Trijų parodų atidarymai galerijoje„ Arka“

Vilniaus galerijoje„ Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) kovo 31 d., trečiadienį, 17 val. prasideda trijų parodų atidarymai:

17 val. atidaroma Lietuvos dailininkų sąjungos scenografų sekcijos paroda, kurios kuratorius – dailininkas – scenografas, Aleksandras Gusčenka.
Parodoje eksponuojama žymių Lietuvos dailininkų – scenografų tapyba, objektai, eskizai, spektaklių maketai, kostiumai, plakatai.

„Scenografija – daugiasluoksnis meno kūrinys. Jo atraminis taškas – dailė, o kita pusė – dramaturgo filosofija. Viduryje – režisierius, aktoriai. Spektaklyje mes matome rezultatą: kartais sumanymą geriau išreiškia dailininkas, kartais – režisierius su aktoriais. Taigi,  dailininkui tenka balansuoti tarp dramaturgo konkretumo ir režisieriaus traktuotės.

Palyginus su namo statyba, scenografai parodoje pateikia lyg ir architektūrinį projektą, tuo tarpu, „gyvas“ spektaklis yra pats namas, gyvenimas jame…

Scenografų darbo vaisius mes dažniausiai matome teatre, tačiau šią jų „kūrybinę virtuvę” taip pat galima pamatyt ir parodinėse erdvėse arba muziejuose. Dažnai šie nedideli maketai arba kostiumų eskizai patys yra meno kūriniai. ” – teigia parodos kuratorius.

17.30 val. atidaroma tapybos klasikės Dalios Kasčiūnaitės paroda „Tapyba”.

„Pastarųjų trijų dešimtmečių Lietuvos tapyboje yra asmenybių, kurių kūryba, būdama natūrali meno proceso dalis, kartu dėl savo temperamento ir ypatingo jautrumo tarsi iškrinta iš dailės raidos schemų. Toks mūsų meninio gyvenimo reiškinys, stipriai paženklintas asmenybės psichologijos antspaudu, yra Dalios Kasčiūnaitės kūryba. Jos abstrakcijos pavergia artistiškumu, skaisčiomis spalvomis, lyriškumu ir muzikalia architektonika.

Kai žvelgi į Kasčiūnaitės paveikslus, iš pasąmonės gelmių išnyra kelios pamatinės jos kūrybą styguojančios sąvokos: intuityvumas, poetiškumas, santykių su kūrybos objektu, spalva ir linija jautrumas. Iš čia plaukia jos pojūčių tyrumas, romantinių dvasios polėkių spontaniškumas. Jos drobės – tai tarsi anapus išorinio pasaulio slypinčių metafizinių esmių ieškojimas, tylus prisilietimas prie išgrynintų esminių dalykų. Pagrindiniai pažinimo instrumentai yra intuicija, spalva, forma.

Geriausiuose dailininkės kūriniuose daug erdvės, neužpildytų plotų, kurie spinduliuoja emocinio poveikio galia. Neužpildytas erdves tapyboje dailininkė, kaip ir dzen tradicijos meistrai, traktuoja kaip estetine prasme svarbiausius, kupinus galingos potencijos meno kūrinio elementus. Ji ne tik suvokė, bet ir sugebėjo savo kūriniuose panaudoti pauzes, tuštumas, estetines užuominas, nuolatinį žaismą simbolinėmis prasmėmis, kaukėmis, ženklais, vienareikšmiškumo vengimą. Iš čia plaukia jos plastinės kalbos santūrumas, išskirtinis dėmesys nuotaikos pokyčių perteikimui. ” – rašo prof. Antanas Andrijauskas.

18 val. atsidaro paskutinioji paroda – Ramintos Baltrušytės „Tekstilė”.

„Žmogeliukai, vabalėliai, kaukučiai, punktyrai, linijos… Begales jų pripiešdavau atsitiktiniuose lapeliuose, sąsiuvinių paraštėse. Galiausiai supratau, kad tuos piešinius galima kurti siūlais. Todėl daugiau nebepiešiu paraštėse, o ir tokių sąsiuvinių seniai nebeturiu…

Pasigaminu balto, pilkšvo popieriaus lakštų ir dėlioju siūlų piešinį. Svarbiausia man – sukurti organišką visumą, atskleisti natūralų medžiagos grožį, faktūras ir spalvas. Lipdau popierines formeles, jungiu su vilna, taip atrandu vis kitokius paviršius, kitokį baltumą…

Šitaip darbas su medžiaga, pastangos perteikti sumanymą virsta kelione į save, vaiko savyje paieška. Toje kelionėje neatsiejamai lydi vaikystės vasarų kaime, mitinio pasaulio, G Beresnevičiaus vadinamo „ kitokybe“, ilgesys… ”

Raminta Baltrušytė