Veidas kaip karo įrankis. Asmens (ne)atpažinimas

LYA, fondas K-1, ap. 58, b. b. P17334

Tekstas adaptuotas iš 2022 m. pasirodysiančio Kęstučio Grigaliūno leidinio „Vaizdų archyvas, sąsiuvinis nr. 4, 1946”.

***

Biologinė akis ir skaitmeninės smegenys

Identifikuoti visiškai nepažįstamą žmogų šiomis dienomis tampa lengviau nei prieš keletą metų ar juolab dešimtmečių. Stebėjimo ir matymo įrankių plėtra sparčiai keičia privatumo ribas, o teisinis reguliavimas neišvengiamai atsilieka nuo vaizdų (at)pažinimo būdų ar metodų. Tokie dalykai kaip kompiuterinio matymo (angl. computer vision) technologijos rudimentai buvo žinomi jau maždaug nuo XX a. septintojo dešimtmečio, bet tik pastaraisiais metais tapo įmanoma identifikuoti itin daug viešoje vietoje esančių asmenų, ir netgi realiu laiku. „Nuskaityti“ ir atpažinti veidą minioje, taip pat ir skaitmeninėje erdvėje, dabar leidžia mašininio mokymosi, t. y. dirbtinio intelekto (DI), algoritmai. Nebesutrinkame sužinoję, kad atpažinimas naudojant kameras pasitelkiamas oro uostų saugumui užtikrinti (taip pat greit identifikuojant keleivius), darbuotojams patekti į biurą, apsiperkant parduotuvėse ir įvairiausiuose kasdienio sekimo procesuose. COVID-19 pasaulinė pandemija tapo pirmuoju reiškiniu, savotišku žiniasklaidos antraštėse skelbiamu medicininiu karu, kurio kontekste visuotinai įsigalėjo ne tik nuotolinė vaizdo komunikacija (anksčiau ji naudota gerokai mažiau), bet ir dengto veido atpažinimo priemonės.

Nauji identifikacijos būdai keičia ir sudėtingas karinės ginkluotės įrangas. Grėsmės saugumui neretai vertinamos nuotoliniu būdu analizuojant kosminių palydovų siunčiamus vaizdus, kuriuos stebi ir žmonės, ir kompiuteriai. Tarkime, Izraelio karinės pajėgos ilgalaikiam atidžiam nuobodžios erdvės „kai niekas nevyksta“ stebėjimui dar neseniai samdydavo itin specifinių vizualinės analizės įgūdžių turinčius asmenis. Mat didelės raiškos palydovinių vaizdų skenavimas ieškant įtartinų objektų ar kūnų judėjimo yra varginantis darbas, kuriam elektroninės žvalgybos agentūros neatsitiktinai rasdavo kandidatų tarp Aspergerio sindromą turinčių žmonių. Vis dėlto dabarties karuose darosi ypač sunku išvengti ne tiek biologinės akies, kiek automatizuoto stebėjimo ir į šviesos ar šilumos jutiklius reaguojančio drono arba kito jautraus įrenginio. Ne žingeidus žvilgsnis, bet anoniminė mūsų tikrovę aprėpianti algoritminio panoptikono kamera kartu tampa ir nematomu ginklu. Prie skaitmeninio pasaulio nuolat prisijungusius asmenis šiandien nepastebimai seka duomenų srautus valdančios didžiosios korporacijos, į privatumą kėsinasi valstybės institucijos (beje, patys individai nebūtinai yra įdomiausi sekimo objektai, juk neretai mieliau analizuojamos ir vertinamos žmonių grupės). Ne veltui sustiprinto saugumo ar karo zonose norint būti nepasiekiamam išmaniųjų radarų jutikliams svarbu maksimaliai atsijungti nuo interneto erdvės ir įprastinių geolokaciją fiksuojančių asmeninių įrenginių. Pavyzdžiui, ukrainiečių pajėgos kare prieš Rusiją pajėgė sunaikinti priešo karo stovyklą vien dėl to, jog vienas prorusiškų pažiūrų žurnalistas „Telegramo“ socialiniame tinkle pasipuikavo kai kuriais čia esančiais iš pažiūros neutraliais vaizdais.

