Židrijos Janušaitės ir Julijos Pociūtės parodos galerijoje „Meno parkas“

2015 m. kovo 10 d., Antradienis
Straipsnio autorius: artnews.lt
pociute

Kovo 17 d. (antradienį) 18 val. galerijoje “Meno parkas” (Rotušės a. 27, Kaunas) vyks dviejų parodų atidarymai: menininkės Židrijos Janušaitės personalinės parodos “Vienatvės. Prisilietimai” (2 aukštas) bei Julijos Pociūtės “Trys atspindžio pusės” (3 aukštas).

Židrija Janušaitė “Vienatvės. Prisilietimai”

Vos tik pradėjusi skaityti R. Barthes‘o knygą CameraLucida, aptikau paaiškinimą, kad gyvenimas susideda iš tokių mažyčių vienatvių. Čia autorius kalbėjo apie tam tikrus gyvenimo momentus, įvykius, kurie skirti tik tau, – kitiems jie nesuvokiami kaip kažkuo ypatingi ar išskirtiniai. Ir negali pasidalinti tave apėmusia nuostaba su kitais. Šie momentai ir yra tos mažytės vienatvės. Kartais jos būna skausmingos, kartais netgi suteikia palaimos, o būna ir vos vos pastebimos, bet visada prisiliečia ir tarsi praplėšia, atveria kažką naujo.

Erdvės. Kur laiko nėra. Yra ir kitokios erdvės, kur skaičiuoju valandas, dienas, savaites, metus – mūsų kasdienio gyvenimo aplinka – gatvė, darbas, namai. Kam? Gal todėl, kad sureikšminčiau, suteikčiau prasmę mane palietusiems įvykiams, nuojautoms, mintims ar jausmams, žmonėms.

Prisilietimai. Taip, bet kurioje erdvėje įvyksta prisilietimai. Ir kažkas atsitinka. Tarsi perdavimas. Kaip į vandenį nukritęs lašas sukelia raibulius. Erdvės ir laiko prisilietimai pabudina, išjudina, duoda impulsą naujai kelionei į save, į tą belaikę erdvę, kurioje susitinki su kitais. Kur pastovus kitimas, pastovus judesys ir žinojimas. Čia vienatvė neuždaro. Vienatvių prisilietimai atsitinka tam, kad patirtum, kad išbūtum, kad galėtum atsiverti, suvokti ir atiduoti.

Performansų programa:

 Kovo 17 d. 17.30 val.

“Prisilietimai”

 Kovo 24 d. 17 val.

“Kiek reikia…?”

 Balandžio 2 d. 17 val.

“gyvenimas susideda iš tokių mažyčių vienatvių (2)”

  Balandžio 10d. 17 val.

“Kita tyla”

Julija Pociūtė “Trys atspindžio pusės”

„Meno objektas yra ne kubas, ne stiklo ekranas, bet besikeičiantys atspindžio ir skaidrumo efektai“ (Edward Lucie-Smith, Meno kryptys nuo 1945-ųjų. Temos ir koncepcijos, 1996, p. 178).

Julija Pociūtė pastarųjų metų kūryboje itin dažnai pasitelkia veidrodį. Kvestionuodama realybės ir fikcijos, gyvybės ir mirties, materijos ir jos atspindžio temas, ji išryškina fundamentalių filosofinių reiškinių dualumą. Šiuolaikiniame mene apjungiant ne tik materialias medžiagas, bet ir mentalinio pobūdžio elementus, veidrodis tampa priemone įprasminti simbolinį atspindžio motyvą, kuris moderuoja tiek menininko, tiek žiūrovo savęs ir aplinkos suvokimą. J. Pociūtė yra viena iš nedaugelio Lietuvos menininkių, savo kūryboje reflektuojančius paviršius pasitelkianti būtent dėl semantinės atspindžio prasmės.

Parodoje „Trys atspindžio pusės“ autorė pasakoja numanomą vieno gyvenimo istoriją. Menininkė apjungia skirtingas medžiagas, kad pabrėžtų santykius tarp svarbiausių egzistencinių klausimų – būties / nebūties, tikrovės / iliuzijos, gyvenimo / mirties. Pastarieji motyvai tampa pagrindine parodos tema. Asmeninę patirtį interpretuodama kūrybiniame akte, J. Pociūtė praeities įvykius grąžina į dabartį prisiminimų ir vaizdinių pavidalu. Toks perkėlimas padeda suprasti, kaip žmogaus pasąmonė veikia sąmonę, t.y. kaip asmens vidinis pasaulis dalyvauja išoriniame. Atspindžiui autorė priskiria laikinumo matmenį, kuris slypi plonytėje gijoje, jungiančioje veidrodžio paviršių, ir tai, kas yra už jo. Taip sukuriama kitokia dimensinė erdvė, kai sustabdyta akimirka konvertuojama į praeities fragmentą, užrakintą atspindinčiame paviršiuje. Simboliškai tai iliustruoja veidrodžio koeficientą – mažytę energijos dalį, kurią krintant šviesos spinduliams veidrodis absorbuoja. Veidrodyje vyksta vienalaikė fiksacija, kurią pavadinau nefiksuojančia laikmena. Šio fenomeno metu vaizdinys suspenduojamas atspindyje, kuris įvyksta tik kartą ir negali būti pakartotas.

Atspindys nėra materija, galinti turėti priekinę ar galinę puses, tad pats parodos pavadinimas paklaidina suvokimo atspindžių labirintuose. Jacques Lakano aptartas atvaizdas – ekranas yra ta vieta, kur susiduria tikrovės žvilgsnis ir už kūrinio paviršiaus esantis žvilgsnis, žvelgiantis į mus iš anapus veidrodžio. Kadangi nėra galimybės pažvelgti anapus atspindžio, ta numanoma plotmė virsta mistifikuota erdve, kurią savo kūriniais J. Pociūtė mėgina priartinti prie žiūrovo.

Veidrodis mene kvestionuoja realybės santykį su iliuzija, tikrovės su fikcija, esamo su menamu – todėl gyvenimo ir mirties konceptui įvaizdinti autorė pasirenka atspindintį paviršių. Balansuodama tarp skirtingų medžiagų autorė konstruoja atskiras istorijos dalis, kurios atiduodamos žiūrovo interpretacijai. Kūriniai, atitinkantys fenomenologijos principus, egzistuoja ne kaip fiziniai objektai, bet labiau kaip grynos sensorinės žmogaus suvokimo reakcijos.

Menotyrininkė Evelina Januškaitė

Parodos veiks iki balandžio mėn. 10 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *