Trečiasis stalas: spekuliatyviojo realizmo idėjos ir praktikos ŠMC

Grahamo Harmano tekstas „Trečiasis stalas“ (The Third Table), pirmą sykį išspausdintas No085 dOCUMENTA (13) šimto dienų serijose ir didžiajame parodos kataloge, yra savotiškas filosofinis Arthuro Eddingtono idėjos remiksas. Jokiu būdu ne déjà vu. Tekstu Harmanas kviečia apmąstyti galimybę, jog realizmui dviejų Eddingtono stalų vis tik nepakanka, tarp jų turi slypėti kažkoks trečiasis dėmuo – tamsioji realybės medžiaga, kuri lieka nepasiekiama nei mokslinei analizei, nei į stalą besiremiančiai alkūnei. Tai daiktas, kuris kažkokiu būdu turi egzistuoti be mūsų, be žmonių.

Birželio 24 d., antradienį, 18 val. ŠMC skaitykloje vyks Tomo Čiučelio paskaita „Keturkojai objektai, daiktai savyje ir kiti nežmonės”.

2007 m. Londone, Goldsmitho koledže, Grahamo Harmano, Quentino Meillassoux ir Iaino Hamiltono Granto surengtoje konferencijoje buvo pristatyta nauja idealizmo kritikos kryptis, kurią dar 2006 m. Ray Brassier pasiūlė vadinti „spekuliatyviuoju realizmu”. Realizmas filosofijoje anaiptol nėra jokia naujovė, tačiau kontinentinės filosofijos tradicijoje tai yra visiškai radikalus posūkis, kuris tapo įmanomas ir net reikalingas dėl kelių svarbių priežasčių. Po Kanto įvykdytos „Koperniko revoliucijos” filosofijoje įsigalėjo draudimas imtis bet kokių spekuliacijų apie viską, kas yra už santykio tarp žmogaus ir pasaulio – t.y. apie „daiktus savyje”. Quentinas Meillassoux šiai specifinei ontologinei jungčiai nusakyti įvedė koreliacionizmo terminą: spekuliatyviojo realizmo atstovai jį taiko bet kokiai filosofijai, kurioje pasaulis egzistuoja tik su sąlyga, jog yra suvokiamas žmogaus. Post-fenomenologinė mintis įveikė ilgą kelią nuo Franzo Brentano inspiruotos Edmundo Husserlio fenomenologijos iki Jacques’o Derrida post-struktūralizmo ir dekonstrukcijos, tačiau ši raida vyko išskirtinai antropocentristinės ontologijos ribose. Daugeliui analitiniu pozityvizmu ir ideologijos kritika bei dekonstrukcija nesitenkinančių mąstytojų šios ribos tapo pernelyg akivaizdžios, ypač turint omenyje naujus paradigminius šuolius kosmologijoje, teorinėje fizikoje, dirbtinio intelekto tyrimuose, biologijoje.

Spekuliatyvųjį realizmą inspiruoja ir neramina mintis, jog objekto – t.y. Kantiškojo noumeninio daikto savyje – tikrovė kontinentinės filosofijos tradicijai taip ir lieka neprieinama, o idealizmas šios tikrovės apskritai atsisako pateikdamas vadinamąjį „koreliacionistinio rato” argumentą: mąstyti apie tikrovę už suvokimo ribų beprasmiška, kadangi mąstant tikrovė neišvengiamai tampa sąmonės turiniu, todėl ištrūkti iš koreliacionistinio rato neįmanoma. Būtent čia spekuliatyvusis realizmas meta iššūkį, tuo sukeldamas nemenką kontraversiją bei inspiruodamas naujus radikalius bandymus permąstyti pačią metafizikos tradiciją. Ši paskaita – tai apžvalginė idėjų choreografija nuo Quentino Meillassoux spekuliatyviojo materializmo iki Grahamo Harmano objektinės ontologijos.

Birželio 25 d., trečiadienį, 18 val. ŠMC skaitykloje vyks Julijono Urbono paskaita „Spekuliatyviojo realizmo metodologija, filosofinė inscenizacija bei virštekstualumas mene ir dizaine” ir kūrybinės dirbtuvės „Trečiojo stalo paieška. Spėlionių vaidyba”.

Kai filosofai tapo menininkais ir atvirkščiai. Spekuliatyvioji metodologija kūryboje

I. Kas nutiktų filosofijai, jei jos dabartinis posūkis į daiktiją (thingly turn) hipertrofuotųsi ir filosofinės mąstymo formos sudaiktėtų? Kaip atrodytų filosofas-inžinierius, filosofas-menininkas ar filosofas-kulinaras? Kaip pasikeistų filosofinių idėjų sklaida ir jos platformos?

Iškeliant tokius ir panašius hipotetinius klausimus, paskaitoje bus eskiziškai plėtojama filosofinės fantastikos esė apie daiktiškąją filosofiją, o tiksliau, apie jos metodologinę išraišką. Pastaroji įtrauks ir apjungs įvairius spėliojimo metodus iš mokslinės fantastikos, spekuliatyvaus dizaino, futurologijos bei paties autoriaus kūrybinės praktikos. Ypatingas dėmesys bus sutelkiamas į nelingvistines prieigas bei fiziškai įkūnytus filosofinio mąstymo modelius.

II. Tęsiant spekuliatyviosios metodologijos apžvalgą, dalyviai bus kviečiami „trečiojo stalo“ paieškoms. Atliekant tam tikras instrukcijas – tokias, kaip akustinis zondavimas ir gyvo stalo vaidyba – dalyviai bendromis pastangomis užmegs ryšį su stališkumu. Čia stalas taps muzikiniu instrumentu, vaistu ar institucija.

Rekomenduojama lengva apranga.

Julijonas Urbonas yra dizaineris, menininkas, rašytojas, inžinierius, dizaino sąveikų studijų Karališkojo meno koledžo Londone doktorantas (tyrimo tema „gravitacinė estetika“).

Tomas Čiučelis baigė medijų meno studijas VDA, gyvena ir dirba Londone, ruošiasi filosofijos doktorantūros studijoms Dundee Universitete (Škotija). Tyrimų sritys: medijavimas, technologijų filosofija, kitybė ir kalba.