Vilniaus grafikos meno centre – trijų parodų atidarymai

2013 m. kovo 8 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt
jolanta mikulskyte

Kovo 12 d., antradienį, 18 val. Vilniaus grafikos meno centre (Latako g. 3, Vilnius) atidaromos net trys parodos – Jolantos Mikulskytės „Kaleidoskopic(all)“, Elenos Grudzinskaitės „Nieko asmeniško“ ir Augusto Bidlausko „Žmogus 2“.

 Jolantos Mikulskytės paroda „Kaleidoskopic(all)“ galerijoje „+“

Kaleidoskopas yra prietaisas su veidrodžiais, kuris sudaro kintančius raštus. Kaleidoskopas sukuria spalvingą trikampių ratu išsidėliojusių atvaizdų raštą. Kiekvienas veidrodis sukuria menamąjį objektų atvaizdą, taip pat atvaizdų kitame veidrodyje atvaizdą.

www.wikipedia.com

kaleidoskòpas [gr. kalos — gražus + eidos — reginys + …skopas]:

 1. vamzdelio pavidalo optinis prietaisas (žaislas), kurio viduje yra įvairiaspalviai stikliukai ir 3 išilginiai kampu sudėti veidrodžiai;
sukant vamzdelį, stikliukai atsispindi veidrodžiuose ir sudaro juose gražius, greit kintančius raštus;

 2. greitas ko nors (vaizdų, įspūdžių, nuotaikos) keitimasis.

© Tarptautinių žodžių žodynas, 1985

Taip kaleidoskopiškai sukasi mano moteriško gyvenimo vaizdai – keičiasi nuotaikos, potyriai ir patirtis, būsenos, gražumas ir ne.
Kaleidoscopic(all) ciklas – asmeninės dokumentinės iliuzijos kasdienybės ir moteriškumo tema, savotiška dokumentacija kuo ir kaip gyvenu, kokius kintančius raštus regiu pastaruoju metu. Dokumentavau, dėliojau, stebėjau, jaučiau, raižiau, išgremžiau įtryniau ir atspaudžiau tai kas tikra ir išjausta, o kartais tik menamai pastebėta, kintama, o gal net iliuziška.

Atvaizdavau.
Interpretuoju bei rezgu dialogą tarp atvazdo(veidrodinio?) bei dokumentacijos, mintyse kaip įrankį pasitelkiu kaleidoskopo veikimo principą. Jau kuris laikas siekiu peržengti grafikos kaip paveikslas sąvoką/ bei kūriniams suteikti interaktyvių objektų formą, veiksmo aliuziją, pratęsiant (bet nesikartojant) Sapnų Mašinos projekto įgyvendinimui būdingą grafinio vaizdo, iliuzijos, instaliatyvumo sintezę. Estampų ciklas sukurtas jungiant senosios grynosios grafikos bei skaitmeninės ir fotograviūros technikas. Kaleidoscopic(all)ciklą sudaro aštuonios grafinės kompozicijos. Taip pat, estampų ciklo ekspoziciją papildo erdvinė kompocizija – kaleidoskopo interpretacija, kad atvaizdų raštai* kiekvienam žiūrovui atsivertų skirtingai, asmeniškai, vis skirtinga tonacija bei nuotaika. Viliuosi, kad kiekvienas parodos lankytojas išvys savo paveikslą, savo kaleidoskopą.

 Jolanta Mikulskytė

Elenos Grudzinskaitės paroda „Nieko asmeniško“ kairėje salėje

Elenos Grudzinskaitės personalinėje parodoje „Nieko asmeniško“ pristatomas giliaspaudės ir ofsetinės litografijos  technikomis atliktas estampų ciklas „Archyvas / nieko asmeniško.“  Estampuose autorė vizualine raiška kalba jau ne pirmus metus vystoma privačios erdvės tema.  Privati erdvė čia tapatinama tiek su realia, apčiuopiama aplinka, tiek su mentalinėmis – jausmų, patyrimų, asmeninių santykių terpėmis.

Ciklo sukūrimui buvo pasirinkti asmeniniai ir svetimi užsigulėję, nenaudojami, bet dėl įvairių kartais vos apčiuopiamų  priežasčių laikomi daiktai: paauglystėje nukirpti plaukai, išgulėję užslėpti lentynoje beveik pusamžį; ilgą laiką rinktos nuomuilos siuvinių iškarpų žymėjimui; albume pasimetusios ne(be)pažįstamų asmenų ir vietovių nuotraukos. Savitas objektų „dokumentavimas“, fragmentavimas, perfrazavimas, vietomis atvaizdų pavertimas negatyvais estampuose – tai individualias priešistores turinčių daiktų atminties kitimo įvardijimas, pulsuojančios nostalgijos gretinimas su archyvinės medžiagos rinkimu, kalbėjimas apie anonimiškumo ir intymumo ribas bei objekto ir savininko emocinį ryšį.

Augusto Bidlausko paroda  „Žmogus 2“ dešinėje salėje

Paroda „Žmogus 2“ – tai antroji mano asmeninė paroda, kurioje pasitelkdamas Žmogaus įvaizdį toliau gvildenu fundamentalius jo būties klausimus.

Pirmojoje parodoje eksponuojami personažai buvo pabrėžtinai fragmentiški – konstruojami iš padrikų detalių, sukarpyti, suklijuoti, kaukėmis pridengtais veidais ir demonstratyviai rodomomis įprastai slepiamomis vietomis, stokojantys vidaus organų su plyšančiomis tuštumomis vietoje jų. Tai Žmonės, neturintys tapatybės. Parodoje buvo kvestionuojama kūniškumo sąvoka ir reikšmė bei subjekto tapatybė šiuolaikiniame kontekste.

Antrojoje „Žmogaus“ dalyje, kūniškumas suvokiamas kaip savaiminis – kūno organizavimo principai nebelaužomi, paliekami natūraliai tėkmei. Personažo  tapatybės konstravimas perkeliamas į kitą lygmenį – naratyvas vystomas per išorinį (nebe vidinį) kūno tobulinimą. Žmogaus interesų lauke pinasi istorinė, ekonominė, technologinė bei politinė sferos, besiskleidžiančios per konkrečius įvaizdžius, kartais – per subtilias išraiškos detales.

–  Augustas Bidlauskas

Parodos veiks iki kovo 30 d.

Iliustracijoje: Jolanta Mikulskytė, iš ciklo „Kaleidoskopic(all)“, 2012.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *