Author Archives: artnews.lt

Į Vilniaus gatves grįžta „Tapybos maršrutizatoriai“

Po Vilniaus gatves kelis mėnesius maršrutuos troleibusai, apipavidalinti žinomų ir aktyviai kuriančių Lietuvos ir Estijos naujosios kartos tapytojų darbų atvaizdais.

Balandžio 24 dieną, antradienį 11 val. kviečiame į viešojo transporto stotelę „Europos aikštė“, kur pusvalandžiui specialiai sustos visi projekto troleibusai, o vienam iš jų išgersime kavos ir pabendrausime su projekto menininkais.

Projekto dalyviai – tapytojai: Goda Lukaitė ir Donata Minderyte (nr. 1 troleibusas), Monika Plentauskaitė ir Alexei Gordin ir. 4 troleibusas), Kazimieras Brazdžiūnas ir Vita Opolskytė (nr. 20 troleibusas), KristinaAlišauskaitė ir Rosanda Sorakaitė (nr. 7 troleibusas), Kristi Kongi ir Monika Furmana (nr. 16 troleibusas)

Vakare, 18 Valandą kviečiame į Energetikos ir technikos muziejus, Rinktinės g. 2, kur įvyks 100 mokinių pučiamųjų orkestro performansas skirtas Lietuvos šimtmečiui paminėti ir 2017 metų „Tapybos Maršrutizatorių“ fotografijų paroda. Joje bus eksponuojami įvairiose Vilniaus vietose nufotografuoti projekto troleibusai.

18:30 prasidės „Tapybos Maršrutizatorių dūzgės (after party)
Dūzgėse gros:

Vyskas Girai
Valentin Duduk
Tatsiana Licheuskaya

Local Girls

Kazius
Kazius Minimaliai Brazdžiūnas

Tapyba egzistuoja įvairiais pavidalais. Tapybos paveikslas kuria savo paties prasmės įvykį, kurį galime suvokti kaip begalinę tėkmę, suteikiančią tapybai nekūniškąjį tankį, koncistenciją. Kita vertus, meno kūriniai veikia kaip simuliakrai, savo prigimtimi visiškai nepanašūs į daiktų modelius. Realiai egzistuojantys kūnai, daiktai kuria efektus, kurie išlaiko panašumą, bet atsiranda kitais pavidalais. Vienas naujųjų tapybos pavidalų — skaitmeninė visų vaizdų būtis. Jaunoji tapytojų karta ypatinga tuom, jog ji formavosi veikiama skaitmeninių medijų, o patys multimedijų ekranai padarė ženklią įtaką šiuolaikinės visuomenės santykiui su atvaizdais. Troleibusas veikia tarsi socialinio tinklo siena, ant kurios įkūnijama šiuolaikinė tapyba apjungia pačias įvairiausias miestiečių ir svečių grupes, kurios paprastai išsluoksniuojamos kaip skirtingos ir ne visuomet susikertančios žiniasklaidos portalų, kalbų, televizijų ir spaudos priemonių auditorijos.

Tad šis projektas — tai žvilgsnis į fizinės tikrovės ir vis labiau virtualėjančio mūsų bendravimo sankirtas. Menininkai taip pat siūlo pamąstyti, kas atsitinka, kai tapyba išeina iš savo kūno ir parodų salės ir keliauja po miestą, sukurdama įvykį.

Pučiamųjų orkestrų pasirodymai kaip ir Škoda TR 14 troleibusai veikia kaip atminties ženklai turintys sentimentaliąją įkrovą. Pučiamųjų orkestrai dažni įvairių valstybinių, miesto švenčių, kurortų, gimazistų išleistuvių dalyviai tiek nepriklausomos tiek okupuotos Lietuvos istoriniais laikotarpiais. Pučiamųjų orkestrų muzika buvo siekiama atspindėti vienos ar kitos valstybės galią, imperializmo siekius arba – atvirkščiai – iškovotą nepriklausomybę. Troleibusai TR -14 miesto nomadiškieji kūnai, menantys Lietuvos nepriklausomybės atgavimą, prie kurių jungiasi įvairialypės miestiečių patirtys.

Projekto partneriai:

Vilniaus miesto savivaldybė
Kuriu Vilnių
Vilniaus viešasis transportas
Art Fair ArtVilnius’18 l Meno mugė
MB Be pavadinimo
Go Vilnius
Heliopolis, UAB
Reklamis
Energetikos ir technikos muziejus
Yucatan Bar

Projekto kuratorius – Darius Jaruševičius
Mokinių performanso – kuratorė Kristina Ulevičiūtė

Tapyba Vilniaus gatvių trajektorijomis maršrutuos iki Spalio mėnesio

Baltijos šalių keramikos meno paroda „Pavasaris 2018“ galerijoje „Meno parkas“

Balandžio 25 d. (trečiadienį) 18 val, galerijos „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) pirmojo ir antrojo aukšto ekspozicinėse erdvėse vyks 12-oji Baltijos šalių keramikos meno parodos „Pavasaris 2018“ atidarymas.  

Dvyliktą kartą Kaune vyks Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda plėtojanti baltiškąsias keramikos tradicijas, menines inovacijas ir puoselėjanti įvairių kartų keramikų kūrybiškumą, profesionalumą ir inicijuojanti  jaunosios keramikų kartos parodinę veiklą.

Žinomų įvairiu šalių menininkų sukurti kūriniai parodai „Pavasaris“ dažnai patenka į tarptautines konkursines parodas ir muziejus, laimi apdovanojimus tokiose valstybėse kurios turi gilias meno keramikos tradicijas kaip Danija, Italija, Ispanija, Kinija, Taivanas, Vokietija, Lenkija, JAV,  Australija ir kitur.

Parodos metu, dalyvaujantys menininkai išrenka tris geriausius parodos kūrinius, autoriai apdovanojami I, II, ir III vietos diplomais.

Pasibaigus parodai, išleidžiamas aukštos kokybės išsamus parodos katalogas, kurio vizualus turinys pateikia informatyvią medžiagą apie šiuolaikinę keramiką.

Paroda „Pavasaris“ vyksta nuo 2007 m. Parodos sumanytojas ir kuratorius, tarptautinių konkursų laureatas, Ženevos tarptautinės keramikos akademijos narys Juris Bergins.

Paroda galerijoje „Meno parkas“ Kaune veiks iki gegužės 18 d.

Aušros Andziulytės paroda „Įsirėžę vaizdai“ galerijoje „Meno parkas“

Balandžio 26 d. (ketvirtadienį), 18 val., galerijos „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) trečiojo aukšto ekspozicinėje erdvėje, vyks Aušros Andziulytės parodos „Įsirėžę vaizdai“ atidarymas.

Ką gamta palieka neužbaigta, papildo menas. (Sufijų išmintis)

Yra vaizdai, į kuriuos galiu žiūrėti be galo ir jie niekada neatsibosta. Stebėtojas ir vaizdas tarsi tampa vieniu, tiesiog buvimu, su atsiveriančia begaline erdve ir savita tvyrančia šviesa. Tie vaizdai tiesiog įsirėžia esybėje, įsispaudžia sąmonėje. Yra keletas tokių vaizdų, o gal net keliasdešimt ir gal dar daugiau… Gal reikėtų pabandyti juos susiskaičiuoti, ko gero būtų įdomu žinoti kiek jų tokių turiu aš, o gal tokių turi ir kiekvienas.

Taigi, įsirėžę vaizdai. Man tai yra Nemunas su jo šlaitais, laukai, pakrantės, mirusios kopos, miško linija…  Tos vietos man svarbios, jose prapuola laikas, o vaizdai tampa tartum bedugniai viską talpinantys šuliniai, pradedant įvairiomis kasmetinėmis klajonėmis gamtoje, vaikystės prisiminimais, šmėkštelėjimais permainingos istorijos ir galiausiai „krentant“ iki pirmapradžių dėmenų. Tuose vaizduose, tarsi sudėtos visos stebimos vietos, to krašto gamtos koncentracija, ten gyvenančių žmonių tam tikra vidinė sankloda.

Žmogaus ir gamtos sąsaja nenuginčijama, juk netgi dainose, ypač liaudies, galima atpažinti esant lygumas ar kalnus, klonius, vandenis, kaitrą ar šaltį bei savitą šviesą. Kaip ir keliaujant, dažnai net ir be riboženklio galime suprasti, kad jau atsidūrėme kitoje šalyje. Tai sąlygoja visiems suprantami veiksniai, nors kai kurių panašumų galima rasti net visai kitam žemės krašte, dėl ko dažnai būtent ten traukia apsigyventi išeivius. Man pačiai kažkada teko būti rezidencijoje Geteborge. Supratau, kad peizažas be horizonto, mane veikia labai keistai. Pradėjau jo ieškoti ir šios paieškos tapo vos ne kasdiene egzistencine būtinybe. O surasti, nebuvo taip jau paprasta. Nei prie jūros su begale salų, nei užlipus ant esančių kelių kalvų mieste, negalėjau rasti horizonto linijos. Galiausiai mažą tarpelį horizonto atradau pajūryje už pusantros valandos kelio dviračiu ir tai man buvo didžiulis džiaugsmas ir nusiraminimas. Nuo tada iki ten keliaudavau kasdien. Stiprus horizonto poreikis man buvo visiškai netikėtas.

Buvo laikas, kai mano tėtis pasakodavo apie savo gimtinės vietas su kažkokiu begaliniu ilgesiu ir šiluma, vis tarsi ištraukdamas iš atminties peizažo detales: pamiškės linkį ties paliais, vingiuojantį upeliūkštį kaitrią vasarą, kelią apsodintą beržais, laukus… Ilgai nesupratau kas ten tokio ypatingo, kol nenuvažiavau į tas vietas. Tuomet viską pamačiau tarsi tėčio, o gal net ir protėvių akimis. Yra kažkoks visa persmelkiantis kodas ir vidinė atmintis susitapatinanti su matomu vaizdu. Tame derinyje ir atsiranda mano tapomi vaizdai.

Aušra Andziulytė

Paroda galerijoje „Meno parkas“ veiks iki gegužės 18 d.

MO muziejus atskleidė atidarymo datą

Šiandien MO muziejus atskleidė, kad naujasis modernaus ir šiuolaikinio meno muziejus atsidarys šių metų spalio 18 dieną, o atidarymo programa kvies visus vienytis ir kurti muziejų drauge.

Nepraėjus dviems metams nuo MO muziejaus statybų pradžios MO atvers duris ir pakvies vilniečius ir miesto svečius į naują kultūrinę erdvę, kurioje vyks ne tik parodos, bet ir daugybė renginių, kurie bus skirti įvairaus amžiaus ir pomėgių žmonėms.

MO muziejaus atidarymo programa tęsis keturias dienas, apimdama ir savaitgalį, kad kiekvienas norintis rastų laiko apsilankyti ir švęsti kartu. MO yra atviras ir kviečiantis burtis, jungtis ir kurti jį kartu. MO muziejaus atidarymo tikslas bus suvienyti moderniai mąstančius žmones ir skirtingas meno disciplinas.

MO steigėjams Danguolei ir Viktorui Butkams MO muziejaus pastatas ir kolekcija kainuos 20 mln. eurų ir tai yra dovana kiekvienam. V. Butkus tikisi, kad MO bus susitikiMO vieta, kurioje norėsis užsibūti ir iš naujo atrasti meną bei kitokį laisvalaikį. „Po daugelio metų, kai buvo pradėtas kurti muziejus, pagaliau pasiekėme finišo tiesiąją ir norisi greičiau pamatyti muziejų pilną žmonių,“ – sakė Viktoras Butkus.

Paklaustas, ką mano apie MO muziejaus statybų procesą, D. Libeskindas teigė: „Esu maloniai nustebintas, kad taip greitai vyksta statybų darbai ir džiaugiuosi, kad muziejus atsidarys jau 2018 metais. Nekantriai laukiu šios kultūrinės erdvės atidarymo.“

„Mums svarbu, kad į MO muziejaus atidarymo datos skelbimą atvyko pastato architektas Danielis Libeskindas, sukūręs ne vieną kultinį pastatą. Stengsimės, kad MO muziejuje susilietų ir vienas kitą papildytų pastato architektūra, veikla ir draugiška aplinka – kad MO taptų kviečiančia praleisti laiką vieta, į kurią norėsis grįžti,“ – kalbėjo MO direktorė Milda Ivanauskienė.

D. Libeskindas, pasaulinio pripažinimo sulaukęs architektas, žinomas dėl tokių savo architektūrinių šedevrų, kaip Žydų muziejus Berlyne, F. Nusbaumo muziejus Osnabriuke, Karo istorijos muziejus Dresdene, M.Volio centras Barlano universitete Tel Avive. D. Libeskindas buvo pagrindinio plano architektas, kuriant Pasaulio prekybos centro Manhatene memorialą.

Nuo 2009 m. iki atidarymo MO muziejus veikia kaip „muziejus be sienų“ – įgyvendina visuomenei ir miesto svečiams atvirus kultūrinius projektus („Literatų gatvė“, „Vilniaus kalbančios skulptūros“, „Keliaujantis muziejus“), leidžia meno edukacijai skirtas knygas. Būsimo muziejaus pagrindą sudaro nuosekliai kaupiama Lietuvos meno nuo 1960-ųjų iki šių dienų kolekcija. Šiuo metu joje yra beveik 5000 tapybos, grafikos, fotografijos, skulptūros, videomeno ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje pripažintų menininkų kūrinių.

Iliustracijoje: Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Anastasijos Sosunovos ir Andrea Zucchini paroda „Antra oda“ projektų erdvėje „Editorial“

Balandžio 27 d. 19 val. projektų erdvėje „Editorial“ (Latako g. 3, Vilnius) atidaroma lietuvių menininkės Anastasijos Sosunovos bei italų menininko Andrea Zucchini bendra paroda „Antra oda“.

Kad ir kur eitum, gatvė meta savo šešėlį. Purvas yra tirštesnis už vandenį. Nešvarumai perneša energiją. Todėl mes juos pašalinome. Padarėme kambarį atsparų visoms srovėms, apsaugotą nuo įtakos ir abejonės. Prašome palikti kambarį ramybėje. Erdvė jau pakankamai prisikentėjo. Visada kažkas slepiasi, griebiasi šiaudo, eina pro šalį, niūniuoja. Ištisos perspektyvos perpildytos nusivylimo ir vilties. Taigi, mes išpjovėme kambarį iš miesto ir kažkas ištempė ant jo palapinę, tada praslydo ranka, palikdama keletą užrašų. Grindys kvepia traukiniais.

Monika Kalinauskaitė

Anastasia Sosunova (g. 1993) yra vizualaus meno kūrėja gyvenanti Vilniuje. Jos meninė praktika susideda iš video, grafikos, instaliacijų ir skulptūrų kūrimo, kurių temine ašimi tampa šiuolaikinės kultūros ir biopolitikos dėsniai. Tyrinėdama savo aplinką ir sąveikaudama su bendruomenėmis, ji analizuoja kolektyvinius ir individualius „ateivio“ mitus socialiniame ir ekologiniame kontekstuose. Savo einamuosiuose meno projektuose Anastasia dirba su nepritekliaus struktūromis ir tapatumo naratyvais.

Anastasia pabaigė bakalauro studijas grafikos meno srityje ir apsigynė skulptūros magistrą Vilniaus Dailės Akademijoje. Ji buvo Rupert Alternatyvios Edukacijos programos dalyvė, atliko praktiką Laure Prouvost studijoje Antverpene bei kim? Šiuolaikinio Meno Centre Rygoje.

Ji dalyvauja skirtingose parodose tiek meno institucijose, tiek nestandartinėse erdvėse. Tarp grupinių parodų yra tokie renginiai, kaip StartPoint Prize, Mugių rūmai Nacionalinėje galerijoje, Praha, 2017; Kol kas pabėgimo nebus, Kvartalas, Vilnius, 2016; Paroda it (meninis) tyrimas, Malonioji 6, Vilnius. Tarp personalinių parodų – Demichovo Šuo, Kultūros ir Sporto centras, Ignalina, 2017; bei Puota, vykusi apleistame parduotuvės  Slėnis  pastate, kaip 2017 metų eeKūlgrinda projekto dalis Kartenoje. Anastasios ateities projektai – Transeuropa fluid rezidencija bei grupinė paroda Hildesheimo buvusiame darbo biržos pastate, taip pat Funen Meno Akademijos rezidencija Odenso mieste bei grupinės parodos Lietuvoje, Italijoje ir JAV.

Andrea Zucchini (b.1987, Breša, Italija) gyvena ir dirba Londone. Įgijo skulptūros magistro diplomą Karališkajame menų koledže, Londone, bei vizualaus meno ir meno istorijos bakalauro diplomą Goldsmiths koledže, Londone.

Menininko solo ir jungtinių parodų sąraše: Dark waters prefer low places, Jupiter Woods galerija, Londonas, 2017; terra terra, Arco meno mugė, Madridas (su Madrido F2 galerija), 2017; Foresight by Earth, Tenderpixel galerija, Londonas, 2016; Here the Sun does not enter, kartu su Sam Smith, Assembly Point galerija, Londonas, 2016; Some Astronomers Kept a Distance, kartu su David Ferrando Giraut, Salon erdvė, Madridas, 2016; ir Alchemical Studies, Tenderpixel galerija, Londonas, 2014.

Zucchini dalyvavo grupinėse parodose: Mantel, Copperfield galerija, Londonas, 2018; Martillo y Laudanum, Galeria Javier Silva, Vajadolidas, Meksika, 2018; Natur Blick, The Koppel Project, Londonas, 2018; Smoke and Mirrors, Rupert, Vilnius, 2017; Cosmic Morsel, F2 galerija, Madridas, 2016; VC10, The Showroom, Londonas, 2015; New Contemporaries, ICA, Londonas, 2015; Pause Patina, Camden Arts Center, Londonas, 2015; Remarks Upon Method, Jupiter Woods, Londonas, 2015; Before breakfast we talked about the furthest visible point before it all disappeared, Tenderpixel, Londonas, 2014; biotic/abiotic, The Gallery Apart, Roma, 2014; ir A Sense of Things, Zabludowicz Collection, Londonas, 2014.

Artėjančių projektų sąraše – dalyvavimas meninio tyrimo laboratorijoje CSAV, Fondazione Antonio Ratti, Komas, Italija, grupinė paroda Dreamworks, kuruojama IKO, Limbo erdvė, Margeitas, JK, ir grupinė paroda Current Projects erdvėje, Milane, Italijoje.

„Editorial“ programą iš dalies remia LR Kultūros ministerija ir Kultūros taryba. Menininkai dėkojam VDA Meno ir dizaino laboratorijai.

Filmų programa „Babette Mangolte ir Niujorko avangardas“ ŠMC


Balandžio 24 d. – gegužės 5 d. Šiuolaikinio meno centro kino salėje vyks filmų programa „Babette Mangolte ir Niujorko avangardas“.  Programos kuratorė: Inesa Brašiškė

Trijų dienų filmų ir videodarbų programa kviečia žvilgtelėti į XX a. aštuntojo dešimtmečio Niujorką ir ten veikusią energingą menininkų bendruomenę taip, kaip ją užfiksavo prancūzų režisierės, operatorės ir fotografės Babettės Mangoltės kamera.

Viena pirmųjų moterų, baigusių prestižinę Paryžiaus Nacionalinę fotografijos ir kino mokyklą („L’Ecole Nationale de la Photographie et de la Cinematographie“), 1968-ųjų studentų judėjimo dalyvė, už Jeano Genet filmo „Meilės daina“ („Un chant d’amour“) rodymą netgi trumpam patupdyta už grotų, Mangolte, vedina noro pamatyti amerikiečių eksperimentinio kino kūrėjo Michaelio Snow filmą „Bangos ilgis“ („Wavelength“), 1970 metais iš Paryžiaus persikėlė į Niujorką. Miestas, į kurį ji atvyko, garsėjo nusikalstamumu ir varginga infrastruktūra, tačiau tuo pat metu jame klestėjo unikalus bendruomeniškumo jausmas ir kūrybinė potencija: menininkai griovė medijų ribas, mokėsi vieni iš kitų, padėjo vieni kitiems nemokamu darbu ir priemonėmis. Naujuosiuose namuose Mangolte netrukus įsiliejo į eksperimentinio kino kūrėjų būrį, bendravo su Jonu Meku ir Annette Michelson bei pradėjo dirbti operatore su tokiomis režisierėmis, kaip Yvonne Rainer ir Chantal Akerman. Ji taip pat tapo viena pagrindinių eksperimentinio šokio, teatro ir performanso dokumentuotojų, sukaupusių įspūdingą legendinės Niujorko avangardo meno scenos fotografijų ir filmų archyvą, kuriame yra ir kultinėmis tapusios Trishos Brown ir jos šokio trupės pasirodymų ant Manhatano stogų fotografijos.

Paveikta minimalizmo, eksperimentinio šokio ir performanso meno, amerikiečių avangardinio kino, Johno Cage’o estetikos ir feminizmo idėjų, Mangolte savo kūryba tyrinėja laiko, judėjimo ir subjektyvumo problemas bei kelia vieną svarbiausių, visose jos veiklose atsikartojančių, klausimų – kaip mes žiūrime. Programą sudaro rinktiniai aštuntajame dešimtmetyje Niujorke Mangoltės režisuoti filmai bei jos nufilmuoti tokių menininkių, šokėjų ir režisierių kaip Joan Jonas, Trisha Brown, Yvonne Rainer ir Chantal Akerman darbai. Šios kūrėjos savo darbais kvestionavo įprastus žiūroviškumo modelius, konvencionalias reprezentacijos ir pasakojimo formas ir ieškojo naujos, skirtingas disciplinas ir žanrus apjungiančios meninės kalbos.

Babette Mangolte (g.1941, Prancūzija, gyvena ir dirba JAV) – operatorė, režisierė, fotografė. Savo karjeroje yra dirbusi su tokiais menininkais kaip Robert Morris, Michael Snow, Lucinda Childs, Richard Foreman, Robert Whitman, Marina Abramovič ir kitais. Jos kūryba muziejuose ir galerijose pristatoma nuo 1978 metų. Pastaruoju metu jos darbai rodyti Vienos kunsthalėje, VOX šiuolaikinio meno centre Monrealyje, Berlyno bienalėje, Ludwig muziejuje Kelne ir Whitney Amerikos meno muziejuje Niujorke. Mangolte dėsto Kalifornijos universitete San Diege.

Pilną programą rasite čia.

Vaizdas: Babette Mangolte, Yvonne Rainer, Cape Cod 1972.
Copyright © 1972 to 1978 Babette Mangolte, all rights of reproduction reserved.

Galerija „Vartai“ meno mugėje „Art Cologne“ pristato Svajonę ir Paulių Stanikus

Vos prieš savaitę atidariusi Izraelio menininkės Keren Cytter ir jauno Lietuvos skulptoriaus Vytauto Viržbicko parodas Vilniuje, galerija „Vartai“ išvyksta į Vokietijoje vykstančią ir seniausia pasaulyje laikoma meno mugę „Art Cologne“. Joje šiuolaikinio meno galerija pristatys puikiai pažįstamus ir vertinamus Lietuvos kūrėjus, šių metų nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus, Svajonę ir Paulių Stanikus.

1967 metais įkurta mugė neabejotinai yra viena iš prestižiškiausių meno mugių Europoje, kurioje šiais metais dalyvaus daugiau nei 200 komercinių galerijų iš daugiau nei 20 pasaulio valstybių. Tačiau suprantama, kad mugės prestižas priklauso ne nuo pristatomų galerijų skaičiaus, o jų kokybės, kurią savo dalyvavimu įrodo ir užtikrina aukščiausio lygio pasaulio galerijos kaip kad „Gagosian“, „Thadeus Ropac“, „Lisson“ ir kitos meno rinkoje įsitvirtinusios galerijos.

Dalyvaujančios galerijos yra skirstomas į tris grupes grupes: pristatančios šiuolaikinį meną, modernųjį meną ir jaunų kūrėjų darbus. Mugė vyksta šešias dienas, per kurias ją aplanko daugiau nei 60 tūkst. lankytojų, o tarp jų, žinoma, ir vieni svarbiausių Europos meno kolekcininkų, kuratorių bei muziejų, meno centrų atstovų.

Galerija Vartai kvietimo dalyvauti mugėje sulaukė praėjusiais metais dalyvaudami „Code Art“ šiuolaikinio meno mugėje Kopenhagoje. Tuomet „Art Cologne“ mugės direktorius Daniel Hug atkreipė dėmesį ir įvertino eksponuojamus SetP Stanikų kūrinius, pasiūlydamas šį projektą papildyti ir pristatyti rengiamoje mugėje Kelne. Prieš mugės atidarymą „Artnet“ portalui duotame interviu direktorius paminėjo galeriją „Vartai“ kaip vieną iš ryškesnių šių metų mugėje pristatomų projektų, į kurį verta atkreipti dėmesį.

SetP Stanikas yra vieni žinomiausių Lietuvos meno kūrėjų pasaulyje. Paryžiuje ir Vilniuje kuriantys menininkai yra pripažinti dėl išskirtinės estetikos meno kūrinių. Menininkai netelpa į vienos disciplinos rėmus, nuolat eksperimentuoja ir išreikšdami turinį maišo ir supina piešimo, garso, vaizdo, fotografijos ir skulptūros medijas.

Kaip teigia menotyrininkas K. Šapoka, „menininkų pora Svajonė ir Paulius Stanikai turi savo amplua ‒ tam tikrą kūrybinį repertuarą, kuriuo meistriškai naudojasi, balansuoja tarp klasikos reinkarnacijų ir šiuolaikybės invazijos, tragizmo ir grotesko, idealizmo ir dekadanso. Menininkų kūrybai įtakos turi du miestai ‒ Vilnius ir Paryžius, barokas ir gotika, Rytai ir Vakarai. Ryškus reklaminis stilius, sąmoningai prigesintas romantizmo prieblandos (tiesiogine žodžio prasme ir kaip aliuzijos į istorinį dailės stilių) ir netgi šiokio tokio dekadanso, makabriškumo.“

Svajonė ir Paulius Stanikai – vieni aktyviausių ir kūrybingiausių Lietuvos menininkų, kurių kūrybinis kelias tęsiasi jau beveik tris dešimtmečius. Lietuvoje ir Prancūzijoje gyvenantys menininkai nuolat atstovauja Lietuvai daugelyje prestižinių pasaulio parodų ir projektų, tarp kurių – tarptautinės Venecijos, Liverpulio, Maskvos ir Pekino bienalės, Pompidou centras, galerija Vu Paryžiuje, galerija White Box Niujorke etc.

Art Cologne meno mugė vyks balandžio 19 – 22 d. Galeriją Vartai bus galima rasti 11.3 salėje, B 023 stende.
Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/Galerijavartai/

Projektas yra iš dalies finansuojamas Lietuvos kultūros ministerijos, Lietuvos kultūros tarybos.

Iliustracijoje: SetP Stanikas. Nuotrauka iš ekspozicijos Code Art Fair 2017

Aleksandro Dapkevičiaus paroda „Ant realaus pasaulio pagrindo“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Balandžio 17 d. 17.30 val. atidaroma klaipėdiečio Aleksandro Dapkevičiaus retrospektyvinė fotografijų paroda “Ant realaus pasaulio pagrindo” Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius). Atidaryme dalyvaus parodos kuratorė Danguolė Ruškienė.

Aleksandras Dapkevičius – vyresnės kartos Klaipėdos fotomenininkas, šiandien priskirtinas Lietuvos fotografijos klasikams. Jis gimė 1929 m. Sedoje, Mažeikių apskrityje. Nuo 1957 m. apsigyveno Klaipėdoje ir pradėjo dirbti fotografu valstybinėje įmonėje. Amatas netrukus peraugo į pomėgį ir jau nuo 1969 m. A. Dapkevičiaus fotografijos vis dažniau buvo eksponuojamos parodose. 1973 m. jis įstojo į Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungą) ir jo kūrybinė bei parodinė veikla dar labiau suaktyvėjo. Per daugiau nei 30 metų jis surengė per 20 personalinių parodų, aktyviai dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje (daugiausia – buvusios Sovietų Sąjungos respublikose), pelnė per 50 apdovanojimų. Svarbiausias iš jų – 1999 m. Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) suteiktas fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas. Nuo 1999 m. A. Dapkevičius – Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, 2005 m. jam buvo suteiktas meno kūrėjo statusas. Autorius mirė 2007 m. Klaipėdoje. Svarbiausi A. Dapkevičiaus sukurti fotografijų ciklai – „Žemaitukai“ (1968–1978), „Aktai“ (1969-1991), „Pamario peizažai“ (1972–1982), „Portretai“ (1972–1989) ir „Fotografika“ (2002–2007). Autoriaus kūrybinis palikimas saugomas Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekoje, Lietuvos dailės muziejuje ir privačiose kolekcijose. Yra išleisti trys jo parodų katalogai (2007, 1990, 1985 m.). Šiuo metu ruošiamas išleisti A. Dapkevičiaus fotografijos albumas. Iš Vilniaus paroda „Ant realaus pasaulio pagrindo“ keliaus į Šiaulius ir Klaipėdą. Projektą remia Klaipėdos miesto savivaldybė.

Lietuvos fotografijos mokyklos klestėjimo periodu susiformavusi A. Dapkevičiaus fotografija sunkiai galėtų pretenduoti į objektyvų realybės atspindėjimą. Jis niekada nesiveržė į aktualių įvykių sūkurį, mėgo dirbti vienas, susikaupęs, atsiribojęs nuo chaotiško socialinio ir politinio veiksmo. Autorius ne kartą pasisakė prieš anuomet lietuvių fotografijoje vyravusį reportažinį stilių ir savo kolegas kritikavo už tai, kad jų darbuose per mažai psichologiškumo, filosofijos. A. Dapkevičių erzino ir tas faktas, kad tuo metu dauguma fotomenininkų buvo atėję iš žurnalistinės fotografijos ir, anot jo, „visi laikydavosi tų pačių socialistinio realizmo nuostatų“, fotografijoje rinkosi vieną ir tą pačią kryptį. Jis buvo išlaukto, gerai apgalvoto, daugiau ar mažiau surežisuoto kadro šalininkas ir atsitiktinumui beveik nepalikdavo vietos. Autorius sau artimoje aplinkoje dažniausiai ieškodavo lengvai suvokiamos neanalitinės tiesos, vaizdo autentiškumą paprastai paneigdamas subjektyvizuota jautria pozicija. Tačiau visiškai socialinės krypties niekuomet neišsižadėjo. Kaip ir daugumai tuo metu kūrusių fotomenininkų jam rūpėjo įamžinti išeinantį Lietuvos kaimą. Su jo senoliais, buitimi ir tradicijomis. Jis taip pat siekė lyriškai perteikti kaimo nykimo vaizdus, todėl dramos čia nėra daug. Kita vertus, A. Dapkevičius neretai į portretuojamuosius pasižiūrėdavo su atviru humoru, ieškodavo ne tik charakteringiausių, bet ir komiškų tipažų, paradoksalių situacijų. Jam rūpėjo ne tik šalies periferijoje vykstančios permainos. Jis gan dažnai apsilankydavo ir naujuose Klaipėdos rajonuose turėdamas tikslą užfiksuoti čia naujai įsikūrusių klaipėdiečių gyvenimo epizodus. Būtent čia, naujo gyvenimo, ateities ir darbo temose galima atpažinti tą patį autoriaus kritikuotą socrealizmą ir pompastišką informacijos perteikimo stilių. Anuomet to išvengti turbūt nepavyko niekam.

Akivaizdžiai svaresnę A. Dapkevičiaus fotografijos dalį sudaro temos, žymiai laisvesnės nuo faktų, kokie jie bebūtų ir todėl autoriui suteikiančios daugiau erdvės. Viena iš jų – gamta. A. Dapkevičius visą gyvenimą su ja išlaikė labai tamprų ryšį. Jis praleisdavo begalę laiko vaikštinėdamas, stebėdamas ir fotografuodamas pamaryje, laukymėse ir pamiškėse. Jam buvo įdomus kiekvienas metų laikas, bet daugiausia jis prikaupė žiemos peizažų. Dirbdamas su šiuo žanru, jis iki subtilumo ištobulino savo kūrybinę manierą. Būtent čia atsivėrė lyriškiausi ir jautriausi jo kūrybos niuansai, stipriausiai pasireiškė asmeniniai grožio, dermės ir estetikos suvokimo principai. Svarbiausia A. Dapkevičiaus peizažuose – harmoningo vaizdo, sudėlioto iš atskirų gamtos elementų, savyje talpinančių nemenką simbolių ar metaforų krūvį, organizavimas. Visa tai jis dažnai papildydavo išorine režisūra. Ant rudeninių medžių lapų nukloto tako padėdamas chrizantemos šakelę ar ant nulūžusio medžio kamieno rūpestingai išskleisdamas vaiskius klevo lapus. Kitas itin populiarus A. Dapkevičiaus kūryboje žanras – aktas. Čia autorius beveik neišsiskyrė iš kitų to meto meistrų. Kaip ir dauguma jų, domėjosi tik jaunu ir savaime estetišku moters kūnu. Savo pozuotojas įprastai fotografavo natūros fone, taip siekdamas atskleisti ir įprasminti žmogaus bei gamtos vienovę. Kartais jo fotografijose moters kūnas įgauna gamtos objektams būdingas faktūras, „išauga“ iš žemės, smėlio, vandens, o kartais lyg ir nepastebimai įsilieja į augmeniją. Bet kuriuo atveju A. Dapkevičiaus moters kūno grožis ne konkuruoja su gamta, o natūraliai ją papildo. Ji – gamtos dalis, ne tik savo prigimtimi, bet ir charakteriu antrinanti jai. Nuogą moters kūną patalpindamas į jam giminingą erdvę, autorius izoliuoja jį nuo bet kokių socialinių ir kultūrinių ženklų. Nors gamtos citatomis jis prislopina jaunų kūnų erotizmą, tačiau esminis tradicinio akto bruožas – seksualumas išlieka gajus. Ir jau visiškai kitokie A. Dapkevičiaus vaikai. Autorius visuomet akcentuodavo šios temos svarbą jo fotografijoje. Jam ji buvo vertinga ne tiek formaliu išraiškos priemonių nulemtu vizualumu, kiek turiniu. Ir čia jau siekiama autentiškumo. Nesumeluotas vaikiškas nuoširdumas ar jie džiaugtųsi, ar verktų, kuria įtaigius psichologinius portretus ir atveria giliausias nuotraukų prasmes. Šie darbai, priešingai nei autoriaus sukurti aktai ar peizažai, turi žymiai daugiau autentiškos akimirkos ir reportažinio metodo bruožų.

A. Dapkevičiaus fotografinės kūrybos raiškas stipriai praturtino ir tai, kad dar septintame dešimtmetyje jis pradėjo kurti montažus, savotiškas realybės klastotes. Jau tuomet jis aktyviai domėjosi naujomis kūrybos galimybėmis fotografijoje, įgalinančiomis dar stipriau koreguoti realybę. O po beveik trisdešimties metų darbo tradicinės fotografijose srityje, jau būdamas brandaus amžiaus, jis pasitelkė visiškai jam nebūdingus sprendimus. Fotografas pradėjo spalvinti savo fotografijas flomasteriais, guašu ir kt. Iš pradžių akcentuodavo tik detales, kur ne kur, galiausiai visiškai padengdavo jų paviršių ryškiomis spalvomis. Kartais aplipindavo džiovintų augalų žiedais ir lapais. Naudodamasis tokiomis raiškos priemonėmis, A. Dapkevičius ilgainiui visiškai pradėjo ignoruoti realistinį turinį ir tiesiogine ta žodžio prasme paskandino vaizdą ryškių dėmių siautulyje. Taip radosi nauji kūriniai, jau beveik nieko bendro neturintys su fotografija. Nors tai ir nebuvo visiškai nauja Lietuvos meno lauke, tačiau jo kūryboje reiškė radikalų ne tik pasirenkamų raiškų, bet ir jo asmeninės kūrybos sampratos pasikeitimą. Susitelkdamas prie naujų formos, plastikos, spalvos išraiškos priemonių, fotomenininkas bandė sukurti savitą kūrybinį metodą. Būdingas tapybos eskiziškumas, spontaniškumas neatpažįstamai pakeitė gerai apgalvotą fotografinio vaizdo sąrangą. Tačiau teigti, kad ant nuotraukos pagrindo kuriami nauji vaizdiniai praranda bet kokį ryšį su fotografija, taip pat nebūtų tikslu. Net ir savo fiktyvų pasaulį A. Dapkevičius kūrė ant realaus pasaulio pagrindo, naudodamasis realybės padiktuotomis daiktų formomis ir jų tarpusavio ryšiais.

A. Dapkevičiaus kūrybinis palikimas – gausus ir įvairialypis. Autorius nuolat eksperimentavo, kūrė montažus, koliažus, ieškojo naujų vaizdų prasmių daugkartinėje ekspozicijoje ir pan. Tačiau ką bepasirinktų, kokias priemones naudotų, jo kūryboje visuomet išliko ryškios pastangos prasilaužti pro anuometinius ideologinius barjerus ir nusistovėjusius mąstymo standartus. Išlaikydamas pagarbą tradicijai, jis tuo pačiu metu ieškojo naujų raiškos galimybių ir jam jau buvo visiškai nesvarbu, kad jos neįsitenka fotografijos rėmuose. A. Dapkevičiaus kūryba, kaip ir Vaclovo Strauko, darė didžiulę įtaką Klaipėdos fotografijos raidai, įnešė savo indėlį ir į Lietuvos fotografijos istoriją.

Iliustracijoje: A. Dapkevičius. Iš ciklo „Pamario peizažai“, 1972-1982

Mariaus Jonučio paroda „Ažūrai“ galerijoje „Meno niša“

Balandžio 18 d. 18 val. galerijoje „Meno niša“ atidaroma Mariaus Jonučio paroda „Ažūrai“.

Menininkas Marius Jonutis tęsia ilgametę tradiciją, kai metai iš metų, kiekvieną pavasarį, galerijoje „Meno niša“ pristato savo parodą, šį kartą jau penkioliktą. Jubiliejinę parodą „Ažūrai“ menininkas atidarys balandžio 18 d.

„Prieš 30 metų pirkau savo pirmąjį elektrinį pjūklą. Nuo tada nepaleidžiu iš rankų. Ar jis manęs. Dabar jau gal dvidešimtas, jie miršta greičiau už mane. Kai kelias dienas nepapjaunu – jau trūksta, jau aš ne aš. Dailininko profesija leidžia daryti ką nori. Galvodamas temą šių metų parodai leidau sau daryti tai, kas labiausiai patinka, dėl to – „Ažūrai“. Kai turi temą, tada jau ne šiaip bet kas, o kolekcija, skamba gražiau“, – apie naujos parodos atsiradimą kalba M. Jonutis.

Parodos temą šį kartą diktuoja ne istorijos, o technika, darydama siužetų atranką. Istorijos nueina į antrą planą, į priekį išlipa ažūrai, kurie gal ir trukdo, bet gal sukuria kiek paslapties, suminkština, gal intriguoja pamatyti tai, kas už. Pasak M. Jonučio, vienas iš meninio vaizdavimo metodų – išvalyti kas nereikalinga, paliekant tik tai, kas būtina. Šį kartą bus kitaip. M.Jonutis atsiprašo skubančių ir kviečia įsižiūrėti į tai, kas truputį pridengta.

„Nufotografuoti neišeina, tik iš skirtingų kampų žiūrint galima pilną vaizdą susidaryti, todėl kviečiu ateiti ir gyvai pažiūrėti. Kaskart reikia daug nugalėti, darant paveikslą. Įrankiu nugalėti medžiagą – tai tik fizinis nuovargis ir gera meditacija, sunkiau nugalėti save, kai vartalioju idėją, kuri tik atsiradusi lyg ir pradžiugino, bet kuo toliau tuo labiau protas atkalbinėja – o kam? o kas iš to? ar tikrai būtina? ar bus kas gero? Tikrai, galėtų juk nebūti ir vieno kito paveikslo, ir visos parodos, ir pasaulis suktųsi apie tą pačią ašį. Bet būtų žiauriai nuobodu gyventi jų nedarant. Tai ir gelbėjuosi šitaip“, – sako M. Jonutis.

Menininkas teigia, kad parodoje „Ažūrai“ nėra vienos temos ar vienos istorijos, jis regi ekspoziciją labiau kaip eilėraščių rinkinuką. Todėl jei kas atras kažką, apie ką panašiai galvojo (tik tingėjo ar neturėjo kada nupaišyti) – tai jau sėkmė.

Paroda veiks iki gegužės 18 d..

VDA Paminklotvarkos katedros paroda „Įvietinta restauracija“ galerijoje „Akademija“

Balandžio 16 d., pirmadienį,  17 val. VDA galerijoje „Akademija“ atidaroma VDA Paminklotvarkos katedros  paroda „Įvietinta restauracija“ (kuratoriai Indrė Užuotaitė, Ramunė  Balandžiūnienė, Alvydas Mandeika).

VDA Paminklotvarkos  katedros studentų darbai supažindins  ne tik su būsimųjų restauratorių projektų vizijomis, užfiksuotais konservavimo ir restauravimo darbų etapais bei rezultatais, bet ir bus pateiktos  nuorodos, pagal kurias parodos lankytojai galės patys atrasti Vilniaus miesto erdvėse  būsimųjų profesionalų  restauruotus meno kūrinius.

Ir atvirkščiai – nuorodos prie restauruotų pastatų interjerų bei eksterjerų (Vilniaus Bernardinų bažnyčia ir vienuolynas; Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia; Vilniaus Baziljonų vienuolyno ansamblio Švč. Trejybės bažnyčia ir varpinė; Vilniaus Rasų kapinių Žilinskių  šeimos kapo koplyčia)  balandžio 16-28 dienomis  kvies į  VDA  galeriją „Akademiją“.

Entuziastingiausiems lankytojams siūloma šeštadienį, balandžio 21 d.  ekskursijas po keturias parodoje pristatomas Vilniaus vietas (Vilniaus Bernardinų bažnyčia ir vienuolynas; Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia; Vilniaus Baziljonų vienuolyno ansamblio Švč. Trejybės bažnyčia ir varpinė; Vilniaus Rasų kapinių Žilinskių  šeimos kapo koplyčia.

Paroda vyks nuo balandžio 16 d. iki 28 d., VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, darbo laikas I-VI 10-18 val.)