(Per)sekiojimo priemonių kontekste galima akyliau pažvelgti ir į vizualinį žmogaus atpažinimą karo sąlygomis. Senieji istoriniai vaizdų aprašymai, žinoma, vargu ar gali būti lyginami su kur kas vėlesnių dešimtmečių „matančiomis“ programomis ir DI „juodojoje dėžėje“ apdorojamais matematiniais rezultatais. Vis dėlto bet kokių žmogiškųjų emocijų ir subjektyvumo eliminavimo intencija paradoksaliai leidžia sugretinti skirtingų epochų ir šalių kariuomenių siekius pamatyti ir įvardyti tikrovės vaizdą kuo objektyviau. Šiandien, kaip ir anksčiau, žmonės taip pat sugalvoja išradingus slapstymosi būdus. Politiniai aktyvistai, išmanantys, kaip naudoti DI įrankius, pasitelkia veidų atpažinimo technologijas apgaunančias kontratechnikas, tiesiog tam privalu išmanyti kompiuterių programų veikimo būdus ir suprasti specifinius, nuolat tobulėjančius skaitmeninio matymo įrankius. Juk efektingai veidą paslepiantis makiažas ar fizinė veido dangų gausa gali nepasiteisinti visiškai. O kai kurios algoritmams skirtos maskuotės gali atrodyti praktiškai bevertės žmogiškos percepcijos požiūriu, nes mūsų akis minimaliai pakeistą veidą atpažįsta nesunkiai, tačiau dėl tam tikrų (biologinei akiai ne visuomet pastebimų) detalių sutrinka įmantrios kompiuterinės įrangos. Kitaip tariant, dabarties vizualinio atpažinimo priemonės veikia nebūtinai visiems aiškiai suprantamu būdu.

Menininkai taip pat siekia aktualizuoti ir į dienos šviesą ištraukti kitados užmarštin nuėjusių atpažinti skirtų veidų archyvus. Juose sukaupti dokumentiniai fotografiniai kadrai neretai paliudija ir Lietuvos disidentų, maištautojų ir protestuotojų tapsmą sovietinio saugumo aukomis. Iš grupinių – privačiai buityje arba gatvėse darytų – paprastai neaukštos kokybės fotografijų budri tarybinės santvarkos sergėtojo akis mėgino akimirksniu atpažinti sistemos priešus. Represinius XX a. režimus tiriančių istorikų darbuose galima rasti eilės tvarka sužymėtų portretų pavyzdžių bendrose nuotraukose, kai kurpiant politines bylas ar sudarant ieškomų asmenų sąrašą asmenys būdavo ženklinami skaičiais. Tokie asmens identifikavimo dokumentai eksponuojami parodose; pavyzdys – Kauno centrinio pašto rūmuose 2022 m. parodoje „1972. Pramušti sieną“ (kuratorė Rasa Žukienė) Romui Kalantai skirtame skyriuje rodyti Lietuvos ypatingojo archyvo eksponatai (kad ir LTSR prokuratūros sudarytas demonstracijos dalyvių sąrašas). Vizualinei identifikacijai kadaise naudotos ir šiandienos kultūrinę vaizduotę savaip sudirginančios pirmųjų sovietinių pasų nuotraukos, ar jų dvigubi portretai, tarkime, Vytauto V. Stanionio projekte „Prisimenant nuotraukas dokumentams“ (2013 m.) galima netgi gėrėtis išraiškingais 1946 m. fotografuotais Seirijų apylinkėse gyvenusių žmonių veidais.

Ilgus metus iš Lietuvos ypatingojo archyvo Kęstučio Grigaliūno renkamus ir sąsiuviniais-albumais leidžiamus „Vaizdų archyvo“ dokumentus, taip pat ir „plikais“ faktologiniais dokumentais kitados virtusias pokario buitines fotografijas, šiandien galima interpretuoti platesniame karo priemonių kontekste. Garsiuosius menininko surinktus lietuviškojo pokario portretų rinkinius savaip aprašė ir įvertino menotyrininkai, istorikai, kultūrinės atminties ir vizualumo tyrėjai. Kad ir kaip žiūrėsime į dabarties matymo įrankius, ar visa „matančio“ ir savaip „mąstančio“ DI dalyvavimą dabarties kare, tradiciniams fotodokumentams iš tiesų tenka išskirtinis vaidmuo. Nors poreikis atpažinti ir tiksliai identifikuoti gyvą ar mirusį priešą pasitelkus veido atvaizdą ar kūno požymius egzistavo visais laikais, atpažinimo procesas tapo itin efektyvus kaip tik dėl XIX a. atsiradusios technologijos galimybių. Ir nors nūdienos karo nusikaltimus dažnai fiksuoja kosminių palydovų vaizdai (tokiu būdu aptinkamos šiuolaikinės koncentracijos stovyklos), tokie dalykai kaip konkrečių žmonių kankinimai Abu Graibo kalėjime paprastai įrodomi dėl „nutekintų“ foto vaizdų. Savo ruožtu, dar iki skaitmeninio amžiaus vien tik biologinės akies ir minties taiklumas ne vieną dešimtmetį buvo ta „sumanioji priemonė“, kurią naudojo visų šalių tarnybos mėgindamos identifikuoti vieną ar kitą asmenį. Taigi atsižvelgiant ne tik į saugumiečių žvėriškumus, bet ir į „grynojo“ dokumentavimo pastangas, šiandien galima įvertinti ir totalitarinės sistemos sergėtojų siekį kuo tiksliau reprezentuoti tikrovę.

LYA, fondas K-1, ap. 58, b. b. 29335-3

Totalitarinės sistemos „atpažinimo algoritmai“

Žmogaus atpažinimo procesas sovietmečiu, natūralu, nesiribojo oficialia dokumentų medžiaga. Pokario partizanai kartais patys nešiodavosi fotoaparatus, fiksavo savo buitį ir laisvalaikį; savo ruožtu konfiskuoti ir tapę saugumiečių įkaitais, net ir asmeniniai šeimyniniai vaizdai leido identifikuoti „liaudies priešus“. Karo ir pokario metais fotografuotos pramogos, sueigos, laidotuvės ir net atsitiktinės akimirkos galėjo virsti demaskuojančiais įrodymais. „Įtartinų“ šeimų nariai, besislapstantys, viešumos vengiantys asmenys, kitados užfiksuoti patikimų artimųjų rate, nuotraukoms patekus į tarnybų rankas, virsdavo kaltinamąja medžiaga. Portretą atpažindavo (arba ne) žmogaus-tyrėjo arba liudininko akis; savo ruožtu surašomose ataskaitose siekta kuo objektyviau apibūdinti asmenybę ir išvardyti fiziologinius ypatumus, išvaizdos detales. Tiek saugumiečiai, tiek ir paprasti klerkai, pildydami ataskaitas ir aprašus, siekė būti nešališki net ir tada, kai sudarinėjo vadinamųjų „banditų“ duomenų archyvus. Oficialiuose raportuose faktologinio tikslumo siekį iliustruoja, pvz. 1946 m. liepą Lazdijų rajone surašytas „Atpažinimo protokolas“:

Apžiūrėjus tvirto sudėjimo lavoną, veidas baltas su strazdanomis, plaukai rusvi, apsirengęs Lietuvos armijos kitelį su Lietuvos karininko atpažinimo ženklais, kelnės galifė iš šviesiai melsvos medžiagos, patvirtino, kad tai – Janulevičius Antanas, sūnus Antano, 22 metų, Grikapalio kaimo gyventojas. Asmens tikrumą patvirtino tuo, kad Janulevičius buvo jų kaimo kaimynas ir jį pažinojo nuo vaikystės, kol jis pasislėpė nuo tarybų valdžios organų.

Gana retos buvo tos sovietinio saugumo surinktos fotografijos, kurios iliustravo slapstymosi nuo persekiotojų pastangas. Vadinamųjų „gaujų“ nariai siekė išlikti nepastebėti ar bent jau neatpažinti, taigi pokariu naudotos savadarbės maskuotės. Vienoje 1946 m. kaltinamojoje išvadoje teigta, kad „vykdydami teroristinius aktus ir ginkluotus išpuolius banditai užsidėdavo specialiai pasidarytus perukus, kad vietiniai gyventojai negalėtų jų atpažinti“. Kamufliažinės priemonės kare naudotos nuo seno, kaip ir persirengimas kitos socialinės padėties ar priešingos lyties žmogumi mėginant pabėgti iš nelaisvės (fotodokumentas „Persirengėlis“). Vienoje išraiškingoje fotografijoje matome ir jaunų vaikinų – vadinamosios Lukošaičio gaujos dalyvių – ilgų karnavalinių barzdų maskuotes iš stagarų, o gal iš paskubomis surankiotų šakų ar žolės stiebų.

Pokariu naudotos priemonės nelygintinos su kone tobulomis šiandienos autoritarinių valstybių skaitmeninio stebėjimo galimybėmis vien todėl, kad prastos kokybės fotografijose atvaizdai anuomet žymėti, grupuoti ir klasifikuoti ranka, o ne kompiuteriu. Tačiau nors čekistų žiaurumai, kaip ir tai dokumentuojantys fotoarchyvai, tapo istorija, siekis pričiupti persekiojamus asmenis arba sekti ir nustatyti tikslius individų bei specifinių grupių duomenis neabejotinai išaugo. Neatsitiktinai žmogaus teisių gynėjams nerimą kelia technologiškai išsivysčiusios autoritarinės valstybės – žiaurūs persekiojimai, pilietinių judėjimų slopinimas ir grėsmė asmens saugumui čia tikrai nesumenko. Tiesiog istorinius žiūronus, fotoaparatus, negrabaus maskavimo (-si) ir primityvaus dokumentavimo būdus bei priemones pakeitė kur kas labiau sofistikuotos priemonės. O ir pasigaminti efektyvų kamufliažą gali nebent turintys specialių gebėjimų. Juk matematiškai apdorojamas atvaizdas ir predikcijos modelius kuriančios kompiuterinių mokslų metodikos, kaip ir DI „juodoji dėžė“, dažniausiai klasifikuoja ir vertina vaizdus (ir žmones) pagal patiems žmonėms nesuvokiamą, t. y. mūsų mąstymui pernelyg sudėtingą, atpažinimo logiką.

Beje, moderniųjų technologijų inžinieriai ir gamintojai dažnai teigia, kad „visa apimančios“ ir kone tobulos kompiuterinio matymo programos, lyginant su žmogumi, veikia maksimaliai neutraliai. Jos neva leidžia reflektuoti „patikimesnį“ tikrovės vaizdą, skatina efektyviau administruoti demografinius pokyčius, taip pat įgalina maksimaliai personalizuotas paslaugas. Taip pat neretai pozityviai kalbama ir apie buvimo vietą nustatančius įrankius (2020 m. karantino metu įvairiose šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje, pasitelkta ne valdžios institucijų rinkta informacija, o didžiųjų tarptautinių kompanijų – „Google“, „Apple“  ir pan. – turimi aktyvumo ir mobilumo duomenys). Deja, niekas negali užtikrinti, kad sparčiai progresuojančios technologijos nebus naudojamos blogam tikslui. Šiandien sunku jau būtų ignoruoti tokius klausimus kaip algoritminė diskriminacija, valdžios ir saugumo agentūrų piktnaudžiavimas, kibernetinis nesaugumas, vis dažniau pasitaikantis įsilaužimas į sistemas ar asmeninių duomenų „nutekinimas“. Nejauku kartkartėmis išgirsti apie sekimo ir stebėjimo kameras, pvz., Kinijoje, kur atpažinimo technologijos apraizgė praktiškai visą kasdienę erdvę (žmonėms ten gana sunku nebūti identifikuotiems nuolat juos sekančių įrankių). Privalu paminėti ir kur kas labiau sugriežtinto stebėjimo zonas persekiojamų tautinių mažumų gyvenamuosiuose šios šalies regionuose, kur žiaurūs žmogaus teisių pažeidimai glumina dėl neįmanomybės jų išvengti. Pasaulio žiniasklaidoje kartais kalbama apie tokių Kinijos kompanijų kaip „Dahua“ ir „Hikvision“ veidų atpažinimo technologijas – jos ne tik sklandžiai pritaikytos bendroje stebėjimo sistemoje, bet ir tarnauja musulmonų mažumos priespaudai. Beje, didžiųjų Kinijos kompanijų skaitmeninio matymo produktai sklandžiai diegiami ir Lietuvos miestuose.

LYA, fondas K-1, ap. 58, b. b. 29335-3+

Be galimybės pasislėpti ir teisė (ne)išnykti

Technologinių inovacijų proveržį demonstruojančiose Azijos šalyse pastebimos ir istorinių precedentų neturinčios piliečių veidų atpažinimo galimybės, ir su politiniais protestais susijęs sekimo įrankių efektyvus naudojimas. Pavyzdžiui, užsienio žiniasklaidoje jau 2019 m. vasarą pasirodė žinių apie naują veidų atpažinimo kovos frontą – Honkongo protestus. Ne vieną savaitę užsitęsusiosiose riaušėse protestuotojai ir policija pradėjo demaskuoti vieni kitus, taigi identitetas čia tapo ginklu. Valdžia pradėjo sekti protestuotojus skaitmeninėje erdvėje (socialiniuose tinkluose), taip pat pasitelkusi vaizdo kameras (gatvėse), todėl protestuotojai ėmė dengti veidus, gadinti kameras ir kitaip trukdyti atpažinimo procesams. O policijos atstovams nedėvint profesiją identifikuojančių ženklų, t. y. taip slapstantis nuo įpykusių protestuotojų ir siekiant greičiau areštuoti riaušininkus, besipriešinantys valdžios savivalei piliečiai ėmė ir patys pusiau slapta filmuoti, atpažinti policininkus ir uždarose socialinių tinklų grupėse atskleisti pareigūnų tapatybę.

Tradicinėse vakarietiškos demokratijos šalyse, pirmiausia JAV, slapto stebėjimo ir atpažinimo įrangos, kaip minėta, ištobulėjo ir pasaulinės pandemijos metu. Tačiau čia vizualinio sekimo priemonės taip pat sulaukė gana rimto visuomenės pasipriešinimo. Mat policija ne sykį piktnaudžiavo naujai įsigytais matymo įrankiais kilus pandemijos išprovokuotiems socialiniams neramumams, ypač garsiųjų „Black Lives Matter“ protestų metu. Dinamiškame piliečių (ne)saugumo, persekiojimų ir momentinio identifikavimo kontekste tikslinga paminėti ir kontraversiškai vertinamą JAV startuolį „Clearview AI“, kuris per itin trumpą laiką sukūrė, kaip manoma, didžiausią pasaulyje fotoveidų duomenų bazę. Šios bendrovės slapta pardavinėjamą veidų atpažinimo programą, pasirodo, naudojo daugybės šalių (ir demokratinių, ir autoritarinių) vyriausybės, kariuomenės, saugumo agentūros. 2020 m. sausį JAV žiniasklaidoje kilo skandalas, vėliau nuvilnijęs ir kituose informacijos kanaluose, kuris atskleidė, kad „Clearview AI“ nelegaliai sukaupė dešimtis milijardų (!) vaizdų duomenų bazę iš įvairiausių šalių. Kompanijos turimų skaitmeninių veidų skaičius šiuo metu, ko gero, siekia jau šimtus milijardų. Kitaip tariant, matyt, egzistuoja galimybė nuotoliniu būdu identifikuoti praktiškai kiekvieną Žemėje gyvenantį (taip pat ir mirusį) žmogų, jei tik jo (jos) fotografijos yra „pabuvojusios“ internete. Ne vieną šių procesų stebėtoją glumina ir kol kas neaiški neteisėtai surinktų duomenų bazių panaudojimo ateitis.

Pastaruoju metu įmonė galimai siekė netgi gerinti savo reputaciją bendradarbiaudama su Ukrainos kariuomene ir padėdama jai atpažinti Rusijos karius. Milijardus rusiškų veidų „Clearview AI“, kaip ir kitų šalių atvejais, be jokių skrupulų nusiurbė iš interneto, pirmiausia rusiškojo socialinio tinklo „Vkontakte“. Vėliau pati bendrovė nemokamai pasiūlė savo įrankius Ukrainos vyriausybei, o ši juos naudojo siekdama identifikuoti žuvusius ir gyvus rusų karius. Susisiekta ir su šeimomis – joms siųsti vizualiniai įrodymai apie kovotojų mirtis. Mat ne paslaptis, kad pati Rusija savo karių mirties faktus slepia net ir nuo artimųjų. Beje, teigiama, kad Ukraina nenaudoja „Clearview AI“ DI produkto mirusiems ukrainiečiams atpažinti, o tai leidžia manyti, kad veidų atpažinimo technologija labiausiai pasitarnauja psichologiniam karui (siekiant sukelti rusų karių motinų nerimą ar paniką), o ne objektyviai mirties dokumentacijai. Kaip tik dėl galimybės traumuoti gyvus žmones žuvusių rusų karių nuotraukų platinimas šeimoms traktuota ir kaip kontraversiška ar bent jau etiniu požiūriu abejotina praktika.

Deja,  didžiųjų vakarietiškos žiniasklaidos radarų, matyt, nepasiekia žinios, kad kur kas mažesnių moralinių skrupulų savo piliečių atžvilgiu laikosi pati Rusijos valdžia, dažnai neigdama žuvusiųjų kare piliečių skaičių, ignoruodama mirties faktus, ne tik meluodama šeimoms, bet netgi grasindama klausimus keliantiems artimiesiems. Juk sufabrikuotų vaizdo įrašų (kurių nevengia Rusijos valdžia su tariamai vis dar gyvais ir vėliau „nejučia dingusiais be žinios“ karių vaizdais), sintetinių klastočių, šmeižto ir dezinformacijos lauke kariuomenės atstovų itin ciniški teiginiai, kad konkretus žmogus apskritai neegzistavo, skamba išties makabriškai. Rusijos valstybės elgesys ne tik su atvaizdais, bet ir savos armijos kūnais atrodo radikaliai antimoderniai ir antižmogiškai. Šiuolaikinės technikos laimėjimai šioje šalyje yra mobilieji krematoriumai, kurie juda paskui įsiveržusias į Ukrainą pajėgas, kad galėtų tiesiog „išgarinti“ žuvusius savus karius (manoma, kad tokia praktika egzistavo jau 2014 m. Rusijos agresijos prieš Ukrainą metu, kas kėlė rūpestį žmogaus teisių gynėjams). Kitaip tariant, kol racionalus žmogaus teisėmis besirūpinantis vakarietiškas protas mąsto apie etišką elgesį su veido atvaizdais, Rusijos valstybė paneigia egzistuojant pačią materiją.  Nėra mirusiojo kūno, nebereikia ir įrodymų apie žūties faktą.

Ir vis dėlto kam priklauso jūsų veido atvaizdas?

