Rūtos Eidukaitytės kūrybos paroda „Sapnuojantys miestai“ Dailininkų sąjungos galerijoje

Kovo 13 d., penktadienį, 18 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma tapytojos Rūtos Eidukaitytės kūrybos paroda „Sapnuojantys miestai“.

Parodoje menininkė pristato pastarųjų kelių metų aliejinės tapybos kūrinius, kuriuose vyrauja Vilniaus, Paryžiaus ar vaizduotės pakurstyti miestovaizdžiai, o pats miestas perteikiamas kaip dvasios metafora ir poetiškų, tapybiškų patirčių erdvė.

„Ar ateis diena, kai kažkas praeis pro ten, kur aš buvau? (…) Dalykų, kuriuos aš pasakoju, kuriuos aš papasakosiu, jei sugebėsiu, nebėra ar dar nėra, ar niekada nebuvo, ar niekada nebus, arba, jei buvo, ar yra, ar bus, buvo ne čia, yra ne čia, bus ne čia, o kitur. Bet aš esu čionai.” (Samuel Becket, „Neįsivaizduojamasis“)

Rūta Eidukaitytė: „Miestas apkabina ir nepaleidžia. Eidama (miestu) vėl matau tą benamį, kurį mačiau google žemėlapyje prieš atvykdama čia pirmąkart. (Juk galima pamatyti vaizdus, nuotraukas, kad pamatytum, kaip atrodo vieta, kurioje nebuvai). Ne, ne Benamis – Kliošaras – taip gražiau. Įsivaizduoju: jis – poetas, rašytojas (svajotojas), juk varto knygą arba miega. Sapnuoja.

Arba ta moteris, kuri gyvena palapinėje prie upės. Tokia graži! Neįtikėtina. Kai rytais prabėgdavau pro ją ir jos palapinę, krėslą, staliuką, knygų stirtą, visada pasisveikindavome, bet prakalbinti taip ir nedrįsau. Sapne ji paskui išgelbėjo mirštančią (skęstančią) gulbę.

Kai tapau, vis išnyra ta gulbė (kartais pavirsta varna, pelėda), norisi visur ją įtapyti, bet naktį nutapius – ryte uždažau. Ir vis tiek kažkur liko gulbė, varna, pelėda.

Mano mieste būna visaip. Kartais nežinau, kur save padėti. Nėra tokios lentynos. O vieta tik ta, kur esu. Miestas:

Tos balos, po kurias braidžioja žiurkės ir jų vaikai. Tas lietus.

Tas dangus, kuriame viskas atsispindi.

Tie tiltai, kurie tiesiog yra.

Lauko kavinės. Ten žmonės, svetimi kitiems, savi sau, sėdi, valgo, geria, bendrauja, tyli, vieniši, su draugais, kolegomis, bet vieniši vis tiek. Įsimylėję, šalti – ten daug istorijų, matau, įsivaizduoju. Sapnuoju. Arba sapnuoja jie.

Gyvenimo dramos. Dramos. Raudonos nuo stogų, baltos nuo kalkakmenio. Skrybėlaitės, kėdės, suknelės, liepteliai.

Medžiai parkuose, jie virsta žmonėmis. O žmonės virsta medžiais. Medyje paukštis. Paukštis sklendžia virš miesto. Rudenėjančio, pavasarėjančio (nesvarbu). Ašarojančio, tylesnio ir tuštesnio. Neišsakomo. O aš guliu po juo. Po miestu, po lietum, po paukščiu. Gulbe, varna, pelėda. Manau, tai – sapnas. Sapnuoju ne aš. Miestas sapnuoja.“

Rūta Eidukaitytė 2003 m. baigė tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2013 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 2014 m. tapo Antano Gudaičio premijos laureate. Tapytoja yra surengusi per 30 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavusi daugiau nei 50 grupinių parodų. Jos darbų yra įsigijusi Lietuvos mokslų akademija ir privatūs kolekcininkai.

Rūtos Eidukaitytės tapybos paroda „Sapnuojantys miestai“ Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki kovo 31 d. Parodos lankymas – nemokamas.

Parodą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.