Rūtės Merk paroda „XP“ galerijoje „Tara Downs“ Niujorke

Gegužės 4 – birželio 17 dienomis galerijoje „Tara Downs“ Niujorke (424 Broadway, Floor 3) veikia Rūtės Merk paroda „XP“.  

Naujausios Rūtės Merk parodos pavadinimas kilęs iš mašinų ir automatų pasaulio, tam tikro akronimo, prasminio žaismo, kuris iš pirmo žvilgsnio primena emotikoną arba amžių sandūros operacinių sistemų pavadinimus. Raidžių kombinacija XP – daugiavalentė frazė; kituose kontekstuose ji gali reikšti ekstremalų programavimą (extreme programming) arba programos pritaikymą skirtingoms platformoms (cross-platforming). Šios prasmės galėtų būti gana artimos Merk tapybai, nes jos didelio formato kūriniams būdinga maksimalistinė laikysena ir juose gausu nepriekaištingai atliktų sudėtingų vertimų. Tačiau pačiai Merk akronimas XP visų pirma yra žaidimuose naudojamas sąvokos „experience point“ trumpinys: „patirties taškas“, arba XP, yra vienetas, kuriuo žaidimuose matuojami virtualūs pasiekimai. Išėmus šią sąvoką iš jai įprasto konteksto išryškėja jos keistumas, trikdanti prasmė: į vos porą raidžių įsprausta frazė žymi siekį kokybinius duomenis – patirtį, gyvenimo materiją – paversti kiekybiniu matu.

Būtent toks perkeitimas ar transformavimas yra būdingas Merk praktikai. Sodri, perlamutru švytinti aliejinė jos tapyba kuria specifinės skaitmeninės estetikos, pasiskolintos iš vaidmenų žaidimų ir virtualių pasaulių, įspūdį, nors priemonės, kuriomis to siekiama, stebėtinai tradicinės. Dematerializuotame Merk pasaulyje atpažįstamas tam tikros kartos nuovargis; jos kūryboje pastaruoju metu gausu rūškanų jaunuolių, milenialsų avatarų. Jų santykis su pačia menininke atrodo asmeniškas (nors nieko tiksliai apie tai nežinome) ar parasocialus – tai apsiblaususios figūros, visos ligi vienos įsisupusios į pūstas striukes, persimetusios rankines skersai krūtinės ar apsirengusios kitais sportinio stiliaus atributais, pažymėtais tokiais prekių ženklais kaip „Arc’teryx“ ar turbūt geriausiai atpažįstamu „Balenciaga“.

Neatsisakydama polinkio į figūratyvumą, naujausioje savo kūryboje menininkė daugiau dėmesio skiria sąsajoms tarp ekranų ir fizinių procesų. Natiurmortai, tokie kaip „Vaisiai ir mėlyna orchidėja“ ar „Obuolys, bananas, apelsinas, kriaušė“ (2023), tampa nuoroda į istorinį tapybos žanrą ir kartu į inžinerinį modeliavimą agrokultūros pramonėje, o „Matcha latte (gulbė)“ ir „Matcha latte (širdelė)“ (irgi 2023) su tam tikru humoru intertekstualiai demonstruoja latės meną. Tai galima suprasti kaip komentarą apie meno suprekinimą ir jo tarnystę vartotojiškumui. Kūrinyje „Wiki“ (2023) vienas menininkės modelių rankose laiko Vikipedijos logotipą – Žemės rutulio formos dėlionę – kaip nuorodą į dar vieną neprofesionalaus turinio kūrimo tipą ir kartu į daugiausia bendradarbiavimu grįstą duomenų apdorojimo ir sprendimų priėmimo modelį. Tai mums darkart primena apie skaitmeninės erdvės tinkliškumo ir gyvo asmeninio santykio stokos kraštutinumus.

Bet galiausiai nuorodos į tokius gana naujus ir dezorientuojančius socialinius santykius ir naujus atvaizdų tipus Merk kūryboje visuomet kalba apie patyrimo galimybes, kurias teikia tapyba kaip forma: jos nuolatos besiskleidžiantį temporalumą, pastovią figūratyvinės tapybos dabarties būseną, efemerišką fiksavimo jausmą, kurį profesionalios ar mėgėjiškos fotografijos atveju priimame kaip duotybę, bet tapyboje jis vis dėlto yra susijęs su tam tikra nejauka. Kiekvienas tapybos darbas žymi patirties momentą ir savo ruožtu suteikia žiūrovui estetinės patirties galimybę, patirties tašką. Merk tapyba tarsi išplėtoja šio pamatinio santykio temą, kai skirtinguose paveiksluose matome skirtingas tos pačios scenos versijas. „Gemia“ atvaizduotas modelis kitoje versijoje tampa „Gemian“ (abu darbai sukurti 2023-iaisiais), o natiurmortai dėl juose atsikartojančių objektų virsta žinutėmis iš nematerialaus pasaulio. Ankstesniuose savo kūriniuose, pavyzdžiui, „Taihei“ (2020), Merk sodriomis spalvomis yra tapiusi užtemimus, galbūt Saulės; šios kūrinių serijos tonas tarsi pranašauja nelaimę ar net apokalipsę. Vienas iš parodoje rodomų kūrinių, „Lunet“ (2023), yra šios serijos tąsa, bet žvilgsniu aprėpti niūraus oranžinio horizonto jame – įsitraukti į ekologinės katastrofos reginį – mums neleidžiama. Jį užstoja vienas iš Merk modelių, tarsi netyčia, mūsų nepastebėjęs, įsitraukęs į savo mintis; šis modelis – tai šiuolaikinė šmėkla: plokščias kaip kartono lakštas ir perregimas kaip holograma, jis skiria mus nuo pasaulio pabaigos.

Jeremy Gloster (tekstą iš anglų kalbos vertė Virginija Januškevičiūtė)

Parodą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

Rutė Merk (g. 1991 m.) gyvena ir dirba Berlyne. Parodos: Tara Downs, Niujorkas, JAV (2023); Paulina Caspari / beacon, Miunchenas, DE (2023) (būsima); Gallery Vacancy, Šanchajus, CN (2022); WT Fondas, Kijevas, UA (2021); Downs & Ross, Niujorkas, JAV (2020); Vent galerija, Viena, AT (2018); Editorial, Vilnius, LT (2018). Grupinės parodos: Palais Galliera, Paryžius, FR (2022); Lobe Block, Berlynas, DE (2022); Green Family Art Foundation, Dalasas, JAV (2022); Zuzeum, Ryga, LT (2022); Hussenot, Paryžius, FR (2021); Kunstverein Miunchenas, Miunchenas, DE (2019); Rupert, Vilnius, LT (2018); Šiuolaikinio meno centras (CAC) Vilnius, LT (2017); 427 galerija, Ryga, LV (2016); Vartai, Vilnius, LT (2016).