Prieš „Beždžionė ir esmė“. Pokalbis su Donatu Jankausku-Duoniu

Praėjusių metų pabaigoje prie Vilniaus rotušės fasado stovėjo dvi permatomos kolonos, o ant jų – galvos. Tai buvo skulptoriaus Donato Jankausko-Duonio instaliacija „Lašininis ir Kanapinis“. „Šie beždžiones primenantys biustai karikatūriškai pabrėžia visiems svarbius gyvenimo įvykių pasikartojimus ir jų įtaką žmogaus gerovei“, pranešė galerija „AV17“ žiniasklaidai. Kasmet Kanapinio pergalė atneša pavasarį, bet krizės ir karai tą gerovės ritmą sutrikdo. Tai aptarti susitikom su Donatu MO bistro. Kalba vyniojosi pagal duonišką logiką, be jokio perspėjimo iš dabarties nušokdama į praeitį, vis sugrįždama prie beždžionių ir Čiurlionio. Duonis vis žemaičiavo ir juokėsi.

Agnė Narušytė: Gal pradėkime nuo šio pokalbio preteksto – prie Vilniaus rotušės kurį laiką stovėjusių „Kanapinio ir Lašininio“. Sakei, kad nors paprastai laimi Kanapinis, dabar neaišku, kas laimės.

Donatas Jankauskas-Duonis: Jo jo. Tai labai gyvas šuolis, grumtynės. Pastačiau tas galvas, groteskiškai, karikatūriškai išdrožtas. Pastačiau, kad pamatytum jas apsuktas – kaip eini iš paskos ir dažniausiai atpažįsti žmogų iš nugaros. A, sakai, tu! Šiuo atveju, tu nepažįsti jų iš pakaušio. Bandžiau padaryti, kad ateitum priešais pastato fasadą ir gilintumeis į susirėmimo, grumtynių kontekstą. Bandžiau taip sutvarkyti erdvę.

Galvas išdrožiau greitai – per valandą, gal dvi, bet esmė ta, kad iškart padarai ir sustoji. Svarbus technologinis momentas – ar tu akmenistas, ar metalistas, ar oro burbulų drožikas. O aš jau seniai stengiuosi drožti greitai, atmestinai, neišdailindamas, nes nematau prasmės tokiame mastelyje daryti kažko amžino ir hiperrealistiško. Nenoriu apeliuoti į idealią formą. Viskas sensta, dūla.

1993 m. pirmą kartą buvau užsieny, simpoziume Berlyne, ir grįžau į Vilnių. Gyvenau Latako gatvėj bendrabutyje, galerija „Akademija“ buvo apačioje. Padariau parodą ten ir atidarymo proga susitikau su kolegom kursiokais. Kalbėjomės apie Gedimino konkursą, kaip skulptoriai drabstėsi purvais, komisija niekaip negalėjo išrinkti laimėtojo. Kaip gerai, sako jie, kad tu ne tuo laiku gyvenai – vyksta miesto batalija. O aš leptelėjau, kad visi žmonės yra unikalūs. Buvo tokių linksmų projektų – ir Bogdano Aleksandras Nevskis, ir Vilčiausko indėnai. Kodėl negali viskas keistis? Aktualumas ateina ir praeina, kartais pataikai. Kartais ne. Tai va, aš labai nenorėčiau viešai stovėti amžinai.

Todėl naudoji elastingas medžiagas?

Jo, paviršiai yra poliurėja – tai baseinų ir stogų danga. Labai brangus išmislas. Amerikoj, Emyratuose, kur karšta, tokia medžiaga neperkaista, ji atlaiko trisdešimt metų. Garantija trisdešimt metų nuo moters kabluko pradūrimo. O man sako: nesuprantu tavęs – išliek iš bronzos, tai stovės šimtą metų. Nežinau, sakau, ruskis ateis, pist ir perlydys, padarys patranką. Bet jei jis ateis ir pamatys, kad kieme pas ką nors yra beždžionė cho cho cho kaip Marijos visur Varšuvos kiemuose. Ir ką su jomis daryti? Nei perlydysi, nei ką. Demokratiniame pasaulyje ir Marijomis, ir beždžionėmis gali sureikšminti erdves.

Abu juokiamės

Apgyvendinai Vilnių beždžionėmis.

Bijojau, kad kaip su angelais neprasidėtų.

Ar tai – atsakas angelams?

Tokia mintis neprigijo. Buvo toks labai išdykęs Saulus (kaip jį vadinau) ir „Gravity“ klubas. Kažkaip aš ten papuoliau, na nežinau, kaip visados ten atsiduri paryčiui. Ir Saulus man sako: žinai ką, išdrožk man kokius penkiolika velnių. Cho cho cho. Su tokiom va kuchniom, ir pirmasis sėdės virš „Gravity“ įėjimo. Aš atsakiau, kad tai – visiškai ne mano, nenorėčiau. Kaip gyvent su tokiu? Numirsiu, o man svarbu, kad vaikam nebūtų gėda. Velnių nedarau. Nors daug kas sako, kad Duonis viską daro.

O kas yra drąsa? Aš, pavyzdžiui, kūrinius vertinu pagal drąsą. Navakas, Urbanavičius – tai yra drąsu. Iš jų aš mokausi būti savimi.

Grįžkim prie „Kanapinio ir Lašininio“. Ar tai buvo užsakymas, užduotis?

Užduotis – daugiausia nervų. Bet iš užduočių gyveni. Kuo toliau, tuo laika mažiau vis. Ir sveikatos. Kai į kolegas pasižiūriu, tai nu, velnias, visi mes panašūs. Tuos projektus atlikinėjam, visks gražiai vykst… nežinau. Siaubas. Iš tikrųjų galvoju, kad baigiu pavargti.

Aš elementariausiai pritaikiau situaciją prie to, ką jau buvau pradėjęs daryt ir tiek. Nusipaišiau juos gal prieš aštuonerius metus. Turiu du piešinius, vis susirandu, pasižiūriu. Visąlaik svajoju apie tvarkingą archyvą, kur atsidarai stalčių ir metai užrašyti, nes iš tikrųjų taip ir reikia. Norėčiau taip turėti. Kai dirbu su pele, kompiuteriu, klaviatūra, šalia pasidedu du lapus vatmano – viskun rašausi. Ir tas vatmans jau purvinas būna, nuo purvinų rankų, nuo pirštinių, nuo įrankių. Ten yra datos, pavardės, įsipareigojimai – kas bus rytoj, dienoraštis, tai yra sutartiniai piešiniai, pavadinimai, mintys, telefonai, sąskaitų dydžiai, sąmatos. Idėja staigiai ateina, ją ir užfiksuoji. Tada gražiai nepaišau. Tada dar nekuriu. Be popieriaus negaliu gyvent. Paskui iš to juodraščio atlieku, kaip tuo momentu manau, idealų piešinį.

Kai man pasiūlė padaryt ką nors prie Rotušės, kaip ir kitiems projektams, susirandu kokią šešis metus gulėjusią idėją.

Aš susikaupiu, kai paišau. Būna popieriaus lapas – pasidedi labai daug su kuo paišysi, nuo pirmos iki paskutinės išbandau visas priemones: geltonas, žalias flomasteris, pieštukas, anglys ir visa kita. Ir tada pradedu. Aš jau žinau, ką darysiu. Ne taip bet ką.

Mama surinko mano darbus net nuo darželio laikų. Kai žiūriu į savo tuometinius piešinius, prisimenu močiutės gaminamų pietų kvapus – ar tai grikiai, ar bulvienė, ar pusmarškonė. O tuo metu aš paišau. Ruskiai su vokiečiais kariauja, bėgioja. Darželio tuliko kvapą prisimenu. O tu paišai ir seilė varva. Tai jei taip seilė varva, vadinasi žiauriai gerai paišau. Nes jau tiek susikaupęs. Tai ir dabar – noriu paišyt, bet jei seilė nevarva, yra negerai.

O kaip atsiranda tavo darbų pavadinimai?

Žinai, tarp kitko, esu daltonikas. Aš tumsoj gerai matau. Jūs taip nematot. Ir man kai sako „pavadink, kaip matai“, aš turiu visai kitus pavadinimus aplinkai, spalvoms, formoms. Visai kiti žodžiai į galvą ateina. Aš pirma pasižiūriu darbus, pavadinu juos savaip, o tik paskui perskaitau autoriaus pavadinimus. Prisimenu, kaip stovėjau priešais Zimblytės prapjaustytas drobes, kurios kabėjo laidotuvių namuose Olandų gatvėje Vilniuje. Ir toks aiškus vaizdas apie anapusybę susidarė. Žiauriai stipru buvo.

Aš ir galvoju, kad sėkmė gal ir yra tai, kad mano darbai – visiškai ne apie ton. Mano pavadinimai yra kaip pravardės. Aš jau nebeslepiu savo lozungo, kad maža literatūra – didelis mastelis. Kon dara, tas i galvuo. Žinai, būna situacijų, kai stoviu netoli savo darbo parodoj ar mieste ir išgirstu: kon rek valgyt, kad ton daryti. Ir mane tai žemina. O aš galvoju, kon tu dara, kad nesupronti.

Labai noriu būt asocialus. Ir aš nenoriu patikti. Ką padaryti, kad būtum visiškai asocialus? Viskas taip susidėjo, kad iš manęs visi tikisi beždžionių, o aš jų turiu – Jėzus Marija. Bandau visas surinkti – kaip spėsiu, nežinau. Dabar bandau padaryti tokią pasaką, kad nusibodo beždžionėms žemėj – jos pasidarė raketą ir išskrido. Pvz., į mėnulį.

Juokiamės abu

Ar šiaip kur kitur. Jau antri metai, kaip esu pasiruošęs plastilino, tik reikia nulipdyti visokius pirščiukus, padaryti kažką tokio kaip Miunhauzeno nuotykiai. Viskas apie tai ir sukasi. O idėjų bankas yra Marčiurlionio albumas. Katarsis! Esi taip pasakiusi apie kokį nors savo gražų sakinį?

Pasitaiko.

Sakai: o čia tai sugalvojau! Ir tada prasideda. Kiek tai kainuos? Tas judesys, anas judesys. Šeima, draugai, vaikai, tėvai. Viskas gi susiję, kitaip nebūna. Vaikystėje buvau hiperaktyvus. Bet turėjau savo vietelę už spintos, už užuolaidos ant palangės ir stovėdavau su pieštuku ar flomasteriu.

Ir paišydavai.

Nu jo. Visokius dežavu. Man patikdavo tas dežavu jausmas. Aš už tos spintos, užuolaidos, ant palangės mamos kaktusai. Pro langą žiūriu į aikštę, kur krepšinio stovai be lentų – nieks nežaidžia. Ir tada prasideda pietų pertrauka gamykloje. Visi vyrai, moterys eina pietauti namo, nes valgykloj neskanu ir brangu. O mes namie paprastai turėjom auklę-šeimininkę. Pareina tėvas tiesiai per tą aikštę. Grįždavo lygiai pusę pirmos. Visi pavalgo ir visi vėl išeina. Įsivaizduoji, dežavu. Visąlaik tas pats filmas.

Tada aš to nesupratau, neįvertinau, o paskui tai pagauni ir imi naudoti kitur. Taip yra su tom mano septyniom ar devyniom Marčiurlionio knygom. Kiekvienoj knygoj yra tos pačios reprodukcijos ir ant jų aš paišau. Pabandau vienoje – neišėjo, antroj – neišėjo, o trečioj išėjo. Ir išmoksti nebekartot klaidų. Tuo momentu, kai susišviečia. Cho cho cho. Ir nesu užbaigęs nė vienos knygos. Bandžiau. Esu padaręs vieną knygą, kurioje geriausias haliucinacijas iš visų knygų suvedžiau į vieną. Buvo gera proga peržiūrėti visą tą pasivaidenimų rinkinį. Kai kurios knygos turi savo pravardes, pavyzdžiui, „Kibirkštys“. Šitą knygą aš su trintuku „paišau“ – trinu-kibirkščiuoju.

Pas Čiurlionį visuomet tokie nutylėjimai. Pavyzdžiui, yra tokių jo drobių su piršteliais, kai kur erotika visiška – graži beždžionaitė guli ant smėlio. Ten pilna visko. Japonai supranta, kad ten nerealus simbolizmas ir viską skaito kaip savo. O mes uždedam tokį tautiškumo vintažą.

Tai va, tas knygas man atiduoda. Sakau – Čiurlionį turi. Sako: o ką reikia? Ir duoda. Spauda puiki. Daug bendravau su Jonu Petroniu – liaudies tapytoju, dirbusiu Kaune spaustuvėje. Jis būdavo reprodukcijų spalvų išvedėjas – tą senovišką spaudos mašineriją, spalvas išmanė. Ten jis buvo labai pagarsėjęs. Žinai, norint gerai perteikti reprodukciją, reikia labai gero spalvų meistro, kuris žiūri į originalą ir išveda spalvas taip, kad atitiktų ir visos knygos būtų vienodos. Bet sudedi tas knygas ir matai skirtumą. Tie skirtumai labai nedideli. Aš kaip didžėjus – atsiverčiu visų knygų vieną reprodukciją ir lyginu, ar visose man vienodai vaidenasi. Matau: vienoje knygoje pablukę, nes kažkas ne taip atspausta. Kitoj to nėra. Taip ir aš vienoje knygoje padėjau du taškelius, kitoje knygoje taškelį padėjau truputį kitokiu atstumu – visai kita mintis gaunasi. Cho cho cho. Kartais vieno ciklo skirtingus darbus sumiksuoju – atsiverčiu ir pasidarau pasakojimą. Na ir tada prasideda procesai. Svarbiausia, kad per daug neprisimosikuočiau. Arčiau žemės, kad utopinių variantų nebūtų, nes tada žūsti.

Ar ilgi tie procesai?

Pavyzdžiui, vonią dariau tris metus. Tarp kitko, manęs žurnalistė paklausė: ką simbolizuoja jūsų skulptūra „Rytmetis“? [Paupyje, 2022] Cho cho cho. Atsakiau: mano skulptūra „Rytmetis“ simbolizuoja rytą. Cho cho cho.

Žmonės nori, kad išaiškintum, kas yra rytas.

Tai va, aš ir sakau, kad mano literatūra yra trumpa. Kaip paklausia, taip ir atsakai. O šiaip tai reikia patogiai atsisėsti ir visai nakčiai šnekos apie rytmetį, apie špižinės vonios emalinės dangos netobulumus arba skardinės, pripūstos makroflekso, kad neskambėtų. Arba, pavyzdžiui, tėvas karpius parsivežė į kaimą. Na ką, sako, nenorim dabar jų valgyt – palaikykim. Plaukiojo jie vonioj kokias tris dienas. Maudytis neini, kai jie ten plaukioja. Arba kaip Japonijoje – pirmiausia maudosi vonioje tame pačiame vandenyje vyras, tada žmona, tada vaikai, po to šuniukas cho cho cho. Tvarka tokia.

Tu nori suerzint savo skulptūromis?

Nu va dabar – suerzint… Gal pasakysiu, kas mane erzina. Buvo toks Karlosas, ispanakalbis iš Bolivijos, pas mane mokykloj mokėsi, Vilniuj gyveno, dabar jau išvažiavo. Jis vedžiodavo ekskursijas po Vilnių. Atveda ekskursiją prie Gedimino paminklo Katedros aikštėj, pasakoja legendą apie tai, kaip Gediminas susapnavo kaukiantį geležinį vilką. Tie turistai ispanakalbiai beveik visados klausia: kodėl legenda yra apie kaukiantį geležinį vilką, o paminkle jis iš akmens. Vuo kudie ne?

Būtent tam geležiniam poliesteriniam aliuminiam kaukiančiam vilkui kaip atsaką Antakalnyje prie seniūnijos išdrožiau kaukiančią plastmasinę beždžionę [„Visi kauk“, 2022]. Tai ne erzinimas. Tai sarkazmas, ironija bendru susitarimu. Tai galvoju, gal ir gerai – paerzini, kiek emocijų. Ta pati kaukianti beždžionė Klaipėdoj stovėjo prie nudžiūvusios eglės. Gal yra žmonių, kuriuos apskritai viskas erzina. Kiti pozityvūs viskam. Visokių reik. Būt neįdomu gyventi. Mes čia kaip „Šluotos“ žurnalui rašom.

Pamačius tavo „Neramu“ [2018] kam nors gali pasirodyti, kad Čiurlionį išniekinai.

Visų pirma, aš į tą Čiurlionio paveikslą žiūriu ir man visiškai neramu. Cho cho cho. Tegu ateina pas mane ant kilimėlio, arba aš ateinu pas juos ant kilimėlio. Esmė ta, kad ramybė atsispindi vandeny. O forma neramina. Kai rinkausi vietą darbui, Šiaulių Talkšos ežere buvo idealiausias peizažas. Ramybės idilė. Tik gaila, kad ten veikia stichija. Kinčinaitis man sako, kad „Neramu“ nestovi vietoj, blaškosi pusėj ežero. Kas nors parsitempia prie savo kranto su viela, palaiko porą dienų, pasidaro neramu – paleidžia. Po tam tikro laiko vietiniai su ta viela ją supjaustė netyčia. Irklavimo bazės direktorius su darbininkais man padėjo surinkti gabalus iš viso ežero, tada juos sudėjau į vieną buvusį įvaizdį, sutvirtinau ir jau norėjau vėl leisti į vandenį, o Virgis man ir sako: gal mes tau ją dovanojam. Nes jie nenori prižiūrėti. Daug vargo. Tada aš sakau – gerai. Taip savivalda nurašo meno kūrinį utilizavimui, o utilizuoja pats menininkas. Kur dėti? Gavau pasiūlymą ją atvežti į Kauno botanikos sodą. Bet norėčiau parsivežti šitą darbą namo.

Į Beždžiuonių muziejų?

Nesvarbu. Ir balą surast, kad mano būtų. Kur noriu, ten ir įmetu. O, pavyzdžiui, Gandolfinio [„Tonis Soprano“, 2009] nenorėčiau parsivežti. Norėjau jį vežti pas Juozą Laivį į kapines palaidoti.

Gilios duobės reikėtų.

Tai yra pati tikriausia skulptūra, kokią esu padaręs. Nes visa kita vadinu skulptūriniu grafiti.

Jis šauniai traukinius išlydi ir priima. Ir nustebina, kad toks iš viso čia stovi. Kai apie drąsą kalbėjai, tai pagalvojau – va ten drąsu. Kaip jis ten atsirado?

„Peronas“ paprašė manęs ką nors pastatyti. Nuo seno mėgstu bendrauti su barais. Gucevičiaus buvusioje vyninėje „Tappo d’oro“ ilgai kabėjo mano fotografija – čiurlioniškasis portretas, kurį pasidariau „Retrospektyvai“ [ŠMC, 1999]. Buvau užsiauginęs ūsus ir plaukus. Aš visąlaik plikas nuo septintos klasės. Žinojau, kad mano plaukai garbanoti. Užsiauginau plaukus, kad būčiau kaip jisai ir Kemežys amžinatilsį mane nufotografavo. Prieš įdarbinant barmenus ir barmenes į vyninę, raktinis klausimas pokalbio metu būdavo: kas čia kabo pas mus ant sienos? Toks testas. Ir dažnas atsakydavo, kad Čiurlionis. Cho cho cho!

Bet tikrai panašus.

Taip – jeigu juokaut rimtai, tai svarbu, kad visi humoro jausmą turėtų. Kartais bijai su žmogum šnekėtis – matai, kaip jis išsigando ir pabėgo.

Čiurlionio meno mokyklą baigdamas, prisimenu, padarei tobulai realistinę skulptūrą „Brolis“.

Va – vaikšto brolis.

Parodo į savo brolį Paulių, ką tik grįžusį iš Amerikos ir kavinėje laukiantį, kol baigsim kalbėtis.

Paskui nustebau pamačiusi tavo beždžiones, užiminėjančias Mokytojų namų balkoną-sakyklą [„Balkone“, 1995]. Šiek tiek jas primena šalia MO muziejaus kabančios rankos „Viktoras arba Viktorija“ (2004), tarsi neatitinkančios miesto mastelio.

Tų rankų istorija tokia, kad jos yra nupjautos – metro riešo trūksta. Aš jas dariau Olandijai, tos rankos kabojo priešais ministro pirmininko langus. Ten bokštelis toks. Atvažiavau su tomis rankomis, ir jas reikėjo pakabinti ant krantinės. Riešai turėjo būti vandeny – aš nežinojau, kad ten negilu. Visas kanalo dugnas padengtas kilimu, po kuriuo išvedžiotas vamzdynas, o juo teka frejonas, užšaldantis tą tvenkinį Kalėdoms. Olandijos karalienė ant pačiūžų su vaikais kiekvienais metais atvažiuoja įžiebti eglutę. Tai ir negalėjau iškasti duobės, kad rankos tilptų visu aukščiu. Nupjoviau riešus, sakau: man jas po parodos grąžinat kartu su rankom. Ir negrąžino. Dabar ir yra taip. Su riešais jos atrodytų idealiai.

O mintis kilo todėl, kad Haga – Hagos teismas cho cho cho karaliaus ir karalienės miestas, pati žinai. Tas gestas daug ką reiškia įvairiose pasaulio vietose, tai nebūtinai pergalė. Pavadinimo istorija yra tokia. Gyvenau Subačiaus gatvėj, daugiabuty. Ten buvo kaimynas Viktoras. Mūsų balkonai šalia. Daiva, Viktoro žmona, grįžo iš miesto, kišo raktą į spyną, o Viktoro raktas iš vidaus įkištas kreivai. Ji negali atrakinti. Man paskambina, sako: ką daryt? Aš įlipu per balkoną, užeinu į butą, žiūriu – Viktoras miega, stipriai paėmęs ugninio vandens. Jį pajudinu. O jis pramerkia akis, pakelia ranką ir parodo Viktorijos gestą. Cho cho cho. Tokį bajerį prisimeni visą laiką. Aš jau „Marčiurlionio“ knygoj buvau tokių prisipaišęs. Ten gi tokių pilna – ranka braukšt per medžius, vienas medis kreivas, atrodo, kad arfa.

Žinai, Čiurlionis persunktas to. Jeigu jo piešinių nežiūri, tai nesupranti jo tapybos, nes jo piešiniai yra kaip dienoraštis, atvira išsiliejimų knyga, visokių pasakymų ten yra, ir humoro jausmas matosi. Viename piešiny yra netgi beždžionė. Pavartinėk. Brolio Petro portretas, man rodos. Piešinys toks. Ten beždžionė ant šakos. Kitame piešiny dar bėga žmogutis tokiu kreivu takeliu nuo liūto cho cho cho.

Dabar nueik prie kokio nors kūrinio ir galvok, kaip čia buvo. Žiauru buvo. Gal einam parūkyt?

Einam.

Atvažiuoju į miestą – trūlikai, asfaltas.

Aš tai į troleibusų stogus iš savo balkono žiūriu.

Bet važinėji? Oi koks troleibusas, eina sau, kaip norėčiau.

Galėtum visas beždžiones jame apgyvendinti.

Jau prisišnekėjai. Viskas, perku autobusą, vežioju į Beždžiuonių muziejų. Ir lankom visas Vilniaus beždžiones.

Norėčiau pavažinėt tokiu.

Juokiamės abu

O kiek Vilniuje yra beždžionių?

Pajuokavau, o kiek – nežinau, palauk – ten trys, keturios, penkios, tikrai žinau, ai gal penkios.

O paskui važiuojam į tavo Beždžiuonių muziejų. Kiek jų ten yra?

Net nežinau. Prisiversti auditą padaryt tam muziejuj… Aš tiek žmonių neturiu.

Įsivaizduoji, jeigu aš pradėsiu skaičiuoti? Būna, paskambina – ar galim atvažiuoti? Sakau, tik paskambinkit, kad būčiau. Atvažiuoja trečias universitetas. Labai juokinga buvo. Gaisrininkas atbėga, sako, padarykit pravažiavimą. Atvažiavo daug mašinų ir visi lenda į tuos penkis kvadratus. Aš negalvojau, kad tiek bus. Bilietus plėšau, pradedu pasakoti, ir netelpa visi jie į tą muziejų. O aš kai pradedu varyt. Prisimenu, kokia diena buvo turguj, ką mačiau, kaip suvalkietiškai gražiai šneku. Geras, taip iš tikrųjų labai fain ir pagalvoju bliamba, kokia priešistorė yra. Man tas patinka.

Dar norėjau apie „Sportbatį“ paklaust.

Prisimenu, kaip vaikščiodamas prie jūros radau sportbatį. Toks geras „naikas“ ir mano sportbačio literatūra yra tokia, kad jūra išmeta tik vieną sportbatį. Antro nėra šalia. Antrą randi „Adidas“ tai pačiai kojai ir su jais vaikštai. Tai dar viena beždžionė.

Mes žiūrėjom į jį ŠMC kieme ir galvojom, kad vandalai tą sportbatį apiplėšė.

Taip taip, aš jį restauravau.

Tai nebuvo neišbaigtumo idėjos įkūnijimas?

Neišbaigtumo – taip, bet ne tokio sulaužyto. Visas tas apiplyšimas apgalvotas, aš gi specialiai sportbačiu plaukiau iš Plungės Minija pas Juozą į Norvaišius ir apdraskiau.

Iš jo pasidarei valtį ir plaukei? Gerai plaukėsi?

Jo jo, žiauriai – sportbaty gali nakvot kaip palapinėj.

Juokiamės abu

Toks sumanymas. Po to parvežiau tokį apdriskusį ir pastačiau. Žinai, kaip būna, kai nusiperki sportbačius – ta plastmasė pradeda blukti, medžiaga ultravioletą sugeria. Ir dabar – jei dažnai lankai tą sportbatį, matai, kaip jis keičiasi.

Bet yra šalia restoranas. Iš jo išėję pijokai perlipa per tvorą ir tūsinasi ŠMC kieme, o geriausia atsisėdimo vieta – ant to sportbačio. Cho cho cho. Tie sėdėtojai sulaužė, aš jį sutvarkiau – man padėjo ŠMC sutvarkyt, davė finansavimą. Aš jį vėl supurškiau, suklijavau, ateinu po mėnesio – vėl tas pats. Vaikai irgi mėgsta jį vartalioti. Todėl įdomu matyti, kaip jisai gyvena. Įsivaizduoji, išmestum šiaip į gatvę – toks nereikalingas daiktas mėtosi. Niekam nereikia, stumdosi jis ten, papučia vėjas – nuvirsta, kas nors kitaip pasistato, toks ping pongas. Keičia vėjy savo vietą. Žiauriai faina. Kad taip pasivaikščiotų. Paeitų tris žingsnius į priekį, atgal, griūtų. Atsiloštų.

Pavyzdžiui, yra Prahos laikrodis. Koks unikumas, ar ne? Man atrodo, kad ten dėl to visi ir važiuoja. O mes tokio neturim. Vilniaus laikrodžio nėra.

Turiu labai mielą klasiokę Juliją Ikamaitę. Jos pusseserė grodavo karilionais varpinėje. Kai ji grodavo, mes su Julija lipdavom į bokštą. Vienas iš jo laikrodžio ciferblatų atsuktas į tą pusę, kur universitetas. Tame ciferblate yra tokios durelės šalia rodyklių ašies, o aš iškišu galvą ir kū kū kū kū! Cho cho cho! Žmonės dairosi, negali būti. Būtų gerai, kad Vilniaus katedros karilionas galėtų sugroti ką nors iš Čiurlionio repertuaro. Gal tada irgi rinktųsi turistai jo paklausyti.

Atlikai Vilniaus laikrodžio performansą.

Tai aš ir sakau: kas yra trauka? Savo kieme pasistačiau beždžiones. Tas kiemas – Lietuva. Cho cho cho. Ne visi supranta, tyli, nežino, bijo klausti.

Vieną sykį stipriai prajuokinau protingų vyrų kompaniją. Jie giliai diskutavo, gvildeno kažkokią transcendentinę problemą. Aš klausiau klausiau ir sakau: paklausykit, aš viską žinau. Jie taip sužiuro į mane. Buvo nejauki kelių sekundžių pauzė, tyla. Tada jie suprato ir visi pradėjom juoktis. Tai būtų pirmi beždžionės žodžiai žmonijos išgirsti. Cho cho cho. Smagu taip pasakyti. Ką ten apie beždžiones, kai jos viską žino. Ir nieko nepasakoja. Kai zoologijos sode žiūri į beždžiones, supranti, kad taip ir yra.

O dabar ką ruošiesi daryti?

Žiauriai norėčiau, jei Aušra gaus finansavimą, „apiece“ galeriją Vilniuj Čiurlionio gatvės pradžioj paversti dangoraižiu. Kažkada mačiau tokią karikatūrą iš dviejų piešinių ir labai juokiausi. Vienas piešinys – King Kongas apsikabinęs dangoraižio smaigalį Niujorke. O kitas piešinys – didelis ofisas tame dangoraižyje, vyksta akcininkų susirinkimas ir jie pro langą mato vaizdelį – King Kongo genitalijas, prisiplojusias prie lango. Cho cho cho. Blia kaip noriu padaryt, nežinau. Ir būtų be pavadinimo.