Yates’o Nortono kuruota programa judančio vaizdo platformai Springs.video

Keturiuose Yates‘o Nortono platformai Springs.video parinktuose filmuose nagrinėjama, kaip žmonės gyvena konkrečioje vietoje, kaip grumiasi ar žaidžia su išskirtinėmis jos savybėmis. Filmuose menininkai įsileidžia mus į miestų pasaulį (Gerda Paliušytė; Oleksij Radynski), savotišką mitams kurti pastatytą paminklą (Erdem Taşdelen) ir namus, sukonstruotus baimės bei valdžios pagrindu (Adam Walker ir Vicki Thornton).

Daugelis vietų pasižymi ypatingomis savybėmis, savotiška konkrečios atmosferos koncentracija. Tokiose vietose telkiasi jausmai ir santykiai, ten laikomi kartais kaip bauginantys ar gedulingi priminimai apie (beveik) prarastus gyvenimus bei istorijas, o kartais – kaip gausos ir vilties ženklai.

Šiuose filmuose išryškinami politinio ir estetinio jautrumo niuansai bei galimybės, galinčios atsiverti skiriant sąmoningą dėmesį vietai ir atmosferai. Jie mums parodo, kaip tvarkomi ir įvietinami prisiminimai ir istorijos – kaip jiems priskiriama konkreti vieta, o taip sykiu išryškinama, kad norėdami klausytis šių istorijų ir atsiminti istoriją, turime būti atidūs ir sąmoningi.

Pasak Yates’o Nortono, šis draugų ir filmų subūrimas įvyko maždaug prieš dvejus metus. Šiandien, juos išleidžiant, mūsų pasaulį ženklina neramumai ir negandos, visų pirma siaubingas karas Ukrainoje bei pandemija. Dabarties kontekste šis filmų rinkinys tapo dar labiau asmeniškas ir politiškai reikšmingas.

Vieno iš atrinktų filmų kūrėjas Oleksij Radynski gyvena Kyjive – ten su juo kuratorius ir susipažino, vieną 2019 m. savaitgalį atvykęs iš Vilniaus. Kaip tik tą dieną, kai buvo rašomas šis tekstas, į Radynskio miestą smogė dronai-kamikadzės. Cituojant programos kuratorių:  „Šiuo metu pats saugiai sėdžiu Londone ir neįstengiu galvoje suderinti šiandienos tikrovės su tuo vakaru, kai sutikome su Oleksijumi. Menu jo ir jo draugų šilumą bei gerumą improvizuotame vakarėlyje angarų pakrašty, visų Kyjive sutiktų menininkų dosnumą, jų uolų pasišventimą socialiniam teisingumui ir meno bei bendruomenių sąžiningumui. Visa tai man suteikė vilties ir jėgų metu, kai pats išgyvenau sudėtingą laikotarpį. Niekada to nepamiršau“.

Radynskio kūrinys „Kyjivo filmas, pirma serija“ – tai kino esė, kurioje Kyjivo politiniai ir socialiniai pokyčiai įprasminami scenose, fiksuojančiose besikeičiančią miesto infrastruktūrą, visų pirma vieną didžiausių nebaigtų tiltų projektų pasaulyje – Podolskio tiltą Kyjivo centre. Radynski dėmesį sutelkia į pakraščius, kur jaunieji miesto gyventojai bando įveikti godumo, valdžios ir pinigų pasekmes, „beprasmiškai“ žaisdami ir tyrinėdami savo aplinką. Jau tuomet giliai sujaudinęs filmas šiandien jaudina dar labiau.

Dar viena Ukrainos pusė atskleidžiama Adamo Walkerio ir Vicki Thornton filme „STATESCAPE∞“, sumanytame kaip dokumentika, spekuliatyvus kompiuterinis žaidimas ir naratyvinis filmas. Kūrinyje vaizduojami neįtikėtinai keisti rūmai, dabar turistų traukos objektas Mežyhirja – buvusi nuversto Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus rezidencija.

Dar vienas miestas ir dar vienas pastatas – šįkart Baltimorė ir joje stūksantis Edgaro Allano Poe namas-muziejus, vaizduojami Gerdos Paliušytės švelniame ir sykiu bekompromisiame urbanistiniame portrete „Nevermore“. Šiame filme autorė žvilgsnį nukreipia į žmones, namus ir istorijas, dėl kurių miestas išlieka gyvybės, atminties bei vaizduotės vieta, net kai sisteminiu smurtu ir prietarais atkakliai bandoma suskaldyti jo gyventojus.

Jei E. A. Poe namas Baltimorėje yra vaidenimosi, prisiminimų ir bendruomenės istorijų vieta, tai savotiškas Kėdainių parke įstrigęs minaretas tampa atspirties tašku Erdemo Taşdeleno atminties bei istorijos tyrinėjimams jo filme „Minaretas generolo žmonai“. Tvirtai lyg uola tebestovintis, tačiau pusiau pamirštas ir tik iš dalies matomas minaretas Erdemo filme atskleidžiamas kaip nuolat vaizduotės bei įvairių pasakojimų formuojamas objektas. Šis filmas taip pat yra platesnio menininko projekto, skirto perpasakoti minareto istoriją Toronto meno galerijoje „Mercer Union“ 2021 m. pristatytoje instaliacijoje, dalis.

Ši filmų kolekcija – duoklė tiek jų kūrėjams, tiek jų darbams. Jų jautrumas ir dėmesys, tai, kaip jie ir toliau stebi, klausosi ir kuria nepaisydami beprasmiško naikinimo bei godumo, bent jau man teikia vilties ir tvirtybės. Jei esama žmonių, bandančių suplokštinti netvarkingą gyvenimo sudėtingumą į tvarkingus, valdytinus vienetus, tai tokie menininkai, kaip šie, pasaulį mums atskleidžia kaip mozaiką, sudarytą iš vietų ir balsų, kurių kiekvienas vibruoja savo tekstūriniais skirtumais, sunkumais ir malonumais, savo istorijomis bei bendruomenėmis, tamsos ir tragedijos vietovėmis ir šviesos bei vilties erdvėmis.

Yates Norton – Robertso meno instituto Londone kuratorius, reguliariai publikuojantis tekstus apie menininkų praktiką įvairiuose leidiniuose, taip pat glaudžiai bendradarbiaujantis su savo bendražygiu Davidu Ruebainu neįgaliųjų teisingumo srityje.

Kaip žiūrėjimo ir dialogo erdvė, „Springs.video“ kuria naujas judančių vaizdų platinimo galimybes kuruojamomis tiesioginėmis transliacijomis, retrospektyvomis ir peržiūromis, taip pat užsakomais tekstais, apžvalgomis bei interviu. Platformos programos sudaromos Vilniuje, jos dizainą kuria Nerijus Rimkus, IT programuoja Giedrė Kavaliūnaitė, kuratorinę pagalbą teikia Daura Polonskytė, o kuruoja bendras projekto kuratorius Valentinas Klimašauskas.

Iš anglų kalbos vertė Alexandra Bondarev.

Platformą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.