• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2023    01    24

Šiais precedentiniais laikais… „Survival Kit 13“ Rygoje

Vaida Stepanovaitė

 

Noriu prezidentės, kuri būtų namų šeimininkė, valytoja, mokytoja, slaugytoja, pribuvėja. Bedarbė, pensininkė, bevaikė, penkių vaikų mama, vieniša. Moteris, kuri myli moterį. Prezidentė, dėvinti sijoną, kelnes, sportinį kostiumą…

Noriu prezidentės, kurios nereikia saugoti, kuriai nereikia OMON, bet kuriai reikia vaistų ligoninėse, kuri nestato sau rūmų ar atominės elektrinės, kuri nerengia paradų, kuri žino, jog mes visi esame politika, ir kad karas bei represijos reiškia politikos pabaigą.

Šie žodžiai – ištrauka iš baltarusių menininkės Marinos Napruškinos manifesto, parašyto kaip atgarsis visoje šalyje 2020 m. vykusiems protestams prieš Lukašenkos diktatūrą Baltarusijoje. Manifestas, 2022 m. pristatytas šiuolaikinio meno festivalyje „Survival Kit 13“ Rygoje atkartoja žodžius, kuriuos 1992 m. parašė Zoe Leonard. Zoe – aktyvistė, feministė, menininkė, išsakiusi palaikymą queer menininkei Eileen Myles, tuo metu iškėlusiai JAV prezidento kandidatūrą prieš Amerikos politikos „banginius“ George H.W. Bushą ir Billą Clintoną. Leonard tekstą pradėjo įžymiais žodžiais „Noriu lesbės prezidentės“ (I want a dyke for president), tiesdama naują kelią, sukantį tolyn nuo heteronormatyvios maskulinistinės politikos.

Kas yra prezidentas? Grėsminga žmogaus figūra, nepagaunamas vagis, įkūnyta universali galia, kurios prabangus odinis diržas neveržia jokių kančių. Figūra, kurią sunku, o gal net neįmanoma įsivaizduoti, nors ji ir grasina mus sunaikinti. Dėl to tyrėjai, rašytojai Stefano Harney ir Fredas Motenas susimąstė, ar Leonard – ir mes visi, smurtinės priespaudos sąlygose nebeturintys ko prarasti – iš tiesų norėjome ne kito prezidento, o precedento[1] – tikimybės ir galimybės atsiverti visai kitokiam pasauliui.

Instaliacijos vaizdas, Marina Napruškina „Aš noriu prezidento”, šiuolaikinio meno festivalis „Survival Kit 13″ „Mažasis paukštelis turi būti sugautas”, kuratorė iLiana Fokianaki, Ryga 2022 m. Fot. Ēriks Božis / Latvijos šiuolaikinio meno centras

Ansis Epners „Maslova”, šiuolaikinio meno festivalis „Survival Kit 13″ „Mažasis paukštelis turi būti sugautas”, kuratorė iLiana Fokianaki, Ryga 2022 m. Fot. Ēriks Božis / Latvijos šiuolaikinio meno centras

Toks precedento troškimas įskaitomas visoje parodoje „Mažasis paukštelis turi būti sugautas“ (The Little Bird Must Be Caught), kuruotoje iLianos Fokianaki – 2022 metų rugsėjo ir spalio mėnesiais vykusiame tarpautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Survival Kit 13“ Rygoje. „Mažasis paukštelis turi būti sugautas“ tiesioginė nuoroda į latvišką eilėraštį, parašytą žymaus poeto Ojārs Vācietis, kuris sovietmečiu įvaldė Ezopo kalbą ir ja gyvai pasakojo apie tuometinę priespaudą.

Trumpas kūrinys įspėja apie pavojų, kurį kelia paukščio laisvė: ji suteikia vilties ir įkvepia kitus paukščius; jo giesmė, skambanti iš narvo, paženklinta žiaurumu. Pati paroda buvo labai poetiška ir garsinė – tarsi kintanti patirtis, kupina konspiracinių šnabždesių, skambančių per eilėraščius, per džiazo trombonus; per Dainuojančią revoliuciją – taikų kultūrinį pasipriešinimą sovietų režimui perestroikos laikotarpiu, žygiavusį per Baltijos šalis.

Latvijos Šiuolaikinio meno centro organizuojamas festivalis kasmet lanko ir dėmesį atkreipia į apleistus objektus Rygoje. Paskutiniais metais festivalio vieta buvo didinga ir drąsi erdvė, anksčiau skirta galios ir pinigų saugojimui – senas banko pastatas Rygos senamiestyje. Stipriai pastūmus tvirtas medines duris, lankytojui atsiveria įspūdingas marmurinis aukštų lubų interjeras; šaltis gana greitai pradeda skverbtis į kaulus. Paroda „Mažasis paukštelis turi būti sugautas“ reikalavo laiko – ji didelė, plati, kartais sunkiai žiūrima, netrūko ir ilgų filmų; o kartais atsidurdavai svaiginančiame, bet dailiame skirtingų kūrinių susidūrime.

Instaliacijos vaizdas, Wu Tsang „Mergaitiški plepalai“ (Girl Talk), šiuolaikinio meno festivalis „Survival Kit 13″ „Mažasis paukštelis turi būti sugautas”, kuratorė iLiana Fokianaki, Ryga 2022 m. Fot. Ēriks Božis / Latvijos šiuolaikinio meno centras

Wu Tsang „Mergaitiški plepalai“ (Girl Talk), video ištrauka, 2015 m. Autorinės teisės ir leidimas autorės

Peržengusi didelę marmurinę salę ir žvilgtelėjusi į vieną kambarį, esantį šalia jos, pamačiau ir išgirdau Wu Tsang’o „Mergaitiški plepalai“ (Girl Talk). Fredas Motenas – tyrėjas ir poetas, tas pats, kuris pastebėjo, kad mums reikia precedento, o ne prezidento – su šypsena sukasi sodo peizaže, pasidabinęs ryškiai spindinčiais kristalais ir vilkėdamas aksominiais drabužiais, linguodamas pagal Josiah Wise’o melodingą, į gospelą panašią Betty Carter septintojo dešimtmečio džiazo klasikos „Girl talk“ interpretaciją. Wu Tsang’o video – tai spinduliuojančio džiaugsmo, euforiško trumpalaikiškumo ir takumo – kūno, lyties, garsinių disciplinų – kūrinys, sklindantis per švininius politinio klimato debesis ir atrandantis galią lanksčiomis pasipriešinimo formomis.

Jie apie savo draugų pakilimus ir nuosmukius man miaukia
Kas, kaip, kodėl, jie pila pamazgas, ir tai niekad nesibaigia
Silpnoji lytis, kalbančioji lytis, mirtingi vyrai esam mes
Bet nors ir juokaujam, neiškeisime net į toną aukso tavęs
Viskas pagal planą
Prašau, paimk ranką mano
Tiesiog reikia supratimo
Mieliausi mergaitiški plepalai, mergaitiški plepalai

Gospelas švelniai susiliejo su kita siūbuojančia melodija iš gretimo kambario. Kapwani Kiwanga darbas „*@!!?*@!“ taip pat yra septintojo dešimtmečio dainos – puikiai žinomos Ninos Simone protesto dainos „Mississipi Goddam“ perteikimas trombonu (atliko Lauriane Ghils, Nabou Claerhout, Marta Gonzalez ir Bianca Sallons). Ši daina gimė po keturių juodaodžių merginų nužudymo JAV pietuose 1963 m., ir prisimenant kartų kartas trukusį rasinį smurtą, kuris niekuomet nesibaigė. Parodoje trombono garsas skambėjo tuščioje patalpoje, tačiau galvoje atgijo atkaklūs, drąsūs bei galingi Simone žodžiai:

Nejaugi nematai
Nejaugi nejauti
Viskas tvyro ore
Nebegaliu gyventi tame spaudime
Kas nors sukalbėkite maldą
Alabama mane taip nuliūdino
Tenesis tikrų tikriausiai mane pažadino
Ir visi žino apie Misisipę, po velnių!

 Iš šio kambario su Kivangos darbais mane išviliojo moters šnabždesys, sklindantis iš dar vieno didžiojo banko pastato kampelio.

Balsas – tai šešėlis tau ant veido
Saulė liečia tavo veidą
Paliečia tave
[sučepsi lūpomis]
Aplink skraidantis paukštis nutūpia ant tavo peties

Laure Prouvost „Šis balsas – saulės šviesa ant tavo veido“ (This Voice Is A Sunshine On Your Face) – viliojanti odė visiems netradiciniams santykiams, pro pirštus slystantis, bet vėl ir vėl juntamas prisiminimas, tarsi prisiliečiantis garsas, kuris sklinda į kūną. Parodoje eksponuoti trys Prouvost darbai, išdėstyti skirtinguose jos galuose: jie įėjo į keisčiausias šio buvusio banko patalpas, skambėjo marmurinėse salėse ir buvo išspinduliuoti per šviesiai rausvą debesį antrame aukšte („Šis balsas – rausvas debesis“ (This Voice Is A Pink Cloud)). Sekdama šnabždesiais vis galvojau apie juos kaip apie sonarą: jie skenavo ir vedžiojo po parodą, aptikdami nematomas melancholijos ir smurto kišenes, pilnas praeities šmėklų.

Laure Prouvost „Ženklai” (Signs), šiuolaikinio meno festivalis „Survival Kit 13″ „Mažasis paukštelis turi būti sugautas”, kuratorė iLiana Fokianaki, Ryga 2022 m. Fot. Ēriks Božis / Latvijos šiuolaikinio meno centras

Laure Prouvost „Šis balsas – saulės šviesa ant tavo veido“ (This Voice Is A Sunshine On Your Face), šiuolaikinio meno festivalis „Survival Kit 13″ „Mažasis paukštelis turi būti sugautas”, kuratorė iLiana Fokianaki, Ryga 2022 m. Fot. Ēriks Božis / Latvijos šiuolaikinio meno centras

Karas nėra vienetinis veiksmas; tai net nėra į laiko rėmus telpantis dviejų priešingų pusių ginkluotas įvykis. Tai kolapsaras, kuris susilanksto pats ant savęs ir išstumia mus naujais migracijos keliais. Apie tai galvojau susidūrusi su parodos kuratorės Fokianaki klausimu: kaip elgtis su menu ir išlikimu karo bei destrukcijos metu? Kurį ji iškart apvertė aukštyn kojom: ar menas gali egzistuoti karo ir destrukcijos metu? Tokie klausimai yra labai svarbūs ir paliečia žaizdas, kraujuojančias nuo praėjusiais metais prasidėjusios Rusijos invazijos į Ukrainą, tapusios siaubingu ilgalaikiu karu. Tik nedaugeliui iš mūsų nekilo noras permąstyti skirtingus gyvenimo, meno ir kultūros aspektus, protu nesuvokiamo žiaurumo ir smurto akivaizdoje.

Kuratorė apie karus ir destrukciją, tamsias ekonominių, sveikatos, kultūrinių krizių bangas kalbėjo per itin specifinius „narcisistinio autoritarinio etatizmo“ agentus – Orbaną, Putiną, Trumpą, Erdoganą ir kitus veikėjus, reprezentuojančius ir palaikančius pasaulio krypimą į dešiniąją autoritarinę politiką bei diktatūrą. Verta kiek giliau panagrinėti šį Fokianaki sugalvotą terminą, kuris buvo įtrauktas į šios parodos koncepciją. „Narcisistinis autoritarinis etatizmas“, trumpai tariant, yra neoliberalus valstybės valdymo modelis, priklausantis ne tik nuo įmonių logistikos, bet ir nuo pačio politinio lyderio gniaužtų; tokia valstybė gamina narciziškus individualizuotus subjektus, kurie gali rūpintis tik savimi, o ne kitais.[2] Nors toks neoliberalios valstybės valdymo suvokimas ir analizė, griaunanti ribas tarp korporatyvinės ir nacionalinės valstybės logistikos, taip pat tarp Savęs ir institucijos, nėra naujiena, tačiau apie tai įdomu svarstyti per Fokianaki pasiūlytą prizmę – apie narcizišką politinę lyderystę kaip problemą, į kurią menas galėtų atkreipti dėmesį.

Taigi, ar menas yra tvirta valtis, padedanti išsilaikyti ant narcisistinės valstybės smurto bangų, o galbūt menas yra įrankis, skirtas šių bangų numarinimui? Skirtingų įsivaizdavimų, liekančių už ekstrastatecraft ribų, apglėbimas? O gal, kaip paminėjo ir Fokianaki, menas taip pat kartais pasiduoda narcisistiniam valdymui jį internalizuodamas – ką galima įmatyti kultūros institucijose, meno rinkoje ir įtakingų menininkų grupelėse? [3] Žinoma, menas gali būti ir visa tai, ir nei vienas iš šių variantų, – bet šiame nuolatiniame karo ir nykstančio bendrumo kontekste šiuos klausimus reikia bent jau užduoti, jei į juos neatsakyti.

Indrė Šerpytytė „Štai kaip laimime karus“ (This is How We Win Wars), šiuolaikinio meno festivalis „Survival Kit 13″ „Mažasis paukštelis turi būti sugautas”, kuratorė iLiana Fokianaki, Ryga 2022 m. Fot. Ēriks Božis / Latvijos šiuolaikinio meno centras

Indrė Šerpytytė „Štai kaip laimime karus“ (This is How We Win Wars), šiuolaikinio meno festivalis „Survival Kit 13″ „Mažasis paukštelis turi būti sugautas”, kuratorė iLiana Fokianaki, Ryga 2022 m. Fot. Ēriks Božis / Latvijos šiuolaikinio meno centras

Antrame aukšte, kur buvo įkurdintas vienas iš (rožinių) Laure Prouvost šnabždesių, vaizdas visiškai kitoks. Palikusi marmurines sales, patekau į labirintinį aukštą, pilną įvairaus dydžio biuro erdvių, kurių kiekvienoje buvo eksponuojamas meno kūrinys, labiausiai – videomenas. Čia buvo galima pasijusti tarsi žaidžiant slėpynių, ir patirti stiprėjantį nerimą dėl to, jog tave stebi – nužiūrinėja ir algoritmiškai liudija autoritarinė technologijų akis. Daugybė kūrinių kalbėjo apie sudėtingą santykį tarp liudijimo ir buvimo liudytoju technologijų srityje ir už jos ribų.

Indrės Šerpytytės kūrinys „Štai kaip laimime karus“ (This is How We Win Wars) – tai koliažas iš „Youtube“ video langų, kur kiekviename jų rodyti šokantys kariai. Jų profesija akivaizdi: kariai vilki tamsiai žalius karinius drabužius, bet kai kurie ir beveik nuogi, juda ankštose kareivinių erdvėse pilnose dviaukščių lovų arba lauke, aptvertoje pratybų teritorijoje. Kariai atlieka pačių susigalvotus judesius, mėgdžioja populiarius šokius arba nekontroliuojamai juda pagal muziką, kurios negalime girdėti. Koliažą įgarsino Steve’o Reicho kūrinys, pradžioje ramus ir neintensyvus, o pabaigoje virtęs energinga kūnus veikiančia pulsacija. Turint galvoje taip arti vykstančio karo Ukrainoje kontekstą, matant šiuos neaiškios valstybės (bent jau man) karius atsipalaidavusius, kartais net kvailose nuotaikose ir pozose, kilo pasibjaurėjimas; mintis apie tai, kad kariai kaunasi abejose karo pusėse, šio nerimo nenumalšino. Šerpytytės kūryboje naudoti vaizdo įrašai buvo paimti iš techno-korporacinės platformos, kai kuriuos iš jų įkėlė patys kariai, suteikdami įėjimą į uždaras disciplinuotas erdves, į kurias civiliai negali pakliūti, bei atiduodami savo kūnus algoritminei kontrolei.

Kitas kūrinys, glaudžiai susijęs su karu, buvo sukurtas Forensic Architecture, kurie pagal savo meninį modus operandi iki smulkmenų ištyrė smurtinį veiksmą – televizijos bokšto bombardavimą 2022 m. Kijeve. Kūrinys pavadinimu „Rusijos smūgis Kijevo televizijos bokštui“ (Russian Strike on the Kyiv TV Tower) pasakojo ne tik apie komunikacijos priemones okupuotoje šalyje, bet ir ataką, kuri atgaivino kitą smurto istoriją – raketos nepataikė į bokštą ir nusileido Babin Jare, vietoje, kur vyko holokausto žudynės. Kone chirurginiu tikslumu Forensic Architecture ištyrė ir suskaičiavo kiekvieną įvykio trajektoriją, atkurdami raketų maršrutus ir istorinius faktus, civilių ir žiniasklaidos filmuotą medžiagą bei sudėliodami „visą“ pasakojimą iš tvarkingų archyvinių dalių. Galima sakyti, kad tokia sandari įrodymų erdvė siekia nepalikti vietos abejonėms dėl to, kas iš tikrųjų atsitiko; tačiau išties pavyko sukurti erdvę, kurioje galima matyti technologijas nukreiptas pačias į save, o galbūt ir jų smurtą prieš save.

Forensic Architecture „Rusijos smūgis Kijevo televizijos bokštui“ (Russian Attack on the Kyiv TV Tower), video ištrauka, 2022 m. Autorinės teisės ir leidimas Forensic Architecture ir Center for Spatial Technologies

Jei būtų galima pasikalbėti su vaiduokliais, toks pokalbis atrodytų kaip Candice Breitz kūrinys „Baltaveidis” (Whiteface). Pietų Afrikos menininkė sukūrė dvipusį vaizdo įrašą, dėl kurio tiesiogine prasme reikėjo pasukti galvą. Didesniame ekrane puikavosi komiškos ir bauginančios baltos figūros, kurias įkūnijo pati menininkė – šviesių plaukų perukai, kraupūs ryškiai mėlyni akių lęšiai, skaisčiai balti marškiniai, kurie puikiai tiktų korporaciniame darbo pokalbyje. Įeidama į kambarį išgirdau vienos iš figūrų sakomus žodžius: „Visą gyvenimą buvau baltas ir tuo didžiuojuosi“. Atsigręžus į mažesnį ekraną, esantį prieš didijį, pastebiu, kad kraupios figūros tik atkartoja tai, ką tikri žmonės pasakė savo vaizdo įrašuose socialinių tinklų paskyrose ar ką pasakojo reakcingi žinių vedėjai, tokie kaip Tuckeris Carlsonas iš „Fox News“. Tai medžiaga, surinkta kaip archyvo „baltieji žmonės kalba apie rasę“, dalis, kurią Breitz sukaupė per daugelį metų (panašiai, kaip įsivaizduoju Šerpytytę atliekančią šokančių kareivių paiešką „Youtube“) ir tirdama rasinę įtampą, pati būdama baltaode menininke iš Pietų Afrikos. Toks dvigubas ekranas perteikė dvigubą apropriaciją – pasisavinama tai, kas jau buvo pasisavinta ir atimta iš daugelio iš mūsų, iki galo stebint algoritminį smurtą, kuris hiperbolizuojamas drąsiu performansu.

***

„Mažasis paukštelis turi būti sugautas“ – daugybę klausimų kėlusi paroda, apjungusi juos į vizualiai, garsiškai, vokališkai labai stiprių kūrinių kaskadą, kurių kiekvienas siūlė skirtingą pasipriešinimo būdą rasistinėms, neekologiškoms, ekstraktyvioms valstybėms. Geriausiai viską apibūdintų žodis „svaiginantis”: paroda buvo stipriai įkrauta skirtingais pasauliais ir istorijomis, kurių neįmanoma aiškiai suprasti vieno vizito metu ar iš vieno teksto apie ją (o ir maniškis tekstas įgavo fragmentišką formą ir savitą kintantį ritmą, atliepiant parodos kaskadiškumą). Kaip ir bet kuri didelė paroda – o šis festivalis, regis, kiekvienais metais vis auga kone iki bienalės dydžio – ji lankytojų atsiminimuose nuguls ne kaip detalus žemėlapis, o kaip intensyvus spiečius, nupintas iš subjektyviai akį ir ausį labiausiai patraukusių kūrinių.

Kaip sakė Harney ir Moten, precedentas atsiranda tuomet, kai nebeturime galimybės neturėti variantų. Tokia kaleidoskopinė paroda, apimanti daugybę istorinių ar asmeninių pasaulių, gali pakurstyti tą kitaip sukurto pasaulio precedento troškimą, kuris įveiktų dar vieno narcisistinio autoritarinio etatizmo agento poreikį ir priešintųsi bendruomeninės valios priespaudai. Šie kūriniai užgimė iš bendro supratimo, kad įprasta politika ne(be)veikia. Ar menas čia gali kuo nors padėti?

Iš anglų k. vertė Ugnė Andrijauskaitė

[1] Stefano Harney, Fred Moten, All Incomplete. Minor Compositions, 2021

[2] https://www.e-flux.com/journal/103/292692/narcissistic-authoritarian-statism-part-1-the-eso-and-exo-axis-of-contemporary-forms-of-power/

[3] https://www.e-flux.com/journal/103/292692/narcissistic-authoritarian-statism-part-1-the-eso-and-exo-axis-of-contemporary-forms-of-power/