Visa apimančią autoritarinio stebėjimo akį, kurią dar visai neseniai reprezentavo šališko, t. y. netobulo, žmogaus – prižiūrėtojo ir stebėtojo – subjektyvus matymas, šiandien kur kas dažniau siejame su didžiosiomis technologijų kompanijomis ir jų algoritmais. Egzistuojant daugybei nematomų jutiklių (nuo akies judesio fiksavimo kompiuterio ekrane iki automatinio vietos nustatymo pagal išmaniojo įrenginio geolokacijos programą) vaizdo atpažinimo technologijų taikymas viešojoje erdvėje yra tikrai ne vienintelis asmens atpažinimo būdas. Vis dėlto veidas vis dar yra gana unikalus identifikacinis ženklas gausėjančiame biometrinių duomenų arsenale. Žmonės veidą dažniausiai noriai „eksponuoja“ viešai, juk tai – bene svarbiausias vizualinio tapatumo dėmuo. Žinoma, kartais veidai sąmoningai dengiami, tačiau, skirtingai nei slaptažodžių, veidų negalima lengvai pasikeisti. Įvairūs specifinio makiažo, kamufliažo ir kitokie savojo „Aš“ užtemdymo būdai, tiek fizinėje, tiek skaitmeninėje erdvėje tampa vis aktualesni, nes paprastiems žmonėms reiškiant nepasitenkinimą valdžia, ypač per protestus, šiandien sunku išlikti anonimu. Neatsitiktinai kai kurios menininkų bei politinių protestų dalyvių grupės dalijasi patarimais kaip apsisaugoti nuo mašinos akies.

Moderniosios asmens identifikavimo priemonės – pokariu darytos provincijos valstiečių pasų nuotraukos, gyvo arba žuvusio partizano fotoatvaizdai ir jų aprašymai ranka arba spausdinimo mašinėle, taip pat ir gerokai vėliau sukurti skaitmeniniai „atpažinimo“ įrankiai – radosi iš siekio kuo tiksliau ir teisingiau identifikuoti asmenį ir supančią tikrovę. Deja, nors optiniai taikikliai, panašiai kaip ir dirbtinio intelekto valdomi žudymo ginklai, seniai pralenkė žmogaus akies galimybes, jie nebūtinai paskatina tobulą ir nešališką mūsų aplinkos suvokimą. Kitaip tariant, regos įrankių arsenalo išplitimas nereiškia „natūralios“ galimybės pamatyti tikresnį pasaulio vaizdą. O matematinis tikslumas įvertinant veido atvaizdą tampa netgi savotišku prakeiksmu dabarties ir ateities karuose. Neatsitiktinai efektyviausiai su duomenų analitika ir atpažinimo įrankiais dirbančios galingos Silicio slėnio kompanijos jau pačioje karo Ukrainoje pradžioje „sukruto“ dėl naujų galimybių ir pasiūlė ES ir NATO vadovams į karo pramonės plėtrą orientuotas dar naujesnes paslaugas.

Piktnaudžiavimas neetiškais vaizdais, identiteto vagystė ar netgi iš pažiūros „nepavojingas“ veido pakeitimas vaizdo medžiagoje, t. y. vadinamosios sintetinės klastotės, ypač Rusijos kare prieš Ukrainą, nuolatinis manipuliavimas pasitikėjimo emocija socialiniuose tinkluose kelia sumaištį ir dėl efemeriško vaizdinio nuosavybės. Juk jau 2022 m. kovą feisbuko ir youtube platformose pasirodė Ukrainos prezidento V. Zelenskio sintetinė klastotė – gana įtikinamas personažas neva dokumentinėje medžiagoje kvietė ukrainiečius nesipriešinti ir sudėti ginklus. Ar tokių ir kitų panašių skaitmeninių veidų savininkas yra gyvas (arba miręs) asmuo? O gal valstybės institucija ir pasų poskyris, sveikatos duomenis tvarkanti medicinos įstaiga? Juk į vaizdinius gviešiasi netgi fotoduomenų bazes kaupiančios didžiosios technologijų kompanijos ir galbūt žmogaus protinius gebėjimus praaugsiantys jų algoritmai. Akivaizdu bent jau tiek, kad ir anoniminio žmogaus-priešo (t. y. potencialaus taikinio) identifikavimas, ir bet kurio asmens emocijų, vidinės būsenos ar „tikrųjų intencijų“ automatizuotas nuskaitymas bei (ne)atpažinimas yra ne kažkoks „neutralus procesas“, o vienas iš ginklų dabarties konfliktuose. Gali būti, kad globaliame pasaulyje neslopstant protestams, riaušėms, politinėms įtampoms, suirutėms ar netgi siaubingiems karams, klausimas, kam priklauso žmogaus veido atvaizdas, tik aktualės.