• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2023    10    31

„Vilniaus pokerio“ garso takelis pagal Ramūną Zilnį: „šunparkio“ neformalai ir melancholiškos naktys       

artnews.lt


Iš pirmo žvilgsnio vienas svarbiausių Vilniaus tekstų – Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ – sąsajų su populiariąja muzika turi išties nedaug: 1989–aisiais dienos šviesą išvydusiame romane išsilaisvinimas skamba gaivališkais džiazo garsais. Visgi MO muziejaus paroda „Vilniaus pokeris“ į gavelišką atmosferą įjungia dar daugiau garsų: greta Ganelino trio čia skamba atmosferiškas kompozitoriaus Antano Jasenkos garso takelis, vietą atranda ir grupės „Solo ansamblis“ kūrinys „Dansingas“.

Tuo tarpu šį rudenį parodą savo refleksiją apie joje skambančią muziką paženklinęs muzikos žurnalistas, LRT popmuzikos vyr. redaktorius Ramūnas Zilnys Lietuvos muzikinėje scenoje atranda dar daugiau kūrinių, kurių atmosfera, žodžiai ar istorijos puikiai tiktų skaitant romaną ar pasivaikščiojus MO muziejaus parodoje. Kokie jie?               

Grojaraštyje – trisdešimt kūrinių            

MO muziejui spalio mėnesį švenčiant penktąjį gimtadienį paroda „Vilniaus pokeris“ įgijo atnaujinimą: jos lankytojų, tarp kurių – žinomų Vilniaus gyventojų vardai, mintys bei refleksijos atsidūrė parodos erdvėje, sukurdamos naują, gyvą „Vilniaus pokerio“ sluoksnį.        

R. Zilnys parodoje komentuoja „Vilniaus pokeryje“ skambančią muziką: parodos garso takelio nuotaiką, džiazą ir laisvę, roką ir nepriklausomybę, gavelišką „Solo ansamblio“ dainos „Dansingas“ vaizdo klipą. 

„Paprastai žodžio kišenėje ieškoti netenka, bet R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ ir su juo susijusi MO muziejaus paroda smarkiai įpareigoja. Kelias savaites galvojau, kokie žodžiai tiktų šios parodos temai ir nuotaikai – iki paskutinės minutės nebuvau tikras, apie ką kalbėsiu gimtadienio renginyje.         

„Vilniaus pokeris“ yra kūrinys, kupinas nerimo, pilkumos, tamsos, blogio nuojautos. Pamaniau – o kas, jei pasižiūrėtume, kokia muzika galėtų skambėti, jei, pavyzdžiui, „Vilniaus pokeris“ būtų televizijos serialas? Kokias dainas įmanoma prijungti prie ypatingos šio kūrinio atmosferos?“, – mintimis dalinasi R. Zilnys

Tokiu būdu gimė grojaraštis, kuriame – trisdešimt muzikinių „Vilniaus pokerio“ kortų: nuo legendinių „Anties“ ir „Foje“ iki ryškiausių kylančių šių dienų roko žvaigždžių.            

Nakvynės skvote ir Vilnius be taisyklių              

Iš Kauno kilęs muzikos žurnalistas sako daugiau nei pusę gyvenimo esąs vilnietis – 21–erių paliko gimtąjį miestą ir išsikraustė į sostinę. Pirmaisiais gyvenimo Vilniuje metais žurnalistas prisimena kasdien vakare eidavęs arbatos puodelio į Pilies gatvę, kur valandų valandas stebėdavo praeivius ir įsivaizduodavo jų istorijas. Vėliau Vilnius R. Zilniui tapo savas, o naujumo spindesys priblėso, tačiau būtent šiame mieste įvyko lemtingi ir ryškiausi jo gyvenimo įvykiai. Tarp jų – ir pirmieji koncertai, kurių Vilniuje muzikos apžvalgininkas sako aplankęs virš tūkstančio.

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje bei ankstyvais 2000–aisiais Vilniaus kultūrinis gyvenimas buvo kupinas keisčiausių ir netikėčiausių nutikimų, kurie žvelgiant šiandieninėmis akimis gali atrodyti tiesiog kurioziškai. R. Zilnys prisimena, kaip sykį su vietinės Kauno televizijos laidos, kurioje tuo metu dirbo, komanda keliavo į sostinės viešbutį „Lietuva“, kurio naktiniame klube savo albumą pristatė grupė „Airija“ arba Tomas Augulis – nors koncerto autoriai atmintyje išdilo, taip toli gražu nenutiko kitiems vakaro įspūdžiams.         

„Pamenu, kad toje pačioje klubo vakaro programoje buvo striptizas. Man buvo gal šešiolika, todėl galite įsivaizduoti, kad įspūdžiai išliko ilgam! Kaip mane ten galėjo įleisti, dabar nelabai suprantu, bet toks buvo Vilnius tais laikais – be taisyklių, kurios šiandien atrodo savaime aiškios, ir su taisyklėmis, kurios dabar būtų nesuprantamos“, – su šypsena pasakoja muzikos žurnalistas.      

Neeilinis prisiminimas susijęs ir su 1995–aisiais įvykusiu grupės „Foje“ koncertu Vingio parke.                 

„Ten susirinko keliolika tūkstančių žiūrovų, koncertas buvo nuostabus, tik neturėjau jokio nakvynės plano. Naktis baigėsi tuo, kad kolega TV operatorius leido pernakvoti vadinamajame skvote – apleistoje patalpoje, kur buvo tik čiužinys ir net nebuvo elektros. Prabudęs ryte supratau, kad vieta – pačiame Vilniaus centre, greta dabartinės Prezidentūros. Dabar tai atrodo sunkiai įmanoma, bet Vilnius visada mokėjo nustebinti“, – dalinasi R. Zilnys.    

Kūriniuose – miesto šešėlinė pusė     

MO muziejaus gimtadienio MOratone muzikos žurnalistas pristatė „Vilniaus pokerio“ ir populiariosios muzikos sąsajas – kūrinius, savyje talpinančius įvairias nuorodas į Lietuvos sostinę bei pokerišką atmosferą.

Anot R. Zilnio, apie visus pasaulio didmiesčius yra prirašyta begalė dainų, ir nors neretai jos būna linksmos ar pakilios, įprastai dešimtmečių išbandymą išlaiko kūriniai, talpinantys istorijas apie sudužusias svajones, nepavykusias meiles, grėsmes ir pavojus. Miestų tamsioji, purvinoji pusė nesiliauja dominti klausytojų ir išlieka neišsemiamu įkvėpimo šaltiniu kūrėjams.

Pokeriškų dainų grojaraščio jis neįsivaizduoja be legendinės grupės „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ kūrinio „Šunparkis“ (1992). Vieni ryškiausių Vilniaus avangardistų apdainavo dabartinės Prezidentūros prieigas, prieš kelis dešimtmečius atrodžiusias visiškai kitaip bei viliojusias, dainos žodžiais tariant, „moralinius valkatas ir dvasinius iškrypėlius“.                    

Tarp kitų minimų kūrinių – Andriaus Mamontovo daina „Miestas iš sapnų“ (2021). R. Zilnys švelniai ironizuoja, kad A. Mamontovas garsėja kaip itin optimistinių dainų tekstų autorius: jo muzikinėje sąskaitoje – tokie dainų pavadinimai kaip „Liūdesys“, „Liūdesio angelas“, „Savižudžio kupletai“, tad ir Vilniaus miestui skirta daina pasižymi melancholijos štrichais.         

Vilnietiškos melancholijos nuojautas R. Zilnys pastebi ir grupės „Gravel“ lyderio Tomo Sinickio dainoje „Vilnius“ (2017).    

„Tomas yra cinikas, su jam būdingu aštrumu apdainavęs ne vieną Lietuvos ar užsienio geografinę vietovę, tačiau apie Vilnių jis dainuoja melancholiškiau ir gražiau. Visgi, nepaisant jo kūrinyje „Vilnius“ nuskambančių pozityvių eilučių, pro jas prasiskverbia slogutis: „Vilnius niekada nebuvo toks pilkas“, – svarsto muzikos apžvalgininkas.

Jaunosios kartos muzikantų Vilnius 

Nors MO muziejaus parodoje šiuo metu eksponuojamas ne vieną apdovanojimą pelnęs grupės „Solo ansamblis“ dainos „Dansingas“ (2020) vaizdo klipas, R. Zilnys labiausiai „Vilniaus pokerio“ atmosferą atspindinčiu kūriniu vadina grupės dainą „Miestas ant kalno“ (2016). R. Zilnys teigia neturintis jokių abejonių, kad „Miestas ant kalno“ – savotiškas laiškas Vilniui ir jo klampiai naktinei atmosferai.

Šešėlinę Vilniaus pusę savo kūryboje tyrinėja ne tik miesto senbuviai, liudiję įvairialypes miesto transformacijas – viena perspektyviausių alternatyvaus roko grupių „Palėpė“, šią vasarą susišlavusi laurus įvairiuose muzikiniuose konkursuose, paauglių hitu tapusioje dainoje „Vilniaus gatvė“ (2023) piešia purviną ar net kruviną miesto gatvės vaizdą.  

Anot R. Zilnio, tai – pavyzdžiai, įrodantys, kad kūrybingi jaunosios kartos menininkai, stipriai mylintys Vilnių, savo tekstuose nevengia nerimo ir pilkumos atspalvių.        

„Atrodo, kad laikai pasikeitė, gyvename visai kitoje eroje, nei ta, apie kurią parašytas „Vilniaus pokeris“, tačiau tam tikri dalykai nesikeičia: savotiškas įtūžis, pyktis, nepasitenkinimas, kiti sudėtingi jausmai, atrodo, išlieka tokie patys, kaip ir anuomet. Ir šiuo metu yra rašoma muzika, gimsta poezija, rašomos knygos, kurios galbūt bus lygiai tokios pačios svarbios, kaip „Vilniaus pokeris“, po dar 30 metų“, – filosofiškai užbaigia R. Zilnys.

Pasiklausyti, kaip skamba „Vilniaus pokeris“ pagal Ramūną Zilnį, galima MO muziejaus paskyroje „Spotify“ platformoje.