Teodoros Jurčytės paroda „Atminties erdvės arba vidus apie kurį nežinojau“ Vlado Vildžiūno galerijoje

2021 m. birželio 11 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

 

Iki liepos 9 d. Vlado Vildžiūno galerijoje (Lobio g. 6 A, Vilnius) eksponuojama grafikės Teodoros Jurčytės paroda “Atminties erdvės arba vidus apie kurį nežinojau”. Tai jaunos menininkės baigiamasis magistro studijų darbas – penki grafikos technikomis (ofortas, akvatinta, šilkografija, unikali technika) atliktų atspaudų ciklai, pristatantys dviejų metų tyrinėjimo procesą, kuriame menininkė ieško savo savasties ir bando ją atkoduoti.

Ekspoziciją apjungia vaizdu kuriamų atspaudų ir meninių esė tekstų vientisumas, kuriuo siekiama vidinio dialogo su savimi, bei tuo pačiu tikimasi inicijuoti galimybę žiūrovui priartėti prie savasties tyrinėjimo fenomeno.

Metaforomis, atmosferiškumu kalbantys vaizdai, leidžia panirti pro paviršių į savasties gelmę, kuri neturi laiko pojūčio, taip atrandant savo vidinį pasaulį, savo šerdį. Ekspozicijoje kiekvienas atspaudas sudaro tam tikrą stop kadro momentą, lyg kviesdamas įsigilinti į esatį kaip veiksmą.

Teodora Jurčytė yra įgijusi grafikos specialybės Dailės bakalauro laipsnį su pagyrimu, o šiemet baigė Meno magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje (vadovas prof. Rimvydas Kepežinskas), yra pelniusi prof. Vytauto Jurkūno premiją “Už tikėjimą grafikos menu ir antspaudu”. Pagal tarptautinę studijų mainų programą ERASMUS studijavo “École supérieure des arts et industries graphiques” (ESAIG) Paryžiuje, buvo kelių grupinių parodų dalyvė („Graphic friendship space“, Grafo galerija, Vilnius, 2019 m.; „ZOOM OUT/ pereinamieji kambariai“, požeminė perėja Konstitucijos pr. 3 a., Vilnius, 2020-2021 m.), surengė dvi personalines parodas – “Edeno sodas” Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios palėpėje esančioje erdvėje (2019 m.) ir „Sodauto/sidabro“ Beatričės namų muziejuje Vilniuje (2020 m.). Menininkė yra dalyvavusi kūrybinėse dirbtuvėse Lietuvoje, kurioms vadovavo menininkai iš Latvijos, Vokietijos, Japonijos, Vilniaus ir Leipcigo knygų mugėse, įvairiuose socialiniuose projektuose.

Ši paroda Vlado Vildžiūno galerijoje – jau trečiasis autorinis jaunos menininkės prisistatymas, pasak autorės, “vidus aidintis atradimais”, kviečiantis ir žiūrovą stabtelti bei pasinerti į savasties gelmes.

“Aš mokausi žiūrėti. Nežinau kodėl, bet viskas smelkiasi į mane giliau ir nenustoja toje vietoje, kur paprastai nutrūkdavo. Manyje yra vidus, apie kurį aš nieko nežinojau. Viskas dabar nueina tenai. Nežinau, kas ten dedasi.” (R. M. Rilkė, “Maltės Lauridso Brigės užrašai”, Vilnius: Vaga, 1985, p. 7)

Iš Teodoros Jurčytės parodoje eksponuojamų esė:

KAS ESU?

Šiandien manęs klausia – kas tu?
Užsižiūriu į vaiskius tolius, įsivaizduojamus, bet ir realius – bandau išieškoti atsakymą.
Vidus nuaidi žodžiais, kuriais iki šiol girdėjau save apibrėžiant.
Vieni pataiko, kitų norisi atsisakyti.
Tuomet vaizdų eilė. Išsirikiuoja, tik bėda, kad ne pagal eilę. Čia pajuntu laisvę asmeniškai pasirūpinti, kad susidėliotų, kaip man jaučiasi. Net gal ir ne taip svarbu, kad čia tik šitos minutės „eilė“.
Taip po truputį susieiliuoju vaizdais.
Aš – asmuo iš vaizdų.

 PAVIDALAS

Pavidalas, kas tai?
Man tai sapniškas bandymas apibrėžti svarbias patirtis, sutalpinti jas į formą. Lyg man kas duotų vaizdą, kaip kadrą, o aš galėčiau savo rankomis perdaryti nepakeitus jo prasmės.
Tai linija, tarp tikrovės ir įsivaizduojamo horizonto. Štai ši skirtis man ir rūpi labiausiai.
Atsiskirti, išsiskirti, atsiliepti, nepaisyti, paisyti ir vėl.
Linija ne dėmė, ji nubrėžta, bet ją peržengus, esi kažkur kitur, tampi kažkuo kitu?
Dėmę galima apeiti, išplauti, nuspalvinti. Sutramdyti išsišokimus.
Vizualius pavidalus bandantys perteikti žodžiai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *