Toli toli toli. Pokalbis su Aurelija Maknyte

Aurelija, ar tave galima laikyti regione kuriančia menininke?

Aš kilusi iš regiono – Širvintų rajono. Lankiau muzikos mokyklą, griežiau smuiku, o dailės mokyklos nebuvo. Pamatyti kokias nors parodas man nebuvo kasdienybė. Tik vėliau pradėjau į Vilnių važinėti – mano regiono privalumas buvo, kad centras netoli. Tai labai padeda „kultūrintis“, liaudiškai tariant, – eiti į parodas, į koncertus. Dabar daug kultūros yra ekranuose. Bet tada to nebuvo. Laikraštį ar žurnalą gali paskaityti bibliotekoje ar užsiprenumeravęs, bet gyvos patirties trūko, ir jokie mokytojai ar edukatoriai nevažinėjo į mokyklas. Gal tik porą kartų aktoriai atvažiavo skaityti poezijos. Bet tikrai nebuvo įdomu, nes pusė eilėraščių buvo apie Leniną, pusė – apie šviesią ateitį ir gal vienas kitas – apie Lietuvą tėvynę.

O dabar kaip menininkė ne pirmi metai važinėju po regionus. Pati gana plačiai keliauju po Lietuvą kaip edukatorė. Pavyzdžiui, kasmet vedu galerijos „(AV17)“ organizuojamas dirbtuves – menininkai dalijasi savo kūrybinėmis praktikomis. Vedu užsiėmimus apie fotografiją, tokius procesus kaip chemigrama, fotograma, koliažai, ką nors susijusio iš dailės istorijos pasakoju, pasidalinu ir savo kūrybinės virtuvės receptais. Šiemet važinėjau po regionų dailės mokyklas, pasakojau apie fotografinius dalykus.

Kaip atrodo publika? Turbūt daugiausia susirenka vaikai?

Taip, dažniausiai susirenka vaikai, bet Anykščiuose esu vedusi paskaitą-diskusiją apie readymadeʼą. Ji įsiminė, nes buvo labai marga publika – daug suaugusių žmonių. Vyko daiktų perdarymo dirbtuvėlės. Jautėsi, kad buvo naudinga. Kur, sėdėdamas miestelyje, gali nueiti paklausyti paskaitų? Aš nueinu į Vilniaus universitetą filosofijos seminarų paklausyti, kartais – paskaitų į VDA. Arba į Rotušę. Ir ne visos būna įrašomos, tad nepasiekiamos internete. Todėl paskaita regione – smagi galimybė, į ją susirenka žmonės, jiems įdomu. Neretai atėjusieji turi labai skirtingų patirčių ir žinių. Vienas meno istorijos iš viso nežino, gal tik Čiurlionį ir Dali, o kitas gali apie readymadeʼą diskutuoti ir net pavyzdžius atsiminti. Kai publika tokia skirtinga, nebūna paprasta.

Pati esu lankiusi paskaitas ir dirbtuves edukatoriams, kur ne kartą susidūriau su neįtikėtinu dėstytojo diletantizmu – jis net nepasidomėjęs galvojo, kad atėjo tik Čiurlionį ir Dali žinantys žmonės. Ir teko kelias dienas stebėtis, ką čia išvis veiki, bet reikia, negali pabėgti, nes turi susirinkti kvalifikacijos kėlimo valandų, kad gautum popieriuką ir galėtum užsiimti edukatoriaus veikla. Tikrai buvo apmaudžių dalykų, kurie buvo gera pamoka, kad reikia pasidomėti, kur patenki – kokie žmonės susirinks, kokio amžiaus, ką jie žino. Dabar važiuosiu į Anykščius, kur buvo surengta Domicelės Tarabildienės paroda. Jie norėtų dirbtuvių, kad žmonės susipažintų su jos kūrybos metodu. Man svarbu žinoti, ar jie tą parodą matė, ar jie žinos, kas ta Domicelė. Kad nesikartočiau, nes jie galbūt jau išklausė kokias nors paskaitas. Tai banalu, bet tiktai savo kailiu pajutusi supratau, kaip tai svarbu. Kuo publika margesnė, tuo sunkiau, nes nežinai, kieno lūkesčius pateisinsi, kieno nuvilsi.

Antroji mano patirtis yra kuriančios regione menininkės. Ratas apsisuko – pati iš Vilniaus grįžau į Širvintų rajoną ir dabar ten sėdžiu. Užsiimu galvojimais, kūryba.

Galerijos „(AV17)“ edukacinės dirbtuvės su Aurelija Maknyte. Kėdainių meno mokykla

Kodėl grįžai?

Nes Vilniuj nebetelpu. Norisi daugiau vietos. Vilniuje man gerai pasikultūrinti, draugai visi. Bet gyventi sostinėje nebėra gera. Vilnius man darosi plastikinis, nepatogus, negražus. Bet tai – ne esmė, kitam gal kaip tik gražu, kad keičiasi. Gal man nusibodo tiesiog. Be to, labai seniai svajojau būti gamtoje. Tad gyvenu Širvintų rajone, o Vilniuje dirbu – pusę savaitės ten būnu.

Bet, kiek žinau, kūrei ir menininkų rezidencijose, kurios organizuojamos regionuose?

Taip, teko sudalyvauti vienerių metų projekte „Klausinėjantys menai“, kuris buvo skirtas Islandijos ir Lietuvos regionams. Kuravo Danutė Gambickaitė, inicijavo Utenos meno centras ir Islandijos „Simbahöllin Cultural Venue“. Jį netgi įvertino kaip vieną geriausiai sumanytų ir suorganizuotų. Ten nemažai dalyvavo menininkų – Islandijos ir mūsų. Mes po mėnesį žiemą gyvenome viename Islandijos regione, kuris yra toli toli toli nuo Reikjaviko, visiškas pakraštys prie vandenyno. Pati Islandija – regionas, kaip ir Lietuva. Bet ten mes buvome tolimame apsnigtame kaimelyje. Kurti buvo sunku, nes nėra tokių parduotuvių kaip „Senukai“. Ten kai kurie mano darbai keitėsi, nes supratau, kad nepagaminsiu, nėra medžiagų, jų negali gauti, kai užsninga. Sudėtinga. Ten tarsi viskas sustyguota – yra nedidukas kultūrnamis, dar kavinukė. Mes turėjome daryti parodėles ir dirbtuves su vaikais. Aš vedžiau video, montažo, animacijos dirbtuves. O parodėles rengėme ne tik Islandijoje, Thingeyri miestelyje, bet ir Lietuvoje – Utenoje, Visagine, Molėtuose, Zarasuose, Ignalinoje ir Anykščiuose.

Beje, islandai netgi turi pasakymą, kuris reiškia, kad kažkas neįvyksta dėl oro. Tiesiog pasakai lokað vegna veðurs, ir aišku, kad renginio nebus, nes niekas negali atvykti – žiūrovų nebus. Įdomu, kad jie dėl to renginių nenukėlinėja. Nes jei nukėlinėtų, tai galėtų trukti amžinybę, ir paskui į vieną palankaus oro dieną sukristų visi atidėti renginiai. Todėl jie tiesiog neįvyksta arba įvyksta be žiūrovų. Tokios sąlygos, oras sukūrė tą negalėjimo įvykti iki galo reiškinį.

O jūsų paroda būtent taip ir įvyko?

Dalis taip ir vyko – be atvykusių iš toliau žiūrovų. Kūriniai ten pakabėjo, vietiniai atėjo, bet niekas daugiau neatvažiavo, ir dėl to nebuvo jokių dramų. Bet vis tiek supranti, kad jie yra atsakingi, ir nėra tokios nuostatos, kad „ai dzin, tai ir nedarykim“. Ten davus žodį, viskas įvyksta laiku, nors ne pilnu formatu. O vietiniams buvo labai įdomu, jie daug klausinėjo, kai kas ir kūrinių įsigijo. Liko istorijų.

Darėme savo parodą vietinio kaimelio apleistoje benzino kolonėlėje. Žmonės iš ten išsikelia – kaimo nykimo problema akivaizdi. Pilna tuščių namų, ir jų niekas neparduoda – jaunos šeimos norėtų įsigyti, bet negali. Ta kolonėlė stovi nenaudojama, nes nėra poreikio. Mes paprašėme, kad mums leistų ten parodą padaryti, nes labai graži patalpa – kaip didelis kambarys su vitrininiais stiklais. Bet ten buvo šiukšlynas. Mes jį patys tvarkėme, šiukšles kuopėme, ir radau juostinį fotoaparatą – muilinę. Atidariau nugarėlę, pamačiau, kad yra juostelė, greit uždariau, bet supratau, kad dalį apšviečiau. Paklausiau savininko, ar galėčiau juostelę išryškinti. Savininkas apie tą kamerą nieko nežinojo, sako, kad kažkas turbūt paliko, pametė arba išmetė, nes ten ir šiukšles visi ilgą laiką metė. Parsivežiau fotoaparatą į Lietuvą, nes ten galimybių išryškinti juostelę – lygiai nulis. Iš tikrųjų regionas gali turėti įtakos kūrybai – tiesiog ne viską gali padaryti, turi kažkur važiuoti. Lietuva yra kompaktiška, pas mus protu suvokiami atstumai.

Išsiryškinau Lietuvoje tą juostelę ir aptikau, kad fotografavosi prieš keliolika metų po Islandiją keliavusi šeima. Pasiklausiau vienos lietuvės, tame Islandijos kaimelyje gyvenančios su šeima (jie ten seniai išsikėlė, ji dirba slaugytoja, jis – žuvies ūkyje). Oi, sako, rasim lengvai – ne problema. Islandija – maža šalis, be to, jie ten turi programėlę, padedančią atrasti giminystės ryšius. Susitinka nepažįstami islandai ir pasižiūri, ar nėra vienas kitam giminės. Ta programėlė padeda ir surasti žmones. Ir iš tiesų – ji sukėlė kažkur tas nuotraukas, savaitė praėjo, ir atsirado ta šeima – jau užaugę vaikai. Taip nustebo – tai moteriai buvo ką tik vaikas gimęs. Nusiunčiau jiems tas nuotraukas, o man liko labai mielas readymadeʼas, kurį naudojau parodoje. Kai išryškinau atidarant apšviestą juostelę, paaiškėjo, kad ten buvo peizažas – gražūs kalnai, du su puse kadro. Gavosi geltona šviesa – apšvietė ryškiai, gražiai, tai man buvo gražiausia Islandijos dovana – šviesa, kurią taip netikėtai pagavau. Spontaniškiausias kūrinys, smagus tuo, kad ne viską gali pagaminti, bet netyčia rasti gali. Aš ten vaikščiojau, rankiojau, ieškojau visokių daiktų.

Ką dar radai?

Vandenyno pakrantėje rankiojau kriaukleles, plytą radau, parsivežiau į Lietuvą – labai gražią seną plytą. O tokių kriauklelių kaip ten Lietuvoje nesu mačiusi. Matosi, kad jos paukščių sukapotos ir akmenų sudildytos, likusi tik centrinė dalis – dvigubo kiaukuto jungiamoji kremzlė su nedideliais geldelės fragmentais. Mane labai nustebino, kad kriauklės sudilusios nuo smėlio, susidariusios aptakios lūženų formos, o jungianti medžiaga tebėra minkšta, elastinga, patvaresnė už pačią kriauklę – net nepagalvotum. Aš jas prismeigiau kaip drugelius kolekcijai, kurią įrėminau. Ir dar labiau nustebau, kai po kelių metų sugalvojau drugelių-kriauklelių kolekciją į kitokį formatą įrėminti. Galvojau – na, dabar sutrupės, nes tiek metų praėjo, tikrai bus perdžiūvę. Ir ką gi – jos iki šiol elastingos. Gali kaip gumą lankstyti. Tai man buvo netikėtas medžiagos patyrimo atradimas. Kiekviena vieta pasiūlo savo įdomybių. Rodžiau tas drugelio formos kriaukleles „Gamtos kabinetuose“.

O islandai Lietuvos regionuose kitus dalykus pastebi. Mieste rezidencijoje sėdėdamas su tuo nesusidurtum. Pavyzdžiui, bulvės – visus stebino, kaip lietuviai bulves mėgsta.

Utenos rajone, Leliūnuose, rezidencijoje gyvendami kalbėjomės apie keliones, peizažus. Ten buvo islandų šeimynėlė. Jie eidavo pasivaikščioti, bet bijojo miško – Islandijoje miškų nėra. Jie trynėsi aplink tą mišką, bet taip ir neįėjo. Man buvo taip keista, nes jie miške nesijaučia saugiai, o man kaip tik būti lygumoje atrodo nesaugu. Islandijoje po lygumas vaikštai – aišku, vilkų nėra, bet esi matomas iš visur, vaikštai kaip ant delno, visi mato, ką veiki, o miške, atvirkščiai, jaučiuosi saugi, pasislėpusi. Mes kultūrinius skirtumus pradėjome narplioti – istorines priežastis, kaip slepiesi nuo priešo – ar į mišką lendi, ar bėgi į kalnus, kur jautiesi saugus.

Galerijos „(AV17)“ edukacinės dirbtuvės su Aurelija Maknyte. Radviliškio dailės mokykla

Kaip Lietuvoje prisistatėte?

Lietuvoje kartu darėme parodą Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje. Buvo puiku. Aš rodžiau dokumentiką apie tuos regionus – radau truputį senų kronikų archyvuose, rodžiau, kaip seniau buvo, kaip atrodė tos vietos. Tai pradžiugino žmones, nes nelabai gali rasti tokių dalykų. Internete jų nėra. Tad sėdėjau archyve Vilniuje, žiūrėjau, ko internete nėra, ir vežiau į Uteną, į Anykščius. Vilniuje radau ir vieną įdomų atvejį – gabaliuką filmo iš archyvo apie jūroje pradingusį islandų žveją, tokį su islandišku megztuku. Jį išgelbėjo tarybinis laivas ir iš to padarė istoriją, brošiūrėlių apie Sovietų Sąjungą tam islandui prikišo. Islandus irgi nustebino ta istorija, tokia keista. Taigi islandams parodžiau islandų istoriją, o uteniškiams – uteniškių. Ir atvirkščiai, bet, aišku, įdomiau buvo kalbėti ir rodyti, kas patiems žmonėms įdomu, o jiems įdomu tai, kas sava.

Ieškojau tokių istorijų. Visko prisifotografavau, buvau padariusi net tokį timeline.lt tinklapį, kur dėjau visokias įdomybes iš Utenos ir Anykščių bibliotekose rastų laikraščių. Tie seni laikraščiai, aišku, visi buvo sovietiniai. Kai kur – iškarpyti. Paskui skaičiau, kad buvo tokio pobūdžio cenzūra – taip kruopščiai iškirpta, ne greitosiomis.

Tai va, „Klausinėjantys menai“ man buvo ryškiausia kūrybinė rezidencija. Važinėjom ir kūrybą pristatinėjom, o žmonės tikrai domėjosi. Buvo ką pamąstyti apie procesus, apie kūrimą, apie parodymą, apie patirtis. Tai tikrai buvo kultūriniai mainai gerąja to žodžio prasme.

Gal verta pakalbėti ir apie mažesnius renginius? Dalyvavai parodoje Užutrakio dvaro sodyboje, gitarą pagaminai, kuri gimė tavo Žemėje…

Taip, gitara gimė Žemėje ir dabar ten stovi, laukia muzikantų.

Gitara su kojom.

Tarp kitko, jeigu ne pasiūlymas dalyvauti Užutrakyje, turbūt nebūtų ta gitara gimusi. Ar gal būtų ilgai labai gimusi, užmesta procese. Man taip yra, kad daugiau vizijų turiu negu jas realizuoju. Visąlaik įdomu su vaizduote dirbti, o iki galo ką nors padaryti – ne taip. Smagiau kitą idėją parutulioti.

Prisiruošti reikia.

Kol niekas nekviečia, mąstau: gal dar palauks, gal kažką kitą sugalvosiu, gal tai labiau tiks. Man patinka ilgai marinuoti, nemėgstu greitai daryti. Kai kurie mano darbai keletą metų, net dešimt ir daugiau guli mintyse, ir dabar guli. Žinau, kaip turi atrodyti, kaip turi būti, bet dar ne laikas. Dar turi kažkas atsirasti. O čia taip sukrito, kad Užutrakio dvaro sodyboje buvo ruošiama kasmetinė paroda. Ten labai įkvepianti aplinka pasivaikščioti, pamatyti, ir salės įdomios ir, tarp kitko, menininkams rezidencija ruošiama. Pasivaikščiojom, seilę pavarvinom, kad tikrai įkvepianti vieta kūrybai. Dvaro pastatuose įrengtos puikios salytės, tai pagalvojau, kad tai – šansas gitarą užbaigti.

Tas pasiūlymas tave įkvėpė?

Ne, mintis jau seniau kirbėjo. Tiesiog gulėjo elektrikų nupjauta eglė, augusi po laidais. Jos nesukūrenau, nes labai graži žievė buvo. Jau kirvarpos suėdusios buvo, žievė jau krito. Pasistačiau tą didelę malką su dviem viršūnėmis – graži forma stovėjo visąlaik man prieš akis, ir galvojau, ką su ja daryti. Supratau, kad tai turi būti kažkas susijusio su elektra. Ir tie du eglės kamienai, juose visko mačiau – ir kamertoną, ir du polius, tarp kurių elektros išlydis. Vaizduotė vis virė – kieno medžiaga ši eglė gali tapti. Gitaros vizija vis klijavosi. Pralinksmino mintis, kad tai bus elektrinė gitara, nes visi pirmieji muzikos instrumentai buvo mediniai. Tai poetiškas likimas medžiui – būti suėstam kirvarpų, nukirstam elektrikų ir paverstam elektrine gitara.

Ilgai ieškojau, kaip padaryti gitarą iš tokio medžio. Susiradusi gitarų meistrą, supratau, kad nieko nebus, ji tiesiog neatlaikys stygų įtampos, o nesinorėjo daryti dekoracijos, norėjosi daryti tikrą gitarą, kad ja galėtų groti. Medis tam tikro kietumo turi būti. Supratau, kad teks daryti kompromisą. Nusipirkau tikrą elektrinę gitarą, supjausčiau į gabalus, supjausčiau tą eglę, ir gavosi dvikojė gitara, grojanti. Su meistriuku nemažai konsultavausi, jis suderino, sakė, gera gitara. Atlaikys koncertą.

Groji ja?

Ne, aš nemoku groti gitara, bet vis galvoju, kad reikėtų pasiūlyti kam nors pakoncertuoti. Nesugebu pasiūlyti.

Paroda Gamtos kabinetai Vilniaus rotušėje, 2020

Ji yra kaip garso galimybė. Paskelbsim šį pokalbį, gal atsiras norinčių. Beje, šiame kontekste gal verta prisiminti ir tavąjį Rotušės darymą savo Žemėje, nes tai – provincijos ir centro santykių išraiška.

Tai įdomus momentas. Ruošiausi parodai „Gamtos kabinetai“ Vilniaus Rotušėje. Jos pirmo aukšto planas labai komplikuotas, supratau, kad reikia labai gerai įsijausti į aplinką, kad reikia ją spręsti kaip problemą, nes tai nėra keturios sienos ir lubos, ten yra kolonų, langų, įvairių formų, laiptų ir daugybė komplikacijų, kurios man buvo iššūkis. Man iššūkiai patinka. Kai kurie kūriniai vien dėl to ten atsirado, aš jų nebūčiau sugalvojusi, jei būčiau parodą dariusi kitur, ne Rotušėje. Norėdama įsijausti į planą, žiūrėjau į A4 popieriuką ir supratau, kad nesugebu jame pasivaikščioti. Vaikščiojau į Rotušę, žiūrėjau, žiūrėjau, bet norisi galvoti ir grįžus namo, Rotušėj juk negyvensi tris dienas. Susikaupti nelabai gali. Na ir pagalvojau, kad žemės turiu nemažai, nusipirkau ilgą ilgą metrą – 50 metrų ritinį, išsimatavau pievoje, kuoliukus kaliau, šniūriuką tempiau ir pasidariau Rotušės planą.

Taip daroma prieš ką nors statant.

Išpjoviau žoliapjove. Jau buvo nežema žolė, tad nenupjauta žolė atliko sienų funkcijas. Taip susikūriau Rotušę, ir tai labai padėjo įsivaizduoti, ką kur turėčiau daryti. Dabar dar vieną parodėlę, kuri bus kitais metais kitoje patalpoje, taip pat planuosiu – supratau, kad tai labai geras metodas. Dabar renkuosi vietą, kur išsipjauti, nes įdomu, kas aplink yra. Man tas planas jau yra ne tik pagalbinis dalykas, bet ir keistas paralelinis kūrinys. Galvojau tą pievos Rotušę pasilikti. Bet mėnesį negalėjau žolės pjauti, tai viskas taip užaugo, kad nebeatsekiau linijų. Bet pasidarysiu kitais metais.

Gal dar kokia rezidencija tau padarė įspūdį?

Nesu rezidencijų žmogus. Islandija – išimtis, ten buvo gera, buvo ramu. O didžiosiose rezidencijoje, kur kartais tenka kaip svečiui pabūti, būna didžiulė privaloma programa – dieną ir vakare žmonės susirenka ir būtinai kažką kartu veikia. Man to nereikia. Ir ne bet kur galiu dirbti. Kai kur sunku susikaupti. Bet visai įdomu buvo „Verpėjų“ rezidencijoje, kurią suorganizavo Jurgita Žvinklytė ir Laura Garbštienė.

Laura Garbštienė irgi apsigyveno regione – kaime netoli Marcinkonių, augina avis.

Taip, ji su bendruomene daug dirba. Matau, kad į regionus dažnai keliaujama. Mano studentas Algirdas Bakas – puikus pavyzdys. Jis Švenčionėliuose taip pat užsiims kultūrine veikla, kuri dabar kiek stabtelėjo, nes Algirdas kaip savanoris keliauja į Ukrainą padėti žmonėms. O jo veikla Švenčionėlių stoties perone – įkvepiantis pavyzdys, ypač jauniems, reikia tokių dalykų. Bet pastebiu, kad ir vyresniems žmonėms daro įspūdį tokios istorijos – kad va, atvažiuoja, įsikūrė, kažką veikia, nemirs kaimas. Mato tęstinumą. Ir nėra taip, kaip dejuojam, kad kaimas prasigėrė ir miršta. Ne. Reikia atidžiau pasižiūrėti – tikrai ne visas kaimas prasigėrė ir ne visas miršta – ir remontuojasi, ir statosi, ir bendruomenės, netgi mokyklos kuriasi. Mano Žemės kaimynai – Vikingų kaimas – turi net bendraminčių mokyklą. Man atrodo, kad kaimo perspektyvos tikrai gerėja.

Ir aš šiemet po Lietuvą važinėdama tai mačiau: apleistas vienas kitas namas, o kiti suremontuoti, išsipuošę.

Vilniuje irgi turime vieną kitą apleistą namą, ir pačiame centre. Labai smagu matyti regionų kultūrinį pagyvėjimą. Reikia tokių kultūrinių centrų, kur žmonės gali pabūti kartu. Mane nustebino Miškinių biblioteka Utenoje – ten architektūra sukurta žmogui, buvimui ir bendravimui. Toje erdvėje susirenka paaugliai po pamokų, sėdi, šnekasi – jie gatvėmis nesišlaisto, tiesiog būna ten. Gal ir kokią knygą paima. Į tą vietą renkasi įvairūs žmonės – kas laikraštį paskaito, kas internetu naudojasi. Tai lyg bendruomenės namai. Dabar bibliotekos tokią funkciją atlieka. Širvintose pas mus irgi yra biblioteka, kur gali ką nors atsispausdinti, laišką išsiųsti. Nuošaliuose kaimuose tokią funkciją atliko mažos mokyklėlės. Aš pati esu tokioje mokyklėlėje Pokiškių kaime dirbusi, kur du trys vaikai klasėje būdavo. Tose mokyklose susirenka tėvai, pakalba, pabūna, naujienas sužino. O dabar tokias mažytes mokyklas uždaro. Skaičiau jaunų šeimų istorijas – jie galvojo gyventi kaime, bet turės išsikelti, nes per toli mokykla, labai ilga kelionė.

Bet grįžkim prie „Verpėjų“. Tai rezidencijos kūrėjams ir vietiniams gyventojams. Ten, etnografijos muziejuje, buvome savaitę – mąstėm, kūrėm, bendravom, buvo programa. Viena jos dalių – pasamdytas ratelių meistras taisė vietinių gyventojų suneštus senus verpimo ratelius. Aš irgi savo močiutės ratelį nusivežiau, jį sutvarkė. Ir tikrai – kai kieme susėda žmonės, tie rateliai sukasi, ir siūlas po siūlo pokalbiai vejasi. Tikrai graži patirtis bendruomenei. Buvo ir ekskursija su ekologu – avys ir vilna ten buvo visaip išanalizuotos. Tai įdomu atrasti būnant būtent toje vietoje. Kaip iš tikrųjų viskas veikia. Tai vietai pritaikyta veikla, ne nuleista ant žemės iš kažkur su tikslu apšviesti vietinius žmones. Atvirkščiai – bandyta pamatyti, ką įdomaus galima atrasti šitame regione. Tai svarbus momentas. Nereikia dirbtinų dalykų, nors nesakau, kad nereikia šiuolaikinio meno, kurio galbūt daug kas nesupras. Būna pas mus diskusijų, kad kūrinių vietiniai gyventojai nesupranta – prie smilkinio pirštą pasukioja ir sako, kad čia nesąmonė. Bet tai nesvarbu. Reikia, kad būtų ką pamatyti, ir suprasti, kad visko pilna. Gal kam nors tai bus krislelis, kuris, vaikystėje pamatytas, ateityje ką nors sužadins. Kiek istorijų būna, kai netikėtai pamatytas dalykas apverčia gyvenimą, verčia pasukti kitur.

Galerijos „(AV17)“ edukacinės dirbtuvės su Aurelija Maknyte Ukrainos jaunimui Vilniuje

Pabaigai turiu dar vieną klausimą. Laura Garbštienė persikraustė į kaimą ir įkūrė rezidenciją. Tu irgi Širvintų rajone turi savo Žemę, kur gyventi. Ar nekyla minčių įsteigti kūrybinę rezidenciją? O gal Žemę suvoki kaip rezidenciją sau pačiai?

Taip, pirmais metais tokia mintis kirbėjo. Aš jau ten šešti metai, ir mano santykis su vieta keičiasi. Pirmais-antrais metais, kai puoliau įsigyventi į tą vietą, man ji atrodė stebuklas, kuriuo reikia su visais dalintis. Kad būtų smagu kokią rezidenciją padaryti, kokį vagoniuką pastatyti ir ekskursijas vesti, nes ten tokia įvairi gamta – galėčiau ekologines pamokėles vesti. Bet paskui supratau, kad apžvalginiai takai, kaip žinome, labai kenkia gamtai. Kai žmogus atsiranda kaip nuolatinis stebėtojas ir vaikštinėtojas, viskas pradeda aplinkui keistis. Ir man staiga pagailo tos vietos laukiniškumo. Be to, ten aptikau niūriaspalvį auksavabalį – Raudonosios knygos saugomą vabalą, skėtinę rūšį, kurios buvimas rodo, kad čia dėl palankių ekologinių sąlygų gali gyventi daugiau retų rūšių. Ir supratau, kad jei daryčiau ten vietą kažkieno kūrybai, tai tik minimaliai. Labiau galvočiau apie rezidenciją nedidelei grupelei – vienam ar dviem žmonėm, kurie nepultų kasti griovių, pjauti medžių ar triukšmauti, o tiesiog tyliai kurtų. Galima rašyti, nes baisiai nesinori pernelyg įsiterpti į gamtą. Dėl to noras kviestis žmones po dvejų metų nuslūgo. O juk prieš tai galvojau: kokia nuostabi vieta, čia festivalį galima padaryti – puiki akustika, tas skardis – fantastiška vieta tokiems dalykams. O paskui pagalvojau, kiek čia mašinų atvažiuoti turėtų, tai labai stipri invazija. Per stipri. Ir ne tokia, dėl kurios aukočiau tą vietą. Be to, supratau, kad man kol kas to nereikia. Tiek veiklos turiu ir Žemėje, ir Vilniuje, su žmonėmis atsibūnu dėstydama. Norisi užsidaryti ir pabūti su savimi. Ir nemanau, kad būtinai turiu eiti į žmones.

Tau pačiai ta vieta – kūrybos erdvė?

Man pačiai – visiškai. Ten yra mano studija. Studijos niekada neturėjau, tad ši penkių su puse hektaro studija labai įkvepia, ypač kad gali visą parodos planą turėti ir po jį vaikščioti – tokią teleportaciją pasidaryti. Ten labai daug idėjų gimsta.

Buvimas ten turbūt labai veikia tavo kūrybą?

Taip, labai labai. Labai. Daugybė dalykų atsirado tik todėl, kad aš ten. Gitara, daugybė „Gamtos kabinetų“ objektų ten atsirado – ir lempos iš ridikėlių, ir gumbavapsvių karoliai, ir dirbtinė pieva, ir sudygusios verbos, ir bebrų apgraužti pagaliukai, kaip medžiaga objektams, ir raudona lazerio juostelė, ir Zuikio riedlentė, ir batalinio žanro kelmai, ir gyvūnų stebėjimo filmukai, ir nemažai fotografijų. Net kartais pagalvoju, kad visai sulaukėsiu, norisi ir kitomis temomis padirbėti – su archyviniais dalykais. Bet nusivežu ten viską, ko reikia – knygas, albumus, daiktus, jie ten guli ir mintis sukuria. Taip, galima sakyti, kad tai ir mano studija, ir rezidencija, ir šiek tiek parodinė erdvė. Ten vis atsiranda objektėlių, kurie tuose hektaruose įsivietina, ir, manau, jų vis daugės.