Tvarkingi susirašinėjimai. Paroda „Laiško kūnas“ projektų erdvėje „Sodų 4“

2016 m. rugsėjo 28 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Monika Kalinauskaitė
13_the_body_of_the_letter_vitalijus_strigunkovas

Jei galvotume vien metaforiškai, tai laiškų kūnai nedaug kuo skiriasi nuo mūsų. Kai kurie iš jų sunkūs ir metų metus nepakyla nuo rašomųjų paviršių, kiti beveik be masės ir zuja greičiau už kulkas. Bet tai slidinėjimas, o ne tendencijų tyrimas, kurį atskleidžia grupinė paroda Laiško kūnas projektų erdvėje „Sodų 4“.

Parodos kuratoriai Jogintė Bučinskaitė ir Jurijus Dobriakovas bando apibrėžti šiuolaikinio meno epistoliariją, pasitelkdami paprastą laiško elementų semiotiką. Tiesmukas angliškojo body of a letter vertimas tampa priemone kalbėti apie adresatui siunčiamo realaus kūno pakaitalą. Raidinio kūno idėja pavojingai romantiška, bet gerai artikuliuojama. Mane, aišku, vėl sudomino jos metaforinis potencialas. Tarkim, kokie gražūs yra nykstantys senelių laiškai – tie kūnai, kurie į viešumą išeina su segėmis ir žinodami, ką palikti post scriptum. Arba elektroninė komunikacija: prasideda nuo kreipinių ir „nuoširdžiai jūsų“ kostiumėlių ir ilgainiui perauga į nekantrų ok, kasdienį apsimėtymą rašteliais. Kaip kintanti laiško forma ir vis sunkiau apibrėžiamas jo etiketas koreliuoja su tendencija vis dažniau skleistis ir matomumo siekti tiems kūnams, kurie anksčiau laikyti slėptinais ir nenorminiais. Laiškai yra savaime diskursyvūs objektai, apie kuriuos paprasta turėti daug minčių. Todėl džiugu, kad kuratoriai raidinio kūno anatomijos ėmėsi ne įsilauždami į kokią pašto meno dėžutę, o surinkdami ir eksponuodami skirtingas jo interpretacijas. Rezultatas ­– elegantiška ir rimta paroda, kurios estetinį patyrimą jaukia nebent kelios „Sodų 4“ erdvės problemos: klaustrofobiškas, bet suvaldytas plotas ir visur įkyrėjusios plytelinės grindys.

01_the_body_of_the_letter

Arnas Anskaitis, N, video, 2016, 8 min

Pirmame „Sodų“ aukšte eksponuojami darbai primena laiško odą. Geistės Kinčinaitytės fotoatspauduose ji lygi ir pablyškusi, Andrew Gryf Paterson siuntinuke – sveikai ištrinta bakterijų rašalu. Eksponatai dailūs ir įdomūs ne savo gyliu, o įvairove. Jie efektyviai perteikia apraše artikuliuojamą intymumo įtampą, kylančią žodžių kūnui liečiant visus gyvojo registrus. Jaudulingas tirtėjimas perbėga Žygimanto Augustino pacituotais Barboros Radvilaitės žodžiais. Vitalijaus Strigunkovo Pakaitalas, Fabiola siūlo atviruke išsinešti šventintą kūno paslaptį. Oda: humanitarinės erudicijos ir žmogiškųjų susitarimų paviršius, daug žadanti ir slepianti kūno riba. Arno Anskaičio lėta N ją vizualiai ir idėjiškai prapjauna, įkalindama mus netikėtoje žaizdoje. Autoriaus santykis su laišku matematiškas ir tikslus, paliekantis didžiulį lingvistinį potencialą. Ten, kur su didžiausiu kruopštumu rašomos ir trinamos raidės, susidaro momentinė duobė, įveikiama tik atsargiai sugraibant kelią iš gimstančio laiško gelmių.

 

10_the_body_of_the_letter_andrew_gryf_paterson

Andrew Gryf Paterson, Vasara 2016, rankų darbo objektas, iš tęstinio projekto Bakterijų meilės laiškai

Kalbant apie duobes… Rūsio aukšte rodomi Francisco Janes videodarbai veikia kaip atskira ekspozicija. Tai jau kitokia epistoliarija, norom nenorom užrašanti ne tik savo, bet ir pasaulinio bei pasąmoninio Kito kūną. Žiūrovą apsupantys videodarbai užima keistą teritoriją tarp dokumentikos ir natūralumo. Jų neįmanoma suvokti neatsižvelgiant į tai, kad kiekviena kelionė – savaime žanras. Galbūt tai tik eksponavimo įtaka, bet šie kūriniai nebeturi bendrų eilučių su ankstesniais. Juose vyksta atviras, net buitiškas susirašinėjimas, kuriame net tai, kas nutylėta, nėra paslaptis – laiško kūnas nuogas šmėkščioja namuose. Izoliuotas šių kūrinių eksponavimas nubrėžia akiračio skirtį tarp parodos „viršaus“ ir „apačios“ kontekstų. Viršutinis žvilgsnis gilus, bet tiesus, susijęs su istorija, tikėjimu, viltimi ir norma. Tai jėgos, dažniausiai gimdančios darbus be prasmės arba trūkumų. Išėjus už pasaulio ašies, matymas pakrinka, bet grįždamas parsiveža klausimų.

19_the_body_of_the_letter_francisco_janes

Francisco Janes, Grįžimas namo, Korea Town, 2013, 12 min, Būti ten, Tailandas, 2013, 8 min ir Last Chance Range, Benton Way, 2011, 8 min. Video filmai iš serijos Balti laiškai

Laiško kūnas – labai klasikinis. Jam pakanka stiliaus pojūčio ir suvokimo gylio, bet trūksta akibrokšto ir potencialo chuliganizmui. Kuratorių sugauta ir išeksponuota raidinio kūno įtampa galėtų žagtelti kokią nesąmonę, kaip kad kartais iš voko išropoja ne laiškas, o voras. Tai nėra pirma paroda Vilniuje, kurioje pasigendu tokio žaismingo atsainumo, be baimės pradeginti skylę lape. Ir kalbu ne apie liaudies anekdotus, o kuratorinį darbą, kuris kartais būna sėkmingas žongliravimas batais. Galbūt tai net ne mažos grupinės parodos reikalas, nes dar daug laiškų gali būti aptarta: ištatuiruotos žinutės, sulankstyti rašteliai, kuriuos atima mokytoja, grupinių susirašinėjimų katastrofos ir mafijos siunčiamos arklių galvos. Atsispyrus nuo norminės anatomijos, galima pereiti prie chimerinių gyvybių su savomis abėcėlėmis.

Išsamų fotoreportažą iš parodos galite peržiūrėti čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *