Monikos Furmanos paroda „(Ne)Įmanoma VisaTA“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Gegužės 4 d., trečiadienį, 18 val. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos V a. atrijuje vyks Monikos Furmanos parodos „(Ne)Įmanoma VisaTA“ atidarymas. Paroda bus eksponuojama iki birželio 30 d.

Siužetų šukės.

Minčių sviediniai.

Daiktai, detalės, šešėliai ir jų kuriamos nematomo jausmo istorijos yra pagrindiniai mano pasaulio veikėjai, vaikystės draugai – tylūs stebėtojai.

Kai viskas apsivertė ir realybė ištirpo, lengviau tikėti pasakomis. Sukurti savo veidrodžių pasaulį. Gyventi ten.

Moteris, lydinti mane nuo seno, įgavo visatos formas. Ilgą laiką keliavau su savo paveikslų personaže iš bunkerių, klaustrofobiškų erdvių į lauką, o dabar ji atsispyrė ir pakilo. Į nesvarumo būseną. Savo pačios begalybę, o gal pasiekė pradinę embriono formą. Gyvenimo ciklas. Orabora – įšliaužusi į mano meną ir mintis, apsistojo likusiam laikui ant kojos.

Šiuos vaizdus, prieš gimstant drobėje, pamačiau sapne. Pabudusi atradau neįmintas dangaus mįsles – keisčiausias visatos planetas: „Tamsiausia planeta visatoje“, „Mažas mėnulis pernelyg glotnus“, „Dvi planetos, skriejančios per arti“, „Ankstyvoji galaktika per geros formos“, „Planeta – didžiulis deimantas“, „Žvaigždžių pora šoka keistą mirties šokį“, „Milžinė, turinti neįmanomą motiną“, „Žvaigždė, neturėjusi gimti“, „Kamštinė planeta turėjo susprogti“, „Paslaptinga krabo ūko spinduliuotė“. Kai kurias nešiojuosi iki dabar – nespėjo gimti.

Konkretumo ribos ištirpo. Moteris įsiliejo į ekologiją, evoliuciją, virtualiąją realybę, susipynė su žmogaus trapumu ramioj galingoj nepajudinamoj begalybėj. Patekau į visatą su visais šviesuliais ir juodomis prarajomis mano kūne.

Dalis paveikslų tapyti pandeminiu laikotarpiu – jie absorbavo klaustrofobišką asmeninę izoliaciją, kolektyvinį nerimą, visuotinę simbiozę, tylų triukšmą, įkvėpimą.

Monika Furmana