Šiemet RIBOCA2 skamba kaip gėlės, virpančiose rankose

Rygos centre, netoli blizgančios Art Nouveau architektūros, yra zona, kurioje nesutikti nors vieno Tarkovskio filmų herojų vaiduoklio būtų tiesiog keista: Andrejsala stūkso kaip žlugusių sovietinių svajonių ir kapitalistinių vilčių metafora, kurioje dabar šmirinėja katės, iš griuvėsių stiebiasi augalija ir žydi antroji Rygos šiuolaikinio meno bienalė. Kelionėje po ją patariama nenukrypti nuo kurso ir paslapčių ieškoti chronologine, bienalės žemėlapyje nurodyta tvarka – niekada negali žinoti, kas tyko už oranžinių RIBOCA2 ribų (kalbama, šiais laikais nematomos būtybės ypač aktyvios).

ir staiga viskas pražysta (and suddenly it all blossoms), po praeito Visko, kas buvo amžina, kol išvis nebebuvo (Everything Was Forever, Until It Was No More). Anot šių metų kuratorės Rebecc’os Lamarche-Vadel: Pasaulio pabaiga jau įvyko, ir dabar jau turime kažko imtis. Pavyzdžiui, išauginti naują pasaulį [1], arba bent jau per ilgai neužsižiūrėti į apokaliptinius scenarijus ir eiti, nuolat eiti toliau – ateitis atidaryta! [2] dėl to jau reikėtų skubėti megzti ryšius su visais į ją persikėlusiais: vorais, tylomis, ateiviais, vaiduokliais, augalais, fikcijomis, moterimis, poezija [3]… kurti apie tai filmus, mitus ir rašyti knygas. Kam nėra malonu galvoti apie pasaulio pabaigą? Ypač, jei ne tau blogai baigiasi.

O kažkas visada lieka nuskriaustas. Nors, bet kuriuo atveju gauna gėlių: net jei negali jų pasiimti gyvomis savo rankomis, arba viskas, ką gali, tai ropoti jų žiedlapiais, kol kažkas filmuoja. Šiemet bienalėje veši metaforos, ir, kad būtų lengviau susikalbėti, paruoštas specialus dvidešimties žodžių žodynėlis, į kurį telpa pabaigos, gamta, meilė, griuvėsiai, gijimas, magija, kosmosas, pogrindis, rūpestis, svajonės, šokis, vaizduotė, žmogus, sulaukėjimas, vaiduokliai, kalba, metamorfozės, balsai, fikcijos ir ateitys [4]. Ekologija paliekama tarp eilučių, tačiau atrodo, būtent ji ir yra tas trapus žiedas, turimas omenyje visuose programos renginiuose ir tekstuose. Ekologija nėra vien plastmasinio šiaudelio pakeitimo popieriniu klausimas, kaip ir metafora nėra tik vaizdingas prisiartinimas žodžiu, turinčiu mažai bendro su veiksmais kasdienybėje. Ekologijos klausimas visada kartu ir etinis, ir politinis, nes apima mūsų santykį su kitomis būtybėmis [5] – sakytų Timothis Mortonas stalui, kuris, ko gero, sutiktų. Taip pat ir metaforos yra labiau akiniai, per kuriuos žiūrime į pasaulį – reikalai už stiklų nepakinta, bet paryškiname dalykus arba pritemdome, ką norisi ignoruoti. Šiomis dienomis apie mus puolančias bakterijas ir virusus kalbame karo metaforomis: juos reikia įveikti, prieš juos laimėti. Žinoma, koronavirusas ne visai ta būtybė, su kuria norisi palaikyti artimą ryšį, bet bienalės tekstuose ir atidarymo kalboje Ji įvardinta kaip svarbi bendraautorė, gerokai pakoregavusi planus. Kataloge ir bienalės architektūroje į kuratorės ir dalyvaujančių menininkų(-ių) sumanymus ši neregima būtybė įsipaišo oranžine – prie nubrauktų sakinių prirašo, kaip ji pakeitė sumanymus.

RIBOCA2 atidarymas su kuratore Rebecca Lamarche-Vadel. Fone – Ugo Rondinone kūrinys life time, 2019. Ugniaus Gelgudos nuotrauka

Bienalės pradžioje pasitinkanti LIFE TIME vaivorykštė [6] paruošia žvilgsnį perspektyvų įvairovei: į RIBOCA’os kelionę pakviesti ne tik šiuolaikiniai ir ankstesnės kartos menininkai, bet ir dalyviai iš kitų laukų. Išbarstydama sėklas Andrejsalos teritorijoje, farmacijos daktarė latvė Vija Eniņa suteikia šansą bienalės pavadinimo išsipildymui, bet svarbiausius sprendimus palieka orams ­– gydantys augalai pražys, jei sezonai jais pasirūpins. Tik ar augalai sąmoningi ir turėtume juos valgyti? [7] klausia Kosmoso institutas (The Institute of the Cosmos), narpliojantis bioetikos, gyvenimo trukmės ir bendros ateities su kitomis būtybėmis klausimus, šiandien keliančius nerimą ir panišką baimę. Tokiais atvejais prisimename, kaip svarbu nepamiršti kvėpuoti.

Bet dalintis deguonimi sutinkame ne su kiekvienu: būtina visiems kūnams, ši neregima prabanga cirkuliuoja tik saujoje plaučių. Į tuos, kam dar trūksta erdvės alsuoti, atkreipia dėmesį šiemet ryški queer problematika. Rygos senamiesčio parkai ir Jūrmalos pajūris sovietmečiu buvo tapę laisvo kvėpavimo oazėmis, į kurias suvažiuodavo užspaustieji iš Latvijos, Estijos, Ukrainos, Rusijos ir Lietuvos. Estas Jaanus Samma dalinasi Rygos atvirukais (Riga Postcards) iš Kaspars Irbe (1906-1996) dienoraščių, pilnų ilgus metus fiksuotų kvėpavimo praktikų ir patirčių. Samma kūrinio elementais atskleidžia oficialios istorijos nutylėtą praeitį, kurioje ši pikantiškų kruizų kultūra išliko beveik nematoma. Kaspars Irbe namų kieme Jūrmaloje vykusiame pokalbyje su menininku, istorikais Ineta Lipša ir Uku Lember, moderuotame Kaspars Vanags, buvo papasakota smalsių istorijų ir atversta Irbe’s nuotraukų albumų. Atskleista, sovietmečiu smerktą kūno kultūrą queer atstovai atlikdavo dienomis arba per pietų pertraukas – vakarus palikdavo tuo metu vienintelės priimtinos, tradicinės šeimos reikalams.

Jaanus Samma, Riga Postcards, 2020. Ugniaus Gelgudos nuotrauka

Bendik Giske tiki kvėpavimo galia pažadinti jautrumą kitiems kūnams. Grodamas saksofonu jis atveria erdvę kelionei emocinėmis būsenomis ir išgyvenimais, skriejančiais kiaurai maskulinistinius stereotipus ir saviraiškos baimes. Tuo tarpu už sienos video kūrinyje Faggots, Friends [8] queer filmo herojų kūnais ropoja trapus vabzdys-maldininkas.

Tarp 65 bienalės dalyvių ir 9 kolektyvų, Lietuvai atstovaujančių menininkų(-ių) kūriniai reaguoja į jau esančias aplinkas, ieško būdų jose apsigyventi ir įsipaišyti. Tarp dažasvydžio miestelio pastatų – militarizuotų žaidimų visuomenei vietos – atsiranda smalsūs objektai iš neaiškios, bet keistai pažįstamos realybės. Šmirinėdama po Anastasijos Sosunovos Habitaball, jaučiuosi tarsi ateivė, kažkodėl leidžianti sau žvalgytis svetimuose namuose, kol šeimininkai išėję. Beje, esu ne viena – sutinku vieną kitą kūrinį apraizgiusį vorą ir smalsią katę. Įkurti pramoginių karo žaidimų griuvėsiuose, Sosunovos kūriniai netiesiogiai užsimena apie šią akimirką mūsų kaimynystėje vykstančius konfliktus, betaisykliais galios žaidimais primenančius siaubo pasaką.

Katinas Sosunovos mieste. Gretos Eimulytės nuotrauka

Tuo tarpu pagrindiniame Andrejsala uosto pastate pūpso Augusto Serapino besmegeniai, iš sniego senių virtę Purvažmogiais (Mudmen). Kūrinys šmaikščiai primena nuoširdų žmogaus bandymą priartėti prie to, ką vadina gamta, ir su ja bendradarbiauti, tikint, kad ji elgsis “taip, kaip turėtų”. Šią žiemą dėl šiltų orų Rygoje taip ir nesnigo, tad Serapino sumanymas gatvėse pastatyti šimtą sniego senių virto vasaros kūrybinėmis dirbtuvėmis ir užduotimi vaizduotei: kaip keisime žiemiškus ritualus, jei nebesnigs?

Optimistinį atsakymą sugalvoti sudėtinga, ir tai atsispindi Eglės Budvytytės video kūrinyje Songs from the Compost: Mutating Bodies, Imploding Stars, dainuojančiame ir šokančiame mirtį. Nufilmuotas Lietuvos pušynuose, pelkėse ir smėlynuose, vedamas dramatiškų dainos žodžių: mes niekada nebuvome tyri, niekada nebuvome švarūs (we have never been pure, we have never been clean), filmas virsta poetiniu–erotiniu tamsesnių ekosistemos pusių tyrinėjimu [10]. Į tamsos kategoriją patenka mirtis ir irimas, kurių sujaudinta paauglių grupė juda posthumanistinės erotikos įkvėpta choreografija. Braidžiodamos vandenyje, sinchroniškai glausdamosi viena prie kitos ir samanų, žmogiškos prigimties būtybės 12–os minučių kūrinyje ieško būdų įsivaizduoti nelinijinį laiką [11], megzti ryšį su kitomis gyvomis ir negyvomis būtybėmis, susilieti. Toje pačioje erdvėje įkurtas dueto IevaKrish Polemic of Two Metrics taip pat juda sava, kosmine choreografija. Besisukanti instaliacija kilo iš latvių ir lietuvių tradicinio sodno (puzuris): gebėdamas atbaidyti piktąsias dvasias ir kaupti energijas, jis buvo kasdienis protėvių kompanionas-visatos miniatiūra. Iš esmės, kosmosas tavo virtuvėj. IevaKrish sodno versija, perskirta pusiau ir akomponuota ambiento, nuausta serbų rašytojo Milorad Pavič mintimis: visata buvo sukurta, kai laikas amžinybę perskėlė į dvi dalis ir iš vienos amžinybės padarė dvi: dabartį ir ateitį [12].

Eglė Budvytytė, Songs from the Compost: Mutating Bodies, Imploding Stars, 2020 (kadras iš filmo)

Linos Lapelytės ir Manto Petraičio instaliacija Currents (liet. Srovės) iš kosmoso sugrąžina į Andrejsalos uostą, kur dar viduramžiais plaukiodavo sielininkai, aprūpinantys Vakarų Europą Baltijos miškų medžiu. Laikui bėgant, jie išmoko prisitaikyti prie upės choreografijos, sakytume, pradėjo bendradarbiauti su vandeniu, šokti kartu. Tačiau kažkas, žinoma, liko nuskriaustas. Plūduriuojanti laikina, pušinė sala, garso takeliu atsakanti sielininkų dainoms, nuvingiuoja link kapitalizmo ir ekologijos problemų: bendradarbiavimas su vienomis gamtos būtybėmis, žmogui padeda išnaudoti kitas.

Lina Lapelytė ir Mantas Petraitis, Currents, 2020

Taigi esame puikūs veidmainiai, gebantys išsinarplioti iš sau užduotų nepatogių klausimų, kalbindami kitas gyvybes ir reikšdami joms užuojautą. Be Tarkovskio vaiduoklių, vorų ir vietinės augalijos, Andrejsaloje per apleistus metus apsigyveno ir benamės katės (panašu, sutikau vietinę, šmirinėjančią tarp dažasvydžio pastatų). Nepriklausomi katinai gyvenamuosiuose rajonuose nėra jau toks retas reiškinys: prisimenu, turėjau kaimynę, kuri buvo įsitikinusi, kad katėms neturėti namų šildomomis grindimis – visiškas praradimas. Dėl to prie laiptinės durų visada palikdavo bent dubenėlį pieno. Jai tiesiog būdavo malonu kažkuo rūpintis, nuoširdžiai; ir tai, atrodė, visiškai atpirko detalę, kad kačių organizmams pienas ne taip jau ir tinka. Nina Beier kūriniu Total Loss (liet. Visiškas praradimas) siūlo kur kas prabangesnį prieglobstį: marmurinius liūtus, laistomus augaliniu pienu (tinkančiu net laktozės netoleruojantiems katinams!). Visiškas praradimas, akomponuotas nėščiųjų Range Rover’iuose performansu, įvardinamas kaip metafora žemę alinančioms kapitalistinėms veikloms, tuo pat metu, panašu, prie gamtos melžimo ir prisideda. Sojos produkcija per paskutiniuosius dešimtmečius jau tapo miškų kirtimo sinonimu ir prabangos preke, gelbstinčia vieną rūšį nuo mirties mėsos pramonėje, naikindama kitą. Na ir šiaip, juk esame vienintelė rūšis, galinti pasigirti, kad jai jau beveik pavyko sunaikinti Žemę. Juolab, turime prabangą ne tik svarstyti pasaulio pabaigų variantus, bet juos dar ir įgyvendinti kūrybiškai.

Nina Beier, Visiškas praradimas, 2020. RIBOCA archyvas

Pavyzdžiui, šokant. Kad ir savo miegamajame; arba virtuvėje su puodeliu kavos. Latvių deivė Veļu Māte rengia mirtinus vakarėlius tiesiog kapinėse, pritraukdama minias šmėklų (jos vardas pažodžiui reiškia patalynės, baltinių bei apatinių motiną). Mirusiųjų pasaulio žvaigždė turėjo pasirodyti ir Andrejsaloje, tarp prabangių audinių ir nėriniuotų užuolaidų. Tačiau uostą pavyko pasiekti tik mieguistos širdies nuobodžiui (Yawn of a Sleepy Heart). Tai – Veļu Māte portretas Dominikos Olszowy vitraže, kuriame iš kavą uodžiančios nosies išbėga vaiduoklis. Kartais aktoriai sėdi prie jo ir rauda. Nuobodis veikia kaip langas, pro kurį skersvėjai įpučia neramių sielų į mūsų kambarius. Tik šokdami su jomis pajuntam griūvančio pasaulio kvapą.

Dominika Olszowy, Yawn of a Sleepy Heart, 2020. RIBOCA archyvas

Smalsu, kokius žiedus paliksime savo šmėkloms.

Išsamų fotoreportažą iš RIBOCA bienalės galite peržiūrėti čia.

^[1] https://riboca.digital/en/page/curatorial-concept-by-rebecca-lamarche-vadel

^[2] the future is now open, https://riboca.digital/en/page/curatorial-concept-by-rebecca-lamarche-vadel

^[3] https://riboca.digital/en/page/curatorial-concept-by-rebecca-lamarche-vadel

^[4] Endings, Nature, Love, Ruins, Healing, Magic, Cosmos, Underground, Care, Dreams, Dance, Imagination, Human, Wildness, Ghosts, Language, Metamorphosis, Voices, Fictions and Futures https://www.rigabiennial.com/en/riboca-2/programme#tandc

^[5] https://www.lrt.lt/naujienos/mokslas-ir-it/11/89593/t-mortonas-mes-visi-neisvengiamai-esame-siek-tiek-veidmainiai

[6] Ugo Rondinone, Life time, 2019, https://riboca.digital/en/artworks/02

[7] https://riboca.digital/en/artworks/38

[8] Alex Baczynski-Jenkins, Faggots, Frriends, 2019-tęsiamas. https://riboca.digital/en/artworks/28

^[9] https://riboca.digital/en/artworks/25

^[10] https://riboca.digital/en/artworks/25

^[11] The universe was created when time cut eternity into two and thus made two eternities out of one: the present and the future. https://riboca.digital/en/artworks/23