• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2022    07    01

Senis eina ir eina. Pokalbis su Kaspars Groševs

Virginija Januškevičiūtė

Su Kaspars prisėdome pasikalbėti kitą dieną po jo solo parodos „Senis eina namo“ atidarymo Vilniaus projektų erdvėje „Editorial“. Visi darbai šioje parodoje yra iš naujos jo tapybos serijos: visi jie vienodo dydžio ir daugiau mažiau tos pačios spalvų paletės, daugelis jų vaizduoja vieną kokią nors figūrą efektingame, niaurokame fone. Pačių figūrų povyza iš esmės abejinga, tačiau jos visos pasižymi charakteringa išvaizda ar net būviu – tarp jų yra linčiškas triušis, velnias, pelė, žvejas. Šiuos personažus galima būtų apibūdinti kaip sapniškus arba kaip kompiuterinio žaidimo avatarus, įkalintus savo namukuose virtualiuose peizažuose, kad žaidėjas visada žinotų, kur juos rasti. 

Pagrindinį parodos personažą Kaspars apibūdina kaip nesusaistytą su jokiu konkrečiu laikotarpiu, vienu metu galintį gyventi 17-ame, 19-ame ir 21-ame šimtmečiuose. Nors šį menininką pažįstu jau seniai, kalbantis kirbėjo jausmas, kad toks apibūdinimas galėtų tikti ir jam. Kartais atrodė, kad kalbuosi su žmogumi, panašiu į tuos, kuriuos, įsivaizduoju, kalbino pirmieji į Baltijos kraštus atvykę vokiečių etnografai, renkantys informaciją apie vietinių pasaulėžiūrą, kad vėliau galėtų ją susieti su kažkuo, ką žino patys – juos tikriausiai lygiai taip nardindavo į gan beprotiškas ir potencialiai niekad nesibaigiančias istorijas. Nenuostabu, kad ir aš pati jam uždaviau keletą santykinai keistų klausimų. Pastebėsite, kad kai jis, pavyzdžiui, sakosi „vargęs su gaisrininku“, nėra labai aišku, ar jis kalba apie tapybos procesą, ar apie kokias nors grumtynes ​​su toje tapyboje vaizduojamu – nors ir jo paties sugalvotu (bent jau taip galima būtų spėti) – gaisrininku. Nepaisant tokio tipo nuslydimų ir gausybės spalvingų pasakojimų apie asmenybės formavimuisi svarbius paauglystės metus, Kaspars jau daugelį metų yra vienas pagrindinių Latvijos šiuolaikinio meno scenos ramsčių ir išlieka juo net nuolat keisdamas vaidmenis.   

Pokalbio pabaigoje Kaspars netikėtai anonsuoja devintojo dešimtmečio Latvijos avangardo menininkų grupės parodą, kuri vyks kitąmet Radvilų rūmuose. Tikiuosi, su įdomumu perskaitysite pokalbį iki šios vietos.

Virginija: Vakar pravedei mus per savo parodą – tai buvo tikrai puiki mini ekskursija. Sakei, kad viskas lyg ir prasidėjo nuo kūrinio su seniu, kaip jį pavadinai. Bet dar neskaičiau parodos teksto.

Kaspars: Tas tekstas – tai tokia savotiška lyg ir pasaka apie senį, kuris eina namo. Jame vardijama, kas apie tą senį galbūt yra žinoma. Nėra labai svarbu, kur, ar iš kur, jis eina. Svarbiau pats veiksmas – tai, kad štai jis pats sau kažkur pėdina. Pakeliui jis neva mato kas vyksta jam einant pro šalį – tai visi kiti darbai šioje parodoje, įvairios scenos. Bet jis lyg ir nekreipia į jas dėmesio. Jis viską žino ir kartu nieko nežino. Jis eina su tokia tarsi… pavadinkim, senatve. Ir tada pačioje teksto pabaigoje yra toks kaip ir nedidelis tvistas, kai atskleidžiama, kad galbūt šis senis yra dievas.

V: Aha!

K: Bet pavadinimas išties gimė labai spontaniškai. Pradžioj pamaniau, kad toks pavadinimas tiesiog skambės pakankamai juokingai. Žiūrėjau į paveikslą ir, tikrai, iš esmės jame pavaizduotas senis, kuris eina namo.

V: Kaip tau apskritai šovė į galvą jį nutapyti? Jis gerokai skiriasi nuo kitų tavo darbų.

K: Žinau! Eksperimentavau su tapyba, su akriliniais dažais, maišiau juos su aerozoliniais, paskui maišiau skirtingus akrilus… Eksperimentavau, o tada staiga paukšt ir yra. Visai netyčia, nes tuo metu dirbau prie visai ko kito. Tapiau portretų seriją – pažįstamus veidus, bet iš tiesų nebūtinai pažįstamus. Buvau susikoncentravęs į tai. Taigi senis man nutiko netyčia. Iš pradžių nežinojau, ką su juo daryti, nes jis su niekuo nederėjo ir nebuvo į nieką panašus. Bet tada supratau, kad tas peizažas platesnis, kad tai nėra vien tik šis vienas vaizdas. Kad ten, iš kur jis atsirado, yra daugiau visko. Jaučiu, kad ir vėliau dar grįšiu prie to.

V: To ėjimo.

K: To pasaulio ir to, kaip jis pasidaro. Viskas prasideda nuo eksperimentavimo su dažais, tada ieškau keistų spalvų ar kažkokių formų. Kažkokių, taip, krypčių. Ir tada visa tai auga, atsiranda vis daugiau detalių. Niekad neprasideda nuo naratyvo. Prasideda kaip improvizacija – bandau-darau, spėlioju, koks bus kitas žingsnis.

V: O kai sakei, kad paukšt ir yra, ar turėjai omenyje senį kaip personažą?

K: Taip. Iš pradžių bandžiau nutapyti lyg ir kokią figūrą tuščioje spalvotoje erdvėje. Bet ji išėjo neryški, tiesiog neaiški dėmė. Ir tada ta dėmė tapo seniu. Iš pradžių atrodė kaip koks pamėnas, spūdinantis per kraštovaizdį. Tuo metu tai dar net nebuvo kraštovaizdis.

V: Įsižiūrėjus į senio šešėlį matosi, kad šešėlis yra ir jam po kojomis, tarsi jis neliestų kojomis žemės.

K: Taip, tiesa. Nepasakyčiau, kad tai buvo apgalvotas žingsnis, bet šiaip logiška. Nes tas senis gal yra dievas. Su tuo dievu tai žinai… Latvijoje tėvą irgi įprasta vadinti seniu, arba šiaip draugą. Taigi viena iš konotacijų buvo – tėvas, šeimos galva, kuris žiauriai pavargęs šliaužia iš darbo namo. Šio paveikslo pavadinimas latviškai yra „Lopiņš“, o tai reiškia „tvarto gyvulys“. Yra toks priežodis: „Atslenka naktis, gyvuliai eina namo“. O dar yra latvių liaudies pasakos, kuriose kartais sutinkamas toks senis, vaikštantis sau be namų, be mantos. Jis stabteli prie kokio nors namo ir pasiprašo pakviečiamas į vidų, paprašo maisto. Jei žmonės jį pavalgydina, gražiai jį priima, jis atsilygina. Jei piktai nuvaro ar dar ką, sulaukia pasekmių. Nes paaiškėja, kad tas senis – tai senu valkata persirengęs dievas.

V: Gaunasi, kad kiti paveikslai vaizduoja, ką jis mato eidamas, kaip tų žmonių namus pasakose? Ar, kaip sakei, gal jis toks abejingas, jog iš tiesų nelabai ką ir temato – gal net nieko, ką mes matome?

K: Taip, labai tikėtina, kad jis į nieką nekreipia dėmesio. Dabar prisiminiau, kad prieš dvidešimt metų prie Laisvės paminklo Rygoje visada trindavosi toks benamis. Visi jį vadino pasaulio valdovu, „pasaules valdnieks“. Ne kokiu karalium, bet viešpačiu. Jis amžinai ten slampinėdavo ir kalbėdavo nesąmones. Kartais pasakydavo ir ką nors juokingo. Pavyzdžiui, anuomet buvome dar vaikai, paaugliai, ir mano draugelis rūkė – o jis pasakė: „Jei dar rūkysi, pimpalas nukris!“ Ir panašiai. Bet, taip, šitas senis galėtų būti bet kas.

V: Ar seki kitų tapytojų kūrybą?

K: Mano bičiulis Eriks Apalais sako, kad pavadinimas „Senis eina namo“ yra apie senų tradicijų „ėjimą namo“, ypač galbūt Latvijos kontekste. Ateina šviežias kraujas, seni įpročiai traukiasi. Netgi vien tapybos kontekste, nes tos tradicijos išties yra gerokas nesusipratimas. Net ne nesusipratimas, o kažkoks konfūzas. Ta figūratyvi tapyba, kuri kartais bando būti eksperimentinė ar modernistinė, bet amžinai taip ir lieka iki galo neiškepusi. Ar tiesiog keista, daugiausia tiesiog keista. Tokia yra didžioji dalis latvių tapybos.

Bet aš vėl pradėjau tapyti, nes supratau, kad man patinka žiūrėti į paveikslus. Man tikrai patinka erdviniai darbai, tik man jie nelabai pavyksta, todėl kažkuriuo metu tiesiog nustojau į tą trečią dimensiją dėti pastangas. Pradėjau kurti darbus ant popieriaus, vėliau piešti ant drobės – iš pradžių iš esmės paišiau dažais, ir tik vėliau perėjau prie tapybos. Nors šiaip jau mokiausi tapybos ištisus aštuonerius metus, ir tapyti man labai patinka. Ši serija man buvo grynas malonumas, galėjau tapyti ištisas dienas. Kas yra keista, nes paprastai neskiriu savo kūriniams tiek daug laiko. Neįsivaizduoju, kad galėčiau kelias savaites ar net kelis mėnesius skirti vienam kūriniui – tikriausiai to niekada nedarysiu.

Po Dailės akademijos bandžiau išmesti tapybą iš galvos. Ir man daugmaž sėkmingai pavyko daug ką pamiršti, tad didelę laiko dalį improvizuoju su savo ribotais įgūdžiais. Mano įgūdžiai labiau susiję su piešimu – su linija ir įvairiausiais būdais, kaip ją galima panaudoti. Gali skambėti keistai, bet man linija turi didžiausią potencialą. O tada dar spalvos – didžiulis malonumas žaisti su įvairiais jų deriniais. Nors kartais net nematau kai kurių paveikslo dalių. Esu šiek tiek daltonikas.

V: Tikrai? O ką tuomet matai?

K: Tiesiog jų nematau. Viename iš paveikslų – su valtimi ir geltonu lietpalčiu, su žveju – yra toks rožinės spalvos sluoksnis. Užtapiau ant jo žalsvai mėlyna, melsvai žalia spalva, ir kai kurios vietos man atrodo vienodo ryškumo. Kol dirbu, matau potėpius, bet kai žiūriu vėliau, kai kuriose vietose tų potėpių nebematau. Matau tik keistą rausvą tekstūrą.

V: Jau įsivaizdavau, kad paveiksle matai skylę, panašiai kaip ta urvo anga paveiksle su demonu. 

K: Kalbi apie „Freihero urvą“. „Freiherr“ – vokiečių bajoras. Jis atėjęs iš kitos latvių pasakos apie turtingą vokietį ir jo tarnus. Arklininkas toje pasakoje kas vakarą nuveža bajorą į mišką, kur tas pradingsta už krūmų, o ryte pasirodo girtas. Po kelių naktų arklininkui pasidaro smalsu – kas ten vyksta? Jis sužino, kad ogi ten vyksta demonų vakarėlis, kur vokiečių bajorai šutinasi kubiluose, geria, vyksta orgijos ar kažkas panašaus. Taigi tas siužetas atsirado beveik kaip pokštas – nutapyti demono saugomą olą. Nežinau, ar jis turi gilesnę… gilesnę potekstę. Šios pasakos atsirado prieš keturis ar penkis šimtus metų, vokiečių priespaudoje. Yra daug pasakų, vaizduojančių tuos bajorus kaip demonus, netgi rodančių, kad jie bendradarbiauja su demonais – priešingai nei padorūs vokiečiai krikščionys, atvykę į Latviją skleisti krikščionybės. O gal tiesiog kadaise klausiausi per daug black metal. Nors vaikystėje mėgau pasakų knygas – afrikiečių pasakas ir panašiai.

V: Jos buvo be iliustracijų, ar ne?

K: Kartais iliustruotos, nespalvotai. Vaikui spalvos nebūtinos. Juodos ir baltos užtenka, o jei kažką bent kiek atpažįsti, įsijungia vaizduotė.

V: Ypač jei ir taip nematai spalvų…

K: Taip! Bet kad esu daltonikas, supratau tik tada, kai bandžiau stoti į dailės mokyklą. Turėjau atlikti kelis tyrimus ir akių gydytoja pareiškė, kad žmonės iš manęs juoksis, jei eisiu į dailės mokyklą. Ji pasakė: „Tu gi ten nieko negalėsi daryti“. Supanikavau, bet, aišku, viskas baigėsi gerai. Tuo metu dar nenutuokiau, kad tos dailės mokyklos direktorius buvo visiškas daltonikas. Gaila, kad to nežinojau, kai ėjau pas tą gydytoją. Tai buvo Edgars Vērpe, jis direktoriumi buvo neilgai, bet jis šaunus vyrutis, tapytojas. Tapo žuvis.

Vėliau kažkuriuo metu nustojau stengtis taip labai derinti spalvas. Nors vis dar turiu kažkokį vidinį spalvų derinimo mechanizmą. Tačiau kartais bandau maišyti spalvas, kurios tikrai neturėtų derėti, noriu, kad bendras vaizdas išeitų keistas ar kažkiek beprotiškas. Naudoju ir purškiamus dažus, kurie tapybos tradicijoje turbūt labiausiai asocijuojasi su tais gatvės dailininkais, kurie skelbiasi, kad gali sukurti naują paveikslą per mažiau nei penkias minutes. Tie jų paveikslai visada baisiai dekoratyvūs – Malibu palmės, kalnai ir panašiai. Jie naudoja aerozolius ir trafaretus, kad būtų greičiau. Pamaniau, kad turiu ko iš jų pasimokyti. Tačiau, žinoma, visi jų paveikslai galiausiai visuomet atrodo kaip penki milijonai kitų paveikslų su Malibu palmėm.

V: Ar visada žinai, koks bus tavo kitas darbas – ar gal idėjos ateina po vieną?

K: Pradedu nuo fonų, nuo spalvų, tada bandau įsivaizduoti, kas dar ten galėtų būti. Pats pirmasis šioje parodoje, vos įėjus, kuriame moteris brenda per lauką ir boluoja padūmavusi saulė, prasidėjo nuo spalvos ir purškiamų dažų. Atrodė kaip vasaros dulkės, o gal smogas, arba kokie dūmai, kažkoks debesuotumas. Gal tai akimirka prieš griaustinį arba akimirka po sprogimo. Jo pavadinimas „May (Theresa)“ yra labiau pokštas.

V: Kodėl pokštas?

K: Kažkur skaičiau interviu su ja, kur žurnalistas paklausė, koks jos beprotiškiausias prisiminimas iš vaikystės, ir ji papasakojo, kaip bėgo per kukurūzų lauką. Ji tiek nutolusi nuo plačiosios visuomenės, kad jai tai atrodė kažkas beprotiško. Tačiau paklausk žmonių, ką beprotiškiausio jie atsimena iš vaikystės, ir kuo giliau į kaimą, tuo keistesnių išgirsi istorijų. Prieš kelias savaites girdėjau pasakojant, kaip vienas vaikas vos neužspringo, nes bandė patikrinti, kiek kojinių gali susigrūsti į burną. Susikimšo septynias, pradėjo dusti, o draugelis tas kojines ištraukė ir jį išgelbėjo. Kai išgirdau tą istoriją, jo mama buvo su mumis. Ji palingavo galvą ir pasakė: „Norėčiau to nežinoti“.

V: O dieve.

K: Žodžiu, Theresos May istorija man yra apie tai, kokia ji nutolusi kaip politikė, bet tą matome ir su kitais didesnių šalių lyderiais. Net jei paprasti žmonės palaiko Ukrainą, didieji politikai visada kažką skaičiuoja. Šis darbas visai ne politinis, bet galbūt jame galima tai pajusti. Šiaip pati jo atmosfera labai stipri. Galbūt tai moteris postapokaliptiniame lauke.

 

V: Papasakok daugiau apie seriją, kurią sakei kuriantis apie savo draugus.

K: Tas projektas prasidėjo pernai, kai Rygoje turėjau kioską pavadinimu „Lagūna“. Du mėnesius kas savaitę koks nors menininkas tame kioske sukurdavo po kūrinį, nors jis buvo labai ankštas, keturi metrai ant penkių. Kiekvieną pirmadienį koks nors menininkas ką nors pridėdavo, o kitas vėliau pridėdavo kažką nuo savęs, o tada ateidavo trečias ir taip toliau. Kiekvieną pirmadienį pasikviesdavome didžėjų ar muzikantų, performansų menininkų, visokių žmonių. Tai išaugo į didesnį projektą, kurį po mėnesio atidarome Cėsių meno festivalyje Latvijoje.

Kažkuriuo metu pradėjau tapyti šituos… veidus? Nepasakyčiau, kad visi jie yra mano draugai, kartais jie šiek tiek anonimiški, lyg kažkas, ką pažįstu, bet nesu tikras, kas tas žmogus yra. Arba kartais turiu omenyje konkretų žmogų, kurį noriu nutapyti, bet niekada nenaudoju fotografijų, tiesiog tapau iš atminties. Kai rodau tuos darbus draugams, kartais jie neatpažįsta, kas nutapyta, jei nepasakau. Bet ne tame esmė, nes bet kuriuo atveju tai daugiau apie pačią tapybą, potėpius. Kartais tepu dažus labai tirštai – tokie darbai labiau fiziški, kai kurie veidai gaunasi tokios šiurkščios tekstūros, ant jų tiek dažų, kad jie atrodo vos ne suniokoti. Serija vadinasi „Someone Who Isn’t Me“ – „Kažkas, kas nėra aš“ – tai terminas iš internetinių forumų apie narkotikus, kur žmonės naudoja santrumpą SWIM, „Someone Who Isn’t Me“, kai nori pasidalinti savo patirtimis arba užduoti kažkokius klausimus.

Šioje serijoje yra viena figūra, kuri atrodo tarsi lavonas. Turiu prisiminimą iš ankstyvų 2000-ųjų pogrindžio festivalio Maduonoje, per kurį žuvo vienas pankas. Keli vietiniai su juo susimušė ir įmetė į ežerą. Maždaug tuo metu, kai tai nutiko – buvome paaugliai – mano draugo tėtis suorganizavo mums susitikimą su pogrindžio menininku, kuris purškiamais dažais ant popieriaus kūrė tokius nusaldintus grafičius. Vėliau bandžiau susirasti jo darbų ir įsitikinau, kad jie ganėtinai baisūs, tiesiog bloga tapyba. Bet anuomet man tai atrodė nuostabu. Ryškios spalvos, labai viskas pankiška, labai DIY. Jautėmės lyg sutikę tikrą menininką. Jis buvo visiškas pankas, jo kelnės vos laikėsi – smuko žemėn, daug auskarų visur ir visa kita. Pasakojo, kad anksčiau turėjo pankroko grupę, bet vienas iš grupės narių nusižudė, o kitas nuskendo. Po daug metų man šios dvi istorijos susijungė. Nežinau. Labai dažnai galvoje man susimezga tokie ryšiai, tai vos ne kaip kokia ankstyva šizofrenijos stadija, vadinama apofenija, kai pradedi įžvelgti sąsajas tarp nesusijusių dalykų.

V: Manai, jis buvo vienoje grupėje su tuo, kuris paskendo?

K: Manau, kad gal susiję. Mano draugas vėliau parašė esė apie tą žmogų ežere ir skaitė jį kažkokiam festivalyje, tai ta istorija man kažkaip įstrigo. Panašiai ir kai kurie paveikslai „Editorial“ turi sąsajų su mano asmeninėmis istorijomis.

V: O kaip tas, kur žmogus gesina gaisrą miške?

K: Šitas tai buvo belenkas. Nutapiau tokį labai ugningą paveikslą su mišku, bet ilgai vargau su gaisrininku, kol galiausiai jis tapo šituo keistu personažu, sakytum, su pižama. Be to, žinai, jei tas senis gali būti iš bet kurio amžiaus – ar XVII, ar XIX, ar mūsų dienų, – tai tas gaisrininkas atrodo labiau šiuolaikiškas.

V: Regis, dažnai randi ką veikti ar tapyti, kas galėtų tęstis be galo. „Ką mato dievas“ arba „kokius žmones galėčiau nutapyti“. Tavo kioskas taip pat galėtų veikti amžinai. Ir tu vis dar kuri muziką, ar ne?

K: Dabar daugiausia darau gyvus improvizuotus koncertus man jie kaip repeticijos. Bet taip, man patinka tęsti minčių gijas arba, tiksliau, miglotas idėjas, kaip viskas galėtų judėti toliau. Ilgainiui visuomet atsiranda daugiau detalių, sodrumo, vis daugiau interpretacijų. O muzikoje, kai sukuriu takelį ar dar ką nors, kitą kartą visada tęsiu nuo ten, kur pabaigiau. Kažkuriuo metu sustoju, o grįžęs tęsiu toliau.

V: Man neišeina iš galvos berniukas, kuris išsitraukė iš burnos visas tas kojines. Klausydama tavęs jaučiu, kad tarp to, kad jis neužspringo, ir šito kūrybos seriališkumo yra stiprus ryšys, kone būtinybė.

K: Per kovidą man kartais būdavo sunku kažką daryti reguliariai, netgi piešti. Anksčiau tiek daug piešiau, o vienu metu tiesiog nustojau. Nenorėjau, o gal neturėjau jėgų. Džiaugiuos, kad viskas vėl atsidarė – iš pokalbių ir kelionių pasisemiu daug idėjų. Kai kurie momentai įsirėžia į atmintį ir bandai juos kažkaip užfiksuoti.

Panašiai ir su kitais dalykais. Kai 2014 m. Rygoje atidarėme projektų erdvę „427“, visai kitaip įsivaizdavome, kas tai bus. Bet erdvė pamažu išaugo į save, įgavo formą. Vis dar yra daug skirtingų dalykų, ką galime daryti, ir galime keisti kryptį jei norim, bet laikui bėgant viskas susiguli, suauga, atsiranda sąsajos – bent jau mano galvoje, nes mačiau visas „427“ parodas. Nežinau, ar eilinis lankytojas pastebi šituos sinchroniškumus parodų programoje.

V: Sakoma, kad visos parodos kuruojamos įsivaizduojamam žiūrovui.

K: Tai Latvijoje tik tokius ir turim. Ir įsivaizduojamus kritikus. Tikrų nėra. Meno prasme Latvijoje dabar visko vyksta žymiai daugiau, išties daug – naujos projektų erdvės, nedidelės parodų salės, laikinos lokacijos. Bet nėra, kas apie tai rašytų. Kurį laiką pats bandžiau užpildyti šitą spragą, bet man iš tikro nesinori to daryti. Parašiau porą recenzijų, bet tai ne man. Kuratorių irgi trūksta, bet tai gali pasikeisti, nes Dailės akademijoje atsirado kuratorių magistro studijos – daugėja žmonių, kurie kuravimą laiko profesija ar vienu iš dalykų, kuriais užsiima gyvenime, taigi bus matyt.

V: Ką tapysi dabar?

K: Ko gero, tęsiu tą seriją. Bet Cėsiuose erdvė didžiulė, todėl gal imsiuos didesnių formatų, pažiūrėsim. Vis dar mokausi tapyti. Bet jau aišku, kad bus ne tik portretai. Paroda, kurią ten organizuoju kartu su Evita Vasiljeva, atsispiria nuo vieno utopinio Hardijaus Lediņšo – latvių avangardo legendos – piešinio. Lediņšas devintajame dešimtmetyje dalyvavo avangardinėje grupėje NSRD, turėjusioje įtakos tiek man, tiek Evitai. Ši grupė kartu buvo ir bendruomenė. Jie vienas kitą labai palaikė, ypač devintajame dešimtmetyje, sovietmečiu. Tai, ką jie darė, nebūtinai visiems patiko. Avangardiniai eksperimentai iš tiesų nebuvo priimami. Mano susidomėjimas NSRD peraugo į tyrinėjimą, ką veikė vietinės meno bendruomenės ir kaip jos neretai būna susijusios su tam tikromis vietomis.

NSRD įkūrė du žmonės – Hardijs Lediņš ir Juris Boiko. Abu mirė gana jauni. Man rodos, abu studijavo architektūrą, o gal Boiko studijavo filosofiją. Jie pradėjo kartu kurti muziką, paskui zinus su piešiniais ir eksperimentiniais tekstais. Pavyzdžiui, yra tas jų eilėraštis – nežinau, kaip kitaip jį pavadinti – ZUN ZUN iš devintojo dešimtmečio pradžios, labai dadaistiškas, jame daug žaidžiama su tuo, kaip skamba kalba. Maija Kurševa neseniai išleido jo faksimilę. Jie amžinai kvailiodavo, tame buvo daug humoro ir savotiško lengvumo. Ir rengdavo performansus. Pavyzdžiui, eidavo nuo Rygos centro iki atokaus Bolderājos priemiesčio. Visada eidavo palei geležinkelio bėgius, išeidavo vidury dienos ar vidury nakties, kad beinant pasikeistų šviesa. Įsivaizduoju, kad toks žygis trukdavo tris, keturias, penkias valandas. Pakeliui jie darydavo performansus, hepeningus, muzikinius pasirodymus. Sutraukdavo būrius žmonių, kuriuos anuomet domino kūryba – muzikantus, dailininkus, kritikus. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje jie dar veikė kažką Vokietijoje, bet paskui pamažu pabiro. Tačiau devintajame dešimtmetyje jie įrašė daugybę nuostabios muzikos – nuo visiškai eksperimentinio ambiento iki vos ne popso. Ta jų muzika labai savotiška, tokios klausosi keistai apsirengęs jaunimėlis iš meno mokyklų. Taigi didžiausia įtaką man padarė jų muzika. Bet vėliau sužinojau, kad jie kūrė ir performansus, videomeną. Kitų metų pabaigoje, o gal 2024 m. pradžioje, Vilniuje turėtų įvykti jų paroda. Parodą kuruoja LCCA [Latvijos šiuolaikinio meno centras], o ji vyks Radvilų rūmuose.

V: Kaip įdomu, labai laukiu. Panašu, kad šie pasivaikščiojimai turėjo daug įtakos Rygos meno scenai.

K: Viena iš mano kiosko idėjų buvo ta, kad devintajame dešimtmetyje jie turėjo Bolderāją kaip priemiestį, o dabar mes turime knygyną ir barą tokiu pat pavadinimu. Čia dažnai gali sutikti skirtingų kartų menininkų, taigi dabar eiti į Bolderāją reiškia visai ką kita nei anksčiau. Tai buvo vienas iš atspirties taškų kviečiant menininkus kurti kažką kioskui – jie visi vienu ar kitu metu buvo susitikę Bolderājoje.

V: Ačiū už pokalbį ir dosnius pasakojimus, Kasparai – džiaugiuosi, kad radome progą pasikalbėti. Daug sužinojau!

Kaspars Groševs paroda „Senis eina namo” projektų erdvėje „Editorial“ (Latako g. 3, Vilnius) veikia iki liepos 2 d. 

Vertė:
Emilija Ferdmanaitė
Virginija Januškevičiūtė

Nuotraukos: Ugnius Gelguda