Ten, kur tiršta. Ko dabartis iš mūsų nori?

2020 m. vasario 12 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Adomas Narkevičius

Ką reiškia mąstyti ir kurti tai, kas šiandien nėra akivaizdžiai reikšminga ar aktualu?

Prieš nemažai metų M. Baxandallis visai kitokiame, apdulkėjusiame, sakytum, maksimaliai nemadingame senovės romėnų freskų formalių savybių tyrime iškėlė hipotezę, kad meno kūrinys ne tik nepasako visko žiūrovui, nes žiūrovas jį užbaigs, – kūrinys net neprivalo užbaigti savo minties ir niekada to net nesiekė. [1] Aplink jį egzistuoja aibė vizualinių, kultūrinių ir socialinių kodų, kurių kūrinys neturi paaiškinti. Numanomas žiūrovas nuvokia kūrinį dėl bendros kultūrinės terpės, kurioje juodu susitinka. Menininkas žino, kad žiūrovas žino, todėl kuria atitinkamai. Smalsu, koks nematomas kontraktas tarp menininko ir žiūrovo yra numatytas mūsų šiuolaikiniame mene esamuoju laiku. Ten, kur daugiau mažiau žinome, kas tokie ateis, su kuo mes diskutuojame arba galynėjamės savo kūriniais, tekstais, parodomis? Su draugais, bendraminčiais, su meno lauko žaidėjais, su Artviewer.com ar kitų tarptautinių šiuolaikinio meno žurnalų vizualiniais kodais, su abstrahuota viešąja erdve, su meno istorijos puslapiais? Ko šie kūriniai nori, kur jie norėtų atsidurti? Ar tie modeliai, kuriais norime, jei norime, būti intymioje bendruomenėje, ar tarptautinės sėkmės pagauti veda link to? Vardan polemikos, kuri savo ruožtu numato bendrą erdvę, galbūt – netgi būsimą bendrystę, noriu pamėginti parašyti porą tikėtinų mitų, kurie turėtų sudirginti tuos, kurių neįtikins. Susierzinimas ar kokia kita juslinio mąstymo [2] išraiška gali sukelti poreikį kokiame bare papasakoti, o gal net atsisėdus užrašyti kitokius tikėtinus mitus. Atseku, kad mano erzelio priežastis slypi trūkume užrašyto tikėtino pasakojimo apie Lietuvos šiuolaikinį meną. Gal sujaudinęs ar sudirginęs kitus jis pradėtų gyvastingai save redaguoti ir perrašinėti.

Iš to susierzinimo pradedu rašyti: viena reikšmingesnių dar nelabai ilgos Lietuvos šiuolaikinio meno istorijos akimirkų yra Šiuolaikinio meno centro kaip mikrotopijos [3] įsikūrimas XX a. 10 deš. pradžioje. Žvelgiant atgal, pati institucijos transformacija iš parodų salės vikšro jau savaime yra gana neįtikėtinas įvykis. Tai, kad ko nors panašaus tuomet neatsirado Latvijoje ar Estijoje, pastebimai kitaip sąlygojo šių šalių netolimos meno istorijos raidą. Tuo tarpu ŠMC, kaipmat tapęs ir gana greitai savo menine bei intelektualine raiška pradėjęs įsisąmoninti save kaip mikrotopiją, yra vertas atidesnio žvilgsnio. Mikrotopija vadinu erdvę, ne iki galo pavaldžią tuo pačiu metu egzistuojančiai socialinei, kultūrinei ir ekonominei realybei. Ji kuria savo mikropasaulį pasirinkdama ir pasitelkdama savo pačios narių apsprendžiamą institucinės organizacijos tvarką ir meninius įrankius. Galbūt ji atsitiko, nes niekas iki galo nežinojo, ką darė, bet nujautė, kad tai svarbu, ir nebuvo susitarę, kaip privalo atrodyti tai, kas reikšminga. Galų gale kai kurie sakytų, svarbesnė įžvalga – tarptautinis, o ypač vietinis įnorminantis diskursas, sudarantis institucinio elgesio, normų, gairių ir įstatyminių protokolų visumą, esmingai nedalyvavo arba tiesiog nespėjo paskui ŠMC. Tai yra neturėjo nei pakankamai galios, nei žinių ir gebėjimų formuoti, disciplinuoti ar kitaip paveikti šią konkrečią mikrotopiją. Kitaip tariant, jos nariai vienu metu dalyvavo bent dviejose laikinėse plotmėse: 10 dešimtmečio Laukinių Rytų kapitalizme ir jo socioekonominėje realybėje (ją iliustravo greitu metu baigiama rodyti paroda MO muziejuje) bei savo mikrotopijos laike, kuriame kūrė ir egzistavo taip, kaip už tos mikrotopijos ribų tuo metu nebūtų buvę galima. Tokia bendruomenė save realizuoja aiškiai nubrėždama galimos bendrystės ribas. Kitaip tariant, atsiskyrimu nuo ir / arba išmetimu tų, kurie trukdo ją įgyvendinti. Per didelis platesnės visuomenės įsitraukimas tokiu atveju būtų kontrproduktyvus radikaliai naujo meno lauko formavimosi procesui. Tai, kad kažkas reikšmingo gali įvykti dėl uždarumo ir dialogo nebuvimo ar bent jau trumpalaikio sustabdymo, skamba gana neintuityviai iš šiandieninių valdiškai kodifikuoto, „įgairinto“ dialogo, atvirumo ir tarpdiscipliniškumo pliurptažodžių [buzzwords] kaip siektinų savaime suprantamybių. Nepaisant to, ši įtampa tarp ŠMC mikrotopinės saugios erdvės ir to, kas dėjosi už jos ribų, suformavo ryškią menininkų kartą ir paliko visumą meno kūrinių, kurie vienaip ar kitaip nubrėžė pradines trajektorijas, sudėliojo kelrodžius ir demarkacijos linijas vietos šiuolaikinio meno lauke. Per tris dešimtmečius už jos ribų susiformavo institucinė ir neinstitucinė visuma, rodanti ir poreikį, ir galimybes sukti šį lauką visai kitais keliais. Tai tarsi sufleruoja, kad šios mikrotopijos trauka sunyko, o galbūt nunyko ir ji pati kaip gyvas, taigi kada nors pasibaigiantis idėjinių ir žmogiškų bendrumų koncentratas. Ar dabartis reikalauja naujų saugių erdvių?

Dažniausiai įvykis ir jo istorija kiek nesutampa, o pati paklaida toliau gamina skirtingus pasakojimus apie tą patį reikalą. Nesenų ir visai naujų atpasakotinų įvykių mūsų scenoje apstu: nuo susidvejinusio 90-ųjų laiko, kurį trumpai aptariau, ar, pavyzdžiui, primirštos „Tulips & Roses“ kartos, kurios dažnas kūrinys svarstė matymą ir suvokimą, esatį ir reprezentaciją, plėtė paties meno kūrinio bei parodos sampratas ir jo „kalbos“ nekalbišką logiką, ar iki pačių naujausių, tarptautiniu mastu pripažintų, vientisame laike bei lokalioje erdvėje sunkiau sugaudomų meno praktikų. Išsidėstę šalia šie reiškiniai kurtų derlingas trintis. Viena jų atsiskleidžia palyginus šiandien nusistovėjusius gana konservatyvius eksponavimo būdus su 90-aisiais (ar net kokiais 2012-aisiais) [4]. Laikas neina iš kairės į dešinę amžinojo progreso link, o tai žadina mintį, vertą atskiro teksto, – Lietuvos menas niekad nuo niekur neatsiliko. Nei matuojant linijinio laiko liniuote, kurios siūlau atsisakyti kaip psichoistorinio komplekso, nei mąstant kartu su konkrečiais kūriniais nuo pat XX a. pradžios. Ir visgi, kad visa tai taptų akivaizdu, iš pradžių turi nugulti virtualiame ar apčiuopiamame popieriaus lape. Gyvybingi kūriniai save mąsto – kartais poetiškai, kartais struktūriškai ar formaliai. Jie negimsta tomis datomis, kurias jiems priskiria anotacijos. Kiekvienas meno reiškinys daugiau ar mažiau vėluoja atsirasti. Tai užkoduota vėluojančiame jo vertime į išsakytą ar užrašytą kalbą. Su kiekvienu nauju vertimu, tai yra užrašymu, iš naujo atsiskleidžia visad gyvybingai tūnojusios mąstymo apie savo galimas ateitis trajektorijos. Meno istorija niekad nėra jau gimusi, ji vis gimsta. [5] Mąstyti meno reiškinius ir kūrinius, „išversti“, kurti jų ateitį – ne jų pačių darbas. [6]

Darbas, darbo etika… net šis straipsnis ir visas mėnesio numeris vėluoja, nes tiek pats svečias redaktorius, dabar rašantis šį tekstą, tiek kai kurie jo pakviesti tekstų autoriai nespėja versti savo minčių į popieriaus ar „Google Docs“ lapus. Kaip rasti laiko priminti sau ir kitiems dalyvauti meno kūrinio gyvybingume, kai nieko nespėji, nes darai, ką darai, geru atveju už 600 eurų per mėnesį, kai leisgyvis darai devynis darbus vienu metu? Kaip priminti kolegai apie šlubuojančią jo ar jos darbo etiką, kai tiek mano, tiek jų, tiek viso šio sektoriaus darbo sąlygos iš esmės neetiškos? To suvokimas atveria bent kelias jausmo, mąstymo ir veiksmo trajektorijas – empatijos, bendrumo ir galų gale politinio angažuotumo bei saviorganizacijos. Ei, ar turime kultūros darbuotojų sąjungą, jei taip, ką ji veikia? Ei, ar dabartinės menininkų sąjungos iki galo atlieka savo funkciją, pažvelgus, pavyzdžiui, į kanadietišką modelį? Atsiradus (kitaip tariant, išsikovojus) oresnėms darbo sąlygoms, įtariu, jaustumėmės mažiau nevienareikšmiškai prašydami vieni iš kitų paprastų, bet neišskiriamai susipynusių dalykų – darbo etikos ir etiško darbo atlygio. Meno kūrinio, meno istorijos kūrimas ar jos užrašymas, kaip bandžiau parodyti, – visi šie procesai, nebūtinai sinchroniški laike, dėl bendro rūpesčio tampa neatskiriami vienas nuo kito.

Čia tenka trumpam sustoti, nes bibliotekoje šalia sėdintys kolegos primygtinai siūlo atsidaryti kitą naršyklės langą. Langą, kuris byloja, kad mano studijos po poros savaičių kartu su dar 74-iais Didžiosios Britanijos universitetais sustos bent mėnesiui. Vyks profesorių ir akademinių darbuotojų streikas, kuriuo jie dar sykį (antrą kartą šiais mokslo metais) solidariai pareikalaus universitetų grąžinti sumažintas algas ir pensijas, „nesukasdieninti“ jaunų dėstytojų darbo trumpalaikėmis nieko negarantuojančiomis sutartimis, kol jie apkraunami dar didesniu darbo krūviu. Rašau ir suvokiu, kaip negražiai lietuviškai skamba „solidariai“, „išsikovoti“, „streikas“. Gerai, kad dar neparašiau „kultūros darbininkų“, kas tiksliau apibrėžtų protestuosiančių žmonių grupę. Vis dar neatsigaivaliojame nuo istorinių šmėklų. Traumiškai įsirėžusios į mūsų psichosocialinę realybę, jos verčia nejaukiai muistytis, o gal net ir išjungti šitą langą; visapusiškai nemaloni situacija ir nemalonūs jausmai.

