Reginos Hübner paroda „Mes taip pat esame tie, kas nesame“ galerijoje „Meno parkas“

Iki rugpjūčio 11 d. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veikia Reginos Hübner paroda „Mes taip pat esame tie, kas nesame“.

Daina Mattis
MEDŽIO POZA

Apie Reginos Hübner parodą „Mes taip pat esame tie, kas nesame“ galerijoje „Meno parkas“

Jei miške nuvirstų medis, o šalia nebūtų nė vieno žmogaus, ar pasigirstų koks nors garsas? Reginos Hübner paroda „Mes taip pat esame tie, kas nesame“ medijuoja tarp savirefleksijos, vietos ir suvokimo. Parodos erdvė – įtrauki, daugelį pojūčių žadinanti atmosfera.  Ji, kaip ir klausimas „ar tai sukelia garsą“, kliaujasi ne tik mūsų regos, klausos ir lytėjimo juslėmis, bet ir kolektyviniais, asmeniniais prisiminimais bei santykiais. Hübner erdvės įtaiga glūdi psichologiniame ir filosofiniame lygmenyse; ji neapsiriboja vien egzistencija ar pažinimu, bet panardina į empatijos, rūpestingumo ir meilės sau gelmes.

Parodoje nesunku patirti savo ribotumą, o kartu ir galią. Menininkės gebėjimas panaudoti iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas akimirkas ir jas išdidinus perteikti gyvenimo tėkmę, atskleidžia stiprią kitų žmonių, savo pačios ir bendro konteksto pajautą. Sužadinta sąmonė mėgaujasi vaizdiniais, regėdama senovinius ir ritualinius veiksmus. Autorė išskleidžia iš kartos į kartą perduodamus išmokto elgesio ciklus, turinčius ilgalaikį poveikį individams, šeimoms ir bendruomenėms. Hübner kūryba, pasitelkiant Karolio Józefo Wojtyłos žodžius, „perkeičia materiją, atverdama žmogaus sielą amžinybės pojūčiui“. Gretindama priešybes, pažeidžiamumą ir savastį, menininkė savo kūriniuose atidengia įvairius meta-sluoksnius, todėl patirtis tampa kolektyviai įtraukianti ir praturtinanti.

Erdvės centre kybo apskritas objektas: iš vienos pusės jo paviršius veidrodinis, iš kitos – sodriai juodas, aksominis. Išvaizda kartais apgaulinga – paaiškėja, kad šis kūrinys yra greičiau plūduras ar gelbėjimosi ratas, nei vaizdinis masalas; tai kertinis akmuo, įtvirtinantis visą Hübner kūrybą. Pagal savo paskirtį veidrodžiai kabo ant sienų, kad atspindėtų šviesą ir pratęstų erdvę, mūsų pačių suvokimo ir konteksto iliuziją. Visi nešiojamės savo juodąjį veidrodį, pramintą mobiliuoju telefonu; šis prietaisas sugeria mūsų energiją, laiką ir metaduomenis. Hübner veidrodis veikia kaip trečioji akis, oculus (lot. – akis), jei nutartume pažvelgti į jo vidų; tai introspekcijos ir kvėpavimo erdvės portalas arba, pasak autorės, „juodoji pusė, kurioje galime matyti viską be ribų“.

Tamsos prieglobstyje rodoma projekcija, sudaryta iš keturių dalių – „Ieva“ (2022, skaitmeninis vaizdo įrašas, spalvotas, 16:9, foninis garsas, 3 min 41 s). Joje vaizduojamas sakralinis veiksmas – šonu stovinti moteris, perduodanti ir priimanti vandenį. Davimo ir gavimo veiksmas yra begalinis, nes įrašo kartojimas trukdo suprasti, kada prasideda vienas vaizdo įrašas ir baigiasi kitas. Žinant vandens reikšmę Žemėje, tai aukščiausias gėrio aktas, svetingumo gestas, tenkinantis esminius žmogiškuosius poreikius. Nelyginant skylantis ledynas, kurį retas tegali išvysti, sluoksniais kartojami įrašai tirpdo vieną kadrą kitame – globos ir atidumo šiluma persismelkia į žiūrovą, tarsi osmoso metu. Šis efemeriškas veiksmas turi įtakos visam gyvenimui, iš kartos į kartą perduodamai išmoktai elgsenai. Jis eksponentinis, bet įspėjantis, nes primena apie laiko nepaliaujamą veikimą – aplinkos, filosofiniu, psichologiniu ir kultūriniu požiūriu. Kiekvienai sričiai gresia išnykimas, ar tai būtų klimato kaita, ar savivoka, tapatybės suvokimas virtualiame ir realiame gyvenime, ar kultūros praradimas, t. y. globalizacija.

Videokūrinyje neaiškios šnekos ir vandens garsai srūva kaip fontano murmėjimas. Gavimas, priėmimas yra savaiminga jėga; it gravitacija ar krioklys jis yra natūrali ir įgimta ciklo dalis. Vanduo – tai empatijos, bendravimo ir supratimo įrankis, pirmapradis mūsų DNR dėmuo.

Ieva (iš hebrajų kalbos – „gyvybinga, gyvenimo davėja“) dovanoja vandenį, suteikia gyvybę. Dieną pakeičia naktis, o priešingybė tamsai yra šviesa, palydinti mus prie antrojo Hübner videokūrinio „Ieva ir Ieva“ (2022, skaitmeninis vaizdo įrašas, spalvotas, 16:9, foninis garsas, 6 min 45 s). Čia susilieja destrukcija ir kūryba, nes moters figūra švytuoja tarp nematomo ir perregimo, būties ir nebuvimo, ji atsiranda ir išnyksta, tai dekoliažas. Mūsų žiūros taškas intymus, bet nutolęs, tarsi sklęstume virš figūros ar žvelgtume žemyn: kaip tėvai palinkę prie lopšio, kaip ore tvyrantis apsireiškimas, kaip dievai stebintys mirtinguosius nuo Olimpo kalno. Vos girdimas ūžesys, subtilūs pliauškėjimo / teškenimo ir kiti garsai vietomis primena naujagimio pirmąjį oro gurkšnį, o gal kažkieno aimaną. Projekcija, tarsi užuomina apie mūsų pačių pažeidžiamumą ir ploną odą, regima iš abiejų ekrano pusių. Neramiai besisukdama figūra be paliovos plėšo popieriaus skiautes, taip bylodama apie savinaiką; kūnas prilygsta popieriui, o popierius – projekcijai. Vis stiprėjant purslų garsams, vizualumas perkeliamas į fizinį lygmenį; vanduo būtinas gyvybei, o po mirties kūnas virsta skysčiu.

Vanduo, kaip ir garsas, neturi aiškaus pavidalo, jis amorfiškas. Garsas ir apibrėžia, ir paneigia save visoje Hübner parodoje; jis formuoja mūsų suvokimo patirtį, tačiau pritemdo svarbiausius dėmesio taškus; nematomas akiai, garsas yra visa esantis. Pasitelkdama sutartines, Hübner kalba apie praeities tęstinumą ir į mūsų sąmonę įspaudžia garsinius pojūčius. Sutartinės – tai senovinė daugiabalsė muzika iš Lietuvos, kurioje ritmingai ir harmoningai susipina kelios vokalinės linijos, ausdamos ne tik garsą, bet ir pasakojimą. Tai nuostabūs gamtos garsų sąskambiai, giedotojoms naudojant įvairias kvėpavimo technikas. Integruodamos garsažodžius, sutartinės perkelia kalbą ir bendravimą anapus lietuviško paveldo ir kultūros ribų – jos liudija apie jungtį su gamta. Šios dainos perveria laiką ir nardo tarp gyvybės rūšių, tapdamos tai paukščiu, tai vėju, žmogaus iškvėpimu, net miške virstančiu medžiu.

Hübner susieja gyvuosius organizmus ir ekosistemas, nepaisydama jų skirtumų. Menininkės kūriniuose raiškiai skleidžiasi gyvybės, judėjimo, kaitos ryšiai ir energija / trintis tarp jų. Atspindys ir sugertis, švytuoklė be ritmo, stabdo laiką ir stiprina savimonę. Minkšta juodo aksomo pusė, tarsi švelni gyvūno papilvė, yra fiziškai pažeidžiama, o kita pusė perteikia galybę ir vaisingumą – čia galime atsispindėti nesuskaičiuojamą daugybę kartų, vis atgamindami save. Nuogumas turi gilių biblinių, istorinių ir mitologinių sąsajų – nuo pažeidžiamumo ir gėdos iki tobulybės, vaisingumo ir galios. Fizinis ir metaforinis objekto svoris sukuria įtampą ir kartu padaro jį gyvą – kaip laidą, kanalą ar bambagyslę, sujungtą su aukštesne vietos ir žmonijos sąmone.

Nuogi ateiname ir į šį pasaulį, esame gyvi. Mes taip pat esame tie, kas nesame. Esame ir tie, kurie jau mirę, nes jie gyvena mumyse ir su mumis; iki mūsų buvusi energija, gyvybinė jėga stumia mus į priekį, užkuria kasdienybę. Mes esame vanduo… visais jo pavidalais. Esame gyvenimo dalelės: įtampa laide, veidrodyje lūžtanti šviesa, nuo sienų atsimušantys virpesiai ir pasakojimai, giedami garsažodžiais – kaskart vis iš naujo. Karta po kartos esame medis, virstantis miške… esame ausys ir akys, kurios jį patiria, burna ir balsas, kuris pasakoja jo istoriją.

Daina Mattis yra Brukline gyvenanti menininkė, edukatorė ir meno darbuotoja, gimusi Los Andžele, Kalifornijoje. Savo darbuose domisi suvokimo ir vienkartinumo temomis, pasitelkdama imitacijos, mastelio, amato ir laiko priemones. D. Mattis – jauniausia iš keturių vaikų lietuvių imigrantų šeimoje. Dvikalbių, kultūros kupinų vaikystės namų patirtis turėjo didelės įtakos menininkės kūrybai ir vizualinės kalbos tyrimo būdams. Mattis kūryba buvo pristatyta žurnaluose „Whitehot Magazine“, „Design Milk“, „ARTnews“, „Art Frankly“, „Two Coats of Paint“, „Professional Artist Magazine“. Mattis buvo viena iš galerijos „Undercurrent“ (Niujorkas) įkūrėjų ir vadovių, o šiuo metu eina docentės pareigas Parsonso dizaino mokykloje (Niujorkas)

Iš anglų kalbos tekstą vertė Kotryna Džilavjan

Fotografijos: Airida Rekštytė