Gedimino Endriekaus piešinių ir skulptūros paroda „2022“ Užupio Meno Inkubatoriaus galerijoje

Lapkričio 10 d., ketvirtadienį, 18 val. Užupio Meno Inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A) atidaroma rezidento, Lietuvos Dailininkų Sąjungos nario Gedimino Endriekaus piešinių ir skulptūros paroda „2022“, gimusi iš prigimtinės, baltiškosios, žemaitiškosios kultūros ir šiuolaikinių medijų, psichodelinio ir klasikinio roko, virtualiosios tinklo kultūros sintezės.

Apie G. Endriaukaus parodą „2022“ kalba LDS skulptorių gildijos pirmininkė, skulptorė Aušra Jasiukevičiūtė:

„Jau ne vienoje jo kūrinių parodoje esame matę puikiai valdomą mažosios plastikos formatą, juvelyrinį detalių aštrumą ir tikslumą, precizišką, estetišką, virtuozišką meistrystę, metalo (daugiausia bronzos ) – liejimo išmanymą, subrandintą dirbant liejiku nedidelėje liejykloje.

Metalo meno, skulptūros kūrime dalyvauja skirtingi amatai, technologijos, o jų įvaldymas leidžia skulptoriui pasiekti maksimaliai tikslaus savojo vaizdinių pasaulio materializavimo įspūdį.

2022 metai skulptoriui buvo didelių pokyčių metai. Paradoksaliai atnešę skulptūrinį derlių- pilną labai užaštrintų, keliančių nuostabą ir skirtingas emocijas ekspresyvių, išbaigtų kūrinių kolekciją.

Intravertiškai brandindamas vaizdinį, perleisdamas jį per savąją vidinę tylą, formą naudodamas kaip kalbą, reikalingą tam užaugintam vaizdiniui pernešti, skulptorius pasiekia stulbinamą autentiškos kūrybos įspūdį ir sukelia nuostabos jausmą, kuris taip retai įmanomas profesionaliosios skulptūros srityje. Jei ankstesni darbai turi vidinės poetikos ir sukauptumo, tai naujausiuose regima didelė ekspresija – įkalinta ir užaštrinta iki sprogimo akimirkos. Plastinė kalba vitališka, jusliška, gyvastinga, rodanti intuityvų gamtos formų, žmogaus figūros pajautimą. Per savęs ir aplinkos stebėjimą, analizavimą skulptorius pasiduoda ne protui, bet intuicijai, valdydamas didžiąją formą ir detales jis kalba mitiniais, archainiais, paribiniais vaizdiniais, veikiamais komikso meno, medijų, subkultūrų muzikos ir vaizdinių, sapnų ar prieblandos meto haliucinacijų.

Visai jo kūrybai būdinga labai įdomi sintezė: iš vienos pusės jaučiama stipri prigimtinės, baltiškosios, žemaitiškosios kultūros įtaka, netgi pagoniškoji, žyniuoniškoji jos galia – tam tikra žemaitiškoji rustika, o iš kitos – šiuolaikinių medijų, psichodelinio ir klasikinio roko, virtualiosios tinklo kultūros įtaka. Ši sintezė leidžia atspindėti visą sukauptą skulptoriaus patirtį ir kismo aplinką, išskiriančią G. Endriekaus kūrybą iš skulptūrinio aktyvizmo erdvės. Jis išlieka savitas, autentiškas ir laisvas nuo visų modernistinių, konceptualiųjų, šiuolaikinių madų menų sampratų, atitolęs nuo kūrybinio matymo „autostradų“ ir einantis savo individualiu takeliu gilyn į pasąmonės ir sąmonės sąlyčio pakraščius.

Psichovizualinė skulptoriaus vaizdinija leidžia jungti tokias medžiagas, paviršius ir faktūras, kokių gėdytųsi tikriausiai didžioji dauguma šiuolaikinių lietuvių menininkų, adoruojančių perdirbinių, citatų (ne/at)kūrimą ir parodyti gaivališkai demonišką, siurrealistinį, nuolat pažangaus, lekiančio prieš traukinį žmogaus pasaulį. Ironizuojantis žvilgsnis į šiandienos žmonių poreikius tyrinėja viso jų vidinio šizoidinio kraštovaizdžio erdves ir kelia klausimus: į kur ta pažanga mus nuvedė?“