Svarstydamas globalius dekolonizacijos padarinius, Achille’is Mbembe ragina pasitelkti bendražmogišką protavimo gebėjimą skriaudų atitaisymui ir rūpinimuisi gyvybe.
Achille’is Mbembe pirmą kartą aplankė Norvegiją 2018 m. gruodžio 1 d. Bergeno universitete Holbergo premijos organizacinio komiteto rengiamų kasmetinių Holbergo debatų, kuriuose jis skaitė pagrindinį pranešimą, proga. Mbembe taip pat skaitė tris paskaitas „Kūnų kaip sienų“ tema kaip kviestinis lektorius Oslo literatūros namuose 2019 m. rugsėjo 13 ir 14 d.
Šis Mbembe pokalbis su norvegų dienraščio „Klassekampen“ žurnalistu Torbjørnu Tumyru Nilsenu buvo įrašytas Bergene, Norvegijoje, 2018 m. lapkričio 30 d.
2015 m. balandį Keiptauno universitete Pietų Afrikos Respublikoje buvo nuverstas Rhodeso paminklas. Kaip jūs traktavote šį įvykį?
Atskleisiu tiems, kurie nežino, apie ką mes kalbam, kad Cecilis Johnas Rhodesas buvo privatizuotojas monopolistas. Jis buvo nuožmus XIX a. naujakurių kolonializmui pietinėje Afrikos dalyje būdingo verteiviško ekspansionizmo veikėjas. Politinių susitarimų, žiaurumo ir apsukrumo dėka jis atsiriekė didžiulį Pietų Afrikos mineralinių turtų, ypač Kimberlio deimantų ir Vitvatersrando aukso, gabalą. Jis padovanojo dalį užgrobtos Keiptauno žemės universitetui, kuris mainais pastatė statulą jo garbei ant vieno pagrindinių savo pastatų laiptų.
Rhodesas davė pradžią neteisėtai įgyto turto privatizavimui, kurį šiandien iki žmonijos istorijoje neregėto įmantrumo ištobulino neoliberalizmas. Jis buvo pirmtakas šiandien daugumoje pasaulio šalių veikiančios grobuoniškos ekonominės sistemos ir plutokratinės politinės santvarkos, kuri prievartauja biosferą ir milžinišku mastu ardo bazines gyvenimo sąlygas Žemėje.
Aš matau jo paminklo nuvertimą kaip mažą simbolinę pergalę ilgoje kovoje dėl visuotinio teisingumo.
Taigi galima atsekti tam tikrą tęstinumą nuo Rhodeso iki šiandieninės neoliberalios tvarkos?
Yra akivaizdus giminingumas tarp plantacijų vergystės, kolonijinio grobuoniškumo ir šiuolaikinių išteklių gavybos ir pasisavinimo formų. Kiekvienu atveju matome pamatinį neigimą akivaizdaus fakto, kad žmonės evoliucionuoja kartu su biosfera, priklauso nuo jos, yra jos ir per ją apibrėžiami, tad abi pusės turi viena kitai demonstruoti atsakomybę ir rūpestį.
Reikšmingas skirtumas yra staigi technologinė plėtra, padėjusi pamatus mūsų laikų skaičiavimo kapitalizmui. Mes gyvename nebe mašinų, o algoritmų amžiuje. Savo ruožtu technologinis pagreitis grasina visus mus paversti artefaktais – esu įvardinęs tai kaip „pasaulio juodėjimą“ – ir padaryti nebereikalinga didelę dalį raumenų jėgos, kuria ilga laika rėmėsi kapitalizmas. Tad galima teigti, jog, nepaisant išliekančios orientacijos į žmogaus kūną ir žemės materiją, dominavimas ir išnaudojimas tampa vis labiau abstraktūs ir tinkliniai. Mūsų sąmonė ir psichinis gyvenimas kaip mūsų troškimų ir emocijų, svajonių, baimių ir fantazijų saugykla virto pagrindine žaliava, kurią skaitmeninis kapitalizmas siekia užgrobti ir suprekinti.
Rhodeso laikais juodaodžių darbo jėgos išnaudojimas buvo glaudžiai susijęs su brutalia rasizmo forma. Šiuolaikinis kapitalizmas vis dar paremtas rasinėmis subsidijomis. Tačiau rasizacijos technologijos tapo labiau nei bet kada užmaskuotos ir visaapimančios. Pasauliui virstant didžiuliu duomenų prekybos centru, ateities rasizacijos technologijos bus vis dažniau generuojamos ir įtvirtinamos pasitelkiant duomenis, apskaitą ir skaičiavimą. Trumpai tariant, rasizmas persikelia tiek po oda, tiek į jos paviršių. Jis daugina save per įvairius ekranus ir veidrodžius. Jis tampa šmėkliškas ir fraktalinis.
Kalbant apie patį Rhodeso statulos nuvertimą, mano pozicija visuomet buvo tokia, kad ji apskritai niekada neturėjo būti pastatyta.
Kaip simbolis?
Taip, kaip priminimas apie įvairius nusikaltimus, kuriuos šis žiaurus žmogus padarė siekdamas atimti iš juodaodžių bet kokią teisę į žmogišką ateitį Pietų Afrikoje. Taip pat kaip priminimas apie jo cinišką bandymą plauti savo neteisėtai įgytus turtus prisidengdamas filantropija.
Tačiau derama Rhodeso stiliaus grobuoniškos ekonomikos ir plutokratinės politikos kritika negali apsiriboti vien Pietų Afrika ar konkrečios valstybės teritorija. Projektas, kuriam jis tarnavo, buvo kolonijinis ir imperinis. Jo horizonto centras nebuvo Pietų Afrika. Iš esmės Rhodesas simbolizuoja dvigubą žalą, kurią rasinė, kolonijinė ir imperinė kapitalizmo forma padarė žmonijai ir biosferai. Šia prielaida turėtų prasidėti bet kokia Rhodeso kritika, siekianti išvengti nacionalinio šovinizmo spąstų.
Bergeno universitete rytoj vyksiančiuose Holbergo debatuose jūs aptarsite istorinę socialinių judėjimų raidą. Kaip apibūdinsite šį socialinį judėjimą, lyginant, pavyzdžiui, su XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos studentų judėjimais?
Tai du skirtingi įvykiai. Jie vyksta skirtingais istoriniais laikotarpiais skirtingose vietose. Aš netgi nesu tikras, kad dabartiniai veikėjai ką nors žino ar prisimena apie tai, kas įvyko 1968 m.
Jei teisingai suprantu, vienas iš Pietų Afrikos dekolonizacijos judėjimo tikslų yra atraizgyti tai, kas yra suvokiama kaip pasikartojanti struktūra, sena rasinė santvarka, kuri siekdama paslėpti savo išsigimimą kaip įmanydama prisidengia naujumo šydu. Šiame kontekste „baltumo“ išnarstymas reiškia pabudimą savęs pažinimui ir iš brutalios praeities paveldėtų institucijų pertvarkymui.
Tikrasis klausimas yra šis: ar šiuo atveju tokia kritika buvo išreikšta intelektualiai ir politiškai įtaigia forma. Išties, vis didėjančio gyvenimo automatizavimo sąlygomis šiuolaikiniai socialiniai judėjimai veikia didžiulių permainų žmogiškoje patirtyje sąlygotame kontekste. Problema ne tik tame, kad ekonomika virsta reikšminga naujų kovų dėl gyvenimo aikšte. Lygiai taip pat svarbu, kad žmonėms ir daiktams, gamtai ir objektams, visiems mums vis labiau gresia transformacija į objektus.
Daugelis šių permainų iš dalies sukeltos visur esančių kompiuterinių sistemų paženklinto technologinio pagreičio. Viena esminių šios „didžiosios transformacijos“ pasekmių yra tai, kad XXI a. pirmojo ketvirčio žmogus nėra visai toks pat, koks buvo XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos žmogus. Individuacijos būdai nėra tie patys. Skiriasi ir subjektyvacijos formos bei turinys. Mūsų amžiui toks būdingas kompleksinis žmogaus ir technologijų persipynimas iš esmės transformavo kognityvinių procesų eigą, žmonių svajojimo būdus ir jų trokštamų permainų pobūdį – trumpai tariant, tai, kaip konfigūruojama ir patiriama politinė plotmė. Todėl vertindami šiuolaikinių santalkų savybes ir bruožus turime atsižvelgti į medijavimo technologijų poveikį politinio subjektyvumo formavimuisi.
Šiuo požiūriu stulbinamai atrodo regimas posūkis nuo racionalumo politikos į patirčių, jei ne vidinių jausmų politiką. Daugeliui žmonių asmeninė patirtis tapo nauju būdu jaustis pasaulyje kaip namie. Tai tarsi burbulas, apsaugantis nuo putų. Šiandien patirtis pralenkia racionalų protą. Mes verčiami tikėti, kad jautrumas, emocijos, afektai, sentimentai ir jausmai yra tikroji subjektyvumo, tad ir radikalaus veiksnumo materija. Paradoksaliai, tai visiškai atitinka mūsų paranojiškoje epochoje dominuojančias neoliberalaus individualizmo struktūras bei šiuo metu vykstančias santykio tarp technologijos, racionalaus proto ir kitų žmogaus gebėjimų perkonfigūracijas.
Bet kuriuo atveju, ši aplinkybė pagimdė nevienareikšmiškas kolektyvinės mobilizacijos formas, daugumos kurių nereikėtų romantizuoti. Po radikalizmo kauke dekolonizacijos politiniame diskurse slypi kažkas iš pamatų ambivalentiško: pavyzdžiui, kai dekolonizavimo impulsas žengia koja kojon su aukšta tolerancija ksenofobijai arba troškimu kontroliuoti ir saugoti tai, kas iš esmės yra atvirkštinės rasinės perskyros. Yra kažkas esmiškai sekinančio tokioje situacijoje, kai subalterno pasipriešinimo politika apsiriboja nesibaigiančiu grynumo ir teisuoliškumo spektakliu arba varžymusi dėl labiausiai nukentėjusiojo titulo nebevaldomoje viktimizacijos spiralėje.
Tą patį patosą galima stebėti daugumoje debatų apie mokymo programų reformą, apie tai, ką mes turėtume ar neturėtume skaityti, trumpai tariant, apie tai, kaip pertvarkyti ar iš naujo perkurti archyvą. Nors šios santalkos siekia lygybės ir teisingumo, kai kurios jų rizikuoja ilgainiui sugrįžti prie skaldančios izoliacionistinės logikos, nes remiasi ydinga prielaida, jog tapatybė, lytis ar kultūra yra apsaugos ir neliečiamybės erdvės, sienos, leidžiančios atsitverti nuo „tų, kurie nėra tokie radikalūs, kaip mes.“
Galiausiai dalis šių santalkų teikia pirmenybę savasties ir patirties sampratoms. Idėja, kad savastis ir patirtis – arba radikalus veiksnumas – šiandien turi būti atrastos intymiose kasdienybės mikrosrityse, nusipelno nuodugnios kritikos. Pernelyg dažnai manoma, kad mūsų asmeninės vidujybės, mūsų nuotaikos, mūsų proto būsenos yra „saugios erdvės“, vienintelės atsparios rasizmui ir toksiškam neoliberalizmo poveikiui. Iš tiesų dabartinėmis sąlygomis nebėra jokios nuo „užkrato“ apvalytos „būties zonos“.
Politiškumo neįmanoma redukuoti iki uolios emociškai saugių erdvių ir bendrystės atmosferų vadybos. Radikalaus veiksnumo esmė nėra bendros ribos. Jis reikalauja ribų panaikinimo. Teiginys, jog jei aš nepatyriau tiksliai to paties, ką patyrė kita(s), tuomet aš nieko nežinau apie jo(s) skausmą ir turiu užsičiaupti, yra paprasčiausiai neteisingas. Jei sutarsime, kad būti žmogumi reiškia atsiverti neišvengiamai galimybei tapti kitu, tokia savasties ir tapatybės samprata yra pagal apibrėžimą antižmogiška. Mūsų laikais politiškumas turi prasidėti nuo imperatyvo pertvarkyti pasaulį išvien. Kad dekolonizacijos idėja taptų patraukli planetiniu mastu, ji negali remtis prielaida, kad aš esu tyresnis už mano kaimyną.
Kadangi pavartojote „planetinio masto“ sąvoką, spėju, jog regite šį dekolonizacijos judėjimą kaip svarbų pasauliniu mastu?
Aš teigiu, kad tam, jog dekolonizacijos idėja iš tiesų taptu globalia politine, teorine ar estetine jėga, ji turi atitikti tam tikras sąlygas, ir tai pareikalaus dar daug darbo. Šiuo metu tai yra didžiąja dalimi teisėtas siekis, o kai kuriais liūdnais atvejais kompensacinis diskursas.
Dekolonizacija niekuomet nenumatė grįžimo į kokią nors egosferą ar kokį nors pasirinktą savivaizdį, kuris užtikrintų priešų apsuptam „aš“ stabilią tapatybę, prieglobstį, saugumą ir, galiausiai, neliečiamybę. Šiam amžiui tokie būdingi saugumo ir neliečiamybės siekis bei rizikos vengimas neturi nieko bendro su, pavyzdžiui, Frantzo Fanono dekolonizacijos žodynu, kuris kalba apie išbandymą ar net kankinimus.
Be to, istoriškai kolonializmo plėtra buvo susijusi su platesniu klausimu. Kam priklauso Žemė? Tai buvo pamatinis kolonijinį užkariavimą ir imperinę ekspansiją nuo XV-ojo amžiaus grindęs klausimas. XIX a. pasidalinusios Afriką galingosios Europos valstybės nusprendė, kad visa Žemė priklausė joms. Jos buvo tikrosios jos šeimininkės ir galėjo okupuoti svetimų žmonių gyvenamas teritorijas. Jos galėjo išnaudoti šias žemes ir jose nuo seno gyvenusius žmones, įtvirtindamos savo valdomas įtakos zonas.
Kolonijinė ekspansija didžiąja dalimi buvo planetinio masto projektas. Nors jį labiausiai varė į priekį nacionalinės valstybės bei nacionalinės verslo kompanijos, jis buvo pirmiausia susijęs su Žemės išteklių perskirstymu ir privatizavimu, kurį vykdė turintys didžiausią karinę galią ir technologinį pranašumą. Štai kodėl savo istoriškiausia prasme dekolonizacija yra pagal apibrėžimą planetinio masto siekis, radikalus pasaulio atvirumas ir atvirumas pasauliui, gilus pasaulio kvėpavimas kaip izoliacijos priešingybė.
Ir cinizmo?
Žinoma, ir cinizmo. Ir rasizmo. Nes rasizmas įrašytas kolonializmo DNR. Neegzistuoja kolonializmas, kuris nesiremtų didžiulio masto struktūriniu rasizmu. Lygiai kaip nerasime kolonializmo, kurio ištakose nebūtų, sakykime, vienokios ar kitokios formos genocidinio impulso.
Šis genocidinis potencialas gali būti realizuotas arba ne, bet jis visada glūdi kolonializmo gilumoje. Hannah Arendt demonstruoja tai savo veikaluose apie rasę ir biurokratiją. Jis buvo įgyvendintas Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje. Vokiečiai pavertė ji realybe Namibijoje. Tad jis visada išlieka. Nes ten, kur yra rasizmas, egzistuoja genocido potencialas. Ten, kur yra rasizmas, būti pasaulyje reiškia būti prieš kitus. Šie kiti suvokiami kaip grėsmė, nuo kurios reikia apsiginti. Jei reikia, bet kokia kaina.
Kai kas pasakytų, kad neoliberaliajame projekte vis dar veikia kolonijinės ar pokolonijinės struktūros. Ar jūs manote, kad kartu vis dar egzistuoja ir genocidinis potencialas?
Turbūt labiau nei bet kuriuo momentu mūsų nesenoje praeityje susiduriame su klausimu, ką daryti su tais, kurių egzistavimas neatrodo būtinas mūsų reprodukcijai – tais, kurių egzistavimas arba artumas matomas kaip fizinė arba biologinė grėsmė mūsų pačių gyvybei.
Per visą istoriją ieškant atsakymo į šį klausimą buvo kuriamos įvairios taisyklių paradigmos, nukreiptos į žmonių kūnus, laikytus pertekliniais, nepageidaujamais, neteisėtais, lengvai pakeičiamais arba nereikalingais. Vienas istorinis sprendimas buvo erdvinė atskirtis. Tarp pavyzdžių yra naujakurių genocidinis kolonializmas į rezervatus suvarytų seniausių Amerikos gyventojų atžvilgiu JAV, salose įrengti kalėjimai, nuteistųjų kolonijos Australijoje, koncentracijos stovyklos ir net bantustanai Pietų Afrikoje.
Du vėlesni pavyzdžiai yra Gazos ruožas ir migrantų vaikų įkalinimas dabartinio planetinio karo dėl mobilumo kontekste. Šie pavyzdžiai gali pranašauti ateities įvykius.
Gazos atveju pažeidžiamų, nepageidaujamų, perteklinių ar rasizuotų žmonių kontrolė vykdoma pasitelkiant įvairias taktikas, pirmiausia moduliuotą blokadą arba molekulinį smaugimą. Blokada draudžia, užtveria ir riboja patekimą į ruožą ir išvykimą iš jo. Jos tikslas galbūt nėra visiškai atjungti Gazą nuo tiekimo linijų, infrastruktūros tinklų arba prekybos kelių, tačiau ruožas visgi yra palyginti izoliuotas ir užsmaugtas, iš esmės tapęs įkalinta teritorija. Visapusišką arba dalinį uždarymą lydi periodinės karinės intervencijos ir įprastais tapę nužudymai be teismo. Erdvinis smurtas, humanitarinės strategijos ir savotiška bausmės biopolitika kartu suformuoja keistą įkalinimo erdvę, kurioje pertekliniais, nepageidaujamais arba neteisėtais laikomi žmonės yra valdomi atsisakant bet kokios atsakomybės už jų gyvybes ir gerovę.
Tačiau, kaip jau užsiminiau, XXI a. pradžioje atsirado kitas pavyzdys – naujos karų formos, kurias galima pavadinti karais dėl greičio ir mobilumo. Karai dėl mobilumo siekia paversti nuvertintus kūnus sienomis. Jie paprastai prasideda nuo pažeidžiamų žmonių gyvenamosios aplinkos bei pragyvenimo ir išlikimo priemonių sugriovimo, versdami šiuos žmones bėgti ieškant prieglobsčio. Šie karai, paverčiantys gyvenamąsias aplinkas ir ekosistemas toksiškomis ir negyvenamomis, nėra atsitiktiniai. Jie yra metodiškai programuojami ir vykdomi. Tokios aplinkos ir ekosistemos yra naujų ginklų bandymų poligonai. Šio tipo karinių konfliktų taikinys yra anaiptol ne individualūs kūnai, o bevertėmis ir nereikalingomis laikomos didžiulės žmonių populiacijos.
Ar galėtumėte šiek tiek išplėtoti šią mintį?
Pasakysiu kitais žodžiais. Šiandien siekiama paversti kuo daugiau žmonių kuo labiau pertekliniais. Naujovė šiuo atveju yra milžiniško masto nuvertintų kūnų, praktiškai žmogiškųjų atliekų gamyba. Įžengus į naują klimato režimą šis procesas tik intensyvės. Keičiantis globalioms gyvybės produkcijos ir reprodukcijos sąlygoms Žemėje, populiacijos politika planetiniu mastu vis labiau panašės į pertekliaus ir atliekų tvarkymą. Kalbant apie mūsų pasaulio ateities geopolitiką, populiacijos bus vis labiau valdomos remiantis ne tik Darwino natūralios atrankos, bet ir utilitarinėmis bei bio-fiziologo-organinėmis kategorijomis.
Pažvelkime, pavyzdžiui, į Pietų Afriką, kur labai didelę populiacijos dalį sudaro bedarbiai. Taip yra ne dėl to, kad apskritai nėra darbo, ir ne dėl to, kad žmonės nenori dirbti.
Iš tiesų čia, kaip ir kitose Afrikos bei globaliųjų Pietų dalyse, praktiškai viskas tebelieka nepadaryta. Geresniam visų piliečių gyvenimui užtikrinti reikalingo darbo mastas yra neapskaičiuojamas. Tačiau ekonomikos struktūrai, tiesą sakant, nereikia visų mūsų, kaip nereikia ir mūsų laiko. Jai tikrai nereikia kiekvieno atskiro kūno, visų mūsų raumenų ar energijų, net mūsų socialinio bei kolektyvinio intelekto visumos. Ir ateityje taip bus vis labiau, nes mes įžengiame į žmonijos istorijos fazę, kurioje svarbu yra tik tai, kas yra apskaičiuojama. Šiuo metu daugybė kūnų jau yra už apskaičiavimo slenksčio. Jei neperžiūrėsime svarbos kriterijų ir nepermąstysime vertės sampratos bei vertės priskyrimo ir nustatymo procedūrų, niekas nepasikeis. Kad dekolonizavimo imperatyvas taptų kažkuo daugiau nei tiesiog ideologinis fantazmas, bet koks šio vardo vertas dekolonizacijos projektas turi imtis šių esminių klausimų.
Grįžkime prie diskusijų dėl dekolonizacijos. 2018 m. vasarą Norvegijoje vyko aršios diskusijos apie akademinio lauko dekolonizavimą. Kuo Pietų Afrikos kampanija „#RhodesMustFall“ gali būti reikšminga universitetams visame pasaulyje?
Būtinybė kritiškai persvarstyti santykį tarp žinojimo, galios ir institucijų aktuali ne vien Pietų Afrikai. Pietų Afrikoje „dekolonizacijos“ terminas yra vienas iš būdų išreikšti „derasizacijos“ siekius. „Derasizacijos“ imperatyvas taip pat galioja Europai, JAV, Brazilijai ir kitoms pasaulio šalims. Naujų rasizmo rūšių atsiradimas Europoje ir kitur, globalios baltųjų viršenybės, populizmo ir retronacionalizmo įsitvirtinimas iš naujo, skirtumo ir tapatumo pavertimas ginklais nėra vien gilaus nepasitikėjimo pasauliu simptomai. Juos taip pat kursto transnacionalinės jėgos, gebančios paversti šį pasaulį nesvetingu ir netinkamu gyventi bei kvėpuoti daugeliui mūsų.
Be abejo, visa tai yra svarbu. Bet vienas mane išties šiurpinantis reiškinys yra tai, kad įvairias žinojimo sritis iš naujo kolonizuoja visokiausi determinizmai. Mane gąsdina aktyvus žinojimo ir duomenų painiojimas, žinojimo redukcija iki informacijos. Šie procesai remiasi įsitikinimu, kad pasaulis susideda iš skaičių, tad žinojimo užduotis yra tvarkyti kiekius, be to, geriausia generuoti informaciją pasitelkiant kompiuterius, o tai, kas nėra apskaičiuojama, neegzistuoja. Vis labiau užvaldo jausmas, kad kompiuteris yra mūsų naujosios smegenys.
Tokiame kontekste „dekolonizacija“ turi prasidėti nuo prielaidos, kad žinojimas negali būti redukuotas iki skaičiavimu grįsto informacijos apdorojimo. Todėl yra didžiulė būtinybė atkurti mūsų gebėjimą mąstyti. Mano akimis, žinojimui gresia pavirsti tiesiog sudaiktinta metafora. To pasekmė yra beveik visur pastebimas neįtikėtinas minties nuskurdimas.
Norvegijos diskusijose apie dekolonizaciją vienas iš jaunų studentų aktyvistų išsakytų reikalavimų buvo globalesnių studijų programų įvedimas. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
Šiuo metu mus tiesiogine prasme puola jėgos, norinčios pasitraukti iš pasaulio ir atkurti tam tikrą tautos, bendruomenės, tapatumo ir skirtumo idėją, paremtą galimybe nustatyti, kas yra savas, kas turi būti išskirtas ir pašalintas kaip svetimas, kas, kur, kodėl, kaip ir kuriam laikui gali įsikurti. Šioms jėgoms rūpi statyti įvairiausias sienas ir saugoti jas. Jie svajoja apie „tyrą“ bendruomenę, kurią sudaro vienodai atrodantys ir besielgiantys žmonės. Juos palaiko tikėjimas, kad mes galime grįžti į praeitį, nes praeitis iš tiesų yra mūsų ateitis. Pavadinkime tai aparteido svajone.
Yra ir kita vizija, galbūt susijusi su pirmąja. Kaip ką tik pabrėžiau, tai svajonė apie žinojimo redukavimą iki kompiuterinio skaičiavimo. Iš tiesų tai svajonė apie visko redukavimą iki skaičiavimo ir aiškinimą per biologines bei neurologines struktūras. Planetinio masto biblioteka, archyvas arba, šiuo atveju, studijų programa turėtų strategiškai siekti neapskaičiuojamų ir kompiuteriu neapdorojamų reiškinių supratimo. Jie gali būti paremti tik valios peržengti kognityvizmo ribas. Nesu nusistatęs prieš skaičiavimą, matematiką arba kompiuterines procedūras. Paprasčiausiai sakau, kad nei skaičiavimas, nei matematika, nei kompiuterinės sistemos nėra pakankamos gyvenimui paaiškinti. Negana tiesiog teisingai suskaičiuoti. Po teisingo suskaičiavimo turime įvertinti, kokių pasekmių šis pratimas turi kitų gyvenimui. Iškelti į tam tikrą lygį, teisingi skaičiavimai be šio papildomo veiksmo nuskurdina mintį ir griauna teoriją.
O iš tiesų mes turime tik vieną pasaulį. Galime svajoti apie Marso, Veneros ar kitų nežinomų planetų kolonizavimą ateityje, bet šiuo metu tai nėra mūsų aktuali realybė. Turime tik vieną pasaulį, vieną Saulės sistemą, ir jei norime, kad šis pasaulis egzistuotų kaip įmanoma ilgiau, o Saulės sistema neišdegintų visos gyvybės, turime tapti šiek tiek protingesni ir išmintingesni. Ši Žemė yra mūsų bendras stogas ir prieglobstis. Dalinimasis šiuo stogu ir prieglobsčiu yra didžioji gyvybės Žemėje tvarumo sąlyga. Turime jais dalintis kaip įmanoma teisingiau. Bet kuriuo atveju mūsų gyvenimai čia ir kitur tapo tokie susaistyti, kad jiems atskirti prireiktų milžiniško masto smurto. Prireiks labai daug smurto norint atsieti žmoniją nuo pačios savęs ir kitų gyvybės rūšių. Todėl, ypač mus užgriuvusių ekologinių iššūkių akivaizdoje, kritiškai svarbu išrasti naujas sugyvenimo formas, peržengiančias primetamas tautinės valstybės, etninės priklausomybės, rasės, religijos ir kt. ribas. Šias problemas rimtai svarstanti studijų programa yra absoliučiai būtina.
Tad jūs matote šias dvi jėgas aktyviai dalyvaujančias debatuose dėl studijų programų turinio?
Taip. Pasakysiu dar daugiau: Tam, kad sudarytume išties planetinio masto studijų programą, turime sutelkti visus racionalaus proto kaip bendražmogiško gebėjimo likučius. Be abejo, turint galvoje visą mūsų smurto ir neracionalumo istoriją, protas turi būti reformuotas. Tačiau aš nematau kitų priemonių, padėsiančių mums adekvačiai atsakyti į vieną iš žmoniją šiame amžiuje labiausiai neraminsiančių klausimų – gyvybės ateičių klausimą.
Ilgą laiką mums rūpėjo gyvybės atsiradimas ir evoliucijos sąlygos. Šiandien svarbiausias klausimas yra kaip ją galima pataisyti, reprodukuoti, palaikyti ir aprūpinti, sutvirtinti, išsaugoti, visuotinai padalinti, ir kokiomis sąlygomis ji baigiasi. Bendrai kalbant, diskusijos apie gyvybės Žemėje reprodukciją, palaikymą ir pabaigą yra mums primetamos pačios epochos, kuriai būdingi artėjančios ekologinės katastrofos nuojauta ir technologinis pagreitis. Nesu tikras, kad į šiuos klausimus įmanoma tinkamai atsakyti iš grynos rinkos logikos perspektyvos, traktuojančios gyvybę kaip tiesiog prekę, kurią galima valdyti ir kopijuoti kintančiomis sąlygomis.
Kita vertus, keičiasi galių balansas tarp žmogaus ir technologijų ta prasme, kad technologijos juda link „bendro intelekto“ ir savireprodukcijos. Per pastaruosius dešimtmečius stebėjome algoritminių intelekto formų raidą. Jos augo lygiagrečiai su genetiniais tyrimais ir dažnai koalicijoje su pastaraisiais. Algoritmų ir didžiųjų duomenų masyvų analizės integracija biologijos sferoje ne tik atneša vis didesnį tikėjimą technopozityvizmu ir statistiniu mąstymu. Ji taip pat kloja kelią tokiems gamtos pasaulio vertinimo režimams bei prognozės ir analizės būdams, kurie pačią gyvybę traktuoja kaip apskaičiuojamą objektą.
Kartu plinta gamtoje egzistuojančiais procesais paremti algoritmai bei natūralios atrankos ir evoliucijos idėjos. Taip yra, pavyzdžiui, genetinių algoritmų atveju. Kaip demonstruoja Margarida Mendes („Molekulinis kolonializmas“), šiandien tikima, kad viskas yra potencialiai apskaičiuojama ir prognozuojama. Šis įsitikinimas ignoruoja, kad gyvenimas yra atvira, nelinijinė ir eksponentiškai chaotiška sistema.
Vis grįžtu prie šių klausimų todėl, kad jie susiję su „dekolonizacijos“ problematika, kuri yra šis tas daugiau nei vien ideologinis fantazmas. Tiesą sakant, šios problemos gali būti simptomai išties reikšmingo įvykio, kurio galbūt nenorime arba nesame pasirengę apmąstyti. Tikėtina, kad protas pasiekė savo galutinę ribą. Bet kuriuo atveju, racionalus protas susiduria su didžiuliu išbandymu. Jis vis labiau yra pakeičiamas ir absorbuojamas instrumentinio racionalumo arba paprasčiausiai redukuojamas iki procedūrinio arba algoritminio informacijos apdorojimo. Kitaip tariant, racionalaus proto logika persikelia į mašinas, kompiuterius ir algoritmus, kuomet žmogaus smegenys yra „įkeliamos“ į nanomašinas bei įvairiausius įrenginius.
Mus supant vis didėjančioms ir besiplečiančioms skaičiavimo bangoms, viskas, ko mes drįstame iš jų prašyti, yra modelių atpažinimas ar iš miniatiurizacijos ir automatizavimo technologijomis paremtų finansinių modelių kylančių artefaktų atkūrimas. Tad techne tampa prigimtinė proto kalba, vienintelė teisėta jo apraiška. Be to, instrumentinis protas arba protas techne pavidalu yra vis labiau paverčiamas ginklu. Pats gyvenimas vis intensyviau konstruojamas pasitelkiant statistiką, metaduomenis, modeliavimą ir matematiką.
Jei mano dabartinių tendencijų apibūdinimas teisingas, vienas iš klausimų, kuriuos turi kelti planetinės aprėpties studijų programa, yra šis: kas lieka iš žmogiškojo subjekto epochoje, kurioje instrumentinė proto funkcija vykdoma informacinių mašinų ir skaičiavimo technologijų bei per jas?
Antras klausimas: kas nustatys ribą tarp apskaičiuojamo ir neapskaičiuojamo, tarp vertingo ir nevertingo, tad lengvai pakeičiamo?
Trečias: ar galime paversti šiuos naujus skaičiavimo ir galios įrankius išsilaisvinimo įrankiais? Kitaip tariant, ar gebėsime išrasti skirtingus matavimo būdus, kurie atvers kitokios estetikos, kitokios gyvenimo Žemėje politikos, planetos taisymo ir dalinimosi galimybę?
O ką pasakytumėte apie tuos, kurie šiame procese siekia sumažinti kanoninių Europos teoretikų ir mąstytojų tekstų dalį?
Aš kalbu apie archyvo išplėtimą, o ne praretinimą. Kad tai įvyktų, visi turi aiškiai suvokti, kad vien europietiškas archyvas nebepajėgia aprėpti viso mūsų žmogiško ir nežmogiško pasaulio istorijos, dabarties ir ateities kompleksiškumo. Mes visi esame pasaulio kaip visumos archyvų, o ne tik vieno archyvo paveldėtojai. Man tai atrodo savaime suprantama. Aš raginu plėsti archyvą, kritiškai skaityti skirtingus pasaulio archyvus ieškant jų sutapimų ir prieštaravimų. Planetinio masto studijų programa būtų prasminga tik tokiu atveju.
Visose srityse?
Žinoma, visose. Bet kokioje disciplinoje, kuri turi bent kažkokios įtakos pasaulio ir gyvybės ateities istorijai. Pasakysiu taip: man gaila bet kurio jauno žmogaus, kuris praeis Norvegijos švietimo sistemą niekada nieko nesužinojęs apie Afriką, Aziją arba Kiniją, neperskaitęs jokių afrikiečių, indų arba kinų romanų ar poezijos kūrinių, nestudijavęs jokio žymaus Afrikos, Japonijos arba Kinijos mąstytojo idėjų. Man neapsakomai gaila to žmogaus. Jo ar jos situacija mane nuoširdžiai liūdina, nes tai yra protinės saviamputacijos, aktyvaus ar pasyvaus pasaulio atmetimo forma. Planetinės studijų programos tikslas būtų išgydyti mūsų sielas nuo tokių pačios žmonijos sukeltų negalavimų.
Norvegijoje globalesnių studijų programų reikalavimas oponentų buvo nurašytas kaip „tapatybės politikos“ kampanija. Ką manote apie šį argumentą?
Tai yra klaidingas tikrųjų siekių įvardinimas. Nes tai nėra tai. Tai nėra susiję su tapatybės politika. Tai susiję su iššūkiais, apie kuriuos kalbėjome anksčiau. Su tuo, kaip šiandien nustatome savo vietą pasaulyje – pasaulyje, kuris turi būti tvarus, statomas kartu. Tai neturi nieko bendro su aparteido svajone.
Egzistuoja dešinioji „tapatybės politikos“ kritika. Ją dažniausiai išsako tos jėgos, kurios naudojo tapatybės tropą kaip tik tam, kad engtų ir išstumtų, rasizuotų ir nužmogintų tam tikrus žmones. Tapatybės politiką istoriškai labiausiai naudojo siekiantys stigmatizuoti skirtingas „rases“, tie, kurie pirmiausia netikėjo mums visiems bendru žmogiškumu. Jie garbino skirtumą, kurį pavertė ginklu.
Dramatiška yra tai, kad taip sudaiktinti ir į šalį nustumti žmonės, deja, perėmė ir įsisavimo šiuos prietarus, kaip pademonstravo Franzas Fanonas ir daugelis kitų. Siekdami atkovoti balsą jie galiausiai pradėjo apibrėžti save per jiems kadaise priskirtą „skirtumą“. Tad sakydami „tapatybės politika“ turime labai aiškiai žinoti, kokia yra šio termino istorinė genealogija, ir kas ją praktikuoja. Tarp praktikuojančiųjų yra, pavyzdžiui, tie, kurie juodaodžiam afrikiečiui ar afrikietei nusileidus Norvegijos oro uoste išsirenka papildomai patikrai būtent šį asmenį iš daugybės kitų, taip rasiškai „profiliuodami“ jį ar ją.
Planetinės aprėpties studijų programa neturi nieko bendro su žmonių, tekstų arba archyvų rasiniu profiliavimu. Ji siekia kiek įmanoma lygiateisiškiau įtraukti kiekvieną asmenį, tekstą, archyvą ir atmintį į rūpesčio ir dėmesio sritį. Jai rūpi ne izoliacija, o artumas, bendros vidujybės išradimas kartu, bendra pastogė ir bendras prieglobstis.
Ar jums teko susidurti su „rasiniu profiliavimu“ Norvegijos oro uoste?
Daugeliui šiandieniame pasaulyje keliaujančių afrikiečių kilmės žmonių tai nutinka reguliariai. Pasakysiu tik tiek.
Tačiau, kad jau apie tai prabilome, man atrodo, kad tapatybės politika ir kitos skirtybės politikos formos yra naujasis opiumas liaudžiai. Taip sakydamas anaiptol nenoriu įžeisti daugybės žmonių, kurie šiandien vis dar turi kovoti dėl savo žmogiško balso arba veido atgavimo.
Noriu pasakyti, kad šiame globalaus kapitalizmo amžiuje tapatybė vis dažniau naudojama tiek kaip ginklas, skirtas dar labiau nuskriausti silpniausias žmonių grupes, tiek kaip svertas savo kaip tyros ar autentiškos aukos statusui įtvirtinti. Savo ruožtu, buvimas nuskriaustuoju arba auka vis labiau suvokiamas kaip veiksmingiausias pagrindas reikalauti savo teisių arba rūpesčio, teisingumo, žalos atlyginimo arba kompensacijos. Norėčiau suprasti, kodėl taip yra. Dėl kokių priežasčių mūsų laikais kerštas arba kerštingumas vis labiau painiojamas su teisingumu? Ar taip yra todėl, kad esame tokiame taške, kuriame mūsų gyvenama kapitalistinės santvarkos forma, mūsų pasiektas technologinis progresas nebėra suderinami su liberalia demokratija?
Dvi tapatybės politikos figūros, kurias išskyriau, neišgelbės liberalios demokratijos nuo jos mirtino susisaistymo su neoliberalizmu ir retronacionalizmu. Galime nukreipti begalės žmonių dėmesį į iš esmės nereikšmingus dalykus: kas dėvi burką viešumoje, kas vaikšto su musulmoniška barzda, tie svetimšaliai, grobiantys mūsų darbo vietas ir „mūsų moteris“ bei teršiantys mūsų kultūrą – tokie ekskursai nieko nepasakys apie giluminę dabartinių pasaulinio masto negandų esmę. Jie tik paryškins daugelio žmonių jaučiamą nerimą, įžiebs neigiamas aistras ir paruoš dirvą brutalumui.
Ar pastebite šias tapatybės politikos formas ir savo gimtojoje Kamerūno šalyje?
Kamerūno atveju panašus patosas gaubia iš kolonializmo epochos paveldėtų tapatybių ir kalbų klausimą. Viena iš dabar vykstančių viešų diskusijų yra apie tai, kas yra labiau britas negu prancūzas, ir atvirkščiai. Tai visiškas absurdas. Atsižvelgiant į tai, turime paklausti: kodėl įvairios kovos dėl savasties ir bendrųjų teisių būtinai pasireiškia tokiomis išstūmimo idiomomis? Kodėl jos nevyksta kitokiais pagrindais, neatkartojančiais tų pačių priespaudos kategorijų? Kodėl žmonės vis susimoka su jėgomis, kurios objektyviai kenkia jų pačių materialiems interesams? Kokias kompensacijos arba malonumo formas jie gauna iš to, kas atrodo kaip savanoriška vergovė?
Taigi koks būtų sprendimas?
Mes turime geriau suprasti, prieš ką mes kovojame, ir atsikratyti tam tikrų senų nuostatų. Tai neįvyks, jei mes neatkursime kritinių įgūdžių, neperauklėsime savo troškimų ir nereabilituosime racionalaus proto kaip svarbiausio gebėjimo bet kokiame išsilaisvinimo ar išsivadavimo projekte. Racionalus protas yra apsuptyje, redukuotas iki savo instrumentinio matmens. Jį išstumia technicizmas iš vienos pusės ir visos neigiamų aistrų formos iš kitos.
Be abejo, aš puikiai žinau smurtines ir tragiškas racionalaus proto istorijas, ir ne tik mūsų pasaulio dalyje. Tad galbūt racionalaus proto reformavimas yra svarbiau už bet ką kitą. Galbūt reikia mokyti racionalų protą sugyventi su kitais žmogiškais gebėjimais. Bet aš nematau galimybių visiškai atmesti racionalų protą nepažeidžiant pačios tiesos kategorijos. Esu giliai įsitikinės, kad be racionalaus proto ar reformuotos jo sampratos, suderinančios mąstymą, jautimą ir planavimą, negali išgyventi demokratija, negalime dalintis pasauliu ir jį taisyti arba tinkamai rūpintis gyvybe.
Kitas Norvegijos dekolonizacijos judėjimo kritikų argumentas buvo tai, kad jis dvelkia „amerikietišku universitetų miestelių aktyvizmu“, tad yra netinkamas norvegiškam kontekstui.
Teisinga dekolonizacijos judėjimo kritika turi remtis geromis žiniomis. Aš pats išsakiau nemažai kritiškų įžvalgų apie šį projektą. Iš tiesų, egzistuoja tropų, sąvokų ir kategorijų apykaita tarp JAV ir likusio pasaulio aktyvistų. Pietų Afrikos atveju šis judėjimas kartais tikrai neatsispyrė pagundai visapusiškai remtis iš afroamerikiečių patirties ir leksikono perimtomis sąvokomis bei veikimo modeliais, ypač kalbant apie rasės ar net lyties kritika. Tikriausiai tai susiję su Pietų Afrikos negebėjimu teoretizuoti savo istorinę patirtį, prakalbinti savo potencialų universalumą.
Tačiau mūsų norvegams draugams paprasčiausiai pasakyčiau: kalbant apie dekolonizacijos reikalus, turėtumėte išrasti jūsų kontekstui aktualias studentų aktyvizmo formas. Tačiau neigti dekolonizacijos būtinybę yra dalis to, ką Jeanas-Paulis Sartre’as pavadino nesąžiningumu.
Bet šis argumentas tikriausiai remiasi idėja, kad Norvegijos universitetai nėra susiję su kolonializmu tokiu būdu, kaip universitetai kai kuriose kitose šalyse.
Viso mūsų pokalbio metu bandžiau pasiūlyti kuo platesnę dekolonizacijos teoriją. Norvegija nėra sala pasaulyje. Ji susaistyta su likusiu pasauliu ir turi atsiliepti į jo kreipimąsi. Ir ji turi pažvelgti į šį kreipimąsi labai rimtai, lygiai kaip ir Pietų Afrika turi atsiliepti į likusio žemyno, kitų pasaulio dalių kreipimąsi. Tik taip galėsime reabilituoti racionalų protą ir pastatyti tvarų pasaulį.
Kokiu mastu mūsų šiandieninės žinojimo sistemos vis dar sąlygotos kolonializmo ar priespaudos?
Mes turime išvystyti platesnį „kolonizavimo“ suvokimą. Visame pasaulyje žinojimo sistemos vis dar paremtos vertės išgavimo logika. Tiesą sakant, žinios kaip tokios vis labiau projektuojamos kaip pagrindinis vertės išgavimo būdas. Kolonizavimas vyksta tuomet, kai mūsų gyvenamas pasaulis yra suvokiamas kaip didžiulis išgavimo laukiančių duomenų laukas. Kolonizavimas vyksta tuomet, kai atsikratome kritinio proto bei teorinio mąstymo ir redukuojame žinojimą iki valdžios, karinės biurokratijos ir korporacijų vykdomo duomenų rinkimo, analizės ir naudojimo. Kolonizavimas vyksta, kai esame apsupti vadinamų išmaniųjų įrenginių, kurie nuolat mus seka ir įrašinėja, išgaudami milžiniškus duomenų kiekius, arba kai kiekvienas veiksmas fiksuojamas juose įmontuotų jutiklių ir kamerų. Štai kas yra XXI-ojo amžiaus kolonizavimas. Tai yra duomenų išgavimas, fiksavimas, garbinimas, žmogiško gebėjimo mąstyti suprekinimas ir kritinio proto iškeitimas į programavimą.
Tai yra kelios iš problemų, kurių dekolonizacijos projektas turi imtis, kad taptų kažkuo daugiau nei tik lozungas. Dabar labiau nei bet kada mums reikia naujos rūšies technologijos ir techninio gyvenimo patyrimo kritikos. Dėl įvairiausių priežasčių. Tai, ko liudininkai esame, nesvarbu, pastebime tai ar ne, yra visiškai naujos žmonių rūšies atsiradimas. Tai ne Renesanso, XVIII a., XX a. pradžios ar vidurio žmogus. Tai visiškai kita žmogaus rūšis, susieta su savo objektu.
Mūsų ankstesnės skirtys tarp žmogaus ir objekto iš dalies neteko pagrindo. Nes šiandien nėra žmogaus be protezo. Mūsų aplinka ne tik pripildyta įvairiausių technologinių prietaisų; tiesą sakant, didžiąją dalį savo gyvenimų gyvename su ekranais arba per juos. Ši patirtis turi labai rimtų padarinių: naujų pažinimo tipų, daiktų ir pačios realybės suvokimo būdų, apibrėžimų to, ką žinome arba turime žinoti, kaip mes žinome, ką žinome, skirčių tarp faktų ir fikcijos, materijos ir substancijos, techninių infrastruktūrų vykdomo minties monopolizavimo.
Tam, kad „dekolonizacija“ būtų daugiau nei lozungas ir turėtų kritinį momentą, turime susirūpinti šiais poslinkiais, ypatingai atsižvelgiant į antropoceną, tinklinį kompiuterinių technologijų pobūdį bei mūsų pačių ir visų kitų gyvų Žemės būtybių egzistencijos „programizaciją“. Turime pasipriešinti spaudimui redukuoti žinojimą iki perkamos bei parduodamos prekės ir iš naujo išrasti „aktualumo“ kategoriją. Tai gali nutikti tik tuomet, jei iš naujo akcentuosime „tikslų“, o ne vien „priemonių“ klausimą. Sakydamas tai puikiai suvokiu, kad mūsų pasaulis išgyvena laikotarpį, kai klesti nihilizmas, brutalumas yra naujoji norma, o visai arti ir apokalipsės troškimas.
Pastaruoju metu taip pat rašėte apie tai, ką vadinate „laukiniais objektais“. Kokią reikšmę turi tai, jog šie objektai vis dar yra Europos muziejų nuosavybė, ir kaip praktiškai gali būti įgyvendinta restitucija?
Tai sudėtingas klausimas, kurį nuodugniai ištyrė Felwine’as Sarras ir Bénédicte Savoy. Jie parašė įtaigią ataskaitą apie šiuos dalykus, kurią patarčiau perskaityti visiems, kam rūpi tebesitęsiantis iš Afrikos išvežtų objektų saugojimas Vakarų muziejuose. Aš bandžiau susieti restitucijos reikalavimą su platesniais skolos, žalos atlyginimo ir visuotinio teisingumo klausimais.
Ikikolonijinėse Afrikos mąstymo sistemose restitucijos prievolė atsirasdavo sąmoningo, tyčinio ir apgalvoto kito žmogaus gyvybės pažeidimo atveju. Labiausiai kenksminga laikyta žmogaus „gyvybinei jėgai“ padaryta žala. Tokiuose kontekstuose, kur gyvybė buvo trapi arba jai grėsė pavojus išnykti, kiekvienas išpuolis prieš žmogiškos ar bet kokios kitos rūšies būtybės vientisumą ir gyvybinę jėgą buvo traktuojamas kaip reikalaujantis atkūrimo.
Žala arba sužalojimas galėjo būti apskaičiuojami ekonomine išraiška. Tačiau paskutinėje instancijoje žala ar nuostoliai buvo įvertinami atsižvelgiant į gyvybės vertės matą. Pagal šią filosofiją tikroji restitucija yra ta, kuri atlygina žalą gyvybei. Ją grindžiantis įstatymas labiau orientuotas į asmenį nei į turtą. Kuomet pasireikšdavo materiali žala ir turtiniai interesai, vienintelis prasmingas sprendimo būdas buvo būtent gyvybės atkūrimas.
Galiausiai jokia tikra restitucija negalėjo įvykti be to, ką reikėtų vadinti prisipažinimu, t. y. gebėjimu pasakyti tiesą. Šiuo požiūriu restitucija buvo dalis besąlygiškos pareigos, dalis absoliučiai nepakeičiamo dalyko – gyvybės, visos gyvybės, tos skolos formos, kuri yra tiesos skola.
Tiesa yra ta, kad Europa paėmė iš mūsų dalykus, kurių niekada negalės sugrąžinti. Mes išmoksime gyventi su šiuo praradimu. Savo ruožtu Europa turės prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, už tą tamsią dalį mūsų bendros istorijos, kurią jį vis dar neigia arba kurios ji siekia atsikratyti. Yra rizika, kad sugrąžindama mūsų objektus be savo pačios įvertinimo ji nuspręstų, kad įvykus restitucijai mūsų teisė priminti jai tiesą yra panaikinama. Jei norime naujų saitų, Europa turi gerbti tiesą, nes tiesa moko atsakomybės. Ši tiesos skola iš principo negali būti nurašyta. Ji persekios mus iki pasaulio pabaigos.
Pagarbą tiesai lydi įsipareigojimas mokytis ir prisiminti kartu. Kaip nuolat kartojo Édouard’as Glissant’as, kiekvienam iš mūsų reikalinga kito atmintis. Tai ne labdaros ar gailestingumo klausimas. Tai mūsų pasaulio išlikimo sąlyga. Jei norime dalintis pasaulio grožiu, pridurdavo jis, turėsime išmokti susivienyti su visa jo kančia. Turėsime išmokti prisiminti kartu ir taip kartu pataisyti pasaulio audinį ir veidą. Restitucija visuomet bus dalinė. Yra nepataisomų nuostolių, kurių negali atstatyti jokia kompensacija – tai, žinoma, nereiškia, kad kompensuoti nebūtina. Kompensuoti nereiškia ištrinti neteisybę. Kaip pabrėžia Kwame Anthony’is Appiah, kompensacijos esmė yra pasiūlymas pataisyti santykį.
Iliustracija: Anastasya Eliseeva
Šis tekstas pirmą kartą publikuotas New Frame žurnale. Iš anglų kalbos vertė Jurijus Dobriakovas
