Tarptautinio formos meno festivalio FAKTAS-FORMA / FACT-FORM paroda „Susijungimas / Connection“ KKKC Parodų rūmuose Klaipėdoje

Iki rugpjūčio 13 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veikia tarptautinio formos meno festivalio FAKTAS-FORMA / FACT-FORM paroda „Susijungimas / Connection“.

Tarptautinis formos meno festivalis šiemet dedikuojamas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Todėl ir jo pagrindinė paroda „Susijungimas / Connection“ atspindi ryšius bei galimas sąsajas tarpusavyje, kurie užsimezga veikiant vieno bendro tikslo – kūrybos – vardan. Formos ir formato meninis tyrimas yra ir edukacinė visuomenės informavimo strategija, siekianti atkreipti dėmesį į skulptūros, 3D meno studijų programas bei kūrybines praktikas Lietuvoje.

Kaip ir anksčiau vykusių respublikinės Mažosios plastikos parodų metu, vėliau išplėtotų iki festivalinio formato – „FAKTAS-FORMA / FACT-FORM“, esminiu tikslu liko parodyti kuo platesnį autorių ir jų kūrybinės raiškos spektrą. Į įžanginį festivalio renginį – Algirdo Boso retrospektyvinę parodą „Plaukikas“, klaipėdiečiai ir miesto svečiai buvo pakviesti dar š. m. kovo pradžioje. O festivalio programą pradėjo kovo viduryje vykęs LDS Klaipėdos skyriaus skulptorių forumas, kuriame buvo aptartos viešosios skulptūros ir formos meno aktualijos šiandieniniuose, nuolat kintančiuose kontekstuose. Visą šį laiką buvo atrenkami ir pristatomi pačia įvairiausia skulptūrinės formos kūrybine medžiaga sukurti kūriniai. Tokiu būdu lyg dėlionė buvo formuojamos ekspozicijos, surandant vis originalesnius kūrinių pristatymo būdus. Natūraliai subrendęs klausimas – „Ar toks dėlionės formavimas gali atspindėti pagrindines tendencijas, aktualijas, temų ir formų pokyčius šiandieniniame plastikos mene?“, pakoregavo šių metų formos meno festivalio uždavinius.

Prieš tai sėkmingai eksploatuotas mažosios plastikos, skulptūros autorinis fragmentiškumas buvo naudingesnis kuratoriui, kuriančiam įspūdingą dėlionę iš atskirų menininkų kūrinių tarsi naują didesnės apimties kūrinį. Tačiau, tokie sprendimai mažiau pasitarnauja tyrimams, kuriais būtų galima apčiuopti kintančių sąlygų įtakas ir procesus, analizuojant nuoseklią šios meno srities raidą. Todėl šiemet nutarta pagrindinę festivalio dalį – parodą „Susijungimas / Connection“ sudaryti iš atskirų ekspozicijų, pristatančių šešių autorių kūrinius. Vis tik, pagrindinis festivalio tikslas ir šiais metais lieka nepakitęs. Ir dabar siekiama žiūrovui parodyti daugiaprasmius skulptūrinės formos autorinius sprendimus – mažosios formos, šiuolaikinės skulptūros, objekto meno, instaliacijų ir kt. kūrinius, tampriai siejant juos su erdve, aplinka ir žmogumi. Visa tai ne tik jungtys, bet ir žymiai platesni kontekstai, apimantys lauką, esantį aplink jas.

Pristatomi menininkai ir tyrimai/parodos: Andrius Janulis, paroda – „Sezono belaukiant“; Marija Šnipaitė,  paroda – „Per ilga naktis“; Egons Persevics, paroda – „Grožis ir kiti bjaurūs dalykai“; Donatas Repeika, meninis tyrimas / paroda – „Objektai“; Ignė Zdanevičiūtė, meninis tyrimas / instaliacija – „Limen“; Simona Martinkutė, meninis / mokslinis tyrimas ir instaliacija, videodokumentas, performansas – „Švie …—…“.

Projekto kuratorė: Neringa Poškutė-Jukumienė
Projekto menotyrininkė: Danguolė Ruškienė

Fotografijos: Donatas Vaičiulis

Andriaus Janulio paroda „Sezono belaukiant“

A. Janulio kūryboje naudojamų medžiagų sąryšis yra nukreiptas į atsakingo vartojimo propagavimą, perkūrimo estetiką. Visa tai persismelkia saikinga ironija ir nenuobodžiu, intriguojančiu dekoratyvumu. Šis autorius Klaipėdoje prisistato ne pirmą kartą. Jis dalyvavo Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuotuose Šiuolaikinio metalo meno simpoziumuose / parodose „Mazgas-Jūra“ (Klaipėdos galerijoje, 2016, 2017, 2018 m.). Iki šiol A. Janulio sukurti „Pašto balandžiai“ eksponuojami viešojoje miesto erdvėje, ant buvusio Karališkojo pašto langų grotų.

Parodoje „Sezono belaukiant“ autorius formuoja ir pristato laukimo estetiką, persmelktą nuojautos ir netikėtai nukeliančią į asociatyvius laukus. Jis  pateikia objektus, kurių pagrindiniu rišamuoju elementu yra ready-made detalė – izoliatorius. Čia įtampa ir daikto istorija juntama netikėtuose deriniuose.

„Keramikinis elektros izoliatorius yra medžiaga, kuri nepraleidžia elektros srovės. Tai reiškia, kad jis neleidžia elektronams laisvai tekėti, todėl yra ideali medžiaga elektros laidams ir kitoms reikmėms, kai reikia kontroliuoti elektros srovę. Izoliatoriai gaminami iš įvairių medžiagų, taip pat ir iš stiklo, gumos, plastiko, kt. A. Janulio izoliatoriai parodoje pražįsta lyg obelys, užauga lyg grybai ant kelmo, kurie galiausiai surenkami į krepšius. Nejučia žiūrovas yra provokuojamas, nes jam keliamas klausimas pasirinkti tiekėją (elektros tiekėją), tad neišvengiamai jis priverstas galvoti apie socialinę būtį, kurioje tinklas lyg grybiena plečiasi, tarpsta, kankina arba sekina savo materialiais nuosmukiais. Ir čia autorius sugrąžina į akivaizdžiai esminę, vizualiai apčiuopiamą, bet tuo pačiu labai ironišką ir net lengvu sarkazmu persmelktą „grybavimo sezono“ laukimo sąmonę. Menininkas pastebi, jog rinkimai (prezidento) artėja, bet net ir įsibėgėjus vasarai visi jau laukia grybavimo sezono. Grybavimas menininko vystomoje temoje apima absurdo ir ironijos maksimumą, kuriame metafora „pjauni grybą“ tampa atsargus ir tylus savimintijimas.

Ko gero, izoliuotis nuo visko nėra taip paprasta. Gyventi, būti čia ir dabar reiškia būti prie to paties, ką visi jaučiame, girdime, garsiai nekalbame, bet šypsomės „į ūsą“.

Donato Repeikos paroda „Objektai“

D. Repeika savo meniniame tyrime / parodoje naudoja uždengimo – nuo XX a. antros pusės sparčiai populiarėjančios meninės išraiškos – strategiją. Autorius, gilindamasis į meno lauke vykusius ir tebevykstančius procesus, pastebi, kad vis plačiau į įvairias gyvenimo sferas įsišaknijanti mechaninė reprodukcija, su kubistų koliažais pasikeitusi reprezentacinė sistema, su ready-made į meno lauką įžengę pramoniniu būdu sukurti daiktai sudarė palankią terpę formuotis apropriacijos reiškiniui, kurio bruožai, metaforiškumas ir keliami kūrinio originalumo klausimai, būdingi ir uždengimui. Siekdamas ištirti šios meninės raiškos poveikį apgaubiamų objektų formai ir turiniui, jis tyrinėjo skirtingų menininkų kūrybą ir pastebėjo, kad nepaisant to, jog šie kūrėjai turėjo skirtingus motyvus apgaubti objektus, jų kūriniuose buvo ir bendrų savybių – formų apibendrinimas, priešpastatymas, metaforiškumas, kurios objektams suteikdavo estetinius ir/ar socialinius, politinius prasminius laukus.

Ieškodamas savitos prieigos prie uždengimo, kūrybiniame darbe „Objektai“ D. Repeika pabando savitai interpretuoti šiuos bruožus. Pagrindu naujų objektų sukūrimui jis naudoja jau egzistuojančias uždengimo formas – keturis muzikos instrumentų dėklus. Pagal juos autorius iš akmens sukuria šių dėklų turinį. Metaforiškumo aspektą D. Repeika interpretuoja per netiesioginius, simbolinius dėklo ir turinio ryšius (spalvas ir faktūras). Galutiniame rezultate – ekspozicijoje kaip lygiaverčiai kūriniai pateikiami dėklai ir skulptūros kelia klausimą: kas yra tikrasis meno kūrinys?

Marijos Šnipaitės paroda „Per ilga naktis“

M. Šnipaitės kūrybinė strategija – įtraukti suvokėją į komunikavimą su kūriniu mezgant tiesiogines ir perkeltines asociacijas, procese panaudojant utilitarią paskirtį turėjusius ir atpažįstamus daiktus. Žiūrovas čia tampa kūrinio dalimi, papildančiu ne tik pastarojo sąvokas, bet ir stebėjimo lauką.

„Ranka prisiglaudžia kišenėje, kai pameta pirštinę. Šioji, momentinio neapdairumo paliesta, ilgam nusėda atsitiktinėje vietoje ir iš ten moja keliais pirštais. Nelabai aišku – praeivį vilioja artyn, ar rodo kryptį pro šalį. Ilgainiui pastebėjau, kad baloje kojų nesušlapsiu, o vėjas spyglių nenupūs. Per tą laiką kol naktis susitraukė į vyzdį, užančiai išsivertė išvirkščia puse…

Parodoje „Per ilga naktis“ kuriu ištįsusio laiko peizažą, kurio fone gvildenu rūbo fragmentų kaip žmogaus kūno ir jausenos tęsinio temą. Aprangos elementai, rūbų dalys mane sudomina kaip erdvės, teritorijos ir formos, kurios kūriniuose pametusios savo įprastas funkcijas persikūnija į kitus vaidmenis. Paroda sukonstruota lyg pasivaikščiojimas, kuriame šie elementai tarsi pamesti, kažkur atsitiktinai užsilikę daiktai persipina su menamo peizažo fragmentais. Sutinkamuose objektuose siekiu įvairiapusio technikų, medžiagų, tekstūrų panaudojimo; skulptūros panašėjimo į piešinį ar spalvines dėmes. Kuriama atmosfera panardina žiūrovą į meditatyvią, minimalistinę erdvę, kurioje sustingdomi atsitiktiniai momentai, o laiko tarpsnis – nepatikimas matas.

Pirmą kartą ši paroda buvo pristatyta Vilniuje, galerijoje AV17.  Dabar ji  pasipildo keliais objektais iš ankstesnės parodos „Apsistojimas“, vykusios Marcinkonių traukinių stotyje. Dėl tos priežasties „Per ilgos nakties“ pasivaikščiojimas įgauna daugiau klajokliško būvio, kuriam laikui pakibusio sapniškoje būsenoje ir  belaikėje erdvėje.“

Egons Peršēvics  paroda „Grožis ir kiti bjaurūs dalykai“

Latvijos menininkas teigia, kad grožis jam labai svarbus ir tiki, kad jis pasaulį daro geresniu. Parodoje „Grožis ir kiti bjaurūs dalykai“ – skulptorius, Egons Peršēvics koncentruojasi į nepatogias temas, apie kurias, paties teigimu, lengviau yra nekalbėti. Eksperimentuodamas su forma siekia sužinoti, kas mums kaip visuomenei yra vertinga, o kas ne. Kad šis vertybių pervertinimo procesas būtų įmanomas, būtina iškelti įvairias aktualias temas, stengiantis vengti išankstinių nuostatų. Vienas iš būdų, kuriuo siekia šio tikslo, yra remtis kultūriniais simboliais, kurie giliai įsišakniję visuomenės kultūrinėje sąmonėje. Šioje parodoje yra skulptūros, kurias labai lengva suprasti. Atpažįstame jas iš tautosakos, istorijos, mitologijos ar meno istorijos. Pastaraisiais metais vis daugiau savo kūriniuose analizuoja žmogaus kūną nes, pirma, jį laiko gražiu, o antra, kūno kalba yra seniausia ir universaliausia kalba, todėl dažnai naudojama komunikacijoje.

