Videofilmų paroda „Atsitiktinai, Baltazarai“ KKKC parodų rūmuose

Kovo 18 d., penktadienį, 18 val.  Klaipėdos kultūrų ir komunikacijų centro parodų rūmuose (Aukštoji g. 1/Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma  Danutės Gambickaitės, Eglės Juocevičiūtės ir Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės kuruojama paroda „Atsitiktinai, Baltazarai“.

Prieš beveik 50 metų Robertas Bressonas pastatė filmą „Atsitiktinai, Baltazarai“ (pranc. Au hasard Balthasar). Pagrindinis šio puikaus filmo herojus iš vienų šeimininkų rankų į kitas keliaujantis asiliukas, vardu Baltazaras.

Filme per Baltazaro personažą atskleidžiamos jo šeimininkų vertybės, charakteris, „išsukamas” veiksmas ir fabula. Šiuo atveju asiliuko personažas tampa savotišku dramaturginiu paradoksu. (Panašių jo pavyždž…ių kino istorijoje galima rasti ir daugiau, pavyzdžiui, Piero Paolo Pasolinio filme „Teorema”.) Būdamas gyvuliu, Baltazaras sąmoningai negali veikti aplinkos. Asiliukas nieko tikslingai nenori ir negalvoja, neveikia. Taip pat nieko, be to, kas pagal padermę turi būti, nereiškia savo šeimininkams, tačiau visgi yra esminė siužeto vystymosi ašis. Patys šeimininkai šalia asiliuko Baltazaro tarsi atsiskleidžia ir išryškėja. Asiliuko vaidmenį naratyve tam tikrais momentais galima palyginti su beveidžiu veidrodžiu. Panašioje situacijoje šioje videomeno parodoje atsiduria VIETA.

Vieta pasakojime dažnai būna pasyvi aplinkybė (kaip ir asiliuko Baltazaro personažas Bressono filme). Tačiau istorija, įvykiai, atmintis mūsų sąmonėje padaro ją aktyviu, kartais net pagrindiniu veikėju. Su konkrečios vietos patirtimi dažnai siejame įvairius prisiminimus, sentimentus ar skaudulį. Jos taip pat įdomios kaip praeitį su dabartimi suliejantys reliktai, kaip įvykių liudytojai ir skatintojai. Jeigu naudodamiesi šia formuluote dedame daugiau/mažiau/lygu ženklą tarp asiliuko Baltazaro ir vietos, pripažįstame, kad jos yra tokios pat beveidės. Kadangi beveidės, vadinasi visokios.

Parodoje pristatomi videofilmai sukurti įvairiu laiku, skirtingas kartas atstovaujančių menininkų, tačiau vienaip ar kitaip reflektuoja konkrečių vietų atmintį. Videofilmuose atpažįstamos vietos (nesvarbu, tai miestas, pastatas ar kita erdvė) veikia kaip istorijos išeities taškas, beveidis veidrodis, kartais likdamas tik videofilmo turinio priežastimi, o kartais tapdamas pačia turinio esatimi. Ši vietos ir transliuojamo turinio draugystė ragina užduoti klausimus apie tai, kas nutinka mums „įreikšminus“ tam tikras vietas? Kaip pasyvi vieta, keliaudama iš vienų rankų į kitas ir sukaupdama joje tarpusių žmogaus kultūrinę-socialinę patirtį/atmintį, virsta aktyviu personažu? Tai mes kuriame vietas ar jos mus (at)(su)kuria?

Dalyviai: Laura Stasiulytė, Eglė ir Goda Budvytytės, Ieva Misevičiūtė & Co, Paulina Eglė Pukytė, Kristina Inčiūraitė, Darius Žiūra, Rudolfas Levulis ir Giedrė Žickytė, Gintarė Rakickaitė, Gintaras Šeputis, Laura Garbštienė.

Paroda veiks iki balandžio 24 d.

Iliustracija: Gintarė Rakickaitė „Parkas“, 2009, kadras iš filmo.