Įsivaizduoju idealią arba tiesiog apčiuopiamai pasikeitusią situaciją, kai turime daugiau laiko, daugiau noro ir atsakomybės šiam „vertimo“ darbui. Ir vis tiek už kiekvieno kampo stūkso dvejonės: jungti šią istoriją chronologiškai (betgi linijinio laiko nėra) ar tematiškai? Grįsti ją formalizmu, komparatyvistika, subjektyviomis impresijomis, naujausiomis teorijos madomis? Galbūt struktūruoti diagramomis, schemomis… ne, Apšvieta primena apie nenustygstančios tikrovės perschematizavimo katastrofiškas pasekmes. Kaip mąstyti meno kūrinį su visu jo paskirumu? Tai yra ne taip, kaip jis leidžiasi mąstomas, bet kaip įpareigoja tai daryti? [7]

Negaliu neįvardyti poros vyraujančių mąstymo schemų, kurias negailestingai suschematizuosiu, nes jos pačios – redukciško mąstymo, neatsižvelgiančio į meno kūrinio konkretumą, jo medžiagiškumą, sukūrimo kontekstą, formalias ir prasmines jungtis, atspindžiai. Modeliai, kurie naudojasi meno kūrinio takumu, gyvumu tam, kad prikimštų jį to, ko jis pats neprašo. Tekstai, apimantys pirmąją tendenciją, nenustoja meno lauko procesuose ieškoti nuoširdumo ir jo trūkumo arba praradimo ne lyg kokio prarastojo aukso amžiaus. Jie vis „demaskuoja“ apgaules ir apgavystes, atsirandančias grožio ir bjaurumo, tiesos ir klaidos bei panašių priešpriešų (taip ir ne / gerai ir blogai) logikoje. Tuo tarpu antroji mąstymo schema niekaip nesiliauja mokyti pirmosios išpažinėjų. Ji primena, kad kūriniuose ar ekspozicijose to ieškoti neverta. Kiekvienas kūrinys yra įvairių balsų mozaika, kurią užbaigia tas, kas interpretuoja. Pirmasis mąstymo modelis, žinoma, bando atsigriebti gąsdinamas antrąjį visokiais reliatyvizmais, beprasmybėmis, kitomis šiuolaikybės chimeromis ir, žinoma, nelaimi, nes su kiekvienu argumentu jame vis labiau girdėti pasislėpęs tradicionalistas. Bėda ta, kad kol antrasis – dažnai pelnytai – šaiposi iš pirmojo konservatyvumo, lokalizmo ir kitokių nešiuolaikybės ženklų arba pats užsiima pirmojo tiesų kaip ideologijos demaskacija, jis taip pat per savirefleksiją išsemia save. Neseniai, ypač per pastarąjį dešimtmetį, šio modelio pagrindai subraškėjo, jeigu nesubyrėjo visai. Po kūrybines galias išlaisvinančiomis idėjomis išryškėjus ten tūnojusiems teisuoliškumo, sumišusio su nepotizmu ir cinizmu, kritinės laikysenos nekritiškumo sau ir iš to plaukiantiems bendresnio netikėjimo (meno) pasauliu simptomams. Tai, žinoma, nereiškia, kad pirmasis mąstymo modelis, lyg atėjęs iš menamo „kai viskas buvo tikriau“ laiko, kaip nors apeina ar apėjo šias problemas. Maždaug taip būtų galima reziumuoti tą aklavietę, kurią priėję abu meną schematizuojantys mąstymo būdai vidujai nugula į bendresnę nerimo, nusivylimo ir netikėjimo atmosferą.

Tai, kas atrodė kaip vienos disciplinos metodologinės problemos, pradeda tekėti, lietis per kraštus iš teorijos, kalbos, institucinių diskursų indų. Čia mane įpareigoja kuratorės ir bičiulės Monikos Kalinauskaitės mintis, kad kartu dirbdami praktikavome ne vieną konkretų metodą, tiesiog tai, „ką gyvenome, tą ir kūrėme“. Neabejoju, kad galiu šiai minčiai prirašyti ir esamąjį laiką. Ji sugrąžina prie to paties klausimo: tai kam ir kodėl mes dabar kuriame? Tvyrant nusivylimui minėtomis mąstymo schemomis, asmeninis ir aplinkos nerimas, abejonė varžo. Darosi per tiršta ir nedrąsu. Išeksponuotas kūrinys ar publikuotas tekstas – tai teiginys ar bent jau pasiūlymas, viltis, kad kitas atsakys svetingumu. Kaip žengti šitą žingsnį, jei nei pažįstami mąstymo modeliai, nei įkūnyto nerimo kaustomas jutimas nepasiūlo atramos? Kaip vėl užsinorėti kurti, rašyti, „vertėjauti“ tarp vaizdo ir žodžio? Darkart pažvelgęs į kolegės mintį, aiškiai suvokiu, kad tai visai ne individualus ar egocentriškas klausimas.

Pirštais slankioju nuo vieno prie kito mėgstamo menininko Jaakko Pallasvuo komikso, kuris kolektyvinę netikėjimo būseną kiekvieną savaitę išverčia į konkrečią vizualinę ir tekstinę kalbą. Visai nesvarbu, ar kūrėjas tai patvirtintų, ar paneigtų, šie komiksai rodo, kad kūriniai dažnai savimi kalba ne vien tai, kas užrašyta, ir tuo labiau ne tai, ką apie juos teigia jų išnešiotojai. Jų komunikacinis veiksmas slypi kitur. Šiuo atveju tai, kad komiksas yra sukuriamas ir paviešinamas, žymi kai ką visai kito nei kas jame teigiama – neslopstantį poreikį ir troškimą kurti. Troškimas kaip išeitis – šiek tiek naivoka? Tarsi psichologizmas, viską suvedantis arba į kierkegorišką tikėjimo šuolį (tikėjimą tuo, kuo, racionalus protas rodo, nėra pagrindo tikėti), arba į subjektyvaus afekto, sentimento intensyvumo svarbą. Tokio intensyvumo, apie kokį kalba Roland’as Barthes’as. Skausmingą ar ekstatišką viso kūno nupurtymą, kurį į atmintį įrėžia meno kūrinio detalė, arba tą kolektyvinio transo intensyvumą, kurį patiria candyflip’inantys šokių aikštelėje ketvirtą nakties. Subjektyvios patirtys vienoje akimirkoje sutalpina išsilaisvinimo ar prasmės potyrius. Potyrius, kurie neišvengiamai taip pat staigiai ir praeina, palikdami kartėlį, nusivylimą ar poreikį gyventi tokiame neįmanomame gyvenimo intensyvume nuolat. Tai priešingi laiko patyrimo poliai. Netikėjimas maksimaliai išsisklaidęs laike, klampus, tuo tarpu euforijos, ekstazės, punctum patirtys – maksimaliai jame koncentruotos, ūmios. Troškimas kurti formuojasi nei viename, nei kitame – kažkur tarp maksimalaus buvimo dabartyje ir visiško atplyšimo nuo jos, kraštutinumų. Tarp jų tarpsta laikini (laikiški), negalutiniai tikėjimai. Patikėjimai ir pasitikėjimai kuriamu kūriniu, kitų kūriniais, tekstais, savimi ir kitais aplinkui. Neišvengiamai laikini! Laikini nereiškia menkaverčiai. Tik tai, kad jie gimsta ten, kur tiršta norų, abejonių, nepatogumų ir nemalonumų, ne vien tik nuo gyvenimo „atšokusioje“ abstraktaus protavimo plotmėje. Surambėję, pernelyg uoliai įsitikinę savo teisumu patikėjimai vėl išvirsta į modelius, schemas, taktikas, strategijas, nuskaičiuojamas ir iš išskaičiavimo. Troškimas kurti nėra pakankamas laikiniems pa-si-tikėjimams, iš kurių kyla kūrybinis veiksmas. Neciniškame laikiname patikėjime veiklos prasmingumu mūsų troškimai yra kupini rūpesčio, leidžiančio tam kartui atitolti nuo savo ego. Dabar troškimas parašyti tai, ką dabar rašau, leidžia nebedvejoti. Tai, kad man rūpi tai, apie ką, tiksliau, su kuo mąstau, neleidžia man pamesti konkretaus, intymaus santykio su rūpimu reikalu, tema, kūriniu, kaip ir su gyvenimais, žmonėmis, su kuriais šie gimsta. Neatpinama …aš trokštu, man rūpi, dėl to mąstau kartu su tuo, kas rūpi, – nes reikia, nes svarbu, aš trokštu… kūrybinės minties gija. Iki kol suabejoju, pradedu nebetikėti, iki kol labiau parūpsta kas kita.

Nei apakinti ekstazės intensyvumo, nei apatiškai įklimpę snūduryje, šio numerio autorių tekstai tvyro ten, kur tiršta: 1972 m. parašytas Gorano Djordjevićiaus kvietimas menininkams tarptautiniu mastu streikuoti prieš institucinę meno sistemą kaip mikrotopinės bendruomenės paieška bei menininkų atsakymai atliepia dabarčiai, primena apie beveik per 50 metų įvykusius pokyčius. Achille Mbembe suabejoja mikrotopijomis, kitaip tariant, saugiomis erdvėmis kaip tinkamu atsaku šiandienos algoritminiams ir ekologiniams planetinio masto iššūkiams. Jo siūloma mąstymo dekolonizacija kalbasi su Anastasios Sosunovos aplinkos ir savęs detoksikacija laike, kai nė vienas negyvename be daugybės technologinių protezų. Tadas Zaronskis primena, kad kai kurie iš tų protezų vis dar gana materialūs, o gadinti daiktus kartais paprasčiausiai smagu. Monikos Kalinauskaitės eilės išduoda, kad ne kiekvienas pokalbis turi ar net gali būti malonus bei konstruktyvus. Jos įkūnyta feministinė laikysena pirštu beda į mūsų poetinę tradiciją ir tai, ką vis dar šluojame po jos kilimu. Vilniuje veikusi slapta šubravcų draugija Vytenio Buroko pasakojime lyg tikri nenaudėliai kovoja su XIX, o gal ir XXI amžiaus sustabarėjusios bajoriškos gyvensenos konservatyvumu bei tamsybe savo jaunais inteligentiškais protais ir smailiais pentinais. Kartu šio numerio tekstai palengva tampa tuo, kas tiršta.

[1] Michael Baxandall, Painting and Experience in Fifteenth Century Italy (Oxford: Oxford University Press, 1988), pp. 34–35.
[2] Sergei Eisenstein, Eisenstein on Disney (London : New York: Seagull Books, 2017), pp. 32–33.
[3] Mikrotopija – laikina žmonių, save laikančių turinčiais bendrumų, bendruomenė realizuojanti utopinius idealus dabartyje. Beje, Bishop pastebi, tokia bendruomenė paremta atsiskyrimu arba išmetimu tų, kurie jos trukdo įgyvendinimui. Taip pat verta pastebėti, kad ŠMC kaip mikrotopijos reiškinys buvo visiškai savalaikis tiek tarptautinės meno praktikos, tiek meno teorijos atžvilgiais. Kita vertus, savo akademinėje veikloje plėtoju mintį, kad toks linijinis meno istorijos tėkmės suvokimas yra ribotas ir visai nebūtinas formuojant (tiek Lietuvos, tiek tarptautinę) šiuolaikinio meno istoriografiją.
Claire Bishop, ‘Antagonism and Relational Aesthetics’, October, 110 (2004), 51–79 (p. 54).
[4] Neringa Černiauskaitė in Seklumos, ed. by Milda Januševičiūtė, Monika Janulevičiūtė, and Ona Juciūtė (Vilnius: Kultūros žibintas, 2019), p. 17.
[5] Didi-Huberman in André Lepecki, Singularities: Dance in the Age of Performance (London; New York: Routledge, 2016), p. 122.
[6] Walter Benjamin ‘The Task of The Translator’ in Selected Writings Vol. 1, ed. Howard Eiland and Michael W. Jennings (Cambridge, Mass.: Belknap Press of Harvard Univ. Press, 2004), p. 236.
[7] Hubert Damisch in ‘A Conversation with Hubert Damisch’, October, 85 (1998), ed. Yve-Alain du Bois, Denis Hollier, and Rosalind Krauss, 3–17 (p. 10).

Iliustracijoje: Julie Mehretu, iš serijos „Algoritmai, apsireiškimai ir vertimai“, 2013

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *