ŠMC ir Sapiegų rūmai: šviesių institucijų lūkestis ir saulės nuosėdos 

Japonų kalboje yra terminas komorebi. Jis nusako pro medžių viršūnes besiskverbiančius saulės spindulius. Nepaisant stebuklingo mirgėjimo, šis reiškinys primena ir tai, kad pro lapijos, ozono ar kitus kosmoso filtrus mus pasiekianti šviesa tėra vidutiniškai 8 minutes ir 20 sekundžių vėluojančios saulės nuosėdos. Tiek laiko šviežiam šviesos ir šilumos pliūpsniui prireikia nukeliauti 149,6 milijono kilometrų atstumą iki Žemės. Bet su kiekvienais metais vis aitresni saulės suvenyrai liudija suaižėjusius filtrus ir mąžtantį atsparumą.

Nesibaigiančiu komorebi mano minčių skliaute virto galvojimas apie naująjį Šiuolaikinio meno centro padalinį – Sapiegų rūmus ir pirmąją čia eksponuojamą parodą „Užuovėja“ (kuratoriai Virginija Januškevičiūtė ir Edgaras Gerasimovičius). Naujienos apie pasibaigusią daugiau nei dešimtmetį trukusią barokinių rūmų restauraciją, paveldo aktualizavimo poreikį, džiaugsmas, kad pagaliau turėsime savo palazzo su geriausiu šiuolaikiniu menu, blykčiojo kartu su viešoje erdvėje girdimomis abejonėmis dėl nesuvaldytų tvarkybos darbų, konteksto neatitinkančių inžinerinės sistemos sprendimų (rozečių, radiatorių, grindų dangos, laiptų, etc.) ar viešai taip ir neatsakytų klausimų, kodėl šis objektas perduotas administruoti būtent ŠMC. Vertinimų šviesa ir tamsa kaip dvi barokinės seserys tik sustiprino šio įvykio svarbą ir pirmą įspūdį, po kurio norisi viltis, kad šviesos klijai realybę visuomet laiko kiek tvirčiau.

Šių metų balandžio 12 d. pradėję veikti Sapiegų rūmai didžiulėmis langų akimis į save geria šviesą, o ji – poetinė parodos strėlė, suverianti kūrinių paviršiaus žiburiavimus ir idėjų spingsules. Šviesa iš tiesų čia tampa galinga, viską jungiančia materija, naujos pradžios ir tikėjimo stebuklu ženklintoja, tačiau net ir ji savo intensyvumu vieną atidengusi, kitą gali paslėpti arba tapti balinimo (politikos) įrankiu. Ryški šviesa apakina. Turbūt neatsitiktinai daugiau nei tris šimtus metų Antakalnyje stovintis pastatas buvo virtęs ne tik vasaros rezidencija, kareivinėmis ar karo ligonine, o tarpukariu čia veikė akių ligų klinika. Tam tikra prasme ankstesnės paskirtys sugrįžta – naujieji šeimininkai iš tiesų prisiima atsakomybę slaugyti pašonėje vykstančio karo įaudrintas mūsų vaizduotes, mokyti stebėti ir stebėtis paveldo bei šiuolaikybės dialogais, o kartu ir patiems stengtis būti skaidriai matomiems. 

Ir vis tik čia išlieka barokui būdingos trompe l’œil (pranc. akių apgaulė) rizika. Tai – meninė erdvinės iliuzijos priemonė, naudota žiūrovus įtikinti, jog plokštumoje pavaizduoti objektai yra tikri, o už jų atsiveria kone begalinė erdvė. Taip ir rūmai, išsisklaidžius inauguracinei aureolei, neišvengiamai bus priversti patikinti, jog nėra tik nekilnojamojo turto agentūra, disponuojanti erdvėmis reprezentacinėms ir komercinėms reikmėms. Tokio įspūdžio padėtų išvengti konkrečiau apibrėžta naujosios institucijos programa, išsikelti tikslai ir veiklos kryptys. Pastarųjų iki šiol galima pasigesti, apsiribojant gana abstrakčiu apibrėžimu apie daugiafunkcinį kultūros pažinimo centrą, kuriame bus vykdomos šiuolaikinės visuomenės poreikius atitinkančios kultūrinės veiklos. Iš nesibaigiančio viešo aptarinėjimo, kas įeina į kultūros sąvoką, o kas ne, kultūros pažinimo centro apibrėžimas skamba itin problemiškai.

Šis tekstas taip pat rašomas kalendorinių metų šviesos viršūnėje, patogioje pusiaukelėje tarp dar baltesniu tapsiančio ŠMC pastato Vokiečių gatvėje rekonstrukcijos pabaigos ir pirmųjų naujojo padalinio veiklos mėnesių. Pokyčių komplektą papildo ir neseniai paskelbta naujiena, kad ilgametis ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas laimėjo kitos naujos institucijos – Nacionalinio architektūros instituto – vadovo konkursą, o tai, be infrastruktūrinio ŠMC atsinaujinimo, lems kur kas svarbesnius paradigminius pokyčius. Naujo(-s) būsimo(-s) vadovo(-ės) siūloma programa, darbo metodai ir meno institucijos pozicionavimas neabejotinai prisidės prie jėgų perskirstymo ir darys įtaką centro koordinatėms lokalaus bei tarptautinio meno lauke. Tai – etapinis virsmas. Ne mažiau čia svarbūs bus ir aktyviai reiškiami lauko dalyvių lūkesčiai, kurie dažniausiai pokyčius spalvina juodai arba baltai, priklausomai nuo asmeninių interesų. Tačiau šie procesai reikalauja labiau niuansuotų nei kategoriškų vertinimų, už kuriuos kenksmingesnis tik abejingumas, išsivystęs kaip reakcija į per tris dešimtmečius susiformavusią specifiškai elitinę ŠMC laikyseną. Tad kol Lietuvos šiuolaikinio meno istorijos rašomos sporadiškai, o pokyčiai nepavejamai pralenkia jų apmąstymus, naujas ŠMC ir jo padalinio startas tampa gera proga galvoti, užduoti klausimus ir atsargiai spekuliuoti apie šios institucijos veiklos bei idėjinės šviesos intensyvumus. Kaip norime, kad veiktų mūsų ir mums skirtos naujos ar atsinaujinusios institucijos? Kokias vertybes norime propaguoti, o kokių atsisakyti? Ar įmanoma tikėtis pokyčio, kai bendra veiklos praktika kontekstualiai susieta su stipriu įvaizdžio palikimu? Ar esame kieno nors pabaigoje ar pradžioje? 

Prieš ketverius metus „Artnews.lt“ publikuotame tekste „Ten, kur tiršta. Ko dabartis iš mūsų nori?“¹ kuratorius Adomas Narkevičius ŠMC talpiai įspraudė į mikrotopijos terminą. Juo autorius apibrėžia erdvę, ne iki galo pavaldžią tuo pačiu metu egzistuojančiai socialinei, kultūrinei ir ekonominei realybei. „Ji kuria savo mikropasaulį pasirinkdama ir pasitelkdama savo pačios narių apsprendžiamą institucinės organizacijos tvarką ir meninius įrankius“, – rašė A. Narkevičius. Prieš tris dešimtmečius tokia ambicinga, o gal net įžūli veiklos taktika vienareikšmiškai sujaukė ortodoksiškus meno įsitikinimus, bet tikriausiai tik dėl to padėjo šalyje įsteigti šiuolaikinį meną ne kaip marginalią priešstatą jau egzistavusiai meno sampratai, bet kaip savarankišką ir lygiagretų Vakarų procesams vektorių. Drįstu teigti, kad tam tikra prasme tai buvo labai svarbus ir reikalingas politinis įrankis, Nepriklausomybės pradžioje reikšmingai padėjęs atsiplėšti nuo pasenusio ideologinio aparato, užauginęs drąsių ir įdomiai kuriančių menininkų kartą ir, kaip rašo Adomas, „nubrėžęs pradines trajektorijas, sudėlioję kelrodžius ir demarkacijos linijas vietos šiuolaikinio meno lauke“.

Įdomu tai, kad per pirmąjį savo veiklos dešimtmetį, be ilgos šiuolaikinio meno administravimo patirties ir tradicijų, aiškių veiklos šablonų, ŠMC sugebėjo ne tik institucionalizuoti dar gana svetimą visuomenei meną, bet ir sinchroniškai su Šiaurės šalimis, Nyderlandais ir Vokietija imtis iš naujo apibrėžti šiuolaikinio meno instituciją. ŠMC starto pozicija tokiam uždaviniui buvo palanki ir veikiau sutapo su bandymu eksperimentuojant save išrasti, nei kažką Lietuvos atveju dar neegzistuojančio keisti. Minėtose šalyse 1990-ųjų pabaigoje atsiradęs Naujasis institucionalizmas (terminas pasiskolintas iš ekonomikos ir sociologijos), kaip kuravimo ir veikimo būdas, reiškėsi kuratorių bandymu perkonfigūruoti meno centrus ir kunsthales, kurti jas kaip aktyvias, atviras, demokratines, egalitarines viešąsias erdves, pabrėžiant institucijos daugiafunkciškumą ir siekį decentralizuoti parodos žanrą kitų veiklų atžvilgiu. 

Naujasis institucionalizmas sutapo ir su kuratorių aproprijuota institucine kritika, kurią menininkai savo praktikoje Europoje ir JAV plėtojo jau nuo XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio, o tuo pačiu tai sustiprino ir paties kuratoriaus, kaip aktyviai kuriančio autoriaus, pozicijas. ŠMC šią naujojo institucionalizmo ypatybę išnaudojo įtvirtindama kelias kuratorių pavardes, kurių mitologija iki šiol stipriai apibrėžia ir pačios institucijos vardą. Tačiau, priešingai nei kiti centrai, keitę institucines struktūras ir jų hierarchijas, matavęsi atvirą socialinį organizacijos vaidmenį, ŠMC savo politiniu kursu pasirinko atvirą uždarumą. Paskui šį tuo metu naują meno darinį nespėjo nei jį disciplinuoti turinčios valdžios institucijos, nei teisės aktai, nei meno kritika ar teorija. Tylus centro priešinimasis subordinacijai, gana inertiškas judėjimas pasirinkto vektoriaus kryptimi, griežtas selektyvumas bendruomenės narių atžvilgiu ir specifinis juridinio vieneto statusas, netelpantis nei į muziejaus, nei į kultūros centrų apibrėžimą, galų gale neterminuota vadovo kadencija lėmė lėtą institucijai atstovaujančių ir jai vadovaujančių žmonių rotaciją, atsakomybių atidėliojimą bei savotišką institucijos neliečiamybę. 

Ši situacija atgręžia atsakomybę ir į visų kadencijų Kultūros ministeriją (pagal galiojančius ŠMC nuostatus ŠMC savininkė yra valstybė, o savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra Kultūros ministerija). Viena vertus, tai ji turėtų būti kertine institucinės aplinkos atrama, disciplinuojančia ir prižiūrinčia šio centro ir kitų jai pavaldžių organizacijų administracinį aparatą, formuojančia ne tik jos stabilumo, bet ir kaitos mechanizmus. Kita vertus, pati ministerija tampa per lėtai priimamų įstatymų ir jų pataisų įkaite². Be kita ko, viešojoje erdvėje dominuojantis gana atsainus, o kartais net pašaipus Kultūros ministerijos vertinimas kitų ministerijų kontekste lemia, kad tie patys protokolai, pasitelkiami fanatiškai prižiūrint ir valdant likusį viešąjį sektorių, neretai nustoja galios kultūros lauke, taip neretai jį paliekant inercijai ir savireguliacijai. Kultūrą visuomenėje vis dar dažnai suvokiant kaip dekoratyvią ir simbolinę sritį, o pokyčių galią turintiems sunkiai įsiklausant į kultūros lauko profesionalus, laiko klausimas, ar ši ministerija gynybos klausimams tapus pagrindiniu šalies prioritetu, nebus prijungta prie, pavyzdžiui, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

Toliau svarstant apie Naujojo institucionalizmo įtakas, ŠMC tarp jo taikymo pavyzdžių³ minimas su „ŠMC TV“ (2004–2007) projektu, kuriuo institucija pademonstravo galimybę kuruoti turinį už balto kubo sienų. Tai praktiškai patvirtino prielaidą, kad ne institucijos pastatas apibrėžia ten demonstruojamą meną, bet būtent turinio formavimo metodai lemia institucijos, kad ir kur ji bebūtų, tapatybę. To įrodymu tapo populiariame mąstyme per tris dešimtmečius įsitvirtinusi bendrinė ŠMC abreviatūra, kurią tenka išgirsti apibūdinant šiuolaikinį (ar žiūrovo akiai keistesnį) meną. Iš esmės panašus reikšmių perkėlimas įvyksta ir su Sapiegų rūmais, kuriems nepakanka tik naujo, o tiksliau paveldinio architektūrinio futliaro, kad būtų pakoreguota ir meno pristatymo maniera. ŠMC ilgai kaupta konceptuali „spinduliuotė“ per stipri, kad, pakeitus aparatinę įrangą, būtų įmanoma radikaliai konvertuoti ir programinę.

Tiesa, ambicijos sukurti naują, į nieką Lietuvoje nepanašią instituciją būta, ir ji ne kartą buvo išsakyta viešai. „Kuriame vietą, kurios nėra ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje, kurios mums trūksta“⁴, – viename interviu sakė ŠMC padalinio Sapiegų rūmų vadovė dr. Gintautė Žemaitytė. Į įvardį „mums“ telpa kiek daugiau nei tik ŠMC administracija. 2022 m. pavasarį ir pati buvau pakviesta dalyvauti virtualiose kūrybinėse dirbtuvėse „Sapiegų rūmų aktualizavimas: kurkime kultūros pažinimo centrą“. Prie Sapiegų rūmų vizijos kūrimo ŠMC komanda ir „Xwhy / Supratimo agentūra“ kelis kartus būrė įvairių kultūros sričių specialistus ir įstaigų darbuotojus, Antakalnio bendruomenės atstovus. Sunku pasakyti, ar dosnus idėjų rašymas į daugiapakopes lenteles pasiteisino, bet kol kas viešai deklaruojama institucijos vizija neatrodo pajudėjusi iš taško, apie kurį teko išgirsti prieš dvejus metus. Nepaisant to, tam tikri procesai vyksta, ir tikėtina, kad ilgainiui institucija bus priversta, jei ne konkuruoti su centrine būstine, tai bent jau įrodyti, jog vadovaujasi kiek kitais veiklų principais. Kaip pirmąją tokią pastangą verta išskirti Sapiegų rūmų mokymosi bendruomenės iniciatyvą, kuri net ir be apsibrėžtų konkretesnių mokymosi metodų ar vadinamųjų programos tutorių formuoja pažadą kolektyviai kurti vietos dvasia pagrįstą žiniją ir atviresnį institucijos modelį. Vaisingas šiuolaikinio meno, mokslinių tyrimų ir institucijų bendradarbiavimas iš tiesų gali paskatinti dialogą tarp skirtingų laukų ir tyrimo metodų, naujų žinių atsiradimą, tačiau tam reikalingi ne tik ŠMC apytakoje dalyvaujantys atstovai, bet ir paveldo ar kultūros istorijos specialistai.

Vis dėlto administracijos išreikštas noras, kad rūmai⁵ nebūtų panašūs į jokią kitą kultūros instituciją – labai sąlyginis, mat orientuotasi mažiausiai į dvi veikiančias institucijas. Dar 2017 m. Kultūros ministerijoje suburtoje darbo grupėje Sapiegų rūmams siūlyta Kultūros pažinimo centro idėja, veikusi kaip aliuzija į 2016 m. atidarytą Valstybės pažinimo centrą. Svarstant, kas iš ministerijai pavaldžių įstaigų šią idėją galėtų įgyvendinti, nuspręsta Sapiegų rūmus patikėti Šiuolaikinio meno centrui. Viename interviu Kęstutis Kuizinas prasitarė, jog pokalbyje su tuometine kultūros ministre Liana Ruokytė-Jonsson (pareigas ėjo 2016–2018 m.) ir jos komanda, jis pasiteiravęs, kodėl ministerija nori pasirinkti būtent ŠMC. Į tai ministerijos atstovai atsakė, jog norėta kažko įdomaus ateičiai, o ne dar vieno konvencionalaus muziejaus mieste⁶. 

Svarbu pastebėti ir tuometinėje ministrės L. Ruokytės-Jonsson komandoje viceministrės pareigas ėjusios Gintautės Žemaitytės tendencingą, bet švelniai, vienu konkursu⁷ amortizuotą šuolį nuo politinio sprendimų priėmimo kabineto iki jų įgyvendinimo pozicijos. Norisi tikėti, kad toks politinės galios instrumentalizavimas buvo palaimintas visų suinteresuotų šalių pasitikėjimu, o ateityje pasitarnaus siekiant geriausių naujos institucijos veiklos rezultatų. Ir nors Biudžetinių įstaigų įstatymo naujausia redakcija kadencijų struktūrinio padalinio vadovui nenumato, reikia viltis, kad su kintančia darbo kultūra neterminuotos kadencijos tradicija padaliniuose po truputį nyks ir bus dažniau kvestionuojama.

Kita vertus, įdomu, ar pasirinkus ŠMC kaip Sapiegų rūmų darbą konsoliduoti galinčią jėgą, vertintas tik nenuginčijamas nacionalinis ir tarptautinis įdirbis? Jau kurį laiką vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad ŠMC išgyvena savotišką moralinį ir idėjinį išsekimą, reikalaujantį institucijos modelio peržiūros. Tokia trumpa atvanga turėjo tapti pastato rekonstrukcija, galinti padėti patikrinti, ar subjektas matomas tik tada, kai nustoja veikti. Vis tik, kaip jau minėta šiame tekste anksčiau, infrastruktūra, kad ir kokia svarbi bebūtų institucijos tapatybei, tėra tik jos dalis. Tai, kas nėra matoma, pastarąjį laiką iš evoliucijos lėtai perėjo į involiuciją – idėjinį susitraukimą, mažėjimą, redukciją. Tą savo tekste pastebi ir A. Narkevičius: „Per tris dešimtmečius už jos ribų susiformavo institucinė ir neinstitucinė visuma, rodanti ir poreikį, ir galimybes sukti šį lauką visai kitais keliais. Tai tarsi sufleruoja, kad šios mikrotopijos trauka sunyko, o galbūt nunyko ir ji pati, kaip gyvas, taigi kada nors pasibaigsiantis idėjinių ir žmogiškų bendrumų koncentratas.“

Tai neišvengiamai susiję su maždaug nuo 2008 m. prasidėjusiu, o 2012–2016 m. piką pasiekusiu naujų meno iniciatyvų, erdvių ir institucijų susikūrimu. Pats anksčiau veikęs kaip alternatyva Dailininkų sąjungos diktuotoms meno konvencijoms, ilgainiui ŠMC dėl gana hermetiškų sprendimų, kurį meną paversti matomu, o kurį ne, paskatino kurtis alternatyvas jam. Prie viso to prisidėjo ir tai, kad iš mados išėjo muziejų, meno galerijų ir centrų izoliuotos erdvės idėja, o ir mūsų istoriniai šiuolaikinio meno supratimo rėmai tapo problemiškai pasenę. Tad šios ir daugybė kitų priežasčių, nebūtinai susijusių su ŠMC, natūraliai skatino ir tebeskatina ieškoti naujų meno krypčių, madų, pristatymo formų ir šiuolaikybės sampratų. Akivaizdu, jog ŠMC, kaip šiuolaikinio meno švyturio, šviesa prislopo, bet tai tik įrodo, jog Lietuvos meno laukas praplėtė savo krantus.

Tačiau ir tai iššaukia naujus klausimus bei formuoja kitus kraštutinumus. Aktyvus meno lauko siekis institucionalizuotis patvirtina institucijos kaip organizacinės struktūros protegavimą. Institucionalizuota veikla vis dar laikoma savaime suprantama, plačiai priimtina, atsparia pokyčiams, palaikančia hierarchinę sistemą ir tvirtesnius ryšius su valdžios struktūromis. Paradoksalu, bet institucijos samprata atrodo stabilesnė nei paties meno kategorija par excellence. Lauko dalyviai, neatstovaujantys konkrečiai institucijai, taip pat ne visuomet vertinami kaip pilnaverčiai, tarsi stokojantys tam tikro „organo“. Tačiau įdomu pastebėti ir tai, kad dėl veiklą norminančių rėmimo mechanizmų institucijos linkusios tapti vis homogeniškesnės ir multifunkciškesnės, jų turinys orientuotas į vis didesnę, o neretai tą patį pajėgumą vartoti kultūrą demonstruojančią visuomenės dalį. Viena vertus, institucijų ir jų įvairovės gausėjimas formuoja platesnį šiuolaikinio meno peizažą, tačiau kartu daugiau institucijų reiškia ir sudėtingesnę sistemą, daugiau reguliavimo ir prievartos. Tad šiame kontekste ekspansyvus ŠMC teritorinis plėtimasis gali atrodyti kaip bandymas stiprinti mąžtančią diskursyvią galią. 

Veiklos Sapiegų rūmuose taip pat prisideda prie įdomaus, ypatingai suaktyvėjusio rūmizacijos proceso, kuris ženklina meno institucijų įsikūrimą paveldo objektuose. Tarp jų – ne tik ŠMC padaliniu virtę Sapiegų rūmai, bet ir Vilniaus muziejaus įsikūrimui ruošiami Kirdiejų rūmai, Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui priklausantys ir rekonstrukcijos laukiantys Radvilų rūmai, prieš kelis metus restauruota Trakų Vokės dvaro sodyba ir t.t. Priešingai nei Valdovų rūmų atveju, kur neišlikusio pastato atstatymas supriešino visuomenę ir brutaliai įdarbino politinius interesus, pastarieji judesiai sutinkami kaip pozityvūs paveldo priežiūros ir įveiklinimo pavyzdžiai, aktualizuojantys mažiau eksploatuotą šalies istorinį palikimą. Šiandien daugelis iniciatyvų nebepririštos prie patosiško, oficiozinio valstybinės kultūros naratyvo, kaip teigta anuomet, – Lietuvos laisvės gelbėjimo ir amžinų valstybės pamatų steigimo. Vis tik įdomu svarstyti ir klausti, kaip rūmai, įkrauti istorinės privilegijos galios bei žodyno, paveiks (šiuolaikinio) meno administravimo procesus ir požiūrį į meną, galiausiai, kaip ši simbolika veiks šalia vykstančio karo akivaizdoje? Gal tai paskatins naujus lankymosi įpročius ir kalbėjimo režimus, perkonfigūruos įvaizdžio strategijas, o gal dar labiau pagilins atotrūkį tarp šių išgyvenimo ir šventės pasaulių? 

Jei naujasis institucionalizmas nustojo galios dėl nesugebėjimo problematizuoti institucijų sampratos, galbūt šis naujų institucijų kūrimosi ir persikūrimo laikas yra gera proga svarstyti, kuo šiandien tampa šiuolaikinis menas ir jį pristatanti organizacinė struktūra čia, Lietuvoje? Jei meno istorijos geografija plečiasi, ir Vakarų meno istorija tampa tik viena iš daugelio, o mūsiškė nėra mažiau svarbi, jei atsižvelgdamas į istorinių neteisybių taisymą ir socialinius bei politinius procesus menas vis dažniau teikia siūlymus, solidarizuojasi, organizuoja žinių kūrimą, užmezga ryšius, liudija ir kviečia dalyvauti, būtų galima teigti, kad jis vis labiau tampa etine veikla. Jei taip, šis posūkis galėtų ženklinti ir etinio institucionalizmo radimąsi, išsižadantį nusidėvėjusių galios hierarchijos tropų ir vienintelio kelio į „meno pasaulį“ politikos. Akivaizdu, kad toks (meno) pasaulis ir jo problemų mastai, kurių akistatoje šiandien esame, reikalauja keisti veikimo metodus, kad imtume juo vėl (pasi)tikėti. 

Pirmoji Sapiegų rūmų paroda „Užuovėja“ būtent ir meta burtą, jei ne dėl naujo sisteminio pokyčio, tai dėl šviesios ateities. Šioje ekspozicijoje iš tiesų galima justi viltingą atsigręžimą į stebuklą, tikėjimą, magiškąjį mąstymą, burtus ir užkerėjimus, sentimentalų ilgesį alternatyvių gyvenimo ir buvimo kartu būdų. Šis pastaruosius kelerius metus šiuolaikinio meno lauke vyraujantis teminis laukas parodoje jungiamas su kiek anksčiau eksploatuotais rūpesčio ir psichologizmo motyvais, ir nenuostabu, kad tai tampa reakcija į Vakarų kultūroje vykstantį nusivylimą racionalaus proto ir pažangos idėjomis. Vis labiau žmogiškoji kultūra ir sąmonė atrodo ne kurianti, o pavojinga ir destruktyvi. Gal todėl vis dažniau kasdienybėje magija pakeičia mokslą, tikėjimas – žinias, ritualas – racionalų veiksmą. Kitas klausimas, kurioje iš šių binarinių opozicijų pusių atsiduria menas?

Parodos kuratorių V. Januškevičiūtės ir E. Gerasimovičiaus pasirinkta kryptis – savalaikė ir jautriai atliepianti vykstančių karų ir jų eskalacijos nerimą. Tačiau nedera pamiršti, kad šis laikas, maitinamas paramos Ukrainai paketais, taip pat geba plėstis ir trauktis. Paroda atsidarė prieš balandžio 24-ąją, kai JAV Senatas patvirtino 95 mlrd. JAV dolerių užsienio pagalbos paketą, ir visai nenuostabu, kad formuojant ekspoziciją, nerimas, o gal rezignacija galėjo tapti trečiuoju kuratoriumi. Visai kitaip ekspozicija galėjo paveikti spėjusius apžiūrėti ją per pirmąsias savaites. Tai viena iš žavių parodos savybių – šviesą laužti pagal kintantį vilties laipsnį ir kontekstą.

Tačiau būtent šis atmosferos kuravimas ima dominuoti kitų deklaruojamų parodos temų atžvilgiu. Teigiama, kad paroda atsigręžia į baroką, taip pat siekiama išryškinti skirtingus rūmų istorijos pasakojimus, tačiau pastarosios kryptys taip ir lieka hipotetinėmis, be tiesioginių nuorodų ar išsamesnio kuratorinio navigavimo tarp pasirinktų eksponuoti kūrinių ir istorinių faktų. Mezgamos nebent gana trafaretiškos sąsajos su fragmentiškai nužymėtomis rūmų paskirtimis: pavyzdžiui, kareivinių etapą iliustruoja Petro Mazūro skulptūros, ligoninės – amžinybėn iškeliavusios menininkės Alinos Popa ligos patale užsimerkus piešti piešiniai.

Rūmų istorijos apžvalgą per šiuolaikinio meno kūrinius patirti sunku, o ypač jei nesi apsilankęs apžvalginėje ar istorinėje Sapiegų rūmų ekskursijoje. Nors šį užmojį galėjo padėti išpildyti kūrinių aprašai, juose tokios sąsajos vos kelios, kitos – abstrakčios ir tolimos, tad čia veikiau leidžiama mėgautis vienu – turtinga poetine kuratorių kalba jausliai aprašytais kūrinių atsiradimo scenarijais bei jų interpretacijomis. Naujas kūrinių aprašinėjimas šiame tekste netenka prasmės, tad kur kas įdomiau kelti klausimus apie atrankos motyvus ir darbų jungimo būdus, kurie, atliepiant pasirinktą burtų motyvą, taip pat neretai lieka mistiški.

Nors tokį parodos organizatorių gestą galima sieti su istorinių pasakojimų nenuoseklumu ir lankytojams palikta laisve kurti savitas pasakojimo versijas, tai išklibina pažadą jungti praeities ir šiuolaikybės diskursus. Juk pirmoji paroda neretai tampa atskaitos tašku tolesnei veiklai. Laikas – interpretacinė, į kiekvieno žmogaus patirtį įtraukta kategorija. Nepaliekant chronologinio kompaso, istorinių koordinačių ir idėjiškai jų neįdarbinant parodose ar likusioje programoje, institucijai gresia paveldą išistorinti iki tiesiog šiandienai naudingos infrastruktūros – sutvarkytų sienų ir lubų. Tam atsverti pirmame aukšte įrengta istorijos kapsulė kol kas atrodo per kukli. Tad kuo tuomet centrinės institucijos būstinės parodos galėtų skirtis nuo padalinio, jei tokią kūrinių konsteliaciją nesunkiai galima įsivaizduoti ir baltame ŠMC kube?

Siekis su pirmąja ekspozicija padėti atsiskleisti patiems rūmams kaip architektūriniam eksponatui sėkmingai pavyko, priešingai nei parodinei „Užuovėjai“, kurios konceptualusis pagrindas atrodo itin trapus ir perpučiamas kone stichiško pastato kuriamo efekto. Kuratorinė pastanga atsargiai ir neinvaziškai pakviesti šiuolaikinio meno kūrinius į paveldo objektą atrodo užgožta sodrios aplinkos, išsklaidyta ir kurianti po rūmus pabirusių, į vientisą parodinį darinį sunkiai apsijungiančių kūrinių įspūdį.

Gal todėl atrodo, kad parodos pradžioje išeksponuotas Dariaus Žiūros „Lydinys“ tampa ne tik „Užuovėjos“, bet ir naujos institucijos kamertonu. Konceptualiai talpus menininko darbas gimė iš į Palangos fontaną sumestų ir į vieną luitą sulydytų monetų, kurias Žiūra savavališkai surinko, taip įtikėtą ritualinę reikšmę paversdamas mažu monumentu – nelyg plyta laimės žiburiui statyti ar keliui į Smaragdo miestą grįsti. Nors skirtingų metalų lydinys buvo prognozuotas kaip sunkiai technologiškai įmanomas, įvairių valstybių turistų sumesti pinigai sulipo į grublėtą žibantį darinį. Taip ir Sapiegų rūmai, remiantis pirmosios parodos įspūdžiu, atrodo lipdomi iš įvairių institucijų ir iniciatyvų patirčių. Čia susintetinamos už XVIII a. Žeimių dvaro sodybos restauraciją ir konservaciją atsakingos „Aikas Žado“ laboratorijos veiklos (jos įkūrėjas Domas Noreika rūmuose įdarbintas kaip restauravimo specialistas), o idėjinis ir estetinis kūrinių atrankos tinklelis laviruoja tarp būdingo ŠMC, jau nebeveikiančiai parodinei erdvei „Swallow“ ar LDS šiuolaikinės kultūros ir meno erdvei „Medūza“. Tai tik patvirtina burtą, kad sumetus šias skirtingas monetas į barokinį fontaną ir prie jo sugrįžus, ten jas galimai ir rasi, su sąlyga, kad jų neištraukė savivaldybės atstovai arba menininkas. Tad vargu ar tikrai įmanoma sukurti ką nors naujo jungiant meno apyvartoje jau cirkuliuojančius ir tapatybę įtvirtinusius vienetus. Nepaisant to, Žiūros „Lydinys“ įrodo, kad rezultatas gali būti netikėtas ir netgi labai geras! Saulės laikrodis parodys.

Vis tik šios parodos atveju jungimosi įspūdis dvilypis. Dalis kūrinių, nors ir ypač tiesmukai rimuojami pagal estetinį šviesos ir švytėjimo vardiklį, tarsi pastebint „blizgančias“ kūrinių savybes, kuria tyrą pasigerėjimą. Greitai prabėgus parodą, ji iš tiesų atrodo graži, visai nebijant šio banalaus epiteto. Be jau minėto Žiūros spindinčio „užmelstų“ monetų luito, Gintauto Trimako šviesografija kalbasi su Vytauto Balčyčio užfksuotais saulės atspindžiais nuobodulio kasdienybės kraštovaizdžiuose. Lyg nuo lubų ištįsęs liežuvis, bandantis artikuliuoti senus armėnų užkalbėjimus, intelektualus ir atmosferiškas Andriaus Arutiuniano kūrinys žalvariniu paviršiumi jungiasi su Izos Tarasewicz griebiančiom ir glostančiom skulptūrinės instaliacijos rankom. Pastarasis darbas kuratorių lūpomis prabyla ir apie Ukrainos javų eksporto krizę ir nežymiu gestu, lyg išsklaidžius patetišką šviesos iliuziją, priartina prie šiandieninių neramumų kaimynystėje. Šalia eksponuojama į medines dėžutes suberta ochra – purūs dulkiški milteliai, įkyriai tepantis ir sunkiai nuo paviršių pašalinamas pigmentas, akimirkai primena minėtas saulės nuosėdas. Nors menininkė jais apibūdina kapitalizmo toksiškumą, į šį kūrinį galėtų tilpti ir bet kokios sutramdytos galios reikšmė.

Parodoje eksponuojama kone šimtmetį siekianti futuristinė Vlado Drėmos akvarelė apie gaisrą Vilniuje išpieštais ugnies liežuviais liečiasi su paveikiais Mindaugo Lukošaičio degančios ateities siužetais. Vis dėlto gaila, kad vieno įdomiausių šiandienos Lietuvos piešėjo darbai čia pristatomi kaip skaitmeniniai atspaudai ir nugesina originalius rankos virpesius, susintetina spalvas ir priartina darbų seriją prie komikso įspūdžio. Lyg šio hipotetinio gaisro pasekmės parodoje stūgso deginti Petro Mazūro sienojai, ant kurių – originalūs šiuolaikiniai dervos gintarai su raitelio kaip tautinės savimonės simbolio inkliuzais. Viename iš tamsiausių parodos kambarių skleidžiasi šviesos nereikalaujantys skaitmeniniai gamtoje neegzistuojančių augalų atvaizdai, sukurti Miljohno Ruperto ir Ulriko Heltofto. Galbūt regime tai, kas mūsų laukia, pasibaigus  šviesos galiojimo laikui? Parodoje užtrukus ilgiau, klausimų kelia video darbų atranka. Jie, projektuojami dirbtinės šviesos, neretai atrodo lyg pretenzingi ir savitiksliai svetimkūniai, nutolę nuo ir taip tankaus parodos temų audinio, pažodiniu būdu ieškantys atitikmenų su užmiesčio rezidencija, specifiškai juokaujantys apie keliavimą laiku, testuojantys mūsų dvilypumą. Neteigiu, kad kūriniai prasti, bet jų pasirinkimas įveda visai kitus registrus, nepadedančius sukabinti ir taip gana sunkiai tarpusavyje limpančios medžiagos.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad pats gyvenimas ir menas nėra nei tobulai atskiros, nei tiksliai besijungiančios sferos. Šįkart „Užuovėja“ turi stiprią architektūrinę užuovėją, kuri, tenka konstatuoti, apsilankyti masina kur kas labiau. Kitas, daug sudėtingesnis klausimas –  koks turinys ragins ateiti į rūmus, kai ši parodų scenografija nebeveiks taip stipriai? Norėtųsi tikėti, kad istorija čia nebus paversta kostiumine drama ir savavališkai išdėstoma amžinojoje dabartyje, nesirūpinant chronologija ar kontekstu. Jei tolesnėms institucijos veikloms ir jų modeliui bus pasirinkta tęsti šviesos kuravimo kryptį, svarbu atkreipti dėmesį, kad šviesos kuravimas prilygsta slėpynėms, šviesą filtruojant, dangstant, kuriant užsklandas, pavėsį ir užuovėjas, juk saulė irgi turi savo vėjus. Bet tikriausiai tik taip paaiškės, kur yra naujųjų ir atsinaujinusių institucijų vieta po saule, o kas mus pasiekia, tik kaip jos nuosėdos.

1. Narkevičius, Adomas. „Ten, kur tiršta. Ko dabartis iš mūsų nori?“. Artnews.lt, 2020 m. vasario 12 d. http://artnews.lt/ten-kur-tirsta-ko-dabartis-musu-nori-55939.
   Narkevičius, Adomas. „Ten, kur tiršta. Ko dabartis iš mūsų nori?“. Artnews.lt, 2020 m. vasario 12 d. http://artnews.lt/ten-kur-tirsta-ko-dabartis-musu-nori-55939. ↩︎
2. Išsiuntus kultūros ministerijai raštu suformuluotą užklausą dėl ŠMC ir jo padalinio Sapiegų rūmų vadovų konkursų, gautas žemiau pateikiamas komentaras. Pateikiama tik aktuali ministerijos atsakymo ištrauka dėl biudžetinių įstaigų vadovų kadencijų tvarkos: 
   „Biudžetinių įstaigų įstatymo pakeitimo įstatyme, kuris įsigaliojo 2024 m. sausio 1 d., įtvirtinta nuostata, kad asmuo į biudžetinės įstaigos vadovo pareigas priimamas 5 metų kadencijai konkurso būdu arba nustatytais atvejais be konkurso. Įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad biudžetinių įstaigų vadovai, kurie iki įstatymo įsigaliojimo buvo priimti į biudžetinės įstaigos vadovo pareigas neterminuotai ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną tos biudžetinės įstaigos vadovo pareigas ėjo daugiau negu 10 metų, toliau eina tos biudžetinės įstaigos vadovo pareigas vienus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos.“
   ↩︎
3. Alex Farquharson, „Bureaux de change“, Frieze Magazine (101) 2006, http://www.frieze.com/issue/article/bureaux_de_change/. ↩︎
4. „Gyvai iš Sapiegų rūmų atidarymo. Sapiegų rūmai│Gintautė Žemaitytė“. Radijo laida, Radio Vilnius, paskelbta 2024 m. balandžio 13 d. https://radiovilnius.live/sapiegu-rumai-%e2%94%82-gintaute-zemaityte/ ↩︎
5.  Iš žiniasklaidoje išplatintų pranešimų atkuriama tokia įvykių seka:
   2001 m. kovo 13 d. Sapiegų statinių komplekso (kuriam priklauso trinitorių vienuolyno ir ligoninės statiniai) rūmai įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Jiems nustatytas nacionalinis reikšmingumo lygmuo dėl architektūrinio, dailės ir istorinio pobūdžio vertingųjų savybių, lėmusių komplekso reikšmingumą ir unikalumą. Vidaus dekoro ir tapybos fragmentų būklė buvo gan bloga, todėl 2015 m. Kultūros paveldo departamentas įgyvendino sienų tapybos konservavimo ir restauravimo darbus. Tais pačiais metais Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso pavieniai objektai buvo paskelbti kultūros paminklais. Kultūros paveldo departamentui atkūrus erdves, tačiau neišplėtojus rūmų įveiklinimo koncepcijos, 2017 m. Kultūros ministerija subūrė darbo grupę, kuriai buvo patikėta sugalvoti įveiklinimo kryptis. Buvo pasiūlyta Valstybės pažinimo centrui analogiška Kultūros pažinimo centro idėja. Svarstant, kas iš ministerijai pavaldžių įstaigų galėtų šią idėją įgyvendinti, nuspręsta Sapiegų rūmus patikėti Šiuolaikinio meno centrui.
   Daugiau nei 10 metų trukusi barokinių rūmų restauracija apėmė tris etapus. Įgyvenus ES paramos ir valstybės biudžeto bendro finansavimo investicinį projektą, pirmasis statybos ir paveldosaugos darbų etapas kainavo apie 8 mln. litų, antro ir trečio vertė – beveik 12 mln. Eur. Pastato fasado restauracijos ir vidaus darbus atliko bendrovė „Ekstra statyba“. Prie rūmų renovacijos prisijungė projektuotojai iš Projektavimo ir restauravimo instituto, interjerą kūrė „Processoffice“ su architektu Vytautu Biekša.
   ↩︎
6. Markevičius, Vytautas. „Visuomenei atveriami Sapiegų rūmai: kvapą gniaužiantis iššūkis virsta realybe“. Bernardinai.lt, 2024 m. balandžio 12 d. ↩︎
7. Pasak ŠMC vyr. personalo ir bendrųjų reikalų specialistės, „Šiuolaikinio meno centras pagal galiojančius teisės aktus, tame tarpe ir Valstybės tarnybos valdymo informacinėje sistemoje (https://portalas.vtd.lt/), 2021 m. lapkričio 19 d. skelbimo Nr. 75197 paskelbė konkursą direktoriaus pavaduotojo pareigoms užimti, kurį laimėjo šiuo metu Šiuolaikinio meno centro Sapiegų rūmų padalinio vadovo pareigas užimanti Gintautė Žemaitytė. <…> Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 496 (naujausioje redakcijoje) 3 punkte ir jo papunkčiuose yra įvardijami atvejai, kada konkursas pareigoms užimti nerengiamas“. Aukščiau minėto LRV nutarimo 3.2. punkte nurodoma: „3.2. į sąrašo 2.3–2.4 papunkčiuose nurodytas pareigas iš sąrašo 2.1–2.4 papunkčiuose nurodytų pareigų perkeliamas tos įmonės, įstaigos darbuotojas“. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį pagrindą ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 496 (naujausioje redakcijoje) 3.2. punktu, šiuo metu Sapiegų rūmų padalinio vadovės pareigas einanti Gintautė Žemaitytė į sąrašo 2.3. punktu įvardytą pareigybę (2.3. įmonės, įstaigos struktūrinio padalinio vadovas) buvo perkelta iš 2.2. punktu įvardintos pareigybės (2.2. įmonės, įstaigos vadovo pavaduotojas).“ ↩︎