Žmogiškosios sekcijos. Paroda „Sekcija“ namų galerijoje „Trivium“

Dar visai neseniai standartinis lietuviškas namų interjeras nebuvo įsivaizduojamas be sekcijos ( “nors griozdas, bet reikalingas”) ir Lentvario kilimo, o tipiška sekcija – kaip namų simbolis – be Panevėžio “Ekrane” sukurto krištolo. Pastarojo kiekis buvo tiesiogiai proporcingas socialinėmis ambicijoms.

Su sovietine sekcija turiu asmeninį santykį ir prisiminimus, todėl, eidama į parodą “Sekcija” namų galerijoje “Trivium”, tikėjausi visų pirma pamatyti autentišką, seniai dingusį iš akiračio istorinį interjero objektą. Kažkodėl klaidingai įsivaizdavau, kad galerijos kuratorė liepė menininkams pasirinkti sekcijos dalį ir ją meniškai instaliuoti. Taip pat įsivaizdavau, kaip mėgaujuosi menininkų prisiminimais, apžiūrinėdama seniai iš apyvartos dingusius daiktus, prikeliu seniai išnykusius vaiduoklius ir t.t.

Kalbant apie sekcijas vis knieti vartoti žodžius – tada, kitados, anais laikais ir t. t., lyg tektų minėti priešistorinius laikus. Tačiau paroda neturi jokio išankstinio koncepto, ji tiesiog yra skirta sekcijai, o tikros sekcijos čia nerasite. Darbai nekurti specialiai, o dedikacija tikslinga – atverti talpią kaip sekcija atminties saugyklą.

Vos patekus į “Trivium” erdvę į akį krito Eglės Ridikaitės sekcijos monumentalumas. Parodoje eksponuojamas tapybos darbas “Orūnės sapnas”, kurį 2006 m. nutapė menininkė, anksčiau nei pradėjo tapyti grindis, yra sekcijos atvaizdas 1:1. Darbo atsiradimo intencijas padeda suvokti istorija, papasakota Aistės Kisarauskaitės. Kitados Eglės namuose nakvojo draugė Orūnė. Pabudusi ryte ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl atsidūrė savo tėvų namuose – jai prieš akis iškilęs triumfuojantis sekcijos siluetas buvo lygiai toks pat kaip ir jos tėvų namuose. Eglės sekcija gerai atskleidžia sekcijos tipažą, čia mažai atvirų lentynų, dominuoja solidumas ir standartas, o sekcijos monotoniją papildo žaismingo kilimo kraštelis, lietų primenantys tapetai ir parketo “eglutė”.

Šiek tiek kitokiu kampu sekciją atskleidžia Nerijus Erminas. Sekcija turi madą (kaip sakydavo mano močiutė) kaupti įvairių keistų daiktų ir objektų – gražiausi Velykoms nudažyti kiaušiniai paprastai nebuvo suvalgomi, o padedami į sekciją. Lygiai taip pat kaip ir cukruotos, elektrinių spalvų rožės nuo jubiliejinių tortų atsidurdavo daugiau ar mažiau matomoje sekcijos dalyje. Skanėstai buvo saugomi metų metus, kol virsdavo visiškai neįkandamu betonu. Greičiausiai toks ritualas sukurdavo besitęsiančios šventės iliuziją. Ermino interpretacijoje – sekcija – linksmumo ir ironijos nestokojantis objektas. Sumontuodamas agresyvų elementą “sekcijos” išorėje (beje, “sekcijos” objektas vis papildytu pavidalu eksponuotas jau keliose parodose) įkomponuojant dar lubas siekiančia eglutę ir keletu betoninių grybukų sukuria simbolinę sekcijos kaip šventės, kuri visuomet su mumis, kvintesenciją.

Sekcijos funkcija dviguba – daiktų saugykla ir reprezentacinis baldas. Dažniausiai uždarose jos dalyse būdavo slepiami puspilniai tauriųjų gėrimų buteliai, skirti veikiau retam pasigrožėjimui, nei vartojimui, seniai užmiršti albumai su nuotraukomis, pašto ženklų, donaldų ir ir kitokiomis kolekcijomis, o gal ir niekada taip ir nepanaudoti nusikaltimo įrankiai. Neįtikėtinai įdomus parodomasis šeimos gyvenimas buvo reprezentuojamas atvirose lentynose: gražiausios šeimos fotografijos rėmeliuose, smulkūs iš tolimų tolimų kelionių parsivežti suvenyrai ir svarbiausia – išeiginiai stalo indai. Tokį lakuotų paviršių (ir praeities) švytėjimą užfiksavo savo nuotraukose Gintautas Trimakas. Trimako sugauti objektai, net jeigu tai ir griozdiškos sekcijos, paprastai įgauna akivaizdžią pridėtinę vertę. Taip atsitiko ir šį kartą.

Kartais tekdavo sekciją išvalyti nuo daiktų. Nieko nėra liūdniau nei atvertos tuščios lentynos. Paprastai tai atsitikdavo retai – sekcija nebuvo ilgam paliekama be daiktų, ištikimai tarnavo kaip slėpykla. Jau tikrai nesitikėjau sekcijų parodoje išvysti Vytauto Tomaševičiaus darbus. Tačiau „Dvi sekos” bei „Pabėgimas iš Egipto” veikiau susiję su sekcija asociatyviai ir yra pretekstas atskleisti atsitiktinių ir sąmoningų linijų grožį ir jų santykį su spalvotomis plokštumomis, nors žvelgiant plačiau – sekcijos ir pasąmonės ryšis šiuose darbuose neabejotinas ir intensyvus.

Kaip prieš keletą metų į menininko rezidenciją Lietuvoje atvykusi menininkė iš Švedijos ir savo tyrinėjimų objektu pasirinkusi sekcijas šiek tiek nustebino aplinkinius. Paklausta, kodėl jai tai įdomu, pasakė – jos tokios keistos ir žmogiškos. Kokią senovę bereprezentuotų sekcija, žmogiškojo elemento iš jos neįmanoma ištrinti. Tik įdomu kokias asociacijas sekcijos sukeltų kitiems ateiviams?

Paroda veiks iki gegužės 15 d. galerija “Trivium” (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius)