiogiai bei pasitelkiant simuliakrus, apimančius ekonomiką, grynąją galią, geismą, subjektyvizmą, didingumą (sublime), konceptus ir ribas; veikiant ir meno, ir ekonomikos laukuose.

Dviejų etapų rezidencijoje trys menininkų kolektyvai: F.L.O.A.T. (NL), Lehman Brothers (DK), Eglė Kulbokaitė ir Dorota Gawęda (LT/PL) per edukacinę prieigą kontūruos pasiūlytas, jų meninėse praktikose gajas šių metų rezidencijos temas. Spalio 19 d. vietiniame lauke suaktyvintų tiriamųjų veiklų rezultatai ir kolektyvinės kūrybos strategijos įgaus įvietintą fizinę formą parodoje Kauno menininkų namuose.

Rezidenciją dalinai finansuoja Kauno miesto savivaldybė. Partneriai Kauno menininkų namai.

Nežmogiškoji energetika – lietuvių menininkų iššūkis Anglijoje

Rugsėjo 3 – 4 dienomis Folkstone, Jungtinėje Karalystėje atidaroma šiuolaikinio meno viešosiose erdvėse trienalė. „Zooetikos“ tyrimų platforma, rengiama menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų (Masačiusetso technologijos institutas, JAV) ir kuratorės Viktorijos Šiaulytės (Berlynas), šių metų trienalės programoje pristato „Ateities energijos sąskrydį“. Meno, dizaino, gyvybės ir humanitarinių mokslų tyrėjai bei entuziastai kviečiami kartu apmąstyti ateities energetinius modelius bei jų įtaką šiandienos kultūrai ir pilietiškumo sampratai.

Nuolat augančio energetinio „apetito“ ir ekstremalios iškastinio kuro gavybos dėka sparčiai besiplečiančią energetikos sritį šiandien radikaliai keičia keletas aplinkybių: nenuginčijama atsinaujinančių išteklių būtinybė bei sparti energijos skirstymo infrastruktūrų skaitmenizacija. Neįtikėtinai išaugęs energijos vartojimas, novatoriškų energijos laikmenų paklausa ir išmanių energetinių sistemų plėtra iš esmės keičia energijos tinklų veikimo principus. Šių permainų kontekste gebėjimas perprogramuoti savo energetinę priklausomybę ir nulems energetikos ateitį.

„Ateities energijos sąskrydžio“ tikslas – pristatyti naujos srities – energetikos humanitarikos – tyrimus ir keliamus klausimus apie energetikos ateitį ir atsinaujinančių energetinių išteklių būtinybę. Sąskrydžio dalyvių tyrimuose į energijos formas žvelgiama tarpdalykiniame, hibridinių infrastruktūrų kontekste. Tai gali būti ir įvairių gyvybės formų (pavyzdžiui, bakterijų ar grybų) gaminama energija; ar energija, sukeliama psichotropiniams augalams ar grybams veikiant žmogaus protą.

„Ateities energijos sąskrydyje“ taip pat siekiama kritiškai pažvelgti į modernybėje įsitvirtinusias energijos naudojimo formas. Viena vertus, svarbu naujai atrasti pačių gyvų organizmų energijos gavybos ir kaupimo būdus – pavyzdžiui, bakterijos gamina energiją enzimų pagalba skaidydamos gliukozę – panašus procesas vyksta ir žmonių bei kitų gyvūnų kūnuose. Kita vertus, siekiant suprasti energetinę nepriklausomybę taip pat pravartu atsižvelgti į „maker“ judėjimų inspiruotus gamybos modelius. Jie mus įgalina tiesiogiai dalyvauti gamybos procese bei kuria ateities energetiniams iššūkiams atremti būtinus skirtingų disciplinų, veiklos laukų ar pasaulėvaizdžių bendradarbiavimo metodus. „Ateities energijos sąskrydžio“ dalyviai – akademikai, menininkai, dizaineriai ir išradėjai – ieškos fikcijų, prototipų ar modelių, puoselėjančių energetinių tarpusavio priklausomybių įvairovę.

Pasak vieno konferencijos pranešėjų Imre Szeman, pati modernybė, negalinti egzistuoti be iškastinio kuro gavybos, yra išties fikcija, ne tiek atnešusi „progreso“ ir „laisvės“ idėjas, kiek įteisinusi ekspansyvų energijos naudojimą. Kaip galėtume perrašyti šią fikciją, o su ja kartu ir mūsų ryšį su gamtinėse sistemose jau egzistuojančiais energijos gavybos procesais?

Šiuo ir kitais energetikos ateities klausimais diskutuoti pakviesti energetikos ir mokslo humanitarinių mokslų sričių tyrėjai ir mokslininkai: Jelena Martinovic, tirianti pejoto vartojimo sukeliamas energijos formas ir jų vaidmenį mokslo istorijoje; Tere Vadén, filosofas, kurio darbai kvestionuoja humanitarinių mokslų, energetikos ir modernybės projekto ryšį; ir Imre Szeman, knygos „Energijos humanitarinių mokslų antologija“ autorius. Menininkai bei dizaineriai Cédric Carles ir Thomas Ortiz pristatys energijos archeologijos iniciatyvą – projektą „Paleo-Energetique“, kaupiantį nepelnytai pamirštų, cenzūruotų ar niekada taip ir nepritaikytų energijos gamybos patentų archyvą. Tyrėja ir menininkė Rasa Smite iš RIXC Rygoje pristatys „Renewable Network“ projekte dalyvaujančių menininkų naudojamus metodus bei „Biotricity“ tyrimo atradimus. Aptardama „Pelkės baterijos“ iš purve gyvenančių bakterijų išgaunamas garsines išraiškas, Rasa taip pat praktiškai parodys, kaip galima patiems pasigaminti purvo bateriją. Stephanie Karpetas, socialinio verslo iniciatorė ir aktyvistė, pasidalins savo patirtimi ir žiniomis kaip paskatinti bendruomenes tapti energijos revoliucijos dalimi bei padėti piliečiams patiems tiesiogiai dalyvauti vietinės energijos produkcijos, platinimo ir naudojimo procesų valdyme. Sąskrydžio moderatorius ir respondentas – Asa Calow, kūrybinis technologas, įkūręs „Nežinomos paskirties institutą“ (ang. Institute of Unknown Purpose) – JK-JAV technologijos tyrimų iniciatyvą, ieškančią naujų skaitmeninės infrastruktūros formų. Naujas baterijų gamybos medžiagas pristatys Kento Universiteto mokslininkės Viktorija Makarovaitė ir Sofia Perez-Villar, taip pat ir „Folk Stone Power Plant“ naudojamų grybų baterijų gamybos mokslinės konsultantės. „Folk Stone Power Plant“ – tai Nomedos ir Gedimino Urbonų 2017 metų Folkstono trienalėje pristatomas kūrinys. Meno instaliacijoje taikomus dumblo baterijos prototipus kūrė Kauno technologijos universiteto mokslininkų komanda – prof. Kristina Kantminienė, doc. Egidijus Griškonis ir Ilona Jonušienė.

„Ateities energijos sąskrydį“ pristato tyrimų platforma „Zooetik_A“, tyrinėjanti žmogiškąsias, nežmogiškąsias ir poetines žinių sferas bei kurianti naujus ateities tarprūšinių ekologijų prototipus ir modelius.

„Ateities energijos sąskrydis“ yra 2017 metų Folkstono trienalės dalis. Renginį remia Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija, MIT Architektūros ir planavimo mokykla, bei „Arts at MIT“ programa. Zooetik_A yra „Frontiers in Retreat“ projekto edukacinės programos dalis. „Frontiers in Retreat“ projektą remia Europos Komisijos programa „Kultūra“ (EACEA 2013 – 1297). Europos Komisija už šio pranešimo turinį neatsako.

Future Energy Summit
Folkstono trienalė
Folkstono rotušė, Silver Screen Cinema
Guildhall St, Folkestone CT20 1DY
Jungtinė Karalystė

2017 m. rugsėjo 3 d.
11:00 – 18:00

Garsi prancūzų šiuolaikinio meno maištininkė Sophie Calle šių metų Kauno bienalėje

Ekscentriška, išradinga, nenustygstanti vietoje, subtili ir metaforiška, kalbanti asmeniškai, bet visiems – tokia yra Sophie Calle ir jos kūryba. Jau keturis dešimtmečius ši išskirtinė prancūzų menininkė drebina šiuolaikinio meno pasaulį viena už kitą beprotiškesnėmis idėjomis. Savo darbuose derindama fotografijos, teksto, instaliacijos meno teikiamas galimybes, menininkė atskleidžia žmogaus pažeidžiamumą, tiria identiteto ir intymumo sąvokas, svarsto laisvę ir kontrolę, pasirinkimus ir prievartą, intymumą ir atstumą.

Iš Paryžiaus gatvių – tiesiai į meno galerijas

Žavesio nestokojanti prancūzė teigia, kad menininke ji tapo atsitiktinai, nes norėjo sužavėti savo tėvą, didelį meno mėgėją ir kolekcionierių, ir neturėjo ką daugiau veikti. Savo kūrybinį kelią ji pradėjo Paryžiaus gatvėse sekdama nepažįstamuosius. Aštuntajame praeito amžiaus dešimtmety, po septynerių klajonių po pasaulį metų, Sophie grįžo į gimtąjį Paryžių tikėdamasi atrasti save. Tuo metu jauna 25 metų mergina jautėsi sutrikusi, nežinojo, ką nori veikti gyvenime. Sekti nepažįstamuosius, vaikštančius Paryžiaus gatvėmis, fotografija bepradedančiai domėtis Sophie tuo metu atrodė geriausias sprendimas – juk nebereikės galvoti, kur eiti ir ką veikti, žmonės visus sprendimus padarys už ją, jai tereikės juos sekti. Vieną iš persekiojamųjų Sophie nusekė net iki Venecijos, o jos sekimo dokumentacijos, nuotraukos ir užrašai neilgai trukus pažįstamo įžvalgaus meno kritiko dėka peržengė pirmuosius meno galerijų slenksčius. Menininkė juokauja, kad šiuolaikinio meno galerijoje pirmąkart apsilankė ne žiūrėti darbų, o juos eksponuoti.

Menas, trinantis ribas tarp viešumo ir privatumo

Sophie Calle kuriamas menas – tai nesibaigiantis žaidimas, kuriame išnyksta ribos tarp realaus gyvenimo ir pramano, viešumo ir privatumo. Menininkė visapusiškai pasineria į kuriamus projektus. Dėl savo meninių eksperimentų ji yra dirbusi sekle, viešbučio kambarine, striptizo šokėja. Panašu, kad nėra nieko, ko menininkė negalėtų padaryti dėl įdomios idėjos. Kartą ji pasiūlė rašytojui Pauliui Austeriui, kuris jos gyvenimo faktus buvo panaudojęs kuriant vieną iš savo knygos „Leviatanas“ („Leviathan“, 1992) herojų, „atiduoti“ vienus savo gyvenimo metus, per kuriuos ji būtų dariusi viską, ką šis būtų apie ją užrašęs. Šis, pabijojęs atsakomybės už tokio eksperimento pasekmes, atsisakė drąsaus menininkės pasiūlymo. Tačiau Sophie Calle baimių neturi, žaismingai menininkė žvelgia kone į viską. Buvusio vaikino išsiskyrimo laišką ji pavertė meno kūriniu, atiduodama jį interpretuoti įvairioms savo srities specialistėms, apie kitą išsiskyrimą ji parašė knygą, nuotraukomis ir užrašais įamžindama kiekvieną dieną nuo išsiskyrimo iki susitaikymo su praradimu. Neseniai menininkė parašė knygą, įkvėptą jos mamos, tėvo ir katės mirčių, ir jau dabar yra suplanavusi savo laidotuves, kurios bus nemažiau išskirtinės nei visas menininkės gyvenimas. Sophie prisipažįsta, kad netektys ir skaudžios patirtys ją domina, o ne atgraso, tačiau pagrindinė jos kūrinių ašis – gyvenimas ir gyvenantieji. Galbūt kaip tik tai daro menininkės kūrybą įdomią kiekvienam, net ir tiems, kuriems šiuolaikinis menas tolimas ir nesuprantamas. Žaisminga, bet intelektuali, konceptuali, bet suprantama kiekvienam, ji žavi, šokiruoja ir verčia susimąstyti.

 Lietuvoje su Sophie Calle projektu bus galima susipažinti jau šį rudenį per 11-ąją Kauno bienalę. Bendradarbiaujant su kolekcionieriumi iš Frankfurto Walter Kuna ir Berlyno modernaus meno muziejumi, vienoje iš bienalės parodų Kauno paveikslų galerijoje bus eksponuojamas 1996 m. Berlyne įgyvendintas fotografijos projektas „Atsitraukimas“ (angl. „Detachment“). Šiame kūrinyje menininkė, pasinaudodama vietinių žmonių prisiminimais, permąsto nugriautų paminklų ir jų po savęs paliktos tuštumos reikšmę.

11-oji Kauno bienalė YRA IR NĖRA: paminklo [ne]galimybės klausimas

2017 09 15 – 2017 11 30

Parodų ATEINI AR IŠEINI?, IŠ KO PADARYTI PAMINKLAI ir Sophie Calle DETACHMENT

Fotografijos projekto „KITI 8“ paroda KKKC Parodų rūmuose

Rugpjūčio 18 d., 18 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma fotografijos projekto „KITI 8“ paroda.

Aštuntus metus iš eilės uostamiestyje pristatomo fotografijos projekto KITI pagrindinis tikslas – suvienyti fotografijos srityje dirbančius autorius, suteikti jiems galimybę prisistatyti parodinėje erdvėje ir tokiu būdu atkreipti dėmesį į jų kūrybą bei stimuliuoti įsiliejimą į jau susiformavusį Lietuvos fotografijos meninį lauką.

Kita vertus, projektu siekiama išprovokuoti diskusiją apie šiuolaikinės fotografijos sampratą, atkreipiant dėmesį į ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių fotografijos tendencijas.

Projekto KITI 8 tikslas išlieka toks pat – jis ir toliau Klaipėdos publikai pristato naujus vardus bei nematytus Lietuvoje autorių kūrinius. Šiais metais parodoje dalyvauja trys užsienio fotomenininkai: Anastasia Soboleva (Rusija), Christopher Nunn (Didžioji Britanija) ir Evita Goze (Latvija). Jaunieji kūrėjai pristato tris fotografijos projektus nagrinėjančius konflikto temą.

Evita Goze (Latvija) pristato projektą „Sargyboje“ (On Guard) žvelgianti į vyriškumo sąsajas su kariuomene ir smurtu.

Christopher Nunn (Didžioji Britanija) pristato projektą „Šventas Vanduo“ (Holy Water), kuris dokumentuoja kasdienį, karo nualintos, Ukrainos žmonių gyvenimą.

Anastasia Soboleva (Rusija) pristato projektą „Perplėšta Linija“ (Tear Line) žvelgianti į Pietų Osetijos ir Gruzijos konfliktą.

 Paroda veiks iki 2017 m. rugsėjo 10 d.

Parodos kuratorius: Paulius Butkus

Projektą organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba, Klaipėdos miesto savivaldybė. Partneris – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras.

Rolando Marčiaus paroda „Žalioji zona“ galerijoje „si:said“

Rugpjūčio 18 d. (penktadienį) 19 val. galerijoje „si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) atidaroma Rolando Marčiaus peronalinė paroda „Žalioji zona“.

Parodoje „Žalioji zona“ fiksuojamos žalios spalvos ribinės situacijos, kuriose persipina baltiški peizažai ir motyvai. R. Marčiaus meninėje praktikoje žalia reiškiasi ir kaip erdvė, ir kaip objektas. Zona ‒ erdvė, kur vyksta tam tikri reiškiniai, tai ir geografinis teritorinis vienetas, kuriame dalykai apsijungia tam tikromis savybėmis.

Tapybos ciklas „Žalioji zona“ apima žaliojo kolorito eksperimentus ir žodžio „žalias“ semantikos tyrimą. Žalia ‒ viena iš spektro spalvų, išgaunama sumaišant mėlyną ir geltoną spalvas. Ji simbolizuoja rojų, augmeniją, pavasarį, sveikatą, jaunystę, gyvastį, atsinaujinimą, dvasios brandumą, viltį ir džiaugsmą, grožį ir laimę, nuolankumą, nusižeminimą, laisvę ir t.t. Žalia taip pat žymi tarpinę būseną: kas nesunokęs, neišviręs, nesubrendęs, neapdirbtas, nepatyręs, neišprusęs. Lietuviams žalia turi simbolinę maginę paskirtį. Ji viena pagrindinių ir lietuvių dailėje, kur susiklosčiusi stipri peizažo tradicija.

R. Marčius tyrinėja spalvos atspalvių sąveiką monochrominėse drobėse, kurias skaido geometrinės figūros: rombai, trikampiai, lygiagretės, kvadratai. Daugiabriaunės prasmės, archetipiniai elementai, geometrinės ir monochrominės spalvų struktūros susipina į fantasmagoriškus naratyvus.

Rolandas Marčius 1994‒1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje. 1998‒2009 m. gyveno ir dirbo JAV. Nuo 2012 m. yra LDS narys. Šiuo metu gyvena ir kuria Klaipėdoje.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Paroda veiks iki rugsėjo 6 d. Galerijos darbo laikas III‒V 16‒18 val.

 Šiuolaikinio slovakų meno paroda „Pabėgimo maršrutas“ galerijoje „The Rooster“

Rugpjūčio 17 d., ketvirtadienį 18.00 val. galerijoje „The Rooster“ (Gynėjų g.14, Vilnius) atidaroma šiuolaikinio slovakų meno paroda „Escape route / Pabėgimo maršrutas“.

Paroda „Pabėgimo maršrutas (Šiuolaikinis slovakų menas)“ ne tik pristato šiuolaikinį Slovakijos vaizduojamąjį meną, bet ir atskleidžia dinamišką poslinkį, įvykusį meno scenoje ir santykiuose su tarptautiniu meno kontekstu per du pastaruosius dešimtmečius. Šalia valstybinių muziejų ir galerijų tinklo Slovakijoje buvo įkurtos trys naujos Kunsthalle tipo institucijos, pristatančios ir populiarinančios šiuolaikinį meną (Hala umenia Košicėje 2013 m., Kunsthalle/ Dom umenia Bratislavoje 2014 m. ir Kunsthalle – Naujoji sinagoga Žilinoje 2014 m.). Svarbų vaidmenį šiame procese vaidina daugybė privačių galerijų ir jų veikla tarptautinėje meno rinkoje. 2009 m. Bratislavoje įkurta SODA galerija turi tikslą pristatyti šiuolaikinį slovakų meną užsienyje ir nutiesti natūralius komunikacijos kanalus bei užmegzti meninius dialogus platesniame Europos kontekste.

Parodoje Vilniuje yra pristatoma vienuolikos atrinktų autorių kūrinių kolekcija. Be stiprių individualių meninių programų, visi kūrėjai remiasi tais pačiais postkonceptualiais principais ir, pasitelkdami platų išraiškos priemonių bei požiūrių spektrą, kritiškai apmąsto dabartį, atiduodami pirmenybę analitiniams mąstymo būdams ir inversyvioms situacijoms. Paroda taip pat reprezentuoja dialogą tarp skirtingų kartų ir atskleidžia Slovakijos meninio mąstymo vaizdą bei tęstinumą per pastaruosius keturis dešimtmečius.

Parodoje pristatomi du slovakų konceptualaus meno pionieriai, kurie vystė šią kryptį nuo pat praeito amžiaus septinto dešimtmečio, radikaliai pereidami nuo iliuzorinio vaizduotės režimo prie „mentalinio“ vizualinių duomenų ir idėjų perkėlimo. Stano Filko (1939 – 2007) ir Julius Kolleris (1939 – 2007) yra konceptualaus, tekstinio meno arba antimeno pradininkai. Filko mėgo kosminį filosofinį pagrindą ir čakrų, sferų bei elementų sistemas, tuo tarpu Kolleriui labiau rūpėjo intymios sąsajos ir nedideli pranešimai apie „UFO-nautus“ su simboliniu klaustuko ženklu pabaigoje.

Jaunesnių kartų menininkų kūryboje taip pat esama nemažai sumaišties ir neaiškumo, žongliravimo stereotipais – visa tai yra užkoduota jų vizualiniuose pranešimuose. Tai geriausiai atskleidžia erdvinių kūrinių serija – objektai ir instaliacijos, kurios sukuria galingus įvaizdžius ir susieja juos su aplinka. Objektai konstruoja kultūrines situacijas, kuriose metaforiškai atsispindi objektų ir prasmių „desakralizacija“ (Ilonos Németh iš įsivaizduojamo baldų kompanijos katalogo, Németh politinio ir geografinio Europos „centro“ paieškos, Mareko Kvetano šventų knygų ir kėdžių rinkinys, Viktoro Frešo aureolė aplink prezidento Vaclavo Havelo galvą ir kt.).

Kituose kūriniuose atsiskleidžia intelektualios kūrybos apmąstymas, ironiškas ir saviironiškas individualios meninės praktikos suvokimas (Frešo lazda, kyšanti iš paveikslo rėmo, arba ištempta gitara su medinėmis prizmėmis, modernizmo pamokų refleksija Milano Vagáčeko reljefiniuose objektuose, Jano Vasiliko tapyti architektūros brėžiniai neegzistuojančiam Šiuolaikinio meno muziejui ir kt.).

Menininkų darbuose taip pat iškyla teksto ir vaizdo konfrontacija, knygos, prisiminimai, asmeniniai duomenų ir prisiminimų archyvai (Martino Dernerio intervencijos į knygas, jo autorinės knygos, Jaro Vargos „prarastos“ bibliotekos arba Lucie Tallovos sentimentali nuotraukų, piešinių ir įrašų mikroskopija). Konceptualūs kūrybos aspektai taip pat pastebimi šiuolaikinėje tapyboje, ar tai būtų ryški tarpinė minimalizmo, geometrijos ir postmodernių motyvų pozicija Jano Vasilko ir Milano Vagáčeko tapybos darbuose, ar iliuzorinis įprastų objektų ir formų vaizdavimas Adamo Šakový kūryboje.

Paroda „Pabėgimo maršrutas“ pristato lietuvių publikai vieną slovakų šiuolaikinio meno vystymosi kryptį ir aktualios vizualinės kalbos pagalba siekia prisidėti prie geresnės partnerystės ir bendradarbiavimo bendroje Europos erdvėje.

 

Paroda „Jūros veidrodis (Žalčio pasaka)“ VDA Nidos meno kolonijoje

Liepos 16 dieną Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje (E.A. Jonušo g. 3, Nida) atidaryta paroda „Jūros veidrodis (Žalčio pasaka)“, veikianti kaip intervencija, pranašystė ir radijo žurnalas.

Jūros oda grąžina mūsų žvilgsnį, bylodama apie nepažintas gelmes, kitų kraštų pasakas ir tautų kraustymąsi. Jūroje visuomet yra kažkas, kas žadina mūsų kūnuose esančią druską ir vandenį, vilioja ir atstumia tuo pat metu. Kažkas, ką žinojome, bet pamiršome. Mitai siūlo simbolius, kurie mūsų sielas jungia su visatos srautais, istorijos prieštaromis ir analogijomis.

„Jūros veidrodis (Žalčio pasaka)“ yra polifoninė parodos pavidalo pranašystė, intervencijų serija ir radijo žurnalas, kuruojamas The Many Headed Hydra (Daugiagalvės hidros) kolektyvo. Atsigręždama į jūrą kaip į veidrodį, o į žaltį kaip į apgaviką, daugiagalvė hidra šįkart išnyra Nidos meno kolonijoje, kad iš kraštovaizdžio, kūno ir galios susikirtimų supintų naują pasaką.

Jūros veidrodis (vok. Meeresspiegel) meta iššūkį įsitikinimui, kad jūra yra tik paviršius, kuriuo žvilgsnis pasiekia horizontą. Atsigręžti į jūros veidrodį reiškia judėti gilyn ir pripažinti egzistuojant skirtingus laiko ir erdvės matavimus: parodoje „Jūros veidrodis (Žalčio pasaka)“ orakulai byloja, kad Pietų ir Šiaurės dykumų peizažus – džiūstančią Aralo jūrą ir Kuršių nerijos Mirusias kopas – sieja anaiptol ne vien kolonijinio žemės naudojimo sukelti ekologiniai modernybės sukrėtimai. Šie orakulai šnabžda apie žvejus iš Kazachstano ir kitų Sovietų Sąjungos vietų, po Antrojo pasaulinio karo perkeltus į Kuršių neriją tam, kad atkurtų žvejybos pramonę ir atliktų karo tarnybą. Pasitekdami žinomą lietuvių liaudies pasaką apie Eglę žalčių karalienę – istoriją, kuri amžiams bėgant migravo iš Indijos per Kazachstaną į Lietuvą, Turkiją ir Vokietiją – jie pasakoja apie kūno transformacijas, apie diasporas, paribių kultūras ir apie (post)militaristinį vyriškumą.

Sekdama vingiuojančia ateities, praeities ir dabarties jūros kranto linija, JŪROS VEIDRODIS (Žalčio pasaka) viešais skaitymais, performansais ir radijo transliacija išsilieja į parodos erdvę supantį kraštovaizdį. Kopų šokiai, kompostinio pokerio lošimai, kibernetinių orakulų pranašystės, sąmoningas sapnavimas ir gilaus laiko mitologinė programėlė pasakoja daugiaprasmes istorijas, slystančias nuo dvišako žalčio liežuvio. Pasitelkdama vaizduotę, atmintį, verbalinę ir vizualinę komunikaciją paroda žvelgia į pasaulio vandenis kaip į istorinių topografijų ir politinių bendrysčių talpyklas.

Po pasirodymo VDA Nidos meno kolonijoje „Jūros veidrodis (Žalčio pasaka)“ vėl „išnirs“ meno erdvėje District Berlin 2017 m. spalio 19–gruodžio 6 dienomis.

Kuratorės: The Many Headed Hydra (Emma Haugh, Suza Husse)

Dalyviai: Bryndis Björnsdottír, Cooltūristės, Ieva Epnere, Daniel Falb, Sonja Gerdes, Ulrike Gerhardt, Golden Diskó Ship, Emma Haugh, Suza Husse, Almagul Menlibayeva, Sondra Perry, Virgilijus Šonta, Elsa Westreicher

Paroda veikia 2017 m. liepos 16 – rugpjūčio 27 d., kasdien nuo 12:00 iki 20:00, išskyrus pirmadienį

Uždarymo programa rugpjūčio 26 d.

17:30 – 19:00

Menininkės Bryndís Björnsdóttir performansas Landráð II: atkasinėjimas (pradžia prie įėjimo į VDA Nidos meno kolonijos parodų salę)

19:00 – 20:30

Golden Diskó Ship ir The Many Headed Hydra radijo žurnalas Jūros veidrodis (Žalčio pasaka) (tiesioginė transliacija parodoje ir per Neringa FM)

Projektą organizuoja Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija ir District Berlin

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros ministerija, Goethe’s institutas Lietuvoje, Airijos meno taryba ir Šiaurės ir Baltijos šalių kultūrinio mobilumo programa

Daugiau informacijos: http://nidacolony.lt/lt/parodos/juros-veidrodis-zalcio-pasaka-2017-07-16-08-27

Parodos „Jūros veidrodis (Žalčio pasaka)“ vaizdas, VDA Nidos meno kolonija, Neringa, 2017

Virgilijus Šonta, Juodas kalnas, sidabro bromido atspaudas ant plastiku dengto popieriaus, 30.5 × 42.5 cm, 1985

Golden Diskó Ship, Įsivaizduojami berniukai, nematomas laužas, priešistorinis šmėklų vakarėlis, 3 vinilinės plokštelės, 2017, 2014, 2012

The Many Headed Hydra (Emma Haugh ir Suza Husse), Pranašystės vėliavos Jūros veidrodžiui, šilkografija ant rankomis dažytos medvilnės, kintamas dydis, 2017 ir Virgilijus Šonta, Juodas kalnas, sidabro bromido atspaudas ant plastiku dengto popieriaus, 30.5 × 42.5 cm, 1985

The Many Headed Hydra (Emma Haugh ir Suza Husse), Pranašystės vėliavos Jūros veidrodžiui, šilkografija ant rankomis dažytos medvilnės, kintamas dydis, 2017

Parodos „Jūros veidrodis (Žalčio pasaka)“ vaizdas, VDA Nidos meno kolonija, Neringa, 2017

Ulrike Gerhardt, Po Aralo jūros: išeiviški Almagul Menlibayevos sapnovaizdžiai, esė, kadras iš Almagul Menlibayevos filmo Transoksianos sapnai, atspaudas ant plakato 29.7 × 42 cm, 2017

Cooltūristės, Mis(s)apropriacija. Eglė žalčių karalienė, instaliacija, mišri technika, 2017 ir Sondra Perry, Juoda mergina kaip kraštovaizdis, vieno kanalo spalvota begarsė HD vaizdo projekcija, 9:44 min, atlieka Dionne Lee, 2010

Cooltūristės, Mis(s)apropriacija. Eglė žalčių karalienė, instaliacija, mišri technika, 2017

Cooltūristės, Mis(s)apropriacija. Eglė žalčių karalienė, instaliacija, mišri technika, 2017

Cooltūristės, Mis(s)apropriacija. Eglė žalčių karalienė, instaliacija, mišri technika, 2017

Ieva Epnere, Gyvų prisiminimų jūra, vilna, šilko gobelenas, 92×70 cm, 2016

Parodos „Jūros veidrodis (Žalčio pasaka)“ vaizdas ir Sonja Gerdes Talismanas deguonies stimuliatoriui, chromuotos bronzos talismanas, 23×3×8 cm, 2014, pirmame plane

Virgilijus Šonta, Daiktai ir formos, sidabro bromido atspaudai ant archyvinio popieriaus, 27×40 cm, 1978

Virgilijus Šonta, Daiktai ir formos, sidabro bromido atspaudai ant archyvinio popieriaus, 27×40 cm, 1978

The Many Headed Hydra (Emma Haugh ir Suza Husse), Pranašystės vėliavos Jūros veidrodžiui, šilkografija ant rankomis dažytos medvilnės, kintamas dydis, 2017 ir Virgilijus Šonta, Plunksna, sidabro bromido atspaudai ant archyvinio popieriaus, 20×35 cm, 1985

The Many Headed Hydra (Emma Haugh ir Suza Husse), Jūros kūno infrastruktūros atvaizdas, Žurnalas#01, ofsetinė spauda ant popieriaus, 16.5×23.8 cm, 2016

Cooltūristės, Mis(s)apropriacija. Eglė žalčių karalienė, performatyvi ekskursija su virtualiais elementais, 2017

Cooltūristės, Mis(s)apropriacija. Eglė žalčių karalienė, performatyvi ekskursija su virtualiais elementais, 2017

Emmos Haugh nuotraukos

Žanetos Jasaitytės-Bessonovos paroda „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“ KKKC

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2017 m. rugpjūčio 18 d., penktadienį, 18 val. atidaroma Žanetos Jasaitytės-Bessonovos eksperimentinė paroda „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“.

Menininkės Žanetos Jasaitytės-Bessonovos grafikos stilius atpažįstamas iš tolo. Spalva, idėja, ryškumas – tai daugiau tiktų plakatui. Gal dėl to Žaneta ryžosi eksperimentinei parodai, kur paveikslai, jų istorijos tampa ir pavirsta objektais. Pati autorė šią parodą vadina eksperimentine, nes iki šiol ilgą laiką ją labiau viliojo grafinė abstrakcija. Dabar autorė kuria darbus, kurie tiesiogine to žodžio prasme „įsitempia“ jus į vidų. Galima būtų tai įvardinti kaip autorės pasirinktą minkštąją tekstilę ar netgi socialinę plastiką. Tačiau, nors kompleksinėje menininkės instaliacijoje tekstilinės medžiagos dominuoja, kalbėti vien apie tekstilę būtų banalu.

O gal tai imlioji skulptūra? Pagaulioji skulptūra? Žaneta šį kartą ėmėsi gana sudėtingo formato: išorės ir vidaus hibrido. Sakytum, pasinaudojusi šiuolaikinio meno kalba, leistų žiūrovams vaikščioti po gimdą, sudarytų sąlygas prisiliesti prie pirmapradžių refleksų, o tai suteikia daugiau pasirinktos temos interpretacijų. Objektai patys ima jus į glėbį, kinetinės konstrukcijos sudaro galimybę pačiam panirti į objektą, kur ypač svarbus taktilinis ryšys – medžiagos ir žiūrovo santykis.

Kurdama naują ciklą autorė tyrinėja filosofines, fenomenologines reiškinių reikšmes – kad ir žmogaus gimimo esmę. Todėl ši paroda erdviškai tarsi suskaidyta į įvairius pažinimo lygius: tiek vaikui, tiek suaugusiajam. Joje mažai daiktų ir daug erdvės interpretacijai. Menininkė tarsi kelia sau užduotį: atsikratyti daikto kaip kūrybos išraiškos prasmės, išmokti palikti erdvės. Ypač sudėtinga palikti tuščią interjerą, tarkim, baltą sieną ir vieną meno kūrinį, – žmonės nori regėti visko daug, grožis dažnai vis dar suprantamas kaip gausa. O juk kuo mažiau turi, tuo laisvesnis jautiesi.

Vienas iš šio projekto uždavinių yra kategorijų nustatymas ir klasifikacija, fokusuojant žvilgsnį į nūdienos kūrybos tendencijas ir ypatybes. Žanetos kūryba šiuo metu įgauna vis daugiau dekoratyvumo bei išorinių puošmenų, o sykiu – ir socialinės pozicijos. Ironija, cinizmas, išskirtinumas – būtinos sąlygos, atskleidžiančios, kad juokas pro ašaras, taip pat kaip ir įstabus nuoširdumas, yra taisyklių laužymo priežastis ir būdas. Ekspresyvumas – tai taktika, ekspresionizmas – strategija.

Konceptualioji Ž. Jasaitytės-Bessonovos kūryba sudėtinga savo universalumu, daugeliu atvejų menininkė stengiasi aprėpti labai įvairias kūrybines apibrėžtis ir kategorijas, tarytum būdama ir jose, ir tarp jų, ir už jų. Autorės užsibrėžtas tikslas – aiškus susifokusavimas į vieną temą, vieną elementą, vieną segmentą.

Projekte „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“ gali dalyvauti skirtingo amžiaus ir įvairių socialinių grupių gyventojai. Parodos lankytojai turės galimybę nevaržomai, interpretuodami įsitraukti į aktyvią kūrybinę (savi)edukacinę veiklą, tobulinti komunikavimo, pažinimo, kūrybingumo kompetencijas. Kitaip tariant, lankytojui suteikiama galimybė universalioje kūrybinėje erdvėje pačiam tapti aktyviu meninio proceso dalyviu, tam tikra prasme – kūrėju.

Apie autorę

Žaneta Jasaitytė-Bessonova Šiaulių universitete įgijo grafikos specialybės magistro diplomą. Dar studijuodama tobulinosi ESAD dizaino mokykloje Portugalijoje. Menininkė nuo 2001 m. aktyviai dalyvauja personalinėse ir bendrose parodose, tarptautiniuose meno projektuose, meno rezidencijose, kūrybiniuose simpoziumuose. 2007 m. Ž. Jasaitytė-Bessonova tapo Jaunųjų meno ir kultūros kūrėjų premijos laureate, 2010 m. jai buvo įteiktas Jaunųjų menininkų prizas (LDS, Šiauliai). Nuo 2009 m. menininkė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė (grafikos sektorius).

Paroda veiks iki 2017 m. rugsėjo 10 d.