Nuo samanų Cvirkos aikštėje – iki kino: Grėbliauskaitės filmas apie kūrybos laisvę ir cenzūrą

Balandžio 30 dieną Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzeotekoje įvyko uždara menininkės Eglės Grėbliauskaitės filmo „Konsiliumas“ peržiūra. „Šis projektas man leido ne tik kalbėtis su kolegomis apie mums visiems pažįstamus vidinius prieštaravimus, bet ir įsiklausyti į tai, kas dažnai lieka neišsakoma – nerimą, prisitaikymą ir laisvos raiškos svarbą“, – pasakoja E. Grėbliauskaitė. 

Muzeotekos salėje susirinkusiems kultūros lauko atstovams buvo pristatytas filmas, kuriame garsūs kūrėjai kalba apie kūrybos laisvės ribas ir asmenines patirtis kultūros sistemoje – tai kvietimas susimąstyti apie meno autonomijos galimybes ir įtampas. Filme dalyvauja įvairių sričių pripažinti menininkai iš vizualiojo meno, scenos meno, performanso, literatūros ir laukų.

Kaip kilo mintis sukurti šį filmą? 

Mano meninė veikla ir akademiniai tyrimai susiliejo tada, kai, dirbdama viešojoje erdvėje, susidūriau su instituciniu spaudimu. Tyrimo pagrindu tapo meno projektai, kuriuose nuosekliai išryškėdavo įvairios kūrybinės laisvės ribojimo formos.

Tai paskatino klausti: ar tokias patirtis išgyvena ir kiti menininkai? Norėjosi išgirsti, kaip jie suvokia kūrybos laisvę, kokias ribas patiria ir kaip į jas reaguoja. Taip gimė idėja sukurti filmą „Konsiliumas“ – kolektyvinį pasakojimą apie tai, kas formuoja kūrėjo laisvę ir ribas.

Šitaip praktika inspiruotas akademinis tyrimas peraugo į meninį dokumentinį projektą. Filmą matau kaip galimybę atvirai kalbėti apie kūrybinės autonomijos iššūkius ir sprendimų priėmimo procesus kultūros lauke.

Gal šiek tiek papasakotumėte apie savo projektus Cvirkos aikštėje ir su kokiu institucijų pasipriešinimu jie susidūrė?

Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – projektas „Nepamirškime nebeprisiminti“, kurį 2021 m. kartu su Agne Gintalaite suplanavome kaip laikiną meninę intervenciją. Idėja buvo padengti tuo metu jau nukelti planuojamą P. Cvirkos paminklą samanomis – tai buvo kvietimas permąstyti atminties politiką, nekonfliktiškai, bet kūrybiškai. 

Nors viską buvome suderinusios raštu, sulaukėme netikėtos ir neskaidrios institucijų reakcijos. Pradėta taikyti minkštosios cenzūros taktika – buvome apkaltintos chuliganizmu, pritaikytos administracinės sankcijos, viešai neigiant net patį suderinimo faktą. Teisminis procesas truko metus – teismas pripažino, kad leidimas buvo išduotas, o nuobaudos panaikintos.

Ši patirtis tapo pagrindu filmui „5 valandos skvere“, kurį 2023 m. sukūrėme kartu su Andriumi Seliuta von Rath. Filmas dokumentuoja visą projekto sustabdymo eigą. Veiksmai buvo filmuoti viešoje erdvėje, institucijų atstovai apie tai žinojo ir sutiko. Prašydami leidimo filmą parodyti aikštėje, siekėme informuoti visuomenę, kaip viskas vyko iš tikrųjų. 

Tačiau buvo išduotas leidimas su sąlyga, kurios įgyvendinti faktiškai nebuvo įmanoma – reikalauta gauti raštiškus sutikimus iš visų, kurie matomi kadruose. Į klausimą, kodėl pasirinktas toks sprendimo būdas, buvo atsakyta: „Menininkė ciniškai siekė parodyti visuomenei tai, ko pareigūnai nenorėjo, kad būtų parodyta.“ Šiuo metu kūrinys eksponuojamas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parodoje „Stebimi: cenzūra Lietuvos mene XX–XXI a.“, o teisiniai procesai vis dar vyksta.

Kokias temas ir potemes nagrinėjate filme „Konsiliumas“?

Filmas kelia klausimus ne tik apie tiesiogines cenzūros formas, bet ir apie subtilesnius galios veikimo mechanizmus – nuo diskurso ribojimo iki reputacinio spaudimo. Tarp temų, kurios atsiskleidžia filme, – savicenzūra: kaip menininkai reaguoja į galimą nesupratimą, reputacijos riziką ar finansinį spaudimą. Taip pat nagrinėjama, kaip kūrėjai ieško būdų išsaugoti autonomiją, laviruodami tarp vidinių vertybinių nuostatų ir išorinio spaudimo.

Filme pasitelkiama konsiliumo metafora, kaip bendras refleksijų laukas. Filmas kelia esminį klausimą: ką šiandien reiškia meno laisvė? Kai cenzūra išnyksta iš įstatymų, bet įsitvirtina institucijose, finansavimo schemose ar viešojo tono reguliavime – ar menas vis dar gali kalbėti laisvai?

Kokiu principu buvo atrinkti pašnekovai šiam filmui?

Kūrybinės laisvės ribos dažniausiai išryškėja ten, kur menas sukelia disonansą – socialinį, politinį ar kultūrinį. Filmo dalyviai – tai kūrėjai, kurių darbai ar laikysena tokius disonansus išprovokavo,  atskleisdami, kokios ribos vis dar veikia šiuolaikinėje kultūroje. 

Tai pripažinti menininkai iš skirtingų sričių – vizualiojo meno, scenos meno, performanso, literatūros. Dėmesys skiriamas ne tiek konkretiems kūriniams, kiek aplinkybėms, kurios lydi kūrybos procesą – nuo idėjos gimimo iki jos viešo pristatymo.

Koks Jums buvo pačiai naujas atradimas, kuriant šį filmą?

Kai jau turėjau visą interviu medžiagą, pagalvojau – kaip norėčiau, kad tokį filmą būčiau galėjusi pamatyti, kai tik pradėjau kurti. Tuo metu man atrodė, kad tikrasis menas yra neatsiejamas nuo tiesos ir laisvės. Kai pirmą kartą susidūriau su saviraiškos ribomis, maniau, kad tai – išskirtinai mano patirtis. Procesas leido pamatyti, kad daugelio kūrėjų patirtys rezonuoja – tai paskatino jungti balsus kolektyviniam mąstymui.

Pripažinti, matomi menininkai, iš šalies dažnai atrodo sėkmingi, stiprūs, tarsi neliečiami institucinių įtampų. Tačiau kalbantis išryškėjo, kaip kompleksiškai jie reflektuoja savo patirtis – nuo vidinių dilemų iki strategijų, leidžiančių išlikti kūrybiniame lauke. 

Kodėl taip svarbu puoselėti meno laisvę?

Laisva kūryba leidžia pažvelgti į pasaulį kitaip – jautriau, giliau, netikėčiau. Ji tampa ne tik menine raiška, bet ir visuomenės gebėjimo reflektuoti matu. Toks menas plečia akiratį: leidžia išgirsti tai, kas paprastai lieka nuošalyje, įvardyti nutylėtas įtampas, kurti naują supratimą. Jo buvimas viešojoje erdvėje skatina tikrą dialogą. Kai kultūroje išlieka erdvės įvairovei ir kritiniam žvilgsniui, stiprėja ne tik visuomenės atsparumas, bet ir pasitikėjimas bei branda. 

Kaip Jūs apibūdintumėte, kas Jums yra cenzūra?

Klasikiniu požiūriu cenzūra – tai tiesioginis turinio ar raiškos ribojimas, dažniausiai įtvirtintas formaliais mechanizmais: įstatymais, draudimais ar oficialiomis institucijų procedūromis. Ji aiškiai nurodo, kas leidžiama, o kas – ne, ką galima rodyti, publikuoti ar transliuoti.

Tačiau šiandien cenzūra vis dažniau veikia netiesiogiai. Viena pavojingiausių formų – minkštoji, arba velvetinė, cenzūra: kai nepasakoma „ne“, bet veikti tampa neįmanoma. Sprendimų nepriėmimas, biurokratinis vilkinimas ar neįgyvendinami reikalavimai sukuria situaciją, kurioje formaliai viskas leidžiama, tačiau realiai – užblokuota. Tokia cenzūra ne tik iškraipo raiškos laisvės sampratą, bet ir griauna pasitikėjimą institucijomis bei demokratiniais principais. Savicenzūra, regis, yra vidinė būsena, tačiau kūrėjai ją dažnai išgyvena reaguodami į išorinius signalus.

Todėl svarbu, kad kalbėdami apie meno laisvę, neprisirištume vien prie draudimų ar skandalingų atvejų. Tikroji laisvė matuojama ne tuo, kas leidžiama, o tuo, kas iš tikrųjų įmanoma. Ir ne tik tuo, ką menininkas drįsta pasakyti – bet ir tuo, ką visuomenė leidžia sau išgirsti.

Kalbino Austėja Mikuckytė-Mateikienė.

***

Primename, kad parodą „Stebimi: cenzūra Lietuvos mene XX–XXI a.“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje galite apžiūrėti iki birželio 29 dienos, kurioje eksponuojamas ir filmas „5 valandos skvere“. Filmas pasakoja apie E. Grėbliauskaitės ir A. Gintalaitės projekto P. Cvirkos aikštėje „Nepamirškime nebeprisiminti“, 2021, įgyvendinimo bei susidūrimų su savivaldybės atstovais eigą. Lankytojai kviečiami pasiūlyti savo projekto variantą.