Kuriant didesnio mastelio skulptūras naudoja kompozitines medžiagas ir dažymo akrilu techniką, Tapyba yra svarbi darbo dalis, kuri papildo ir suteikia vizualaus įsimintinumo vertę skulptūrai. Net bronzinė skulptūra be patinos, pasak autoriaus, neatrodo pilnavertiška. Paviršių glotnumas veikia dviprasmiškai mūsų  visuomenės iliustravime, kai pasidžiaugus ryškiu, lyg saldainis vaizdu, vėliau kalba pasisuka politiškai įtemptais klausimais apie ekologijos problemas, lyčių lygybę, diskriminaciją ir laisvės idėją. Parodoje akivaizdu, autorius neabejingas skulptūrų koloritui. Jo kuriamuose figūrinėse formose įgyja lyg masalo funkciją. Smalsumą žadina atpažįstami siluetai, jų perfrazavimas, hiperbolizavimas. Paroda „Grožis ir kiti bjaurūs dalykai” yra doktorantūros studijų Latvijos Menų akademijoje dalis.  Egonas teigia, kad menas jam yra mokslo sritis, kurioje nagrinėjamos kultūrinių vertybių pervertinimo problemos.

Simonos Martinkutės meninis/mokslinis tyrimas ir instaliacija, videodokumentas, performansas – „Švie …—…”

S. Martinkutė parodoje pristato Taikomojo meno magistrantūros studijų baigiamąjį darbą – „Klaipėdos krašto visuomeninių pastatų, sovietmečio laikotarpio monumentaliosios dailės – vitražo likimas. Fiksacija šiuolaikinio meno kontekste“ (tyrimo darbo vadovas dr. doc. Gvidas Slah, kūrybinio darbo vadovė doc. Neringa Poškutė-Jukumienė). Šiandien, tyrinėjant formos meno ribas per medžiagos ir vizualaus turinio apčiuopiamumą, itin aktualu kalbėti apie  kultūrines vertes, kurių turinys yra monumentali nedaloma vertybė.

Savo kūrinyje-tyrime S. Martinkutė gilinasi į surinktą ir susistemintą informaciją apie XX a. 7–9 dešimtmetyje Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte sukurtus vitražus, buvusius ir esančius visuomeninės ir (arba) sakralinės paskirties objektuose. Autorės darbe konstatuojama kiek vitražų išliko ir kiek jų buvo sunaikinta, aptariamos vitražų išsaugojimo, taip pat ir fiksacijos galimybės. Savo tyrime S. Martinkutė pateikia informaciją apie architektūrinės dailės situaciją dabartiniame socialiniame ir kultūriniame kontekste bei pristato savo meninę interpretaciją – instaliaciją ir performansą – vitražo tema. Ekspozicijoje pateikiamas ir meninio vyksmo videodokumentas (bendraautorė – Arūnė Baronaitė).

„Švie …—…“ atspindi meninio tyrimo problematiškumą, savotišką „ėjimo ašmenimis“ situaciją. Įtampa čia kuriama sąlytyje su objektais ir jų atminties kultūra.

Ignės Zdanevičiūtės meninis tyrimas/instaliacija „Limen”

I.Zdanevičiūtės meninistyrimas/instaliacija tyrinėja ribų, tarsi sudaiktintų slenksčių sampratos kaitą. Viena pagrindinių autorės iškeliamų problem –kokiais būdais bei elementais galime (su)slenkstinti sekuliarią būtį? Ribų semiotinės objektizacijos galimybės tyrime analizuojamos per metafizinius, ontologinius, hermeneutinius kontekstus, kartu atsižvelgiant į šiuolaikybės reikšmingumą. Pagrindinis kūrybinio darbo uždavinys, kurį sau išsikėlė autorė išgryninti savitą meninį sprendinį bei įgyvendinti ribų apibrėžčiai prasmę suteikiančią fizinę, kompozicinę raišką.

Slenksčiams–objektams, I.Zdanevičiūtė renkasi ready-made metalinius daiktus, kurie instaliatyvios ekspozicijos pagalba įvelkami į simbolin įkonceptą. Daugiaprasmei slenksčių mistikai perteikti, ji pasitelkia ir vandenį. Būtent vanduo sustiprina nuolatinės kaitos įspūdį ir suteikia kūriniui dinamikos. Erdvė nėra nei nusavinama, nei perkuriama, ji tik koreguojama. Autorė subtiliai formuoja patrauklias simuliacijas, masinančias lengvai suvokiamomis sąvokomis ir tokiu būdu skatinančias betarpiškai įsitraukti – surasti asmenines asociatyvias jungtis su jos kūriniu ir galbūt susikurti papildomas prasmes.