Venecijoje sapnuojame kartu. Trijų Baltijos šalių paviljonai Venecijos bienalėje

Sako, kad palyginimas yra džiaugsmo vagis. Pažadu nevogti jūsų džiaugsmo lygindama skirtingus trijų Baltijos šalių nacionalinius paviljonus (nors pažadai ir duodami tam, kad būtų laužomi). Šių metų tarptautinė Venecijos meno bienalė, kuruojama Niujorke gyvenančios Cecilia Alemani, vaišino meno ištroškusią minią „Sapnų pienu“ (angl. „The Milk of Dreams“) – pãroda, kurios pavadinimą kuratorė pasiskolino iš siurrealistų menininkės ir rašytojos Leonoros Carrington knygos vaikams. Ja mėginta ne tik perrašyti vyrišką ir vakarietišką siurrealizmo kanoną, bet ir atsispirti nuo siurrealistinių vizijų, nagrinėjant kūnų, gamtos, lyties ir politikos transformacijas plačiąja prasme. Parodoje, kurioje gausu kūrinių ir pasitelktų tyrimų, eksponuojamas beprecedentis moterų, įvairių rasių, nebinarinių, kolonizuotųjų ir autochtonų menininkų kūrinių skaičius taip ne tik atsiprašant dėl visų kolonistų ir kapitalistų išnaudojimo sukeltų neteisybių, bet ir pabrėžiant derlingą išmintį ir lakią vaizduotę, kurią šie kūrėjai įnešė į niūrų patriarchališką pasaulį.

Latvijos ir Estijos paviljonai šių metų bienalės temą atliepė gana artimai: abi parodos pristatė menininkes su feministinėmis ir postkolonialistinėmis instaliacijomis; Lietuvos paviljonas daugiau dėmesio skyrė ekologijai, globalizacijai ir startuolių strategijoms.

Kitaip nei anksčiau, šiemet, Estijos paviljoną buvo galima rasti ir aplankyti visai nesunkiai: jis talpiai išsiteko Gerrito Rietveldo suprojektuotame Nyderlandų paviljone, stovinčiame prie pat žvyruoto takelio, vedančio į pagrindinės parodos pastatą. Nyderlandai sulaužė daugiau kaip 60 metų siekiančią tradiciją, oficialiai perleisdami Estijai savo įmantrią parodų erdvę ir pristatydami svaigią Melanie Bonajo instaliaciją La Chiesetta della Misericordi bažnyčioje, pasislėpusioje tolėliau nuo pagrindinės bienalės dūzgesio. Corinos L. Apostol kuruojamoje parodoje „Orchidelirium“ („Orchidėjų karštinė“), pasitelkiant Kristinos Norman ir Bitos Razavi meno kūrinius, nagrinėjamas kontraversiškas kolonijinės botanikos menininkės ir keliauninkės Emilie Rosalie Saal gyvenimas, kūryba ir palikimas. Prieštaringi jausmai žiūrovus užklumpa dar neįžengus į paviljoną: prie pagrindinio įėjimo jie apgręžiami ir nukreipiami įeiti pro galines duris, lyg tarnai. Nesąžiningą galios struktūrų žaidimą atspindi ir Kristinos Norman filmų („Pamėgdžiojimas“, „Prieglobstis“ ir „Troškulys“) trilogija, ir Bitos Razavi kinetinė skulptūra, pasakojanti apie „kratą“ – pavergtą magišką būtybę iš estų mitologijos, kuriančią botaninius piešinius. Vakarų potraukis „egzotikai“ pavergė tiek žmones, tiek mašinas.

Estijos paviljonas. Kristinos Norman ir Bitos Razavi „Orchidelirium. An Appetite for Abundance“ („Orchidėjų karštinė. Apetitas gausai“). Kuratorė Corina L. Apostol. 2022 m. Venecijos bienalė. Nuotrauka: Echo Gone Wrong

Emilie Rosalie Saal ne tik „sirgo“ XIX a. Europos ir JAV orchidėjų karštine, bet ir aktyviai prisidėjo prie jos plitimo: 1899–1920 m. gyvendama su savo vyru, garsiu estų rašytoju, fotografu ir topografu Andresu Saalu Javos saloje, Indonezijoje, kuri tuo metu buvo Nyderlandų (!) kolonija, ji kūrė detalius retų orchidėjų piešinius. Vakaruose daugelio vertinamuose jos piešiniuose ir nuotraukose vaizduojami reti augalai abstrakčiuose fonuose, taip tarsi ištrinant jų kilmės vietą ir kolonistų sunaikintas autochtonų žinias. Paviljono stiklinėse vitrinose eksponuojamos archyvinės nuotraukos atskleidžia, kad Saal į savo retų augalų piešimo ekspedicijas būdavo nešiojama karietoje ant kolonizuotų gyventojų pečių. Archyvai pateikia platų erdvėje ir laike besidriekiantį botaninio-kolonijinio santykio kontekstą, tačiau kartais nuotraukas lydintys tekstai yra didaktiški, tarsi atlikdami (savi-)moralizavimo darbą už patį žiūrovą. Nuotraukos pasakoja apie Indonezijos moteris, kurios kaip gyvi eksponatai atliko „įprastus“ savo buities darbus 1893 m. Čikagoje rengtoje Pasaulio Kolumbijos parodoje, apie prabangų Saal namo Džakartoje interjerą ir nukeliauja iki pat Indonezijos pirmosios ponios Siti Hartinah Soeharto (1923–1996) įkurto prašmatnaus tropinių orchidėjų sodo. Nepaisant vietos gyventojų protestų, statant jį buvo perkeltos Džakartos bendruomenės. Priespauda nežino erdvės ar laiko ribų.

Tačiau ir pačios Emilie Rosalie Saal meninę kūrybą ilgus metus stelbė jos vyro šlovė, ji neretai laikyta tiesiog namų šeimininke. Kristinos Norman filmai suleidžia nagus į šiuos painius ir sudėtingus orchidėjų karštinės, kolonijinės žiūros, pavergtos namų šeimininkės bei pačių augalų sluoksnius. Šie videomeno kūriniai, rodomi ant trijų kambaryje išdėliotų ekranų, veikia kaip pusiau performatyvūs įvykiai, kuriuose haliucinuojantį moterišką seksualumą pirmajame ekrane keičia susidomėjęs nepažįstamųjų, stebinčių narve įkalintą (baltąją) moterį, žvilgsnis, tuo tarpu trečiasis ekranas nukelia į industrinį orchidėjų šiltnamį, kuriame vis pasirodo ir pranyksta ekstaziškas, pamišėliškas baltai išdažytas veidas. Filmus kartkartėmis pertraukia Eko Supriyanto performanso įrašas.

Tačiau tvirtas ir konceptualus istorinis bei politinis paviljono karkasas, rodomų filmų temos ir elegantiška parodos ekspozicija nevirto tokia svaiginančia patirtimi, kokios būtų galima tikėtis iš parodoje nagrinėjamos karštligės. Dvelkdama akademiškumu, ji buvo videomeno kūriniuose pristatomų seksualizuotų haliucinacijų priešprieša.

Estijos paviljonas. Kristinos Norman ir Bitos Razavi „Orchidelirium. An Appetite for Abundance“ („Orchidėjų karštinė. Apetitas gausai“). Kuratorė Corina L. Apostol. 2022 m. Venecijos bienalė. Nuotrauka: Echo Gone Wrong

Jei Estijos paviljonas atrodė kiek asketiškas, Latvijos paviljonas tiesiog užgriuvo. Venecijos arsenale pristatomą Andros Silapētere ir Solvitos Krese kuruojamą instaliaciją „Selling Water by the River“ („Prekiauti vandeniu prie upės“) sukūrė Skuja Braden, 1999 m. gimęs menininkių duetas, susidedantis iš Ingūnos Skujos iš Latvijos ir Melissos D. Braden iš Kalifornijos, JAV. Kaip užsimena pats parodos pavadinimas, paviljone dominuoja gausa ir skysčiai. Paroda ne tik moko pamatyti tai, ką jau turime (ką byloja iš seno japonų posakio kildinamo parodos pavadinimo reikšmė), bet ir pasitelkia hidrofeminizmo idėjas – vanduo yra būtybes ir kūnus vienijanti savybė. Vanduo, plaunantis ribas tarp savojo aš ir „kito“.

Partnerės ir gyvenime, ir kūryboje, šios dvi menininkės dar kartą priminė: asmeniška yra politiška. Ypač gyvenant tokiame regione kaip mūsų: Latvija ir Lietuva vis dar nepripažįsta tos pačios lyties asmenų santuokos ar bet kokios kitos formos partnerystės. Skuja Braden atlapaširdiškai kviečia jus į savo namus. Į porcelianinius namus. Juose – gausybė porceliano, išmėtyto ant grindų, išdėlioto ant stalų, kyburiuojančio ant sienų ir ant lubų. Tai indai, šviestuvai ir altoriai, skirtingų formų ir spalvų, įvairiais tapybos motyvais išmarginti  porcelianiniai meno kūriniai. Įgudusiose menininkų rankose iš pažiūros kasdieniai daiktai, tokie kaip vazos ar lėkštės, tampa užpildytais politiniu turiniu. Gausi porceliano srovė parodoje telkiama aplink smulkesnius „tvenkinius“ – pagrindinius namų elementus: Prausyklą (kūniškiems skysčiams), Valgomojo stalą (pokštams ir riejimuisi dėl politikos), Studiją/Virtuvę (kūrybiniam produktyvumui), Altorių (anapusybei), Miegamąjį (patys žinote kam) ir Tuštybę (kruopščiai savirefleksijai).

Latvijos paviljonas. Skujos Braden „Selling Water by the River“ („Prekyba vandeniu prie upės“). Kuratorės: Solvita Krese, Andra Silapētere. 2022 m. Venecijos bienalė. Nuotrauka: Echo Gone Wrong

Jei kada teko dirbti kartu su gyvenimo partneriu ar partnere ir mėginote šias dvi plotmes išnarplioti, puikiai žinote, kokia tai košė. Skujos Braden instaliacijoje ši sudėtinga maišalynė įgauna dar daugiau ingredientų iš (regioninės) politikos, religijos ir seksualumo. Ant grindų voliojasi didžiulė vaza su ant jos išpieštu Putino veidu, virš stalo kybo šviestuvas iš penių, aplinkui – Budos skulptūrėlės, vazos su geišomis ir gyvačių fontanas; akys netrunka pasimesti šioje vešlybėje. Čia galiausiai ir smogia toji pavėluota karštinė. Tačiau į šiltus takaus gyvenimo, drumzlėto svaigulio vandenis visa galva panirti sutrukdo kūrinių estetika: nors menininkės sąmoningai žaidžia su dekoratyvumu, jis neretai pernelyg nuslysta į kičą, nepalikdamas vietos savoms mintims. Vienu metu pasijunti, lyg tave jėga maitintų milžiniškais Pavlovų kiekiais.

Šiek tiek dumblo buvo ir Lietuvos paviljone, bet mažiau, nei būtų galima tikėtis iš eksperimentinės jūros dumblių gamyklos. Vienoje iš paskutiniųjų likusių negentrifikuotų Venecijos Castello rajono aikščių įsikūrusiame „Gut Feeling“ („Instinktyvaus jausmo“) paviljone, kuruojamame Neringos Bumblienės ir padalytame į dvi viena priešais kitą esančias erdves, pristatoma nevienalytė Roberto Narkaus meninė kūryba. Stulbinamai stilinga ir puikiai išpildyta paroda yra tikra puota akims: sukurtos talentingos komandos, tarp kurių – šviesų dailininkas Martynas Kazimierėnas, grafikos dizaineriai Nerijus Rimkus ir Vytautas Volbekas, bičiuliai menininkai ir sustyguota „Išoros ir Lozuraitytės architektūros studijos“ architektūrinių konsultacijų, šios dvi erdvės traukia praeivių dėmesį dailiai suderintomis spalvotomis šviesomis, faktūromis, architektūrinėmis plokštumomis ir neoninėmis iškabomis. Viena erdvė paversta išgalvota iš jūros dumblių gaminamų fermentuotų produktų laboratorija-gamykla, tuo tarpu kitas parduotuvės vitriną primenantis salonas-priimamasis kviečia į abstrakčių, nuo materialaus pagrindo atsietų verčių, beprasmių simbolių ir skaičių, dominuojančių šiandienos finansų ekonomikoje, pasaulį. Abi erdvės alsuoja postapokalipsės ar apleistumo nuotaikomis: gamybinėse patalpose senas kompiuterio monitorius bei dalis sienų nukloti storais jūros dumblių sluoksniais, o laidai ir lempos „komercinėje“ erdvėje laisvai  kybo nuo lubų ir rangosi ant grindų tankiais raštais.

Lietuvos paviljonas. „Gut Feeling“ („Instinktyvus jausmas“). Kuratorė Neringa Bumblienė. 2022 m. Venecijos bienalė. Nuotrauka: Echo Gone Wrong

Pirminis paviljono pažadas buvo gana ambicingas: paviljonu turėjo tapti visa gatvė, išsiliejant už parodinių erdvių bei įtraukiant vietos gyventojus ir smulkųjį verslą. Siekta sukurti „socialinę skulptūrą“, kaip buvo rašoma pranešime spaudai. Šį siekį pratęsė jūros dumblių tyrimai, kurių dar neatskleistas potencialas galėtų padaryti perversmą maisto pramonėje, pasiūlant vis opesnės pasaulinių maisto atsargų problemos sprendimą. Tačiau elonmaskiški tikslai atsirėmė į materialinę ir socialinę sieną: išskyrus netoliese esantį barą, kuriame visa lietuvių meno bendruomenės gauja praleisdavo bienalės atidarymo vakarus, vietos gyventojai į galimybę įsitraukti žvelgė mažiau entuziastingai (venecijiečiai – kietas riešutėlis), o maistingi invaziniai Undaria pinnatifida jūros dumbliai, augantys Venecijos vandenyse, pasirodė esą nuodingi. Tad pirmines ambicijas teko kuriam laikui užkonservuoti tuščiose skardinėse, besisukančiose ant automatizuoto paviljone veikiančio konvejerio.

Nesėkmė jau nuo pat pradžių buvo įrašyta į patį projektą: menininkas flirtavo su idealistiniais siekiais išgelbėti pasaulį, tuo pat metu suprasdamas to neįmanomybę, pasitelkiant meninę veiklą ar startuolių ekonomiką. Tokio tipo slidus dviprasmiškumas – sąmoninga su įvairiomis šiuolaikinės ekonomikos struktūromis koketuojančio ir betarpiškai jas tyrinėjančio kūrėjo strategija. Tad ambicijas keičia humoras, kurio paviljone gausu: skaitmeninės verslo pristatymo programos tampa komiškų trimačių skulptūrų pagrindu, o videokūrinyje įžymus virėjas ir fermentacijos tyrėjas Davidas Zilberis išsirengė bei išsimaudė putose ir dumbliuose, tuo pat metu skaitydamas trumpą paskaitą apie globalizaciją, biologiją ir ekonomiką. Viską ir tuo pačiu nieko (ne)reikėjo priimti rimtai. Kas lieka po patrauklaus „Instagramo“ kadro iš paviljono ir tuščios įsivaizduojamo eksperimentinės jūros dumblių gamyklos gaminio skardinės rankoje? Įsiklausykime: „Gut Feeling“ primena, kad „racionalius“ mūsų sprendimus gali priimti ir žarnyne gyvenančios bakterijos, o ne „skaidrus“ protas. Turime ne tik gerai su jomis elgtis, kad nepatirtume nesėkmės, bet ir nulipti nuo pjedestalo kaip vieninteliai sprendimų autoriai. Galbūt dabartinė paviljono stadija tėra pirmieji šio eksperimento žingsniai, ir socialinė skulptūra bei fiziniai fermentuoti gaminiai bus palaipsniui sukurti per ilgus bienalės mėnesius. Juk fermentacija – gyvas procesas.

O iki to laiko turime  užtektinai atsargų iš „The Milk of Dreams“ parodos. Tiek daug dar nesuvirškinta!

Vertimas: Aistis Žekevičius

Pagrindinė nuotrauka: Lietuvos paviljonas. Roberto Narkaus „Gut Feeling“ („Instinktyvus jausmas“). Kuratorė Neringa Bumblienė. 2022 m. Venecijos bienalė. Nuotrauka: Echo Gone Wrong.

Lietuvos paviljonas. Roberto Narkaus „Gut Feeling“ („Instinktyvus jausmas“). Kuratorė Neringa Bumblienė. 2022 m. Venecijos bienalė. Nuotrauka: Echo Gone Wrong.

Lietuvos paviljonas. Roberto Narkaus „Gut Feeling“ („Instinktyvus jausmas“). Kuratorė Neringa Bumblienė. 2022 m. Venecijos bienalė. Nuotrauka: Echo Gone Wrong.

Lietuvos paviljonas. Roberto Narkaus „Gut Feeling“ („Instinktyvus jausmas“). Kuratorė Neringa Bumblienė. 2022 m. Venecijos bienalė. Nuotrauka: Echo Gone Wrong.

Lietuvos paviljonas. Roberto Narkaus „Gut Feeling“ („Instinktyvus jausmas“). Kuratorė Neringa Bumblienė. 2022 m. Venecijos bienalė. Nuotrauka: Echo Gone Wrong.

Latvijos paviljonas. Skujos Braden „Selling Water by the River“ („Prekyba vandeniu prie upės“). Kuratorės: Solvita Krese, Andra Silapētere. 2022 m. Venecijos bienalė. Nuotrauka: Echo Gone Wrong

Latvijos paviljonas. Skujos Braden „Selling Water by the River“ („Prekyba vandeniu prie upės“). Kuratorės: Solvita Krese, Andra Silapētere. 2022 m. Venecijos bienalė. Nuotrauka: Echo Gone Wrong

Latvijos paviljonas. Skujos Braden „Selling Water by the River“ („Prekyba vandeniu prie upės“). Kuratorės: Solvita Krese, Andra Silapētere. 2022 m. Venecijos bienalė. Nuotrauka: Echo Gone Wrong

Latvijos paviljonas. Skujos Braden „Selling Water by the River“ („Prekyba vandeniu prie upės“). Kuratorės: Solvita Krese, Andra Silapētere. 2022 m. Venecijos bienalė. Nuotrauka: Echo Gone Wrong

Latvijos paviljonas. Skujos Braden „Selling Water by the River“ („Prekyba vandeniu prie upės“). Kuratorės: Solvita Krese, Andra Silapētere. 2022 m. Venecijos bienalė. Nuotrauka: Echo Gone Wrong

Estijos paviljonas. Kristinos Norman ir Bitos Razavi „Orchidelirium. An Appetite for Abundance“ („Orchidėjų karštinė. Apetitas gausai“). Kuratorė Corina L. Apostol. 2022 m. Venecijos bienalė. Nuotrauka: Echo Gone Wrong

Estijos paviljonas. Kristinos Norman ir Bitos Razavi „Orchidelirium. An Appetite for Abundance“ („Orchidėjų karštinė. Apetitas gausai“). Kuratorė Corina L. Apostol. 2022 m. Venecijos bienalė. Nuotrauka: Echo Gone Wrong