Remigijaus Pačėsos paroda VDA senuosiuose rūmuose

Liepos 4 d., pirmadienį, 18 val. Vilniaus dailės akademijos senųjų rūmų baltajame koridoriuje atidaroma Remigijaus Pačėsos 30-šimties naujų nuotraukų kolekcijos paroda.

„Pačėsai

„shtai Mari…. ‘10_08_26“ – parašyta ant vienos fotografijos, angliška rašyba šiek tiek sureikšminant „š“. Joje – balta siena, šiek tiek nuožulniai važiuojanti žemyn, beveik tobulai žydras dangus ir iš už tos baltos sienos kyšanti tamsiai žalia medžio viršūnė. Jo vainiką vėjas stipriai pučia į dešinę. Tai vienintelis veiksmas šioje beveik abstrakčioje fotografijoje. Begalinė erdvė. Jos gelmę dengianti kieta ir griežtai dvimatė plokštuma. Tarp jų pučia vėjas. Štai. Ir tyla.

Tyla, nes žiūrint į  Remigijaus Pačėsos fotografijas nėra reikalo jų talpinti į sąvokas, kurti asociacijas ar istorijas. Nelimpa ir tiek. Kyla pagunda tiesiog vardyti ką matau: štai asfalto gurgulų tarpeliuose blykčiojantis dangus, štai į dangų nukarusi gluosnio šaka balos atspindy, štai tuščia futbolo aikštelė, uždaryti turgelio kioskai su raudonu plakatu pilką dieną…na ir taip toliau – pažiūrėkite į šalia kabančias fotografijas. Jei atsidaryčiau „Veidaknygę“, kur Pačėsa vos ne kasdien eksponuoja naujus Marijampolės vaizdus ir pradėčiau vardyti, kas ten nufotografuota, tai nedaug ką tepridėčiau prie šio sąrašo. Kasdien (bet nebūtinai) tame nedideliame mieste Pačėsa eina tais pačiais takais, išsitraukia fotoaparatą ir – shtai Mari….

Štai (kaip jį berašytum) yra kalbos pirštas: štai – žiūrėk. Vaikštant vis tais pačiais takais, sąmonė linkusi nieko nebefiksuoti, nes viskas pažįstama. Šaligatviai, pakelės stulpai, tvoros praplaukia nematomi. Tokia yra sąmonės ekonomika – neverta švaistyti laiko ir energijos nereikšmingoms senienoms, kai tiek daug visko dar nežinai. Tai protinga ekonomika. Kodėl Pačėsa siūlo elgtis neprotingai? Kodėl jis baksnoja fotoaparato pirštu ragindamas žiūrėti į tą patį šaligatvį po lietaus, rūke, apkritusį lapais, sniegu, pilką, saulėtą, baltą, bet dažniausiai pilką dieną? Kadras po kadro, diena po dienos mums Marijampolė nuklojama tų pačių vietų vaizdų sluoksniais. Vieną dieną vaizdą blokuoja siena ir tik vėjo nubraukta medžio viršūnė padeda susiorientuoti, kas tai. Kitą dieną ta balta siena pasitraukia toliau, priešais ją nutįsta gofruota tvora, medžio išlenda jau pusė, dangus debesuotas, o vėjas… jį nustelbia dangaus drama. Štai kaip – gal vis dėlto sąmonės ekonomika ne tokia jau protinga, iš tingėjimo pati pasmerkia save nuoboduliui? Depresuoja paskui, nori kažkur ištrūkti… O juk aplink – tūkstančiai mažų skirtumų, tarp jų – vis mažesni ir mažesni atstumai. Kadras vėl perkerpa skirtumo atkarpą. Ji sumažėja iki milimetro, iki nežinia kokios, jau nebematomos fizikinės dalelės…

Skirtumų skirtumams klojantis vienas ant kito, matau, kad svarbu visai ne jie. Ne šviesa, kasdien kitaip nupiešianti tą patį miestą, bet pats ėjimas ir žiūrėjimas. Ėjimas įsikabinant akimis į kiekvieną smulkmeną taip, kad nebeliktų vietos nesąmonėms, kurios spiečiasi galvoje. Pačėsos fotografijos – tai stebinių telkiniai, bet visą gausybę vizualinių įspūdžių tvirtai laiko geometrinė vaizdo konstrukcija: plokštumų ir gelmių, stačiakampių, lankų ir puslankių, statmenų, horizontalių ir pasvirusių tiesių santykiai, bet svarbiausia – ribos. Tik įsiterpęs tarp absoliučiai tylios dangaus gelmės ir aklinos sienos plokštumos taip ilgai šnarėdamas vaizde gali pūsti vėjas. Tik užklodamas trečdalį ploto namo šešėlis gali taip grėsmingai slinkti. O kad išryškėtų gaivi žolės žaluma, jai turi prieštarauti už cementinės ribos pabirę rudi lapai. Čia ir pamatau, kad tai ne visai šešėlis, ne šaligatvis, ne bala, bet vaizdo organizavimo instrumentai. Jais Pačėsa naudodavosi ir anksčiau, dar tarybiniais laikais fotografuodamas tokias pačias tuščias erdves, tik nespalvotai. Dabar Pačėsa jais matuoja savo kasdienybę Marijampolėje, tad nešešėlis, nebala, nešaligatvis yra ir jo būties organizavimo instrumentai. Štai kaip….

Bet kodėl Pačėsa dar parašo „shtai“ su paryškinta „š“? Nes tai sakydamas vaizdas šypteli. Pačėsa juk baksteli į tai, kas akivaizdu, kas ir taip kasdien matoma – Marijampolėje ar Vilniuje, visur tie patys šaligatviai, gluosniai ir turgelio kioskai. Patys paprasčiausi. Apšepę, suskilinėję ir nudėvėti. Galima net pasiduoti depresijai. Arba supykti, kad viskas negražu, neprižiūrėta, ỹra. Nekintantis irimo procesas. Laiko paradoksas: miestas po truputį ỹra, taigi turėtų žymėti vaizde tekantį laiką, bet jis toks yrantis likęs iš praeities, taigi niekas nesikeičia. „Ỹrà“, kaip Titanike iškalė Arnas Anskaitis – lėtu vieno akimirksnio greičiu, vėjui preciziškai pučiant medžio šakas tarp gelmės ir plokštumos, bet tvyro balkšvame rūke, tipiškų dienų ritmu visą pilką amžinybę. Čia prisimenu Alfonso Andriuškevičiaus eilėraštį su Josifo Brodskio eilute:

O muzika vis tiek įkyriai grojo, grojo…

Там в моде серый цвет – цвет врeмeни и брёвен.

Taigi Pačėsa vis vaikšto po Marijampolę, žiūri į stulpus, sienas, šaligatvius. Ir iš to daro fotografijas. O mums jau įdomu žiūrėti į Pačėsos pamatytą šaligatvį. Juokinga visa tai…“

Agnė Narušytė

Paroda veiks iki rugpjūčio 4 d.