Detoksifikacija arba detoksikacija (detoksas kaip trumpinys)
[1] yra fiziologinis ar medicininis toksiškų medžiagų pašalinimas iš organizmo, įskaitant žmogaus kūną, kas didžiąja dalimi yra įvykdoma kepenų. Taip pat, tai gali reikšti ir atpratimo nuo nuodingų medžiagų periodą, kurio metu organizmas sugrįžta į homeostazės būseną po ilgalaikio priklausomybę sukeliančios medžiagos vartojimo[1].
[2] Mano asmeniniame naudojime: valymasis nuo toksiškos aplinkos ir informacijos[2].
Pirma diena
Nedalyvauti ofiso team building’o vakarėliuose
_
Laikas imtis detokso. Man patinka šis žodis, nes jis suponuoja, kad mes galime kalbėti ir apie toksišką kontekstą, ir kūną, kaupiantį toksinus. Sveiki atvykę! Čia pas mus daug kas yra atėję iš agresyvių terpių. Užeikite! Čia nėra ko stebėtis. Kūnas perdirba aplinką, kol ji tampa jo dalimi: dervos, mikroplastikai, internalizuota priespauda, transriebalai ir kitos smulkiosios dalelės. Laikas mūsų neišgydys, mes turime gydytis patys[3]. Detoksas yra mano šarlataniška praktika ir visai netiksli sąvoka, o šis PDF dokumentas yra bandymo eigos žurnalas.
Joks trumpalaikis detoksas neišvalys kai kurių dalykų, kurie jau įaugę į mane, kaip kad vienkartinė pastaba nepakeis niekieno įsitikinimų prie šeimos stalo. Negaliu pasakyti, kad aš nuoširdžiai tikiu, kad visada ir kuo greičiau reikia griebtis savigydos ir valymosi praktikų, nes liga gali būti sukilimas ir protestas. Neseniai beskaitydama Nina Power straipsnį „Artist, Heal Thyself!“[4] pajutau poreikį pabrėžti, kad diskusijos detokso tema yra neužbaigtos, nepabrėžiant, kad įvairios sveikatingumo praktikos yra tiesiog dar vienas įrankis grąžinti darbo jėgą atgal prie darbo. Paminėdama Socialist Patients’ Collective, kurie dar ankstyvajame dvidešimtojo amžiaus devintajame dešimtmetyje deklaravo, kad „būti sveikam reiškia būti eksproprijuojamam ir eksploatuojamam“, Nina Power pastebėjo, kad į ligą šiandieną turėtų būti žvelgiama kaip į įrankį prieš kapitalizmą, nes ji veikia kaip darbo sabotažo forma. Negalavimas yra tai, kas atremia amžino produktyvumo ir efektyvumo lozungus, negalavimas yra detoksikacija nuo išsunkiančių aplinkybių.
Antra diena
Namuose mes nė kiek ne mažiau pasimetę nei už jų ribų[5].
_
Vienas iš patarimų tiems, kurie nori atsikratyti žalingų įpročių, yra nesusaistyti savo gijimo proceso su kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, nebandyti mesti rūkyti kartu su bičiuliais. Galima padaryti išvadą, kad detokso atveju taip pat būtų pageidautina neprisirišti prie bendražygių, atsiriboti nuo žalingos aplinkos ar net sudeginti kai kuriuos tiltus. O aš atvirkščiai manau, kad detoksas yra galimybė užmegzti artimesnius ryšius.
Buvimas siblingais yra buvimas be galo keistam ryšy. Mes esame gimę viename kontekste, persipynę bendrais saitais, tačiau šioje vienybėje sugebame būti suknistai susvetimėję. Ryšio užmezgimas yra pripažinimas, kad esame artimi, tačiau esame vienas kito nepažįstančių prašalaičių gentis. Mes sėdime prie to paties stalo, visi iš tos pačios trenktos šeimynėlės, tačiau atstumiame vienas kitą kaip vanduo ir riebalas. Galbūt dėl to aš leidžiu sau vartoti žodį „siblingai“ taip laisvamaniškai, leisdama šiam žodžiui apibrėžti santykį, kuris nežymi realaus giminingumo.
Toksiškas šeimos stalas: tarp tiltų deginimo ir tiltų statymo yra riba, kuria dažnai tampa šis nelemtas baldas. Noriu pasiskolinti Sara Ahmed mintis[6] apie šeimos stalą kaip metaforą, kurią pasitelkus galime kalbėti apie feminizmą. Tekste „Killjoy manifesto“ ji apibrėžia iki gyvo kaulo pažįstamą situaciją:
„Kažkas pasako kažką, kas jums atrodo problemiška. Jūs tampate įsitempę; aplinka tampa įtempta. Galbūt atsargiai atsakote. Pasakote, kodėl manote, kad tai, ką jie pasakė, yra problemiška. Galbūt kalbate tyliai, bet jūs jaučiatės „susuierzinę“, su nusivylimu pripažindami, kad esate susierzinę dėl kažko, kas jus erzina. Kalbėdami ar išsisakydami jūs pabloginate situaciją. Tai, kad jūs apibūdinote tai, ką kiti pasakė, kaip problemą, reiškia, kad sukūrėte problemą. Jūs tampate problema, kurią sukuriate.“
Ko gero, tapimas problematiška neatsiejamas nuo detokso. Staiga šioje laikysenoje viskas įgauna svorį: mūsų kūnai ir pėdsakai, dietos ir jų platesni socialiniai kontekstai, estetiniai kultūriniai sprendimai. Mes nutilome, bet visur kyšo ženklai, kurie nenumaldomai spjaudosi įvairiausiais pareiškimais.
—-
Trečia diena
Nėra tokio dalyko kaip intuityvus dizainas.
Jacques’o Derrida filosofijoje yra toks terminas, kaip „besąlygiškas svetingumas“ apibrėžiantis nekanoniškos draugystės santykį, kai mes esame pasiryžę bet kokioms patirties išdavoms ir susidūrimams bet kokia kaina. Kaip nuolatinio pasiruošimo būsena epistemologiniam šokui. O gal mes sąmoningai ir nuosekliai esame dresuojami gyventi ant ribos, adaptuotis prie nenuspėjamumo ir staigmenų, kurias atneša politiniai ir ekonominiai procesai? Gyvendami nesvarumo būsenoje (precariously), ar mes turime kultivuoti prisitaikymo strategijas? Ar galiu žavėtis adaptavimosi technikomis, atkartoti jas savo kūryboje?
Man kyla tiek daug klausimų.
_
Ketvirta diena
Jaučiu silpną euforiją
Detoksas nuo ko ir kam? Krikščionių ortodoksų tradicijoje, kurioje buvau auginama, praktikuojamas sausas badavimas iki eucharistijos: įprastomis mišių dienomis – tai badavimas visą rytmetį iki vidurdienio, o šventinėmis dienomis, tokiomis, kaip diena prieš Kalėdas ar Velykas – badavimas trunka visą dieną. Pasninko praktikos eina išvien su emociniu nusiteikimu ir dreskodu, valymasis ir susilaikymas yra visa apimantys ir pasiglemžiantys. Visa tai dėl tos slėpiningos akimirkos, kai gomurį paliečia mažas prosforos gabalėlis išmirkytas kagore.
Prieš atsirandant ritualiniams formalumams, eucharistija savo ištakose buvo pirmųjų krikščioniškų bendruomenių susibūrimais prie apskrito stalo su maistu ir vynu, minint paskutinę vakarienę. Šie susibūrimai buvo vadinami agape, meilės puotomis (agape išvertus iš graikų kalbos reiškia meilę). Į atmintį man įsirėžusi yra Allain de Botton fantazija[7] apie idealų ateities restoraną Agape Restaurant, kuriame būtų visada atviros durys, o svečių susodinimas laužytų įprastus žmonių segregacijos būdus ir giminystės ryšius. Šiame restorane kiekvienas jaustųsi saugus užmegzti ryšį, o toks gausus ir betarpiškas susitelkimas vienoje vietoje kurtų bendruomeniškumo ir bičiulystės dvasią. Taip apmaudu, kad bažnyčia skiria tiek daug resursų fantazijų atskyrimui nuo oficialaus diskurso.
_
Šiandieną įtariu savyje gyvenant milijonus bakterijų, kurios čia atsikraustė kartu su tais saldžiais kūno ir kraujo šaukštais, esu išragavusi tūkstančius burnų ir seilių. Mane visada intrigavo vienas intymus ir antisanitarinis procesas ortodoksų cerkvėse: kai daugiau nei šimtas žmonių sustoja į eilę ir valgo išmirkytus prosforų gabalėlius nuo vieno šaukšto, po ko kiekvieno žmogaus burna nuvaloma ta pačia skraiste ir kiekvieno lūpos bučiuoja tą pačią taurę. Vienas iš bukletų, kuriuos įsibrukau į kišenę Vilniaus cerkvėje, byloja, kad net maro, choleros ir kitų baisiausių užkrečiamų epidemijų metu liturgija nebuvo nutraukiama. Burnos pražiojimas, ir ne tik choleros laikais, iš tiesų yra tikėjimo klausimas. „Žaismas tarp smurto ir pažeidžiamumo, agresijos ir atvirumo dominuoja šio pojūčio pasaulyje.“ – puikiai tinkantis Katherine Cooper[8] pastebėjimas apie skonį kaip pasaulio pažinimo įrankį.
_
Toksinai ir stebuklai: kiekvienoje cerkvėje stovi cisterna su šventintu vandeniu, kurį parapijiečiai dažnai išpilsto į vienkartinio naudojimo plastmasinius buteliukus ir metų metus juos naudoja šio šventinto vandens laikymui. Dažniausiai tai – polietileno tereftalato buteliukai iš po mineralinio vandens, neskirti daugkartiniam naudojimui, nes su laiku jie išskiria toksiškas medžiagas. Stibis, ftalatai, cezis ir šventoji dvasia viename gurkšnyje. Vienkartinės taros begaliniame pernaudojime yra kultūrinio, trauminio ekologiškumo elementų.
_
Neseniai prisiminiau, kad kai buvau dar vaikas, virtuvės spintelėje namuose buvo laikomi du pernaudoti Sprite buteliukai. Vienas buvo pripildytas chirurginio spirito, o kitas – šventinto vandens. Kai vienas iš šių „įrankių“ nesuveikdavo, palydėtas persižegnojimo gestu, į kovą būdavo pašaukiamas kitas.. Šie buteliukai kartą buvo supainioti, ir aš užsigėriau tabletes nuo kosulio chirurginiu spiritu vietoj šventinto vandens. Aš pamenu šį dusulio jausmą mano gerklėje ir supratimą, persmelkusį mano sąmonę: įrankių supainiojimas yra menki juokai.
_
Penkta diena
Mūsų perdirbtos savastys yra chimeriškos ir nesukramtomos.
Einant eilinei detokso eksperimento dienai, aš jaučiu, kad keisdama miego, mitybos ir aktyvumo įpročius, aš šuoliuoju per ekonominius, socialinius ir kultūrinius režimus. Viskas, ką aš vartoju ir pervartoju, įgauna svorį, pilvas tampa sunkus nuo begalinių reikšmių. Radikalus psichologinis detoksas kaip dieta, kas tai būtų?
Jei tikėti Hillel Schwartz žodžiais, „Kiekviena dietos programa yra ir konservatyvi, ir pranašiška: konservatyvi, nes jos strategijos ir pagrindimas yra giliai įsitvirtinę eroje, kurioje ji pirmą kartą atsirado; pranašiška, nes ji turi aiškią ateities viziją, tokį pasaulio vaizdą, koks jis turėtų būti, jei mes būtume ne tokie persisotinę, ne tokie nevirškinantys, ne tokie užkietėję – arba plonesni, glotnesni, lengvesni.“[9].
Kas liečia detoksą, kuris mane taip apsėdęs – gal vizija pasaulio, kur mes esame labiau pralaidūs ir užjaučiantys?
_
„Režimo“ lygmenyje biologinis ir politinis gyvenimas yra neapibrėžti“[10], teigė Agambenas, vykdydamas žodžio „dieta“ skrodimą. Mat egzistuoja du šio termino apibrėžimai. Viena vertus, „Senovės medicinoje yra terminas „diaita“, kuris apibūdina gyvenimo režimą, individo ar grupės „dietą“, suprantamą kaip harmongą proporciją tarp maisto (sitos) ir fizinių pratimų ar darbo (ponos).“Kita vertus, jis taip pat pastebi ir kitą, technišką žodžio reikšmę, kuri nurodo į politinę-juridinę sferą: „diaita yra tas arbitražas, kuris nusprendžia ieškinį ne pagal įstatymo raidę, bet pagal aplinkybes ir teisingumą“Abiem atvejais, dietos režimas yra tai, kas negali būti pritaikyta neatsižvelgus į unikalias, individualias žmogaus sąlygas.
Juk organizmai yra tarsi įrankiai ar mašinos, paliekantys savo atspaudus pasaulyje. Argi nekeista, kad necenzūruojamas, tiesiog toks koks yra, kūnas yra anarchiškas, linkęs nusidėti? Arba, kad vyraujančiame ekonominiame klimate, žmogaus vertė priklauso nuo jo įgalumo dirbti ir vartoti? Neseniai skaičiau apie paralyžiuotus žmones Japonijoje, kurie samdomi valdyti robotus- padavėjus[11]. Straipsnyje buvo aprašoma, kaip akių judesiais šie darbuotojai „spausdina“ nurodymus ir susikuria alter ego robotų kūnuose, dirbami padavėjais. Nuo tada aš vis pagalvoju apie savo alter ego darbo procese.
Kūnai palieka ženklus, kuriuos galima skaityti – gramatika intuityvi. Paskrebenimai ant viešųjų tualetų sienų: svarbu ne tik kas parašyta, bet kaip parašyta, kodėl parašyta. Kaip sukonstruotos laukiamųjų salės. Kur numestas plastiko maišelis ir kas jame buvo. Kokiuose užkampiuose maitinamos gatvinės katės. Uždažyti, tačiau vis tiek perskaitomi graffiti tag’ų kontūrai ant sienų. Arba jautrios situacijos, kai atsisėdi į Ecolines autobusą, o ten niekam neįsijungia ekranai ant planšečių, pritvirtintų prie atlošo priešais: visi bando švelniai maigyti mygtukus, bet kuo nepastebimiau, kad nepasirodytų, jog turi problemų su neapibrėžtos trukmės skaitmeniniu detoksu. Išmaniojo telefono ekrano bakterijų skaitymas kaip chrestomatijos atšaka. Valstybinės atributikos nešiojimas kaip agresijos ženklas. Dilema, kur priklijuoti beskonę gumą, kai nėra kur ją išmesti. Kaip atsigulti ant suoliuko taip, kad niekas nesusirūpintų.
_
Scrollindama Instagramą pastebiu nuotrauką, kur driežas terariumo kampelyje yra suspaustas tarp stiklo ir sienos. Ant stiklo lipdukas lankytojus informuoja: „Prašau nesijaudinkite. Aš nesu įstrigęs. Čia mano mėgstamiausia laiko leidimo vieta.“
[1] https://en.wikipedia.org/wiki/Detoxification
[2] Dar rašant šį tekstą sužinojau, kad toxic buvo išrinktas 2018 metų žodžiu https://languages.oup.com/word-of-the-year/2018/ kuris, kaip ir bet koks madingas žodis (buzzword), per dažnai naudojamas įgauna labai daug reikšmių. Pastaruoju metu toksiška gali būti įvardinta daugmaž viskas, kas turi kam nors neigiamą poveikį. Detoksas, savo ruožtu, tapo toksiškumo palydovu, ir kadangi pats toksiškumas tapo tokia išplaukusia sąvoka, detokso kaip kultūrinio reiškinio ribos prasiplėtė ir išsikerojo – bet dažniausiai visgi nurodo į paties individo valymąsi ir/arba atsiribojimą nuo toksiškų veiksnių. Ryškiai žalia spalva, dar vadinama toxic green, žaižaruojančios iliustracijos palydi trumpus detokso eigos įrašus.
[3] Žodžiai išsakyti Adomo Narkevičiaus mūsų pokalbio metu apie ilgai lauktus ir nesulauktus politinius pokyčius, kurie, viliamasi, nutiks patys savaime.
[4] Power, Nina. „Artist, Heal Thyself!“ https://artreview.com/features/ar_september_2018_feature_nina_power/?fbclid=IwAR30yFyNFUg9f9UqWclLRF-XOs_wPBLnKOKlOhI2WaJhc_3NVm9TeBFbx4g 2018.
[5] Ištrauka iš „The Slavs“, išspausdinto žurnale 032c, leidime 11, 2006.
[6] Ahmed, Sara, Feminism Is Sensational. Living a feminist life (Durham: Duke University Press, 2017), 37.
[7] Botton, Alain de. Religion for Atheists (London: Penguin Books, 2012), 43.
[8] Cooper, Katherine. https://www.extraextramagazine.com/talk/i-only-eat-people-i-love/ 2015.
[9] Schwartz, Hillel. Never Satisfied: A Cultural History of Diets, Fantasies, and Fat. (New York : Free Press, 1986), 37.
[10] Agamben, Giorgio. The Use of Bodies: Homo Sacer IX, (Stanford, CA: Stanford University Press, 2016).
[11] Samson, Carl. Cafe in Japan Hires Paralyzed People to Control Robot Servers https://nextshark.com/japan-cafe-paralyzed-robot-servers/?fbclid=IwAR3lO3WDiY_xCbZS8BFQkxNnMxT9hGbPyZ4_ByMQKcTLdwmLAzIUptgmGL0 2018.
Tekstas pirmą kartą publikuotas anglų kalba žurnale Blunt.cc
Tekstą vertė Anastasia Sosunova ir Kristina Kudriašova
