Tebūnie jūros. SetP Stanikas paroda „Jūros / Les mers“ KKKC Parodų rūmuose

2021 m. liepos 15 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Danguolė Ruškienė

Paryžiuje gyvenančių Svajonės ir Pauliaus Stanikų parodos Lietuvoje organizuojamos palyginti dažnai, tačiau Klaipėdoje jų personalinė paroda surengta pirmą kartą. Iki šiol žinomų tarpdisciplininio meno kūrėjų darbus uostamiestyje buvo galima pamatyti tik projektuose, kurie apimdavo kelių autorių kūrybos pristatymus. Stanikų paroda vėluoja ir dėl pandemijos. Ji turėjo įvykti praeitų metų spalį. Taigi, dėl žinomų ir nežinomų priežasčių Klaipėdos meno bendruomenei teko jos ilgokai palaukti.

Maždaug pusė KKKC Parodų rūmuose eksponuojamų kūrinių yra nauji, sukurti specialiai šiai parodai, kiti – nutapyti beveik prieš trisdešimt metų ir dabar, prieš atvežant juos į Lietuvą, pačių autorių restauruoti. Tai – aliejinės tapybos didžiulių formatų drobės, kurios gal ir ne visos, bet dauguma šalies galerijose jau buvo rodytos („German. Germicide“, „Triumuose, kur net jūreiviai neužeina“, „Nelaimė“, „Gėlės supa mus“, 1992–1993). Šiandiena šie darbai atsiduria jau kitame laike, kituose kontekstuose. Prasminės bei vizualinės jungtys iš naujo konstruojamos ne tik tarp jų pačių, bet ir su naujai sukurta serija „Jūros“ (2021). Pirmas įspūdis, kad visa tai – ta pati, jau įvardyta Stanikų klasika. Pažįstamas ir jausmas, kada vėl pasijunti papuolęs į autorių gudriai suformuotą labirintą. Kai grįžti atgal negali, nes tai prieštarautų žaidimo taisyklėms, bet eidamas į priekį, žinai, neišvengsi klaidžiojimo.

Parodos pavadinimas „Jūros / Les mers“ neužprogramuoja jokios konkrečios temos, bet mąstymo kryptį nurodo. Iš principo, jis galėtų būti bet kokia sąvoka, kuri įprasmintų gausybę, neaprėpiamumą, platybes ir pan. Anot autorių, jūros šiuo atveju – kiekio, daugybės sinonimas, ne daugiau. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar jie tiesiog kalba apie gyvenimą, apie jo įvairovę tiek laiko, tiek formų, tiek spalvų požiūriu plačiąja prasme. Jie kalba taip, lyg tame gyvenime patys nedalyvautų, turėtų galimybę atsitraukti ir stebėti jį iš šalies. Kita vertus, apie kitus jie kalba per save, savus kūnus, veidus, daiktus, erdves, matymus ir suvokimus. Šis paradoksas, kuris Stanikų kūriniuose sudaro objektyvaus pranešimo įspūdį, jiems būdingas nuo pat pradžios. „Jūros / Les mers“ šiuolaikinio meno lauke gali nuskambėti ir kaip provokacija (šįkart bene vienintelė), o galbūt ir siekis apie sudėtingus dalykus pagaliau kalbėtis elementariais, kad ir banaliais žodžiais.

Stanikų kūryba visuomet provokavo, buvo nepatogi žiūrėti, sudėtinga priimti. Drastiški, destrukcinės prigimties, grožio ir bjaurumo sąvokas jungiantys vaizdiniai atrodydavo įžūliai ar net užgauliai. Tačiau ji visuomet pasižymėdavo ir stipria trauka. Gausybė, formuojanti tuštumą visomis prasmėmis – skiriamasis šių autorių kūrybos bruožas. Komfortiškos ramybės nežadama ir dabar, bet bent iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo kur kas harmoningiau. Keturiuose, pagrindinę erdvę įrėminančiuose ekranuose pasitinkantis video „Jūros“ (2021) panašus į masalą, svaiginančiai traukiantį gilyn. Toks yra pirmas susitikimas su Stanikų jūromis, kurios dirgina švelniai, gal net įtartinai jaukiai. Autorių kūriniai ir vėl savyje kaupia pažįstamus simbolius, pamaiviškai dabinasi pusiau realiomis, pusiau mitologinėmis būtybėmis. Moterys, saulės nutviekstame jūros ir dangaus fone, primena Sirenas, kaip joms ir dera viliojančiomis į pražūtį. Išpuoselėtą vaizdą dar labiau nugludina mistiška, įsimenanti muzika. Tačiau patikėti šia idile neišeina. Trukdo ne tik epizodiškai ekranuose pasirodanti Svajonė, buitinėje aplinkoje imituojanti žvejo veiksmus ir taip tarsi įžeminanti dangų. Ilgiau užsibuvus erdvėje, iš visų pusių atsikartojantys vaizdai pradeda spausti, o po kojomis besiveliantys laidai priimami kaip kliūčių ruožas, įsakmiai nurodantis judėjimo trajektorijas. Čia pat, tarp projektorių, kolonėlių ir laidų raizgalynių atrandi žvilgančius žvaigždynus, bet ir jie veikia svilinančiai. Dar daugiau nerimo ištransliuoja netikėtai pasipainiojusi sumažinto formato „Paskutinė karalienės diena“ (2012). Ir junti, kad komforto zona traukiasi, kol idilė visiškai subliūkšta. Pasijunti naivuoliu, lengvabūdiškai patikėjusiu pirminiu impulsu.

Šis jausmas pasilieka ir apžvelgiant ypatingai švelnaus kolorito piešinius, paspalvintus akvarele („Jūros“, 2021). Kūriniai lyg ir žada ramios jūros prieglobstį, optimistams – galbūt net išsigelbėjimą, bet pradėjus tyrinėti įdėmiau atsiduri vėl ten pat – įtampų, keistos erotikos ir dramatiškų nuojautų pritvinkusiame pasaulyje. Kita vertus, agresijos čia žymiai mažiau, juslės ne taip intensyviai dirginamos ir nors komfortą jau esi praradęs, didesnio susierzinimo išvengti pavyks. Stanikų istorijos, kaip ir anksčiau, atrodo pakrikusios, nelogiškos, be aiškaus siužeto. Pasak autorių, netgi personažai, turintys konkrečių žmonių (taip pat ir jų) bruožų, čia tėra kompozicijos elementai, kuriems priskiriama ne didesnė reikšmė, nei linijai, dėmei ar spalvai. Tai – tik dar viena priemonė minčiai išreikšti, nors ir sudėtingesnės konfigūracijos. Stanikai iš žiūrovo nori tikrai nemažai. Kad jis apeitų atpažįstamumo momentą, tam tikra prasme ignoruotų turinį ir įsiskverbtų į giluminius kūrinio sluoksnius. Būtent ten, giliai suformuotoje visumoje yra palikta jam žinutė.

Kartu su naujausiais darbais eksponuodami jau žinomus ir gana išsamiai aptartus kūrinius, menininkai tarsi pasiūlo kontekstines atramas šiandieninei savo kūrybai. Ieškoti radikalesnių pokyčių tikrai neverta. Stanikai – nuoseklūs. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, jie nėra nei patogūs, nei lengvi. Todėl, kai atitvertą ankštoje erdvėje aptinki tą pačią, tik jau įprastai didelio formato „Paskutinę karalienės dieną“, atrodo, kad ji ten ir turėjo būti. Fotografijos diptikas čia įkurdintas lygiai taip pat, pusiau gulomis, kaip jis buvo pristatytas Paryžiuje, Petit Augustino koplyčioje, ar 2012 m. Klaipėdoje, lietuvių ir prancūzų menininkų bendrame projekte „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“. Tik dabar fotografijos tarsi izoliuojamos, beveik uždaromos ir dėl to jų apžiūrėjimas tampa komplikuotas. Nelieka galimybės atsitraukti ir aprėpti akimis, matai tik fragmentus, detales, atskirus epizodus. Taip pastūmėjama ieškoti kito, dar nepatirto santykio su šiuo kūriniu. Pažįstama karalienė savo paskutinės dienos konvulsijose netgi būdama toje pačioje vietoje atrodo kitaip, lyg būtų apžiūrima pirmą kartą. Tik šįkart, kai net fiziškai neįmanoma nuo jos atsiriboti, ji dar labiau trikdo ir provokuoja.

Kiek kitaip nuskamba ir video „Nanto uolos“ (2017, bendraautorius – Gintas Smilga), prieš kelis metus rodytas LTMKS naujų narių parodoje, Vilniuje. Čia, Klaipėdoje, jis pateikiamas video instaliacijoje. Filmo pagrindas – kriminalinio nusikaltimo, įvykdyto Nante (Prancūzija) istorija. Prieš dešimt metų senosios prancūzų aristokratijos atstovas Xavier Pierre Marie Dupont de Ligonnès, kaip įtariama, nužudė savo šeimą. Vyras ir šiuo metu ieškomas, o nusikaltimo motyvai vis dar neaiškūs. Tai nėra vienintelis atvejis, kai Stanikai remiasi kriminaline istorija. Tačiau, kaip ir anksčiau, taip ir dabar jie nepateikia jokios konkrečios informacijos apie faktą. Stanikų pasakojimą sudaro daugybė sluoksnių ir posluoksnių, vienas po kito konstruojančių gretutinę (įmanomą) tokios ar panašios istorijos versiją. Todėl jų pasakojimas su realiais įvykiais siejamas labiau emociniu, nei informaciniu ryšiu. Šis jų filmas primena absurdą. Skambant A. Khachaturian‘o muzikai, pseudo uolų fone (jos – monitoriaus ekrane) dėliojamos iš pažiūros gyvenimiškos istorijos. Iš pradžių santykiai mezgasi tarp dviejų keramikinių kiškučių, vėliau avanscena užleidžiama metalinėje dėžutėje „barškančiai“ Marilyn Monroe, po jos – ne taip seniai nuo Žaliojo tilto demontuotai valstietei ir darbininkui, tiksliau – skulptūros „Žemės ūkis“ (P. Vaivada ir B. Bučas, 1952) personažų kopijoms. Pasirodo ir daugiau veikėjų, o filmo pabaigoje prieš kamerą praverčiamas su žmogaus anatomijos raida supažindinantis vadovėlis. Laikas nuo laiko įvedamas judančios kameros efektas ir vaizdas tiek TV ekrane, tiek ir ant sienos pradeda šokinėti. Visas tas chaosas, kuomet personažai maišosi, keičia vieni kitus, tai pasirodo, tai pranyksta mėgėjiškumą imituojančios juos laikančios rankos, augina keistą įtampą. Neramu ne dėl to, kad taip ir nesuprasi kas ir dėl ko čia vyksta, bet dėl to, kad nesuvoki nerimo priežasties. Šis Stanikų video į parodos audinį sėkmingai infiltruoja dar vieną groteskiškų elementų rinkinį, kuris būdamas akivaizdžia simuliacija veikia, kaip reali drama.

Savos ir svetimos patirties samplaikos menininkų darbuose stebimos nuo pat jų kūrybos pradžios, bet tuo niekada nebuvo apsiribota. Realius patyrimus jie visuomet papildo įsivaizduojamais ar tikėtinais, kurie galėtų būti įgyti, jeigu aplinkybės klostytųsi kitaip. Taigi, Stanikai kalba ne tik apie tai, kas buvo, yra, bet ir apie tai, kas vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis galėtų įvykti. Jų kūrybos temos dažnai apibūdinamos, kaip trauminės patirties išraiškos ir tokiu atveju žinoma dažniausiai minimos postsovietinės patirtys. Stanikai niekada to ir neneigė. Tačiau, patyrimai, nepaisant to ar jie išgyventi asmeniškai, ar kolektyviai dabartinėje jų kūryboje turi žymiai daugiau universalesnių klodų. Ir tai lemia, kad daugialypius/daugiaprasmius jų kūrinius vis sunkiau išskaidyti į kokius nors atskirus sociumo komponentus. Galbūt būtent šito reikėtų ir vengti. Pasikliauti vien emocija, visumos kuriamu efektu ir kapstytis ne Stanikų, bet savo paties suvokimuose. Nežinau, ar to ir siekia ši menininkų pora, bet būtent tai jų parodoje pavyksta lengviausiai.

Nuotraukos: Nerijus Jankauskas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *