Romualdo Balinsko kūrybos paroda „Balos“ Dailininkų sąjungos galerijoje

Birželio 1 d. (trečiadienį) 18 val. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2), atidaroma tapytojo Romualdo Balinsko kūrybos paroda „Balos“. Naujoje parodoje menininkas eksperimentuoja su tapybinės raiškos priemonėmis, susitelkia į spalvos, tekstūros ir lakoniškų formų retoriką. Abstrakčiuose kūriniuose – „balose“ – dailininkas kalba apie praeities klampumą, apie prisiminimus kaip sodrų dažą, įsigėrusį sąmonės audinyje.

Inspiracijų kūrybai autorius ieško savo atminties vaizdiniuose, gamtos ir civilizacijos sankirtose: „Žemės gurvuolis, klampodamas pažliugusiais molynais ir sunkiai vilkdamas aplipusias kojas, it įbestas sustoja prieš dangaus akį pačiame klampynės viduryje. Dangaus vartai?… Bala žino. Bala nematė. Iš balos imti. Palaida bala. Ir iš gražiausios pievos varlė į balą šoka. Kad žinotum, kur pulsi į balą, pats atsigultum.

Vanduo užpildo žemiausias vietas – sunkvežimio ratų, granatų išsprogdintas, ekskavatorių išraustas duobes, suskilusio šaligatvio ar asfalto nelygumus, užpildo randų įdubimus, nerangaus elgesio su kitais ir savimi pėdsakus, išdraskytą materiją ir dvasią užlygina, pripildo ir įgauna formą. Atsiranda dangaus inkliuzas. Akimirka sustingsta, susifokusuoja, prigriebia į kadrą eglės viršūnę, elektros stulpą ir tekšteli momentinę nuotrauką – plokštumą, po kuria ar iš kurios atsiveria kitokio matavimo ir šiam pasauliui nepavaldžų dėsnių valdoma būtis.

Yra tokios balos, konkrečioje vietoje ir laike, kurios įrašytos praeities plokštelėje ir padėtos atminties saugykloje, atspindi besikeičiančios dvasios pavidalus ir žymi atskaitos tašką:

Šiaulių priemiestis, maždaug prieš 50 metų: maudynės tanko apkaso duobėje, kurioje greičiausiai visoje apylinkėje sušildavo vanduo. Po maudynių vanduo tapdavo kakavinis, ir džiūdamas skystas molis traukdavo odą;

metalo sandėlys, maždaug tuo pačiu laiku: ant ilgą laiką lauke gulinčių metalo plokščių balos virsdavo raudonais rūdžių drebučiais;

Palendriai, prieš porą metų: žvyrkelio duobutės, atspindinčios saulę lydintį raudonį, susiveria karoliukais;

Mazirbė, Latvija, prieš trejetą metų: į kanalą miške subridusios pušys;

Bernardinų sodas, Vilnius, prieš penkerius metus, vasaros karščiai: tingiai vingiuojančios vandenžolės nusekusioje Vilnelėje ir šešėlis nuo lipnios liepos;

vėl Palendriai, pavasaris: melioracijos griovio vandens sliekas, ant kurio kūnelio kalasi pavasariniai šviesžali šeriai;

mašinų stovėjimo aikštelė Vilniuje, prieš šešerius metus: lapkričio prietemų balose besiturškiantis sfinkso veidas…

Mano balos – tai tik dažų plėvė, tik dažai be drobės, porėmio, rėmo. Balos nuolankios: jas galima suvynioti, sulankstyti, permesti kaip skalbinius per virvę, prikalti ar priklijuoti prie sienos, patiesti ant grindų. Jos kantrios, lanksčios ir ištvermingos, nepasiduoda laikui ir neišdžiūna. Jos užima mažai vietos, galima jas susukti ir padėti į lentyną iki kito karto. Į atminties lentyną.“ (Romualdas Balinskas)

Parodą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.

Paroda veiks iki birželio 22 d.