Shaltmiros paroda „HypersigilZ“ ir performansas Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre

2015 m. gegužės 12 d., Antradienis
Straipsnio autorius: artnews.lt
COVER_vmt

Gegužės 12 d., antradienį, 18:00 „TYLOS!“  festivalio plakato ir logotipo kūrėja Shaltmira atidarys parodą „HypersigilZ“ ir 18:18 pristatys performansą „ATNAŠAVIMAS ŽIURKEI“ Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre (Gedimino pr. 22, Vilnius).

Hipersimbolis (angl. hypersigil) – išplėstas meno kūrinys, kuriame užkoduota magiška reikšmė ir ženklo autoriaus valios jėga. „HypersigilZ” darbų serijoje Shaltmira tyrinėja žmogaus ir jo ego santykį, pasitelkdama žiurkės metaforą. Mitologams žiurkė yra tamsos, šviesos baimės ir slapto žinojimo simbolis. Ji reprezentuoja ego, protą su visais jo troškimais ir individo išdidumą.

Ganeša – hinduistų garbinamas išminties dievas, kliūčių pašalintojas, rašto, mokslo ir menų globėjas yra dažnai lydimas žiurkių. Jis teigia, kad žiurkė simbolizuoja pamatinius troškimus, ir kad jie turi būti įveikti. Dažnai jis vaizduojamas jojantis ant žiurkės, t.y. jau laimėjęs kovą su egoizmu. Kovai menininkė pasitelkia toteminius gyvūnus – dvasinius vedlius, su kuriais rituališkai komunikuoja savo darbuose kuriamais hipersimboliais.

Toteminiai gyvūnai virsta simboline žiurkiagaudžio figūra. Čia verta prisiminti Hamelno legendą: 1294 m. miestą užpuolė žiurkių pulkai, kurias nugalėti pasisiūlė žiurkiagaudis- muzikantas. Fleita grodamas užburiančią melodiją, jis išviliojo iš miesto žiurkių pulkus ir paskandino ežere. Tačiau negavęs žadėto atlygio, žiurkių gaudytojas fleitos melodija išviliojo iš Hamelno visus vaikus, ir niekas daugiau jų nebematė.

Šią legendą originaliai interpretavo rusų poetė Marina Cvetajeva. Jos satyriškoje poemoje „Žiurkiagaudis” žiurkės simbolizuoja mieščionių visuomenės siauraprotiškumą, materializmą, anti-intelektualumą, o žiurkiagaudis įkūnija magiškas Meno galias. Poetė interpretuoja žiurkiagaudį kaip menininką, iš kurio šaiposi egoistinius troškimus puoselėjanti visuomenė ir kuris meno pagalba kovoja su jos veidmainiška morale.

Kaip žiurkė įeina nepastebėta ir suėda viską, ką mato, taip egoistiniai troškimai gali sunaikinti visa, ką gero žmogus turi savyje.

Žiūrinčius į Shaltmiros darbus iš karto apstulbina juoduma plačiausia šio žodžio prasme. Alchemikas tai apibūdintų kaip nigredo (visišką suirimą, kuomet iš komponentų susidaro vienalytė juoda masė), arba tai būtų galima prilyginti susidūrimui su žmogaus šešėliu. Šiuo atžvilgiu jos menas yra visiškai bebaimis, o tamsos tyrinėjimas yra energetiškai ir vizualiai perduodamas žiūrovui.

„Ji atvėrė vartus į Nežinomybę“ yra vieno iš daugybės Shaltmiros grafikos kūrinių pavadinimas, iliustruojantis jos metafiziškai įkrautos kūrybos pradžią. Shaltmira ir pati yra meno kūrinys, papuoštas juoduoju deimantu – vienu rečiausių ir vertingiausių brangakmenių pasaulyje. Ji kuria savo meną ir save su aistra, siekiančia giliausio žmogaus esmės pažinimo, ir tuo pačiu dalijasi su žmonėmis išmintimi, kurios įgijo savo pačios kelyje. Atidarius vartus į Nežinomybę, jie niekada daugiau nebeužsivers. Shaltmira savo kūryboje naudoja turtingą pasaulio kultūrų ir religijų vizualinį paveldą kaip antropologinę medžiagą kruopščiai išpieštoms scenoms, vaizduojančioms subtilius, nematomus, bet egzistuojančius kosmoso ryšius.

„Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave.” (Friedrich Nietzshe)

Shaltmiros paroda „HypersigilZ“ veiks gegužės 12-18 d. Valstybinio Vilniaus mažojo teatro fojė II a. Gedimino pr. 22.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *