• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2023    06    27

Pradilęs kurpalis ir saldus bučinys. Lauros Kaminskaitės ir Onos Juciūtės paroda „Kaip aš įėjau į kambarį pro duris“ erdvėje „Editorial“

Paulius Andriuškevičius

I was dreamin’ when I wrote this
Forgive me if it goes astray
But when I woke up this mornin’
Could’ve sworn it was judgment day

1999, Prince

Surenku numerį 8 523 10310, pamatytą Onos Juciūtės ir Lauros Kaminskaitės dekoruotame kambaryje meno erdvėje Editorial (parodoje „Kaip aš įėjau į kambarį pro duris“). Mano nuostabai, pasirodė, kad šį adresatą jau turiu skaitmeninėje telefonų knygelėje. Jis dūla prie „T“ raidės taip seniai, kad pamiršau, jog egzistuoja. Bet tada pradėjo ryškėti detalės ir prisiminiau, kad šiuo numeriu (kūriniu) su manimi kadaise pasidalino jo autorė, kai vėlyvą pusblaivį vasaros vakarą paprašiau gerų taksi numerių. Greičiausiai būtų sunku sugalvoti tinkamesnę lietuvių menininkę ar menininką, kuriam galėjau adresuoti šį klausimą nei Laura Kaminskaitė.[1] Manajame telefone galėjo pasigirsti kreipinys, pavyzdžiui, yellow – kaip pavadinime eilėraščio, kabančio šalia galerijos pažemėje šviečiančios skaitmenų sekos, tačiau ragelyje skambėjo tik pratisas neatsakyto skambučio signalas.

Ne tik šis pasakojimas ar Vilniuje vis rečiau sutinkami yellow taksi, tačiau ir balso kitame telefono laido gale laukimas yra susiję su praeitimi. Šiandien laukti tenka rečiau – šiuolaikinio miesto pakeleivius operatyviai išvežioja „Boltas“, išmanieji užfiksuoja skambučius, visi visiems „perskambina“… Tuo tarpu 1999 metais aš (9-erių), Laura (15-os), Ona (11-os), Edgaras (9-erių), Princas Rogersas Nelsonas (41-ių) droniškam analoginio telefono gausme nekantriai laukėme atsiliepiančio balso. Ir – pasaulio pabaigos, kuri inspiravo nedidelį technologinį krachą, spiritualistinį atgimimą, naujus meno kūrinius, tačiau taip ir neatėjo, likdama keistu prisiminimu ir/ar pažadu sugrįžti ateityje nauju pavidalu.

Editorial parodoje susitinkančios dvi šiuolaikinės lietuvių menininkės sugrįžta ne tik į erdvę, kurioje abi yra surengusios personalines parodas, ar į neaiškiom apokaliptinėm nuojautom apgaubtą 20 a. pabaigą. Jos grįžta į laukimo bei neužtikrintumo būseną plačiąja prasme. Joje abstrakcija vis mėgina virsti kažkuo konkretesniu, judesiai – performansu, medžiagos – rūbais ir baldais, o linijos ir dažai – oro bučiniais. Pasiųstais kaip klasiški, nesenstantys meilės gestai į telefono ragelį nepažįstamai taksi dispečerei, šiuolaikinio meno parodos lankytojui, arba tiesiog į praeitį, kurios niekada negirdėjom ir nematėm, tik nerangiai įsivaizdavom.

Nuorodų į ją šioje parodoje – ne viena. Tačiau ne visas taip lengva pamatyti kaip ryškiai šviečiančius iš neono vamzdelių surangytus Kaminskaitės kūrinius „Taksi iškvietimas“ (2023) ir „Rimta“ (2023). Menininkės kūrybinė praktika – nesibaigiantis flirtas tarp simbolių ir prasmių – efektingai atsispindi šioje medijoje, turinčioje stiprų krūvį dailės istorijoje. Dar pirmoje 20 a. pusėje mene pradėti eksploatuoti neoniniai užrašai pulsavo įvairiomis spalvomis minimalistų ir konceptualistų kūriniuose, iš kurių Lauros darbams gestiškumu galbūt artimiausi Mario Merzo ir Tracey Emin elektrifikuotų dujų ženklai, o konceptualiu krūviu – Bruce’o Naumano ir Josepho Kosutho kūriniai. Tačiau Kaminskaitės stiklinių vamzdelių turinys, jų spalva ir kūrinio metrika jau yra šioks toks blefas, nes autorės konceptualizuoti „neoniniai“ ženklai greičiausiai pripildyti ne neono, o kitų dujų. Neonas buvo pirmosios dujos, panaudotos komerciniams ženklams kurti praėjusio amžiaus pradžioje. Elektrifikuojamos jos švyti ryškiai raudona spalva, kai tuo tarpu argonas skleidžiasi levandų violetine („Rimta“?), o kriptonas – balta („Taksi iškvietimas“?).[2]

Tracey Emin, The Kiss was Beautiful, 2012, neonas, parduodama Sotheby’s London

Būtent iš raudonojo neono kyla kultūrinės sąsajos su kapitalistinės visuomenės praeityje itin populiariomis reklaminėmis iškabomis, naktiniu gyvenimu, raudonųjų žibintų kvartalais – atsipalaidavimo, pramogų, meilės kultūra. Atvėsusiuose autorės ženkluose neonas netraška ta pačia įkaitusia aistra kaip 90-ųjų didmiesčių barų iškabose. Tačiau šilti jausmai ir netgi galingiausias iš jų – meilė – ne rimtai, ne ironiškai, tačiau bemaž atlapaširdiškai pasirodo autorės kūriniuose „Bučkiai“ (2021–2022) ir eiliuotame tekste „Yellow“ (2023):

It is said when you love someone,
you speak in your mind with that person.
What if every conversation
is a form of abstract love?

Autorė ne pirmą kartą savo kūryboje personifikuoja iš pažiūros itin abstrakčius dalykus – spalvas, pavadinimus, telefonų numerius, paversdama juos personažais. Ji suteikia jiems balsus, kurių nuotaika žaisminga, prasmė praslysta suvokėjai tarp pirštų, o forma chameleoniška, dėvinti vis kitos spalvos lūpdažį ir leidžianti kūriniui transformuotis žiūrovo sąmonėje begales kartų – Joy is the best makeup sakoma „Yellow“ tekste. Autorės darbai, kurie itin aktyviai nurodo į save ir į praeityje sukurtus kūrinius, audiovizualines, lingvistines, gestines kalbas bei įvairiausio tipo kontekstus, tampa nesibaigiančiu procesu, o ne konkrečiu rezultatu, nepaisant jų statiškos ir kartais apsimestinai rimtos natūros.

Parodoje pristatomų elektrifikuotų ženklų konceptualus krūvis susieja Kaminskaitės kūrinius su minėtų žymių 20 a. autorių darbais ir platesne dailės istorija bei sugestijuoja begalinę pasakojimų seriją. Šis krūvis daug stipresnis nei autorės gesto principu atliktų darbų, tokių kaip „Not Yet Titled“ (2018 ir 2015) arba „Conversation Piece (Including Different Kinds of Motions)“ (2016). Tiesa, pastarieji, grįsti improvizacija, šokiu erdvėje, piešinio laisvumu ir gracingais trapių linijų pokalbiais, daug subtiliau atspindi Kaminskaitės unikalią meninę kalbą bei autorės savitumą šios medijos autorių kontekste.

Kaminskaitės ranka rašyti ženklai yra ne vieninteliai šviesa grįsti darbai, metantys praeities šešėlius ar transportuojantys žiūrovus laiko-taksi mašina atgalios. Iš pirmo žvilgsnio Onos Juciūtės šviesdėžė „Simbos“ (2023), vaizduojanti žmogaus kojos dydį atitinkantį batą, atrodo kaip dar vienas Kaminskaitės kūrinys. Ne tik dėl šviesa operuojančių neonų ar praeityje sukurtų šviesdėžių (pavyzdžiui Kaminskaitės darbo „Its Own Unfolding Elsewhere“ (2019)), tačiau ir dėl „Simbų“ (2023) kontrasto su kitais Juciūtės kūriniais, kurie yra itin medžiagiški, pasižymintys formos plastika, nusėti menininkės rankų darbo atspaudais. Eksponuojamas jaukioje prietemoje mažesniajame iš kambarių, greta daug labiau „juciūtiškos“ iš alksnio išlukštentos daugiasegmentės lentynėlės „Be pavadinimo“(2023), „Simbos“ tampa dar vienu parodoje atsiveriančiu portalu į praeitį.

Šviesdėžėje pavaizduotas batas yra internete randamas paveikslėlis – 100 % Natural Rawhide aštuonių colių batas-skanėstas šunims.[3] Šis mylimiausių augintinių maistas, dažniausiai kaulų ir virvių pavidalu, tačiau netikėtai dažnai reprezentuojantis ir įvairaus dizaino batus, yra gaminamas iš poodžio (rawhide) – šviesesnės už odą medžiagos, primenančios pergamentą. Iš poodžio pramonėje gaminami įvairūs daiktai, tarp jų – botagai, muzikinių būgnų plėvės, lempų gaubtai, o pastaruoju metu – kramtomieji žaislai bei skanėstai šunims.

Aiškėja, kodėl Juciūtė savo kūrinį pavadino „Simbos“ greičiausiai nurodydama į geltonplaukes šunų veisles retriverius ir labradorus, kurių atstovai dešimtajame dešimtmetyje Lietuvoje dažnai vadinti simbomis – greičiausiai dėl kultinio animacinio filmo „The Lion King“ (1994), kurio pagrindinis personažas buvo auksaplaukis liūtukas vardu Simba. Autorė galimai referuoja ir į konkretų batą – Adidas batų liniją „Sambas“.[4] Faktas, kad šie rawhide treats, reklamuojami kaip skatinantys šunų sveikatą, iš tiesų yra jiems žalingi, taipogi gali būti suprantamas kaip praeities reliktas, kaip ir kadaise gydytojų rekomenduotos cigaretės.[5]

Kaip ir Kaminskaitė, Juciūtė šiuo darbu kalbasi su praeityje savo sukurtais kūriniais, rodytais „Every Dog is A Lion“ erdvėje Editorial 2020 metais. Tuomet skanėstai – iš duonos išminkytos žmogaus ausys su vanilės auskarais – buvo eksponuojami greta ekrane matomos video kilpos, vaizduojančios šunį. Kūrinyje tokiu pat pavadinimu rodomas teisėjas jau šunų, o ne šiuolaikinio meno parodoje rimtu veidu vertina foksterjero – Juciūtės parodos liūto – uodegos savybes. Menininkės judėjimas sambos ar kito šokio žingsneliu pirmyn ir atgal bei valiūkiškas pėdų mėtymas savo nuotaika artimas Kaminskaitės sinkopiškam bendravimui pasitelkiant užuominas bei pokalbių ir istorijų nuotrupas. Menininkės šoka drauge, ne po vieną, ir nešamos savo kūrinių įeina į lengvą ir maloniai tonizuojantį svingą, kurio užkrečianti energija persismelkia ir į parodos lankytojos padus.

Žvelgiant plačiau, Juciūtės „Simbos“ susišaukia su prieš beveik dešimtmetį sukurtu menininko Liudviko Buklio darbu „Prototipai vidurinėms mokykloms“ (2014). Sumanytas kaip XII Baltijos trienalės preliudas, menininko kūrinys, taipogi šviesdėžė, vaizduoja klasikinio stiliaus juodą vyrišką batą. Buklio bato kilmė kita negu Juciūtės, tačiau šio įvaizdžio atveju taipogi buvo naudojama agresyvi vaizdinio apropriacija – šalia Vilniaus Trakų ir Pylimo gatvių sankryžos šiandien tebeveikiančios batų parduotuvės pamatytą šviesdėžę menininkas perkėlė į už kelių šimtų metrų esančios Salomėjos Nėries gimnazijos koridorių. Galimai šiuo kūriniu autorius referavo į tam tikrus praeities kultūros reliktus – uniforminę edukacinę sistemą, kurioje mokinys yra prototipas ateities visuomenei ir kurią kaip tuos klasikinius, tačiau senamadiškus batus vis bandoma išaugti. Kūrybos lauko ribose Juciūtė ir Buklys dėvi skirtingą avalynę, ir galbūt tai tik laimingas atsitiktinumas, kad jų minami takai epizodiškai susikryžiuoja aptariamoje parodoje, tačiau menininkų kūriniai sudaro efektingą kūrinių porą, kurioje kiekvienas batas įdomiai reprezentuoja savąjį dešimtmetį.

Liudvikas Buklys, Prototipai vidurinėms mokykloms, 2014. Fot. Andrej Vasilenko

Galbūt šių batų pramintu keliu būtų galima žengti dar giliau į praeitį, į devintą dešimtmetį, kurio metu dabar Nacionalinės dailės galerijos pastovioje ekspozicijoje tvarkingai padėta žymiausia Lietuvos dailės istorijoje sukurta batų pora. Žinoma, turiu galvoje garsiausio meno lauko batsiuvio Deimanto Narkevičiaus kūrinį „Per ilgai ant paaukštinimo“ (1994) – klasikinio stiliaus batus, užpildytus valgomąja druska. Nepaisant priešingų politinių-ekonominių sanklodų, į kurias nurodo Narkevičiaus ir Juciūtės darbai, įdomu, kaip du kūriniai netikėtai susijungia per glaudų bato ir maisto santykį. Galima net padidinti kelionės laiku apsukas ir persimesti į tarptautinį kontekstą bei prisiminti Warholo aukštakulnius arba Van Gogo susmurgusius kaliošus. Juokas juokais, tačiau minimi pavyzdžiai susaisto „Simbas“ ne tik su kitais parodoje rodomais kūriniais, su joje nagrinėjamomis temomis ir kultivuojama nuotaika, tačiau ir su meno istorija, įspaudžiant įsimintino bato pado atspaudą į lietuvių dailės dirvožemį.

Deimantas Narkevičius, Per ilgai ant paaukštinimo, 1994

Juciūtės darbuose dažnai persipina industrinė ir individuali gamyba, o kasdienybėje dažnai sutinkami drabužiai ir baldai – su konditeriniais namų darbo gaminiais. Apie tai jau buvo užsiminta kalbant apie „Simbas“ ir „Temas“ (2020), tačiau šių dviejų gamybų ženklų galima matyti ir kituose Juciūtės darbuose. Pavyzdžiui, cinamono lazdeles arba per didelius džinsus primenančiame kūrinyje „Maxi“ (2023), į atsipalaidavusias liemenes ar pakaitintus zefyrus panašėjančiuose objektuose „Nesuraidžiavimas“ (2023), sijono armonikas bei tiramisu ar kitą sluoksniuotą tortą įkūnijančiuose „Does ir Dons“ (2023). Įdomu, jog meno patirtis praeityje savaip „saldinusi“ yra ir Kaminskaitė, savo parodose rodydama tęstinį kūrinį „Sugar Entertainment“ (2011-). Tarytum galerijos baltasis kubas, cukraus gabalėlis į save sugeria visas lankytojų patirtis ir leidžia pajusti estetinius potyrius ant liežuvio galiuko, kurdamas Kaminskaitės praktikai būdingą pojūčių sinestezę bei abstrahuodamas įprastinį žiūrovės prasmių lauką.[6]

Būtų naivu manyti, kad šis saldumas ar lipšnumas (čia tinka dvejopą prasmę turintis anglų kalbos žodis sweetness) yra grynai cukrinis. Tiek Kaminskaitė, tiek Juciūtė individualiai bei jautriai nurodo į žmogaus kūną, ir su juo susijusį emocinį spektrą – švelnumas, artumas, saugumas tampa svarbiomis sąvokomis galvojant apie parodos kuriama nuotaiką. Juciūtės sukurti baldai ir drabužiai atrodo lyg daiktai, patyrę fabrikinį gamybinį broką, kuris paradoksaliai tarsi užtikrino jų dabartinę egzistenciją. Šie objektai itin dažnai nurodo į žmogaus kūno dalis, tarytum juose būtų juntamas jų įspaudas, nors autorė savo kūryboje žmogaus kūno beveik nevaizduoja.[7] Tai galima pasakyti apie drabužinius menininkės kūrinius – „Nesuraidžiavimus“, kaučiukinėmis rankomis lyg siekiančius apglėbti nematomus torsus, arba „Simbas“, laukiančias joms skirtos pėdos. Taip pat ir apie baldinius – skirtingų medžio lukštų lentynėles, sugestijuojančias namų erdvę, prisotintą glaudžių kūnų judesio erdvėje ir aktyvaus lytėjimo rankomis, ar Bruno Mathsson Pernilla krėslą kūrinyje „Savaitgaliai“ (2020), išdrožtą remiantis žmogaus nugaros atspaudais, paliktais sniege. Galbūt išimtimi galima laikyti praeityje Juciūtės rodytą video darbą „Windysilk“, kuris yra lyg išvirkščia šios tezės pusė – ant stabilaus aiškiai matomo žmogaus kūno plaikstosi formos neįgaunantis efemeriškas drabužis.[8]

Jeigu Juciūtės darbai labiau susiję su vidumi, interjeru, užsisklendimu – praplyšę džinsai ir korsetai tarsi stengiasi pridengti ryškėjantį nuogumą, tai Kaminskaitės – su išore, eksterjeru, atsiskleidimu. Čia tinka jau aptarti skersgatviuose sutinkami neonai ir pasivažinėjimai naktiniais taksi bei tarsi sapnas paryčiais išgaruojantys nepažįstamojo bučiniai. Kaminskaitė naudoja lingvistinę ir iš pažiūros atviresnę kalbą, kai tuo tarpu Juciūtės nebylūs darbai kalbina vien forma ir medžiaga bei yra šiltesni, taktiliški, adresuojantys kūną per materiją (prie to, žinoma, daug prisideda Juciūtės medžiagų pasirinkimas). Tai anaiptol nėra Kaminskaitės kūrinių minusas – jų jausmų prisipažinimas gal ir lakoniškesnis, tačiau ne mažiau intymus, savitas ir maloniai įelektrinantis. Apie tai geriausiai yra pasakiusi pati autorė paskutinėje „Yellow“ strofoje:

There can be many realities and textures in the world,
perhaps, not many worlds in reality.
From everybody to re-body
Talk is a form of love.

P. S.

Daug kartų 20 a. girdėta ir šiandien prėskokai nuskambėsianti frazė „one love“ ilgainiui neteko savo saldumo kaip iš devyniasdešimtųjų kioskelio įsigyta kramtomoji guma. Jeigu reikėtų pamėginti įpūsti vilties 2023 m. pasaulio pabaigos belaukiančiai žmonijai (laukusiai kaip ir 1999 m., tik dėl kitų priežasčių) ir ypatingai jauniesiems mūsų visuomenės atstovėms ir atstovams, galima būtų pasakyti, kad meilė tebėra ir yra daug bei įvairių jos formų. Galbūt Edgaro Gerasimovičiaus kuruojama Lauros Kaminskaitės ir Onos Juciūtės paroda „Kaip aš įėjau į kambarį pro duris“ yra viena iš jų.

Lauros Kaminskaitės ir Onos Juciūtės paroda „Kaip aš įėjau į kambarį pro duris“ erdvėje „Editorial“ (Latako g. 3, Vilnius) veikia iki liepos 1 d.

Šio teksto sukūrimą remia Lietuvos kultūros taryba.

Fotografijos: Editorial


[1]    Laura Kaminskaitė yra sukūrusi ne vieną meno kūrinį, kurio veikėjais yra taksi mašinos, jų vairuotojai ir pakeleiviai, pavyzdžiui, Taxi Driver (2014), Night Drive (2021) arba Exhition (2013). Autorė taipogi ne kartą yra kalbėjusi apie asmenines patirtis ir pomėgį važinėtis taksi bei yra davusi interviu važiuojančiame automobilyje šiuolaikinio meno kuratorei Virginijai Januškevičiūtei – https://www.youtube.com/watch?v=fnwLpG2vFQY.

[2]    Gemma Cirignano What is Neon Art, Really?, skelbta žurnale „Irradicant“ balandžio 8 d., 2022; https://irradicant.com/What-is-Neon-Art-Really-1

[3]    https://www.petworld.ie/rawhide-shoe-8/

[4]    Adidas taipogi yra sukūrę batus kūdikiams tuo pačiu pavadinimu kaip Juciūtės kūrinys; https://www.levelshoes.com/adidas-activeplay-simba-sneakers-prints-fabric-baby-sneakers-plabkk.html

[5]    Anna Jacoby We’ve Got a Bone to Pick with Rawhide, skelbtas žurnale „Oh Futropolis“ liepos 5 d., 2021

[6]    Inesa Pavlovskaitė: “Sugar cube is an object containing, according to the artist, the aesthetics of a white cube exhibition space and a sugar’s ability to contain a faint but reliable record of the events it has witnessed. Handcrafted by the artist to be cubic, a sugar square is evocable of a white gallery space, almost in ratio-like relation. The assumption of fictional or paranormal nature that a sugar cube is a documentarian apparatus, which manages to memorialize (astral and mundane) information, delineates the secret function this piece bears in every exhibition or artistic project it is introduced to. As it carries a whole exhibition in itself a sugar cube thus becomes a gustatory metonymy.”

[7]    Lithuanian Visual Arts: Ona Juciūtė; https://www.youtube.com/watch?v=A-QmSvcMOjo

[8]    Paulius Andriuškevičius, Paroda „Palydos“ parodų erdvėje „Swallow“; https://artnews.lt/paroda-palydos-parodu-erdveje-swallow-59281