Skersvėjo klajonės

2020 m. kovo 1 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Vytenis Burokas

Trauksmas

Skersop

Savęsp.

You are non other than a vacuum-cleaner sucking everything into your dirtbag.

J. Giorno

Taip jau nutiko, kad gavau progą padirbėti pas draugus. Buvau pakviestas jų įrenginėjamose patalpose surengti parodą. Man apsilankius vėlyvu paros metu ten vis dar dirbo darbininkai, buvo sukrautos dėžių dėžės, sienos glaistomos, šveičiamos – viskas aptraukta apsaugine plėvele. Reikėjo prieiti prie kokios nors kūrybinės įžvalgos, be to, norėjosi sukurti įvietinto meno kūrinį. Pradėjau stebėti detales, medžiagas, jų savybes, naudojau visus instrumentus, kuriuos gavau studijuodamas šiuolaikinį meną. Įdomiausia, kad pats butas turi balkoną, iš kurio atsiveria viso senamiesčio panorama. Pradėjau galvoti ir apie miesto kontekstą – apie jame veikusias slaptąsias draugijas, masonus, filaretus, filomatus, spindulinguosius, šubravcus (nenaudėlius), kurie siekė veikti visuomenę savo atsišaukimais, savo dedamomis pastangomis, kūrybine bei moksline veikla. Mačiau stogus ir bokštus tų vietų, kur šios draugijos slapčia veikė, atlikinėjo ritualus. Visi tie stogai, varpinės, bažnyčių bokštai vėrėsi ne tik kaip vaizdinys prieš akis, bet ir kaip istorijos tekstas, pasiduodantis skaitymui. Vieną vakarą išėjus darbininkams iškrėčiau didžiausią kvailystę. Vos trinktelėjus durimis paskutiniam jų, smalsumo vedamas ėmiau nagrinėti, kas supakuota toje gausybėje dėžių. Savaime suprantama, dėžėse, apsuptose remonto darbų, gali tikėtis rasti buitinės technikos, santechninės įrangos ar kitokių daiktų, tačiau viena dėžė itin nustebino. Tiesą sakant, atidaręs ją netekau žado. Ir kaip tik tuo metu pro duris įėjo man nematytas žmogus. Buvau pričiuptas nusikaltimo vietoje. Jis kaipmat, per akimirką, laiko tarpą nuo užsimerkimo iki atsimerkimo, atsidūrė tiesiai man prieš nosį ir pasiūlė kartu važiuoti į žvejybą. Aš nesupratau, ką jis turįs omeny. Kokią žvejybą? Dabar žiema, naktis. Sako: pamatei, ko neturėjai matyti, todėl jei nenori nemalonumų, turi važiuoti su manimi. Po to, ką pamačiau dėžėje, pasirinkau saugesnį variantą – vykti kartu ir tikėtis, kad tai tik nesusipratimas ir pavyks iš šios situacijos išsisukti.

Leidomės liftu. Jis lyg tarp kitko laikė mane už alkūnės ir švelniai, ir šiurkščiai vienu metu. Supratau, kad geriau nejuokauti ir elgtis prognozuojamai, paklusniai. Jis prisistatė. Sako: „Aš menininkas. Rengiu šiose patalpose parodą ir turiu rasti būdą, kaip sukurti įvietinto meno kūrinį.“ Jau norėjau sakyti, kad tai aš menininkas, ir atskleisti savo ketinimus, bet susilaikiau, nes pagalvojau, kad mano užsakovai galėjo turėti ir kitų planų ar norėjo man iškrėsti kokį pokštą.

Priėjome menininko automobilį su dideliu bagažo skyriumi, taip pat iki lubų prikrautu dėžių. Atidaręs bagažinę jis ištraukė poledinės žūklės meškerytę ir padavė man. Sako: štai ši bus taviškė. Ir prapliupo juoktis. Na taip, juk žiema. Iki paskutinės minutės netikėjau, kad išties vykstame meškerioti.

Sumišęs nė nepajutau, kaip atsidūrėme prie vieno iš užmiesčio ežerų. Žiemos tamsoje (žiema buvo kiek kitokia nei šiemet) su geru įšalu ir tikrai storu ledo sluoksniu. Na, tokio storumo, kad tuo pačiu universalu važiavome ežerą dengiančiu ledu. Gal šis žmogus ir pratęs taip rizikuoti, ir išvis jei būčiau nematęs to, ką mačiau, nevažiuočiau su nepažįstamu žmogumi į nežinią. Pasibaigus keliukui, vedančiam prie ežero, jis be jokio abejonės šešėlio pradėjo važiuoti ledu link tolumoje spindinčių šviesų. Priartėjus pamačiau dar kelis automobilius, sustatytus ratu taip, kad žibintais apšviestų žūklės aikštelę, ir būrelį žmonių, ratu gręžiančių eketes.

Pastatėme automobilį, jo žibintai taip pat švietė centro link. Netrukus priartėjo dar keli vaikinai ir ne juokais nustebo išvydę nelauktą svečią. Mano kompanionas nusivedė juos į šalį, o man, nors ir įtempiau ausis, nieko nepavyko nugirsti. Tada jis grįžo iki automobilio ir atvėręs bagažinę padavė man aulinius batus su pentinais. Sako: nusirenk ir apsiauk aulus. Juokauja, pamaniau, bet tuo metu likę vyriškiai jau buvo bebaigią apsinuoginti ir apsiauti aulus su pentinais. Tokiame šaltyje būti nuogam, apsuptam automobilinių žibintų ir kitų vyriškių, iš burnos besiveržiant gilaus kvėpavimo garams, buvo nauja patirtis. Neturėjau kur trauktis (matyt, nereikia priminti ir apie mano smalsumą), buvau nuvestas prie eketės – nuogas, tik su pentinais. Prisiminiau meškerytę, kurią man rodė kolega, paklausiau, ar nederėtų jos pasiimti. Tada jis, rodydamas pavyzdį, pritūpė virš eketės ir ant pentino spyglių užmovė riebų slieką, kitą padavė man. Pamačiau ir kitus aplinkui darant tą patį. Per akimirką nusistovėjo nauja tvarka. Automobilių žibintų apšviestame apskritime virš ekečių ant pentinų užsimovę sliekus sutūpė tuzinas nuogų vyrų, taip uždarydami ratą, besilaikydami vieni kitiems už alkūnių, ir virpėdami iš jaudulio bei šalčio ėmė laukti kibimo. Tokie tupintys kūnai, tarp kojų ir rankų, pro galvas šviečiant žibintams, vidurio link metė ažūrinių šešėlių karūną.

Nesu matęs, kad tokiu būdu kas kibtų, tiesą sakant, išvis nesu dalyvavęs poledinėje žūklėje. Pradėjo mėlynuoti lūpos. Neslėpsiu, buvau visiškai sumišęs ir jau galvojau bėgti iš ten kaip įmanydamas, tačiau mane sustabdė galvoje kilęs vaizdas: bėgu nuogas su auliniais batais ir pentinais miesto gatvėmis. Dar nespėjus nugrimzti šiai minčiai pajutau kairės kojos truktelėjimą. Iš eketės iššokusi žuvis stvėrė mano laimikį ir užkibo ant pentino. Kažkokia keista baimės ir entuziazmo euforija užtirpdė man viršugalvį. Panašų jausmą esu jautęs tik per Cecilios Bartoli koncertą Eliziejaus Laukuose, kai ji atliko Vivaldi. Visi vaikinai subėgo ir apsupo mane. Nuo pentino atkabino žuvį ir mane nuvedė į rato vidurį. Nežinia kieno mano rankon įbruktas peilis jau dorojo žuvies vidurius. Tik atvėręs pilvo ertmę žuvies pilve radau auksinį pentiną, apipintą mirtomis.

Tokiu būdu, šiam absurdiškai neįtikėtinam, bet įvykusiam nuotykiui mane paženklinus, buvau inicijuotas ir priimtas į slaptąją menininkų draugiją – „Pentino klubą“.

„Pentino klubas“ buvo hermetiška draugija. Nedaug kas numanė, ką jos nariai veikia ar kas juos sieja. Aišku buvo tik tiek, kad pentinai joje buvo skirti tramdyti ne žirgams, o patiems raiteliams ir vidiniams jų troškimams, besikėsinantiems žengti už regulos ribų. Šis tramdymas buvo savitramda (nepainioti su savitvarda). Jokiu būdu negalima teigti, kad mus kartu laikė tik baimė. Nuolatinis nerimas, jaudulys ir priklausymo kažkam didesniam jausmas taip pat buvo galingos, vieną prie kito mus traukiančios jėgos. Prie to prisidėjo ir grupės charizma, aistra, nuolatiniai simpoziumai. Kiti galbūt pastebėdavo tam tikrą simboliką, gestus, ženklus, kuriuos gal ir galėjo atpažinti, bet negalėjo iki galo įvardyti nieko, kas už to slypi. Susitikę šokdavome ritualinį šokį, kurį praminėme „tramdymu“. Šokdami tarsi piešėme žvaigždę ar pentiną savo kūnais: energingais, sprogstamais judesiais šuoliuodavome iš erdvės vidurio į išorę, mūsų alkūnės atsiskirdavo, bet susikibdavo delnai, o tada pasileisdavome ir kaip sraigtai sukdamiesi aplink savo ašį keisdavomės vietomis su kitais šokėjais, vikriai ir lengvai grįždami į centrą. Mūsų būdavo koks tuzinas, ir visas šis šokis veikė kaip toroidinis magnetizmas. „Tramdymas“ baigdavosi tada, kai visi nariai būdavo susikeitę vietomis ir grįžę ten, kur pradėjo, bet jau kitokie.

Perdegęs nuo įsitraukimo į draugijos veiklą atvykau į sanatoriją ieškoti proto ramybės, pauzės. Išgyvenau kūrybinių galių rekuperaciją, taip pat pavyko bent trumpam nutildyti obsesija virtusį norą teisinti kiekvieną savo veiksmą. Tuo metu, kai priklausiau slaptajam „Pentino klubui“, nebekūriau artefaktų. Visi mūsų kūriniai vykdavo tik mūsų galvose ir visuomet atsirasdavo tik judant – net ir eidami plačiausia gatve stumdydavomės, glaustydavomės ir nejučiomis bent alkūnės smaigaliu liesdavomės vienas prie kito. Tą pačią akimirką, kai kas nors iš mūsų vis tik pamėgindavo kurti medžiagoje – rašyti, paišyti, tverti erdvėje ar tapyti – kiti tuoj pat įjungdavo savo kritinius aparatus ir paralyžiuodavo troškimą imtis veiksmo. Mes tai vadinome „sutramdymu“.

Ištrūkęs iš pentinų smeigimais tramdančio „Pentino klubo“, važinėjau po sanatorijas ir, savo paties nuostabai, sukaupiau visokių artefaktų. Apie juos pradžioje nedrąsiai, o vėliau ir drąsiau pradėjau pasakoti, rodyti pravažiuojantiems kuratoriams bei kuratorėms. Viena jų, atrodo, atpažino, kokių patirčių persmelkti šie kūriniai, ir mane pasikvietė į Prahą dalyvauti parodoje. Susikroviau pentinus, artefaktus ir lūkesčius į lagaminą, tada pakilau į orą.

Pradėkime nuo to, kad šįkart atsibudau Gregoro Samsos apartamentuose. Jaučiuosi toks pats lėtas kaip senovėje, kaip visi žmonės. Technologijos sukurtos ne sąmonės greičiui. Seniau sakydavo: visuomenė – tai organiškas kūnas, kuo ją maitinsi, tokia ji ir bus. Dabar atviroje visuomenėje, žinių, informacijos visuomenėje, mes nebeturime paslapčių, mes neslepiame, mes edukuojame, kaip nepasimesti sraute ir kritiškai atsirinkti, nors viską kemšame į visuomenės kūną, tik tiek, kad laikomės skirtingų ideologinių dietų. Visas turinys slypi ne išorėje, bet viduje. Cenzūra turėjo kitokią paradigmą – prielaidą (nes matė priešą išorėje) kaip įvykį ir galimą patirtį, o dabar įvykis ir veiksmas vyksta manyje, mumyse. Internalizuotas.

Kiek kartų teko kartoti žodį kafkeska (kol išnykdavo jo prasmė, taip besimėgaujant jo manieringumu). Kafkeska, kafkeska, kafkeska, kafkefkaf… Kiek kartų teko gerti kavą iš puodelio su Kafkos atvaizdu. Kiek kartų teko galvoti apie Prahą ir nepagalvoti apie Kafką, bet apie rabiną Liovą ir Golemą? O šįkart šast ir atsidūriau šiame bute. Atsikėliau toks pats žmogiškas kaip ir prieš tai ir su tomis pačiomis abejonėmis, jau virtusiomis tokiomis pat nepajudinamomis galūnėmis kaip rankos ir kojos, dar galva, kol nerandu priežasties atsikelti iš lovos. Lauke tvyrojo toks tirštas rūkas, kad pro langą mačiau tik tarsi ore kybančias šviesas – rytines virtuvių lempų šviesas. Jos kaip pakilimo tako punktyriniai žibintai rodė kelią į Prahos gatves. Turėjau kilti iš lovos ir leistis iš savo buto į miestą. Balkonas neįstiklintas, jo durys neužsandarintos, ir pro plyšius traukia skersvėjis. Radiatoriai pleškina taip, kad šis skersvėjis traukia karštą oro srautą tiesiog akyse poliruodamas džiūstančią odą. Šįkart viskas kitaip. Tačiau noriu kalbėti apie kitokį skersvėjį – vidinį ciongą, o tai nenusakomas egzistencinis niežulys ir trauka. Tačiau kaip įvardyti traukos kryptį, kur link tai veda? Kaip pažinti šį mūsų hipotetinių sielų skersvėjį?

Galvojau apie šią vidinio vėjo metaforą, sutinkamą malajų kultūroje, kurioje Angin – vidinis potencialas, vidinis vėjas, kuriam būtina suteikti kryptį. Svarbu suprasti vidinio vėjo svarbą ir padarinius tokio nukreiptumo nerandant. Šis vidinis pasiklydęs vėjas, neradęs tinkamos krypties, gali susitvenkti ir sukelti įvairių psichosomatinių sutrikimų, įtampą, perdegimą. Eisleris teigė, kad kūrėjui dėl įvairių priežasčių patiriant suvaržymų realizuoti susitvenkusius kūrybinius sumanymus ir poreikius kyla psichopatologijos rizika. Kaip ir malajų kultūroje teigiama, kad Angin (vidinis vėjas, o mano atveju – skersvėjis) yra archetipas, kuris turi atrasti savo temperamentą ir ekspresiją atitinkantį būdą reikštis, kitaip individas rizikuoja trauma: turime leisti savo vėjams pūsti laisvai.

Esu girdėjęs apie Prahos rūke skęstančius tiltus. Nėra banalesnės metaforos nei Prahos rūkas. Ir kaip tyčia gyvenimas man ją pakiša ribotu matomumu. Kaip pripažinti sau, kad galvoje piktybiškai užsikirto per Prahą tekančios upės pavadinimas, ir tas jausmas, kad jį žinau, bet negaliu ištarti, stringa gomuryje. Dar nesu matęs tokių plonų paukščio kojų kaip šios, kurios tupi ant vienos iš Prahos skulptūrų galvos. Paukštis laikosi ant tikėjimo kojų.

Iriuosi Prahos gatvėmis per šį rūką, o jausmas, kad esu panardintas į gyvenimo tirštį. Ieškau tos plonytės linijos tarp tikėjimo ir netikėjimo, net nesvarbu, tikėjimo kuo, tikiuosi rasti kokią kliūtį pakeliui, trūkstamą plytelę grindiny ar plastikinę pakuotę ant žemės, kad galėčiau atlikti tikėjimo šuolį, bet vietoje to sutinku monolitą – rūką, kuriame viskas nyra, ir, jei šokčiau, tai tik iš rūko į rūką. Rūkas ir migla – tai ne tas pats, skiriasi matomumas. Nedumk akių ir nepūsk miglos, atsakau pats sau. Svarstau šiuos klausimus leisdamasis nuo kalvos nesibaigiančiomis Kalvarijų, Šnipiškių, Kalinausko gatvėmis Žižkovo rajone, kol atsiduriu Vinohraduose. Matau artėjantį tramvajų, bet jis taip toli, kad drąsiai žengiu į perėją, užsimerkiu, atsimerkiu ir jis prieš mane, vos spėju išnešti kudašių – pajuntu oro srauto truktelėjimą atgal, bet mano tankio žmogui, visa barzda pasvirusiam į priekį, tai jau nebekelia pavojaus. Tramvajus nenugalėjo mano vidinio skersvėjo, nes kryptis kita. Dar kartą nieko neįvyko.

Gatvės tokios panašios viena į kitą, kad mėgindamas susigaudyti situacijoje suprantu pasiklydęs. Negana to, išsikrovė visos mano medijos. Sparčiu žingsniu yriausi gatvėmis gerą valandą, niekaip neišeidamas iš Prahos Šnipiškių. Nesutikau praeivių, tramvajai nebekėlė grėsmės, pradėjau girdėti savo kvėpavimą ir jausti, kad turiu nugarą, pro kurią kalėsi ne vabzdžio sparnai, bet juosmens skausmas. Iki parodos atidarymo liko valanda, o raktai nuo buto mano kišenėje. Negalėjau leisti, kad kuratorė ir viena iš parodos menininkių neturėtų progos pasipuošti šiai progai atsivežtais rūbais, išgerti šaltos ir / ar karštos kavos. Ausis kaitino mintis, kad mano išsikrovusiame telefone kaupiasi praleisti skambučiai. Pro rūką mėginau įžiūrėti gatvių pavadinimus ir nė vienas nepriminė to, kurio ieškau, kai pasukęs į kairę, dar kartą į kairę, dar kartą į kairę ir dar kartą į kairę radau Slezkos gatvę. Kitaip tariant, žingsniais žemėlapyje nubraižiau spiralę ir atsidūriau prie savo laiptinės durų jos centre. Judėjimas spirale savęsp.

Užbėgau laiptais, nes liftas buvo tokio dydžio, kad netilpo mano ego. Žengęs pro duris mačiau, kur einu, – veikė svetainės lempos. Kai spustelėjau jungiklį, ranka liko mūsų bute. Pirmoji mintis – kas suremontavo elektros įvadą? Ir ar jis / ji matė mano atvertą lagaminą? Niekas labiau nekaitino ausų kaip mintis, kad mane demaskavo pamatę lagaminą, pilną puodelių su Kafkos portretais. Atgavęs mobilųjį ryšį neradau nė vieno praleisto skambučio, tik šio Artnews.lt numerio kviestinio redaktoriaus priminimą apie praleistą deadline’ą. Parašiau prašymą dėl deadline in expanded field. Pasidariau kavos ir pradėjau galvoti apie Gregorą Samsą ir Alexanderio techniką. Bandžiau įsivaizduoti, kaip Gregoras Samsa ieško savo įsivaizduojamo stuburo padėties, kaklo ir galvos santykio (sunku pasakyti, kur baigiasi kūnas ir prasideda galva), bando impulso inhibicijos technikas ir siekia atsispirti gravitacijos gniuždančiam poveikiui. Prieš akis veriasi vabalo ir su juo dirbančio Alexanderio technikos mokytojo vaizdinys. Visa tai mąstau atmerktomis akimis sėdėdamas kėdėje ir mintimis tiesdamas galvą aukštyn ir į priekį, kelius tiesdamas priekin, dubens kaulą supančius raumenis ir raiščius atpalaiduodamas. Tada atlikęs tikėjimo šuolį pakeliu sparnus ir keliauju skersop parodos atidarymo link, dėvėdamas uniformą – pagaląstus vidinius pentinus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *