Pokalbis su Gabriele Adomaityte apie atmintį ir naująsias technologijas tapyboje arba tapybą kaip atminties technologiją

2021 m. sausio 7 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Edgaras Gerasimovičius

Šis pokalbis įvyko vasarą, tam tikru sąlyginės ramybės laiku, praėjus pirmajam karantinui ir dar neprasidėjus antrajam. Dabar, kai parodas organizuojančios institucijos yra susitelkusios į savo veiklos perkėlimą į virtualią erdvę, vis sudėtingiau apčiuopiami tampa meno kūriniai, tačiau ryškėja menininkų darbas – idėjos, bendradarbiavimo būdai, ištekliai, jų organizavimo principai ir visa kita, kas įprastai lieka už kūrinio. Šis pokalbis yra būtent apie tai – iš dėmesio lauko nuolat slystantį kūrinio materialumą ir jo patirtį bei paties kūrinio priešinimąsi išnykti tirštėjančioje virtualybėje. Taip pat tai pokalbis apie tapybą ir jos priklausomybę nuo technologijų bei nieko bendro su tapyba neturinčių sričių.

Kokiomis temomis domiesi pastaruoju metu?

 Mano pagrindinė domėjimosi sritis yra informacija, infoepocha, kurioje gyvename. Domiuosi posttiesos fenomenu ir susijusiomis temomis, ypač santykiu tarp dokumentikos ir įsivaizduojamybės, archyvų įsitraukimu į istorijos kūrimą, atminties technologijomis, skaitmeninių archyvų įtaka kolektyvinei atminčiai ir jų poveikiui žmogaus tapatumui. Mano kūryboje nuo 2016 metų vyrauja archyvavimo praktikų tema ir problematika – vaizdiniai tyrimai apie materialias žmonijos žinių kolekcijas ir bandymai aiškintis, kaip praeities artefaktų konservavimas įveiklinamas formuojant istoriją. Manau, šios temos apie materijoje išreikštą praeitį mane lietė asmeniškai visų pirma dėl to, kad bandžiau atkurti tam tikrą fotografinę atmintį apie žmones ir vietas, kurių jau nebėra. Kiekviena mano darbų serija buvo sukurta remiantis asmeniniu ryšiu su darbuose naudota medžiaga. 2018 m. sukūrusi diptiką, kurį dedikavau savo tėvams (Dreams & Desires, 2018), supratau, kad tam tikras siekis, rišantis visus mano projektus, yra tarsi tęstinis praeities atgarsių tyrimas bandant mažinti distanciją tarp savęs ir neapčiuopiamos informacijos materijos, įsirėžusios kolektyvinėje ar asmeninėje atmintyje. Vaizdinė medžiaga, kuri yra pagrindas mano kūriniams, visų pirma yra įkalčiai ar pėdsakai. Be to, persikėlusi gyventi į Nyderlandus, susidūriau su dekolonijinėmis studijomis ir šiai temai skirtomis kuruotomis parodomis, kas mane stipriai sudomino ir tapo gilinimosi į archyvavimo ir praeities saugojimo problemas paskata. Neseniai pradėjau daugiau dėmesio skirti knygoms Ritmano bibliotekoje Amsterdame. Tai privati kolekcija, sauganti daugiau nei 23 000 leidinių apie okultizmą, misticizmą, gnostiką ir alchemiją. Taip pat dažnai lankausi seniausiame Nyderlandų muziejuje Harleme – „Teylers“, kur Ovaliajame kambaryje saugomoje mineralų kolekcijoje galima rasti Monblano viršukalnę. Šiuo metu lyg ir stengiuosi perprasti šias vietas, kad galėčiau emocinį ryšį su jomis įdarbinti savo kūryboje. Ateityje norėčiau dirbti su algoritmais. Tai yra vienas iš netolimos ateities siekių. Planuoju kelionę į „Sitterwerk“ biblioteką, esančią Sankt Galene, Šveicarijoje, kuriai sukurtas specialus informacijos paieškos algoritmas, įtraukiantis subjektyvumą ir atsitiktinumą į dinamišką žinių organizacijos struktūrą.

Gabrielė Adomaitytė, 5 minutės iki vidurnakčio, grafitas ir spalvoti pieštukai ant popieriaus, 29,7 x 42 cm, 2020

Pirmą kartą tavo paveikslus pamačiau gyvai 2018 m. „JCDecaux“ premijos parodoje „Orumas“. Tai ir buvo diptikas Dreams & Desires, apie kurį kalbėjai. Paveiksluose pagrindinis motyvas buvo drobę aptraukęs, vietomis suplyšęs baltas tinklas juodame fone. Tinklo motyvas kartojasi ir tavo kituose darbuose. Kartais jis vaizduojamas savarankiškai kaip atskiras elementas, kartais yra lyg fonas, kuriame skleidžiasi paveikslo vaizdinis įvykis. Galėtum papasakoti apie šį motyvą?

Visų pirma „JCDecaux“ premijos parodoje galvojau dalyvauti su visai kitu kūriniu. Prie jo dirbau tuo metu, kai aplikavau premijai, bet kai jį pabaigiau, nusprendžiau nebesiųsti parodai. Tuo metu savo studijoje Amsterdame turėjau krūvą VHS kasečių iš savo šeimos namų. Tėtis filmavo mane nuo gimimo iki savo mirties. Žinojau, kad „JCDecaux“ premijos parodai noriu sukurti paveikslus remdamasi savo šeimos asmeninio archyvo medžiaga, ir norėjau leistis ten, kur mane ji nuves. Prieš tapydama naujus paveikslus premijos parodai, iš studijos išnešiau visus daiktus ir pasilikau tik atsivežtus iš Kauno. Šias VHS kasetes peržiūrėjau per seną televizorių. Tuo metu man nepakako daiktą perteikti drobėje, buvo svarbu pereiti nuo daikto pavidalo kopijavimo prie tiesioginio daikto pėdsako. Norėjau, kad paveikslas būtų tam tikras paminklas daiktui.

Šiame neišsiųstame paveiksle ir panaudojau tinklo motyvą pirmą kartą, bet diptike Dreams & Desires tinklo motyvas transformavosi į bendrą tinklo potyrį. Šio diptiko tapymas buvo labai performatyvus, nes tapydavau drobę aptraukusi tikru tinklu ir tapydama jo kiaurymėse stengiausi suteikti fonui gylį. Dreams & Desires yra tam tikra kiaura vaizdinė siena, kuri atsiveria ar užsiveria priklausomai nuo žiūrovo ir paveikslo pozicijų erdvėje: distancija nuo paveikslo lemia, kiek pats tinklas ir aplinka už jo išnyksta ir atsiranda. Tinklas mano paveiksluose lyg sujungia virtualumo ir apčiuopiamos tikrovės dėmenis.

Noras priartėti prie daikto krūvio Dreams & Desires atsiskleidė ir kitu kampu, apie kurį niekad nekalbėjau viešai. Šitas diptikas yra dedikuotas mano tėvams ir jį tapydama dėvėjau tėvo striukę, kaip ir echoskopo sonogramos – mano mama yra gydytoja, šie daiktai tiesiogiai apsprendė paveikslus. Tai kol kas asmeniškiausias mano kūrinys.

 Žiūrint į tavo paveikslus, susidaro įspūdis, kad tau praeities nagrinėjimas, bandymas ją suprasti per archyvinę medžiagą visų pirma yra tam tikra kelionė per triukšmingą, vaizdų pertekusį, tirštą eterį. Tai ypač matoma tavo naujausiuose paveiksluose, pavyzdžiui, Overdrive (2020 m). Šio paveikslo pavadinimas nurodo savo įprastas veikimo ribas viršijusį objektą. Šį perviršį tavo paveiksluose papildo kontrastuojantys tapybos elementai, jų sluoksniavimas, kas kuria specifinę įtemptą, bet kartu tvarkingą ir apgalvotą vaizdinę dramą. Gali papasakoti daugiau apie sluoksniavimą ir triukšmą?

 Overdrive kūriau pasitelkusi vaizdinę medžiagą iš vieno materialaus archyvo, kuriame buvo daugybė sovietmečio prietaisų. Vienas iš jų buvo dulkių siurblys pavadinimu „Raketa“. Jį transformavau į labiau kiborgą nei buitinį prietaisą primenantį objektą. Mano paveiksluose vaizdas tuo pačiu metu kuriamas ir pridedant, ir atimant informaciją. Taip pat skirtingomis priemonėmis – teptuku, aerografu, nuvalant dažus, kartais visiškai improvizuotomis priemonėmis, pavyzdžiui, šluota… Nors tapybos procesas yra gyvas ir, aišku, vadovaujuosi intuicija, tapomas vaizdas būna aiškiai sudėliotas galvoje ir jam būna pasiruošti tikslūs eskizai. Šį rudenį tapyti darbai itin pasistūmėjo šia linkme. Dabar procesas keliasi iš fizinės erdvės į skaitmeninę ir atvirkščiai, o galutinis rezultatas ir jo eskizas .jpg yra beveik neatskiriami.

Man įdomu ieškoti įtampos tarp abstrakcijos ir konkretumo. Todėl motyvai, nuo kurių pradedu paveikslą, kartais visai sunyksta ir tampa beveik neatpažįstami, kartais jie tampa paveikslo pavadinimu arba pasidaro aiškesni, kai į paveikslus žiūri ne po vieną, bet matai jų visumą. Naudoju tik keletą drobių formatų, todėl paveikslai yra lyg atskiri kadrai, sudarantys temos ar motyvų istoriją.

Man taip pat svarbus daugialypumas, kai skirtingi motyvai ir skirtingos vaizdavimo technikos koegzistuoja tame pačiame paveiksle vienu metu. Tai akivaizdžiausiai atsiskleidžia viename iš mano darbų – Screen #001 (2018), kuriame vaizduoju net keletą motyvų, sulietų į vieną ekrano potyrį: prieš akis atsiveriančius informacijos langus, iššokančias žinutes. Tapydama intuityviai stengiuosi apeiti tas auksines zonas, kuriomis krypsta žvilgsnis. Visos auksinės taisyklės ir tvarkos modeliai neracionaliai atrodo pažeidžiami. Paminėsiu, kad mano kūryba prasidėjo nuo fotografijos, kai man buvo 13 metų, taip pat 6 metus praktikavau akademinį piešimą. Galbūt dėl to, kad per tiek laiko pripratau prie vaizdavimo taisyklių, atrodo normalu, kad jas galima kaip nors pakeisti. Nebūtinai joms prieštaraujant, bet labiau parodant, kad jos neapsprendžia visumos. Man yra artimas kubistinis matymas, nes tai kompleksiškesnis požiūris į realybės reprezentaciją ir laiką. Fragmentų brikoliažas man yra bandymas užfiksuoti tą tirštą eterį, kuriam nepavaldžios įprastinės vaizdavimo formos. Abstrakcijos elementų turinti tapyba man dėl to ir įdomi, ji leidžia patirti perviršio būseną ir sujungti visus heterogeniškus šaltinius. Jeigu kalbame apie procesą, pastaruoju metu žaidžiu su paveikslo baigties momentu, gerokai jį ištęsiu.

Gabrielė Adomaitytė, Skeletons of Search Engines studija, skaitmeninė tapyba, dydis kintamas

Šiemet Annet Gelink galerijos projektų erdvėje „Bakery“ pristatei solo parodą Traversing Discrete Loci, kurios pagrindas buvo Drabužių muziejus. Kaip suprantu, dulkių siurblys, apie kurį kalbėjai, yra iš šio archyvo. Kas yra Drabužių muziejus?

Praeitų metų rudenį būdama „Rupert“ rezidencijoje rinkau informaciją apie archyvistą, netoli Kauno savo namuose įrengusį sovietmečio paveldo muziejų. Šis žmogus jį pavadino Drabužių muziejumi. Pavadinimas yra nuoroda į dabar jau nugriautą tekstilės fabriką „Drobė“ Kaune. Maždaug 8 metus sekiau jo „YouTube“ paskyrą, kurioje dokumentuojamas šiuolaikinis Kaunas iš sovietmečio perspektyvos. Po vizito šiame muziejuje parašiau porą tekstų ir sukūriau tapybos darbų seriją, atliepiančią mano vizitą šiame asmeniniame muziejuje, kur jaučiausi tarsi keliaujanti laiku. Kalendorius, pakabintas ant sienos, buvo iš 1979 metų ir kalbantis su muziejaus įkūrėju paaiškėjo, kad jis atitiko 2018 metus ir buvo naudojamas antrą kartą. Ši darbų serija ir buvo pristatyta „The Bakery“. Parodos pavadinimas Traversing Discrete Loci nurodo į loci metodą, senovės graikų atminties techniką, kuri naudoja įsivaizduojamas vietas informacijai įsiminti per mentalinį vaizdo kūrimą realioje ar išgalvotoje aplinkoje, kitaip dar vadinamą atminties rūmais. Dirbdama su medžiaga bandau galvoti, kaip pritaikyti šią mnemotechniką.

Kokių įgūdžių iš sričių, kurios nėra susijusios su tapyba, reikia, kad sukurtum savo paveikslą? Tai yra klausimas apie tavo kūrybos užkulisius, bet taip pat apie santykį su tapybos tradicija. Kaip vertini tapybos situaciją šiandien?

 Stengiuosi ugdyti gebėjimus pasidaryti skaitmeninius eskizus būsimiems paveikslams. Ir tai iš tiesų beveik nesusiję su tapyba. Skaitmeninis piešinys ar modeliavimas labiau susijęs su medžiagos paieška, motyvų atrinkimu, jų studijavimu, rūšiavimu ir perdirbimu, tam reikia žinių iš kitų sferų nei meno teorija. Taigi sritis, reikalaujanti specifinių įgūdžių, ir yra skaitmeninis vaizdų archyvavimas, o eskizo parengimas yra vienodai svarbus, bet kokybiškai kitoks procesas nei tapymas. Gebėjimas dirbti su skaitmenine vaizdine medžiaga yra aktualus šiuolaikinėje visuomenėje apskritai, juk tai yra svarbi attention economy (liet. dėmesio ekonomikos) dalis.

 Prie susidomėjimo archyvavimu bent jau netiesiogiai privedė ne tapyba, o kiti dalykai. Mano kiti projektai yra orientuoti į teoriją. Mane labai domina, kaip vystosi informacijos kaupimo ir aktyvavimo technologijos, institucinės ir asmeninės kolekcijos ir kolekcininkų asmenybės. Tapyba lydi mano domėjimąsi šiomis sritimis, bet negaliu ignoruoti fakto, kad egzistuoja tapyba, sukurta robotų, ir kad viskas apskritai yra „hiper“. Kaip, pavyzdžiui, Avery Singer, Parkerio Ito, Jamien Juliano-Villani, Petros Cortright, Charline von Heyl, Lauros Owens ar Jacqueline Humphries darbuose, kurie yra persmelkti skaitmeniškumo patirties šiuolaikinėje kultūroje. Todėl, atsakant į tavo klausimą, paraleliai man svarbu mąstyti, kaip galiu plėsti tapybos ribas, o tai iš esmės nėra tapybos klausimas. Į tapybos situaciją šiandien žvelgiu dviprasmiškai: viena vertus, ji yra fikcijos pusėje ir skiriasi nuo tikslesnių realybės reprezentavimo galimybių kaip, pavyzdžiui, naujųjų medijų mene, ir tai galbūt yra neigiamas šios praktikos aspektas. Pamenu studijos vizitą su kuratore Maria Lind ir pokalbį apie mano domėjimąsi archyvavimo praktikomis. Ji siūlė man stengtis iš turimos medžiagos prieiti prie reikiamos medijos. Tarsi tapyba niekaip negalėtų būti naudojama informacijai perteikti. Tačiau manau, kad mano kaip menininkės tikslas yra visai kitoks. Aš stengiuosi dirbti su informacija taip, lyg ji nepretenduoja būti laikoma socialinės ar politinės tikrovės dalimi. Turiu omeny, kad tapyba taip pat gali kritikuoti iš šalies, ne taip tiksliai ir mažiau įsitraukdama, bet sau specifišku būdu. Žiūrėdama į bendrą vaizdą šiuolaikiniame meno lauke, matau tapybą kaip vieną įdomiausių medijų, nepaisant visos kritikos, kuri jai atitenka. Posthumanistinė ar postperformatyvi tapyba, taip apibūdinta Marie de Brugerolle, dėl paties proceso išlaiko savo vitališkumą, kaip apie tai rašė Isabelle Graw knygoje „The Love of Painting“, skirtingai nei kai kurios praktikos, kuriose vyrauja kalba kaip pagrindinis idėjų katalizatorius. Tapybos ir kitų procesu grįstų praktikų intuityvumas ir vizualumas neapsiriboja žodine sfera ir išlaiko paveikumą. Tapyboje atsirado daug technologinių galimybių, kurios veikia žiūrovą efektyviau nei skaitmeninis vaizdas, nes sugeba perkelti dėmesį nuo ekrano mastelio į labiau fizinį vaizdo potyrį.

Gabrielė Adomaitytė, Du failai vienodu pavadinimu viename aplanke (Win7), grafitas ir spalvoti pieštukai ant popieriaus, 29,7 x 42 cm, 2020

Minėjai, kad tavo kūryba prasidėjo nuo fotografijos. Kokias programas ar prietaisus šiuo metu naudoji kūryboje?

 Jei tiksliau, pradėjau nuo analoginės fotografijos, kai būdama trylikos lankiau fotografijos kursus. Perėjusi prie skaitmeninės kameros, išmokau redaguoti nuotraukas „Adobe Photoshop“ ir iki šiol tai yra viena iš mano naudojamų programų. Studijoje turiu „Wacom“ piešimo planšetę, kelis skenerius, spausdintuvą, projektorių, įvairių „Creative Cloud“ programų. Kartais kai kurias paveikslo dalis spausdinu skaitmenine spauda ar specialiu lazeriu iškerpu tekstą ant lipniosios folijos. Tuo pačiu metu kurdama skirtingose plotmėse ir skirtingais masteliais turiu galimybę perkelti skaitmeninio vaizdo charakteristikas ant drobės paviršiaus. Mane traukia išplėstoji realybė ir aerografo spausdinimo galimybės, siekiu tai įtraukti į savo procesą. Šiuo metu intensyviai mokausi dirbti su „Cinema 4D“. Ši programa atveria visiškai kitas kūrybos galimybes.

Medicininiai prietaisai dėl asmeninio santykio su jais taip pat turi reikšmės mano kūrybai. Mano mama yra akušerė-ginekologė. Mes su mama eksperimentuodavome su echoskopu. Ji man suteikdavo priėjimą prie šio prietaiso ir kartais pati atsiųsdavo sonogramų – savo ranką, netgi turiu jos širdies sonogramą. Taip pat naudoju MRI ir encefalografiją, su kuriomis teko susidurti pačiai, tiriant migreninius galvos skausmus, taip pat ultragarsinių tyrimų nuotraukas, – ši medžiaga kūryboje man yra tarsi visų reikšmingų technologinių tarpininkų išraiška. Anksčiau skulptūros studijose dirbau su skeneriu. Reikėjo papildomo perėjimo į temą, į vaizdą. Atsirasdavo papildomų performatyvaus vaizdo savybių, jos tuo metu buvo svarbios, nes keisdavo ryšį su vaizduojamu daiktu. Įdomu tai, jog dirbant su skaitmeninėmis technologijomis ir tapyba paraleliai, atsiranda galimybė surinkti ir rekontekstualizuoti platų informacijos lauką, kuriame priešpriešos, anachronizmai, jungdamiesi kuria naujas žinių sistemas, sąlygas naujoms radikaliai įtraukiančioms patirtims bei įvairialypės globalios virtualios realybės reprezentacijoms.

Gabrielė Adomaitytė, Cyborg Baby studija, skaitmeninė tapyba, dydis kintamas, 2020

Gabrielė Adomaitytė, Kontroliuojant troleibusą, grafitas ir spalvoti pieštukai ant popieriaus, 29,7 x 42 cm, 2020

 Gabrielė Adomaitytė (1994 m., Kaunas) 2017 m. baigė skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, šiuo metu gyvena ir dirba Amsterdame, ten iki 2019 m. pavasario dalyvavo „De Ateliers“ rezidencijoje. Nuolat kvestionuodama tapybos galimybes ir vaizdo reprezentacijos klausimus, menininkė tiria žinių sistemas, stebėdama materijos ir skaitmenizacijos susikirtimo taškus archyvuose. G. Adomaitytės kūryba neseniai buvo rodoma personalinėse ir grupinėse parodose: „Arti et Amicitiae“ (Amsterdamas, 2020 m.), „Swallow“ (Vilnius, 2020 m.), Annet Gelink galerijoje (Amsterdamas, 2020 m.), „De Ateliers“ (Amsterdamas, 2019 m.), galerijoje „Vartai“ (2019 m.) ir Šiuolaikinio meno centre (Vilnius, 2018 m.).

Straipsnio autorius:
Edgaras Gerasimovičius - dailėtyrininkas, ŠMC parodų koordinatorius

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *