Trapios tiesos griausmingiau suskamba per meno gimtadienį. Pokalbis su Arturu Bumšteinu

Kartą metuose žmonės sėda prie radijo ir klauso gimtadienio transliacijos. Ne, ne tam, kad išgirstų draugų jiems užsakytą dainą, o dėl šio to didesnio ir abstraktesnio – sausio 17-oji žymi Meno gimtadienį. Su Fluxus judėjimu siejamas „hepeningų maestro“ Robert Filliou 1963 m. parašė tekstą, kuriuo paskelbė, jog būtent tądien prieš tūkstančius metų gimė menas.

Šiemet prie tarptautinės šventės Arturo Bumšteino iniciatyva prisijungia ir Lietuva. Kaip ir priklauso, sausio 17 d. Kauno menininkų namuose vyks garso ir vaizdo performansų vakaras „Meno gimtadienis 2020“, kuruojamas Arturo ir Edvino Grinkevičiaus. Jame dalyvaus „Eye Gymnastics“, „Kojos sopa“, Bergur Thomas Anderson, programos dalimi taps Gailės Pranckūnaitės sukurtas dizainas, o pats Arturas su vokaliniu ansambliu B2 pristatys Filliou tekstu paremtą naują kūrinį.

Pradėsiu iš gan toli. Prisimenu, man bestudijuojant antrame dailėtyros kurse Skulptūros katedra organizavo kelionę į Venecijos bienalę, prie kurios buvo pasiūlyta prisijungti ir mums. Viena kursiokė su didžiausia nuoširdžia, tačiau netaktiška nuostaba sukritikavo kitą kursiokę, jog ši kažin kokiu būdu leido sau nežinoti, kas yra Bienalė. Po šio iš šalies stebėto trumpo ir beveik niekinio įvykio mano yda neišsiduoti ko nors nežinant tik sustiprėjo. Praėjo jau nemažai metų ir dabar galiu prisipažinti – iki KMN vyksiančio renginio nebuvau girdėjusi apie tarptautinę meno gimtadienio šventę. Reiškinių kalibras, žinoma, netapatus, vis dėlto ši diena, rodos, turėtų būti reikšminga mums visiems – reikšmingesnė už bet kokią -nalę. Kada pats pradėjai minėti meno gimtadienį?

Meno gimtadieniu susidomėjau klausydamasis įvairių radijo meną transliuojančių stočių. Gal dar 2007-aisiais pirmą kartą per austrų radiją „Kunstradio“ klausiausi gyvos transliacijos iš meno gimtadienio šventės ir nuo to karto stengiausi kasmet joje dalyvauti kaip klausytojas  – internetu prisijungdavau prie tiesioginių transliacijų iš įvairių lokacijų. Pamažu kilo noras surengti meno gimtadienį ir Lietuvoje. Kelis metus ieškojau šios idėjos realizavimui tinkamų partnerių ir labai džiaugiuosi, kad pavyko sudominti puikią Kauno menininkų namų komandą. Ruošiantis renginiui mane labiausiai stimuliuoja žinojimas, jog tuo pat metu skirtingose pasaulio vietose žmonės taip pat ruošiasi, repetuoja, planuoja transliacijas, kurios juos visus vienai dienai apjungs į bendrą tinklą. Bendruomeniškumo aspektas vilioja, o kartu atrodo toks paprastas ir savaime suprantamas dalykas dabartiniais socialinių tinklų laikais.

Istoriškai Fluxus judėjimas – ne tik Niujorko avangardistų reikalas, o globalus reiškinys (pats meno gimtadienio gimdytojas Robert Filliou yra prancūzų Fluxus menininkas). Norint suprasti, kuo sausio 17-toji yra reikšminga ir svarbi, būtina perskaityti Filliou tekstą „Whispered Art History“. Tai alternatyvus meno istorijos metraštis, kuriame dėmesys kreipiamas į kūrybingumo apraiškas kasdienybės aplinkoje, o data pasirinkta ne atsitiktinė – ji šmaikščiai sutampa su paties teksto autoriaus gimtadieniu. Esu įsitikinęs – kasmet švęsti meno gimtadienį reiškia vis prisiminti, kad menas yra ne tiek kūrinys-artefaktas, kiek kūrybingas gyvenimas, kuris persmelkia visą žmonijos egzistenciją.

Ar tai nedevalvuoja meno reikšmės? Retas aktyviai kultūra besidomintis žmogus pasakytų, jog menu laikytinas tik kūrinys-artefaktas, vis dėlto kaip nejučia neprasmegti “kūrybingo gyvenimo” savipakankamume? Be abejo, egzistuoja instituciniai saugikliai. To gana ar jie kaip tik nieko nebereiškia?

Aš Filliou tekstą skaitau lyg parašytą nušvitusio žmogaus. Atrodo, kad menininkas visą gyvenimą stipriai artikuliavo, gerai pastatytu balsu deklamavo/deklaravo tiesas, kurios laikui bėgant devalvavosi kartu su jo balso tonu. Pamažu jo balsas įgavo šnypščiančius tembrinius atspalvius, o pasikeitus balso tonui pasikeitė ir jo deklaruojamos tiesos. Šnabždėjimas, žinoma, asocijuojasi ir su paslaptimi. Tai, ką jis sako, yra trapi tiesa. Tačiau praėjus tam tikram laikui net ir trapios tiesos suskamba griausmingiau – kaip ir Fluxus menas, taip kovojęs prieš institucijas, pats atsidūrė muziejuose.

Pernai meno gimtadienio proga Berlyne pristatei „Whispered Art History“ paremtą kūrinį „Thus Time Goes By“. Šiemet ta pačia proga drauge su vokaliniu ansambliu B2 rengi naują Filliou inspiruotą kūrinį. Ilgai kaupi vargonų archyvą, iš kurio taip pat gimsta kūriniai, o pastaraisiais metais – pataisyk, jei klystu – daugiau dėmesio pradėjai skirti balso panaudojimo galimybėms bei istorinėms nuorodoms (arba nuorodoms į istorijas). Kaip ilgai tavęs nepaleidžia vienas motyvas, instrumentas ar tekstas? Kodėl nusprendi darkart imtis „Whispered Art History“? Ar KMN pristatomas kūrinys esmiškai skirsis nuo Berlyno versijos?

„Berghain“ klube 2018 m. vykęs meno gimtadienis tapo įdomia vieta ir proga padirbėti su choru. Gimtadienio-koncerto lokacija buvo stipriai susijusi su bendruomeniškumu, nors koncertas vyko trečiadienį, o ne savaitgalį, kuomet vyksta žymieji klubo „tūsai“, tad ir į renginį susibūrusi bendruomenė buvo kiek kita.

Grįžtant prie choro idėjos – ji man atrodo simbolinė, kalbant apie virtualų (ir ne tik) bendruomeniškumą. „Thus Time Goes By“ galima paklausyti mano svetainėje. Šis kūrinys paremtas principu, jog kiekvienas choro narys, improvizuodamas savo individualiai pasirinktomis melodijomis, po vieną studijoje įdainavo Filliou tekstą. Surinkęs kiekvieno choristo asmenines interpretacijas, iš jų padariau chorinį kūrinį, kuriame natomis buvo išrašytos ir į bendrą kolektyvinį srautą sukomponuotos visos jų melodijos. Savotiškas e pluribus unum metodas. Šį tekstą taip pat esu naudojęs savo kituose kūriniuose, pvz., ASMR maniera, kartu su Viktorija Damerell įrašytame „Whispered January“ arba pianisto Jonathan Powell rečitaliui sukurtame „Jonathan’s October“. Turiu sumanymą kiekvienam mėnesiui sukurti po vieną atskirą kūrinį, paremtą Filliou tekstu.

Meno gimtadienio Kaune atveju norėjau, kad tekstas būtų perskaitytas susirinkusiems žmonėms. Ir kad tai būtų pirmas viso vakaro įvykis, tam, kad publika susipažintų su Filliou žodžiais ir jo buitinėmis-ekscentriškomis istorijomis. Tikiuosi, jog šis skaitymas taps įžanga ir pagrindu kitų to vakaro performansų suvokimui. Taigi šįkart norėčiau akcentuoti ne tiek kūrinį, o kūrybingą skaitymą.

Kokios balso kaip garso ypatybės labiausiai domina?

Dirbant su balsu mane labiausiai domina individualūs balso savininko sprendimai, jo/s siūlymai ne tik kaip, o ir ką dainuoti. Įrašęs laisvą balsą vėliau ieškau jam vietos savo sugalvotoje struktūroje. Tačiau pats balsas man visų pirma įdomus savo nestandartine, žaliavine forma.

Manau, dirbti su profesionaliais dainininkais ar šiaip ausiai malonaus balso tembro savininkais sąlyginai lengva. Ar neknieti reabilituoti “negražius” – džeržgiančius, spigius, teksto neartikuliuojančius arba tiesiog nykius – balsus?

Mane visada viliojo tokie „necivilizuoti“ balsai. Vos atsiradus internetui ėmiau rinkti įvairius balsus, prašyti žmonių, kad jie man atsiųstų savo įskaitytus arba įdainuotus tekstus. Daugelyje mano kūrinių balsai turi Barthes’išką „grūdą“, net daugiau – už kiekvieno balso slypintis kūniškumas, atrodo, veržiasi į pirmą planą. Įdomu „iš už Atlanto“ gauti balso įrašą, kuriame būtų tiek daug kūno.

Bergur Thomas Anderson, Can you hear The Hum tonight?, 2019. Kristín Helga Ríkharðsdóttir nuotrauka

Renginys bus transliuojamas „Euroradio Satellite Network“ dažniais ir internetiniu „Palanga Street Radio“. Šiandien tai galbūt skamba juokingai ir net naiviai, tačiau mane pribloškė pirmąkart iš tiesų įsisąmoninta mintis, jog radijo atsiradimas tapo masinės transliacijos lūžiu ir įgijo naują demokratiškumo dimensiją – pagal garsą negali suprasti (o tai reiškia – ir priskirti tam tikras stereotipines savybes) žmogaus amžiaus, socialinio statuso, rasės, net lyties. Balsą, kaip patikimą šiuolaikinę individo identifikavimo priemonę, šįkart palikime nuošalyje, ir orientuokimės į radijo medijos specifiką. Esi ne kartą kalbėjęs apie radijo vaidmenį tavo kūryboje, tačiau renginio atveju bendradarbiavimas su šiomis dvejomis iniciatyvomis – konceptualus ar praktinis žingsnis? Kodėl taip svarbu, kad transliacija vyktų gyvai, o ne būtų įrašoma ir žmonės galėtų pasiklausyti jiems patogiu metu?

Gyvo radijo klausymą galėčiau prilyginti pokalbiui telefonu – tai aktyvus klausymas, kuomet sinchronizuojiesi su skambesiu laiko tėkmėje. Gyvumo aspektas provokuoja vidinį dialogą, lyg dalyvautum pokalbyje, tačiau tuo pat metu tu žinai, jog klausaisi ne vienas, nors niekada nežinai, kas konkrečiai klausosi kartu ir kokie vidiniai kolektyviniai dialogai kyla paraleliai. Tai ir konceptualus, ir itin praktiškas sprendimas – švęsti reiškia būti kartu. Ir nebūtina būti tame pačiame kambaryje, galima į savo būseną įsileisti kitos erdvės galimybę ir prisijungti prie kolektyvinio laiko.

Stipriai pasigendi bendruomenės, kolektyviškumo? 

Pasigendu savyje valios tam kolektyviškumo impulsui daugiau atsiduoti.

Esi ir KMN Meno gimtadienio idėjos autorius, ir vienas iš kuratorių, ir dalyvis. Nesiimsiu spėlioti, ar sudėtinga žongliruoti skirtingais amplua, tad šį klausimą užduosiu kaip kuratoriui. Prie renginio dalyvių prisijungė, pavyzdžiui, pernai „Jaunoje muzikoje“ debiutavusios „Eye Gymnastics“ bei Nidos meno kolonijoje rezidavęs menininkas Bergus Thomas Andersen, jau minėtame „Palanga Street Radio“ turintis savo kassavaitinį laidų ciklą. Kokiu pagrindu būrėte dalyvius?

Renginį kuruojame kartu su Edvinu Grinkevičiumi, kuris atsakingas už pusę vakaro programos. Į savo kuruojamą dalį nusprendžiau pakviesti „Eye Gymnastics“ dėl to paties bendruomeniško, šeimyninio faktoriaus. „Eye Gymnastics“ duetą sudaro mano gyvenimo partnerė ir kolegė, taigi – šeima. Kai kuruoju, visada norisi pradėti nuo savęs ir po truputį apsidairyti. Šį kartą žvilgsnis toli nenuklydo, bet gal tai, ką apsidairęs pamačiau aš, bus įdomu, pavyzdžiui, kokiam nors žmogui kokiame nors mažame miestelyje Prancūzijos Alpėse, kuris klausysis renginio transliacijos.

Eye Gymnastics. Lauryno Skeisgielos nuotrauka

Atrodo, renginys labiau skirtas neapčiuopiamai globaliai radijo auditorijai, ne KMN penktadienį susirinksiantiems žmonėms? Fizinio buvimo ir vizualumo elementai tampa antraplaniais. 

Nepritarčiau. Man atrodo, kad visi performansai, išskyrus maniškį, yra itin vizualūs. Svarbu tai, kad jie gali funkcionuoti ir per radiją, ir gyvai erdvėje. Rengdami šį vakarą galvojome apie tai.

Skirtingus kūrybinius projektus vykdai su skirtingais žmonėmis – kai kurios pavardės pasikartoja, kitos prisideda kartą ir būna baigta. Susidaro įspūdis, kad retai tai darai visiškai vienas. Kokiais principais mėgini remtis dirbdamas komandoje? Arba paklausiu kitaip: B2 būsimo kūrybingo skaitymo atveju – labiau bendraautoriai ar instrumentas?

Nelabai mėgstu formuluotę „one man show“. Pasakyčiau taip: „it’s never a one man show“. Bendradarbiavimo principai priklauso nuo konkretaus konteksto. Kolektyvą B2 sudaro penki žmonės, kurie repetuojant patys siūlo idėjas, kaip perskaityti tą tekstą, kad jiems būtų įdomu tai daryti. Skirtingų skaitymo, šnabždėjimo, dainavimo būdų ieškome kartu, nors jų požiūris į save artimesnis instrumentui. Tai labiau akademinis požiūris, tačiau nuostabu, jog kolektyvas sutinka eksperimetuoti ir daro tai su džiaugsmu bei entuziazmu.

Baigei akademines muzikos kompozicijos magistro studijas. Nebaksnosiu pirštais, tačiau ne kartą esu susidūrusi su nuomone, jog „akademikai“ nesugeba atsitraukti nuo to, ko yra išmokyti, ir atrasti naujus muzikos, garso meno raiškos būdus. Tau to prikišti, regis, nebūtų galima. Kiek Fluxus tau aktualu ne tik kaip nagrinėjimo verta medžiaga, o ir veikimo principas? „Whispered Art History“ viskas prasidėjo sausio 17-ąją, prieš milijoną metų, kai žmogus paėmė sausą kempinę ir įmetė ją į vandens pilną kibirą. Kokiu įvykiu prasidėjo tavo asmeninė kūrybos istorija?

Ji galimai prasidėjo pamačius didžiulę Fluxus meno parodą Šiuolaikinio meno centre veikiausiai 1994-aisiais. Bėgdavau iš pamokų ir leisdavau ištisas dienas tame pasaulyje. Jis mane tuomet paviliojo savo paprastumu, atvirumu individualioms strategijoms ir požiūriams į tai, kas yra ir gali būti menas. Po ketvirčio amžiaus, atrodo, vis dar galiu jausti tą anarchišką atmosferą ir džiaugsmą atradus sritį, kurioje taip gražiai sudera atsitiktinumas, kasdienybės „nuobodulys“, institucinės kultūros kritika ir vyrai bei moterys juodais kostiumais, kurie, beje, labai gerai leidžia laiką. Vis dėlto esu per didelis egoistas, kad būčiau fliuksistu.

Daugiau informacijos apie renginį 

Iliustracijoje: Arturas Bumšteinas. Lindos Persson nuotrauka