Simonos Lukoševičiūtės paroda „Prisiminimai apie dabartį. Kelionė į save“ galerijoje „Meno parkas“

Liepos 7 d. 18 val. galerijos „Meno parkas” (Rotušės a. 27, Kaunas) antro aukšto ekspozicijų erdvėje vyks jaunos menininkės Simonos Lukoševičiūtės personalinės parodos atidarymas.

 Simona Lukoševičiūtė

PRISIMINIMAI APIE DABARTĮ. KELIONĖ Į SAVE

 Rytojus niekada neateis: visada esu dabar.

Priklausau laikui. Laikas neramina, išsprūsta, nuolat verčia prie jo sugrįžti, nujaučiant neišsakytą dabarties likutį. Einu į save, save suvokiu kaip buvusią, praėjusią, priklausančią praeičiai. Reflektuoju savąjį įkūnytą buvimą pasaulyje, laiką matau kaip nykstančią amžinosios dabarties akimirką.

Siekiu „sugauti“ laiką, fiksuoju ir renku atminties vaizdus bei tam tikra tvarka bandau atkurti savo vidinio gyvenimo pasakojimą, jo turinį. Prisiminimai, išgyventi momentai suvokiami kaip nebūties ženklai, kaip daugiasluoksnė sąmonės dabartis, kaip įrašai sąmonėje, o laikas – kaip praradimų tėkmė. Po mažu atmintyje pradeda plėtotis tuštuma, ištrinama patirtis ir jos vietoje ryškėja būties erozijos ženklai. Tuo tarpu besiplečiančias tuštumas užpildo mano antrininko regėti gyvenimo vaizdai fotografijose: fotografija tampa įrodymu, patvirtinančiu, jog atmintyje ištirpę įvykiai kažkada egzistavo. Nuotrauka turi galią sustingdyti esančią dabartį savyje.

Ieškant prarasto laiko, atrandu įvairius prisiminimus, patiriu tikrumo jausmo ilgesį, neišsipildymo jausmą, adresuotą praeičiai. Pasineriu į subjektyvias laiko išgyvenimo formas, bandau grįžti į save. Svarbiomis tampa unikalios egzistencinės struktūros, santykis su savimi pačiu, būnant autentiškai. Išgyvenu belaikę monotoniją: išsitęsiantį, susitraukiantį, intensyvų arba nuobodų laiką. Patirtą, jau nebesantį laiką įvaizdinu, bandau jam suteikti aiškesnius kontūrus, susiedama jį su savo atvaizdu, įvairiais daiktais, erdve, aplinka. Koncentruojuosi ties nuorodomis į faktinę, empirinę praeitį, neleisdama išgyventam laikui ištirpti begalybėje.

Įvaizdinant laiką, jį „sugaunu“: tapybos medija leidžia išsaugoti savo laiko ir erdvės prasmę, grąžinti vertę gyvenimo turiniui. Patirties saugojimas leidžia naujai išgyventi buvusią situaciją: anksčiau regėti (jau praėję) vaizdai vėl atsiduria amžinoje dabartyje, tik įgavę naują materialią formą. Darbuose užkoduotos skirtingos laiko patirtys: bandau atskleisti nelinijinį laiką, nujaučiant kasdienybės laiko tėkmę; vaizduojami subjekto-objekto virsmai, sąmoningai išplečiami esaties-praeities momentai, susilieja prisiminimai / nebūties ženklai ir tuščias dabarties laikas; atsiskleidžia individualaus gyvenimo ritmo išgyvenimai: vidinė trukmė ir priešingai – beprasmis sustojęs dabarties laikas.

Nagrinėjant laiko ir erdvės dimensijas, ryškėja savirefleksijos momentas. Amžinojoje dabartyje besitęsiantys išgyvenimai ir vidinis tapatybės konstravimas komponuojami į drobės matmenis. Laikas tampa biografinių fragmentų, įvykių, vidinių jutimų, būsenų ir minčių stebėjimo ir fiksavimo forma.

 Paroda yra galerijos „Meno parkas” projekto „Jaunieji. Žalia sąmonė – 7” dalis.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.