Sistemos ir kovos. 14-osios Baltijos trienalę lydinti programa „Autarkijoje“, „Atletikoje“, „Editorial“, „Rupert“ ir „Swallow“

Tylerio Durdeno kovos klubo nariai talžėsi ne įrodinėdami galią, o siekdami išeiti iš komforto zonos ar užaštrinti nuo vartotojiškos kasdienybės bunkančius jausmus. Panašų klubą primena bendruomeniška Vilniaus šiuolaikinio meno scena. Veikdama įprastu režimu, ji pristato dalį tų pačių menininkų, mainosi kuratoriais, ištiesia pagalbos ranką, net dalinasi rinka. Tačiau Kultūros Tarybai paskelbus projektų finansavimo konkursus, pasyviais žodžių smūgiais ima boksuotis teikdami paraiškas, kurios nulemia jų pyrago dalį. Kadangi varžovų tikslas panašus –edukuoti visuomenę apie šiuolaikinį meną ir skatinti jo poreikį – periodiškai pasikartojanti kova, kaip ir originalus kovos klubas, grįsta ne priešiškumu, bet noru sutrikdyti įprastą žiūrovo (vizualinį) pasaulį, priverčiant akistata susidurti su nūdienos problemomis ir jų kritika.

Minėta misija tęsiasi 14-ojoje Baltijos trienalėje, kur Vilniaus šiuolaikinio meno scena atrodo dar vieningesnė. Pagrindinėje projekto parodoje „Nesibaigiančios kovos“ Šiuolaikinio meno centre pristatoma daugiau kaip 50 autorių, kurių kūrybą įkontekstino kuratoriai Valentinas Klimašauskas su João Laia, pasirinkę nagrinėti Centrinį ir Rytų Europos regioną. Kai kurių šios ekspozicijos autorių kūryba tampa autonomiškų projektų, įgyvendintų Vilniaus projektų erdvėse – Atletika, Autarkija, Editorial, Tech Arts (Rupert), Swallow – dalimi. Pastarųjų kuratoriai – Adomas Narkevičius, Swallow ir Atletikos komandos, Neringa Černiauskaitė, Vitalija Jasaitė, Robertas Narkus ir JL Murtaugh – kolegialiose „grumtynėse“ su pagrindiniais trienalės pasakotojais šių metų projekto temą nagrinėja siauresniu masteliu, t. y. po vienu stogu apibrėždami konkrečių kovos laukų ribas. Vieniems tai – tarprūšinis sugyvenimas, kitiems – asmeninio ir bendruomeninio būvių sampynos, tretiems – egzistencinė kova siekiant atskleisti ir suprasti, kas esi, ar pastangos būti vertinamam kitų. Nors kiekviena kryptis atrodytų skirtinga, pavyksta aptikti, kaip ekspozicijos tarpusavyje mezga dialogą. Todėl atrodo, kad apie skirtingas trienalės parodas galima kalbėti kaip apie integralią visumą.

Pogrindinis Tylerio Durdeno kovos klubas laikytinas nematoma sistema. Tokių sistemų įvairovė yra viena iš trienalę ir jos dalis jungiančių temų. Šis rakursas suformuoja empatišką žvilgsnį į projektų erdvėje „Editorial“ pristatomas suomių menininkės Anni Puolakka video kūrinyje „Rumina“ (2017)[1] pagrindinį vaidmenį atliekančias pramoninio ūkio karves. Pastarosios – nematomos komercializmo sistemos „slepiama“ sritis. Kitaip tariant, prekybos centre įsigydami tetrapakuose supilstytą pieną, nesusimąstome, kaip jis pateko į lentynas. Iliustracijose ant pakuočių karvės vaizduojamos gamtos fone, nors realybėje gyvena uždaruose, ankštuose ir tvankiuose angaruose, kur robotizuotos pompos sunkia pieną iš karvės spenelių, idant būtų pamaitintas žmogus. Karvės pieno vartojimas atrodo paradoksalus svarstant, kad natūralioje aplinkoje veikiausiai neaptiktume besiganančios karvės spenelių žįstančių katinų ar vilkų, kaip iš esmės elgiasi žmogus, tiesa, eliminuodamas tiesioginį prisilietimą prie gyvūno. Tokio vartojimo prieštaringumas išryškėja įsivaizdavus, kaip vaiko susilaukusi draugė pasiūlo įpilti savo pieno į rytinę kavą, sausus pusryčius ar mielinių bandelių tešlą Išgirdę tokį siūlymą, veikiausiai sužiaukčiotume. Patekusi į žmogaus realybę karvė nebėra motina savo jaunikliams, bet tampa visos populiacijos maitintoja. Nors tai galėtų skambėti didingai, veikiau aidi groteskiškai.

Anni Puolakka paroda Maitinimas projektų erdvėje Editorial, 2021. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Kitais atvejais tam tikros sistemos „slepia“ ne vietą, bet antžeminiame pasaulyje spaudimu priverčia subjektą tapti nematomu jo natūralioje aplinkoje – darbe ar sociume. Šiuo požiūriu referuojama į paraštes išstumiamas seksualines mažumas, neįgaliuosius ar fiziniais trūkumais pasižyminčius žmones, sergančiuosius užkrečiamomis ligomis, recidyvistus ir pan. Tokią interpretaciją siūlo „Rupert“ / „Tech Arts“ grupinėje parodoje „Bekūnis autoritetas“ pristatomos Flaka Haliti įvairių formų vėliavų, dekoruotų mėlynomis linijomis, instaliacijos „Pripažįstanti vaiduoklį, bet juo nesusirūpinusi“ (2017)[2] pavadinimas. Mėlynais ženklais pažymėtos baltos vėliavos, kurios menininkės vaikystėje Kosove žymėdavo Jungtinių tautų taikdarių palaikomas saugumo zonos ribas, taigi įprastai atliekančios deklaravimo funkciją, šiame kūrinyje žymi kūnus, kurie praranda aiškų pavidalą ir tarsi tampa šmėklomis, darosi nepastebimi. Šiuos perregimus objektus eliminuojame iš aplinkos, nes nerimaujame, kad juos išvydus, normomis apibrėžiamos realybės koordinatės susidurs su jų neatitinkančia tikrove. Tokį kritišką visuomenės žvilgsnį praplečia menininko Karol Radziszewski ironiškai pavadintas video darbas „Tapytojai“ (2007)[3]. Statybvietėje dažytojais dirbančius jaunus vyrus autorius dokumentuoja tarsi vogčiomis. Tai suponuoja erotizuotą vojaristinį žvilgsnį į pusnuogius vyrus, bylojantį, kad tam tikros mažumos pasaulį patiria per atstumą, labiau jį regėdamos, nei dalyvaudamos. Sukreivintas aplinkos stebėjimas referuoja, kaip dėl tam tikrų savybių engiamų žmonių žvilgsnį į pasaulį, tampantį tarsi nedoru, nuodėmingu ar net pavojingu, įsivaizduoja visuomenė ir dėl savo fantazijų nusprendžia bijoti to, kam nepritaria.

Karol Radziszewski, Tapytojai, 2007. Vaizdo įrašo projekcija, 16’ 59’’. Paroda Bekūnis autoritetas Tech Arts / Rupert erdvėje, 2021. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Tapatybės identifikavimo pagal normų standartus problemą tęsia Žygimanto Kudirkos ir Felicita holografinis performansas „Kas esi tu?“[4], pristatytas projektų erdvėje „Atletika“. Interaktyvios patirties metu žiūrovą užgriūva klausimų lavina, dažnai skambanti ir paties sąmonėje. Ieškant atsakymų, bandoma nustatyti, kuo esame panašūs, ar, kitaip tariant, kokiomis savybėmis pritampame. Ir priešingai – siekiama įvardyti kas išprovokuoja atmetimo reakciją. Dėl tokio išorės spaudimo subjektas yra priverstas dalį savęs įkalinti dėžutėje, panašioje į performansą lydinčioje parodoje eksponuojamą holografinį terariumą. Pastarasis tampa atskirties metafora, kur susiskaldęs individas slepia dalį savo asmenybės, nerimaudamas, kad išleidęs autsaiderišką pusę, sukels chaosą, koks įsisvyravo , kai nuo kovos klubo pasakotojo atsiskyrė jo alter ego Tyleris Durdenas, drįsęs elgtis taip, kaip pasakotojas visada norėjo.

Žygimanto Kudirkos ir Felicita paroda / holografinis performansas Kas esi tu? projektų erdvėje Atletika, 2021. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Minimame performanse taip pat daug dėmesio skiriama tarprūšinei komunikacijai. Ji išreiškiama poetišku žmogaus, suvokiamo kaip dar vienas gyvūnas, ir driežo dialogu. Jųdviejų pokalbis reikalingas, jei sutiksime su kūrinio autorių nuomone, kad žmogus laiko save Dievu gamtos atžvilgiu. Kartu tai pasiūlymas, kaip universaliai atsakyti į performanso pavadinimą – „Kas esi tu?“. Taip pat tai nuoroda į pandemijos pasekmes, su kuriomis šiandien taikstomės dėl to, kad pernelyg gerai gyvendami – keliaudami po pasaulį, gaudami iš tolimų šalių šviežius produktus, masiškai įkinkydami gyvūnus tarnauti mūsų poreikiams, taip sugreitinome pasaulio ritmą, kad į eismo arterijas įsibrovė ir pakeleivis virusas.

Žygimanto Kudirkos ir Felicita paroda / holografinis performansas Kas esi tu? projektų erdvėje Atletika, 2021. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Tarprūšinė komunikacija sugrąžina mus į Anni Puolakka parodą „Maitinimas“. Video darbe „Diamond Belly“ (2018) menininkės įkūnijamas personažas bendrauja su chatbot‘u (liet. – pokalbių robotu). Jie diskutuoja, kad vabzdžiai, pvz., kraujasiurbiai uodai, laikytini parazitais žmogaus požiūriu, nes išnaudoja pastarojo resursus, nors pats žmogus, išnaudodamas gyvūnus, parazitu gamtos atžvilgiu laikyti savęs nelinkęs. Be pašnekesio turinio, svarbiais tampa jų dalyviai, kurių vienas yra dirbtiniam intelektui artima programa, sudaryta iš nematomos vienetų ir nulių sistemos. Pastaroji vis labiau veržiasi į kasdienę tikrovę.

Anni Puolakka paroda Maitinimas projektų erdvėje Editorial, 2021. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Iššokančiuose interneto svetainių langeliuose su vartotoju vis dažniau nori susisiekti pagalbą siūlantys virtualūs konsultantai. Savaiminiu veikimu grįstos sistemos visada kėlė nepasitikėjimą, grėsmę, kad ateityje galėtų nukonkuruoti Homo Deus, tačiau dabar, interaktyviai įtraukus į rutiną, jie tikrai pradeda priminti parazitus.

Tai mus veda link iškreiptos realybės, virstančios įtampų pasauliu. Prisimindami pirmąją teksto dalį, galime teigti, kad karvės gyvena pagal žmogaus suformuotą tikrovę. Atsižvelgdami į aptartus kūrinius, galime daryti prielaidą, kad žmogus pats pradeda bijoti savo tvarinių. Tokią padėtį apibendrina klasikinėmis meno raiškos formomis – tapybos darbais, piešiniais ir papjė mašė skulptūromis – suformuota lenkų menininko Tomasz Kowalski ekspozicija „Putų miestas“[5]. Parodoje pristatomuose kūriniuose pasitelktas muiluoto burbulo, iškreiptai atspindinčio aplinką, motyvas, įprasmina nerimą, kylantį iš „vidine akimi“ matomo ir patiriamo išorinio pasaulio, kurio kontūrai ir formos neatitinka vidinių būsenų. Pripratę prie įvairių reiškinių, nustojame juos kvestionuoti ir priimame kaip nenuginčijamą tikrovę. Tačiau pakaktų adatos ar žolės stiebo, kuris susprogdintų burbulą, ir paaiškėtų, kad esame save įkalinę iliuzijose ar net simuliakre. Tokiu būdu vėl grįžtame prie individo ir sistemos įtampų, kurios raibuliuoja ir anksčiau aptartuose kitų menininkų kūriniuose.

Tomasz Kowalski ekspozicija Putų miestas projektų erdvėje Swallow, 2021. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Tomasz Kowalski, Be pavadinimo (fragmentas), drobė, aliejus, 119 x 186 cm, 2021. Tomasz Kowalski ekspozicija Putų miestas projektų erdvėje Swallow, 2021. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Žvelgiant į originalaus kovos klubo raidą, ilgainiui jis transformavosi į „Projekto Mayhem“ organizaciją, siekusią išlaisvinti žmogų iš komercializmo ar sukurti naujas kasdienybės prasmes, sugriaunant tam tikras struktūras. Tokią organizaciją 14-osios Baltijos trienalės metu, regis, steigia ir Vilniaus šiuolaikinio meno scena, raginanti ir žiūrovus steigti asmeninį kovos klubą, kurio poreikis atsirastų iš jį projekte sujaudinusių problemų ir troškimo jas spęsti laikantis kumščiu, o ne juos atsukus vienas prieš kitą.

[1] Personalinė suomių menininkės Anni Puolakka paroda „Maitinimas“, kuruojama Neringos Černiauskaitės ir Vitalijos Jasaitės, projektų erdvėje Editorial veikia 2021 birželio 3 d.–liepos 3 d.

[2] Grupinė paroda „Bekūnis autoritetas“, kuruojama Adomo Narkevičiaus, „Tech Arts“ ir „Rupert“ meno edukacijos ir rezidencijų centras, 2021 birželio 5 d.–liepos 4 d.

[3] Grupinė paroda „Bekūnis autoritetas“, kuruojama Adomo Narkevičiaus, „Tech Arts“ ir „Rupert“ meno edukacijos ir rezidencijų centras, 2021 birželio 5 d.–liepos 4 d.

[4] Žygimanto Kudirkos & Felicita paroda ir performansas „Kas esi tu?“ veikia galerijoje „Atletika“ 2021 m. birželio 5 – liepos 30 d.

[5] Tomasz Kowalski solo paroda „Putų miestas“ projektų erdvėje „Swallow“ veikia birželio 5 d.–liepos 31 d.

Iliustracija viršuje: Flaka Haliti, Pripažįstanti vaiduoklį, bet juo nesusirūpinusi, 2017. Instaliacija, įvairių formų ir paskirčių vėliavos, betonas, įvairūs matmenys. Paroda Bekūnis autoritetas Tech Arts / Rupert erdvėje, 2021. Nuotrauka: Ugnius Gelguda