JCDecaux premijos 2018 metų paroda „Orumas“ ŠMC

Iki sausio 13 d. Šiuolaikinio meno centre veikia paroda JCDecaux premijos 2018 metų paroda „Orumas“. Parodos dalyviai: Gabrielė Adomaitytė, Matas Janušonis, Goda Palekaitė, Anastasija Sosunova, Pinigų Uostas / Money Haven. Šiais metais premija atiteko Anastasijai Sosunovai. Kuratoriai: Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius.

Trumpas pavadinimas – ką daryti, kad paroda netaptų žodyno stulpeliu? Prieš išdalinant premijas ir pasiskirstant dėmesiui reikėjo sukurti bendrą terpę, kurioje galėtų ganytis daiktai ir idėjos. Trečioji „JCDecaux premijos“ paroda – daugiau nei pusmetį trukusio penkių jaunų menininkų darbo rezultatas, naujų kūrinių pokalbis tarpusavyje ir su žiūrovais. Kodėl ji tokia ir taip vadinasi? Kodėl būtent orumas yra tai, apie ką mes galvojame šiandien ir čia?

Lietuva nuolat tampa globalių interesų susikirtimo vieta, tačiau mes vis liekame stebėtojais. Dažniausiai didieji pasakojimai apie Baltijos regioną rašomi ir pasakojami už mus – neretai ir mūsų pačių valia – taip prisidedant prie sukurtų ir susikurtų kompleksų. Užstrigome laukiamajame – kas, kad jame jau paklausia, ar norėtume kavos ar arbatos. Mūsų perfekcionizmu ir nepasitikėjimu naudojasi įstatymų leidėjai, kartais atstovaujantys visai ne viešąjį interesą. Dirbdami su trumpesnėmis atostogomis ir nepalankiomis sutartimis vis tiek stigmatizuojame arba bent jau įtariai žiūrime į protestus, mitingus ir kitokias pilietines iniciatyvas, primenančias neišsipildžiusios kairiosios utopijos patirtį ir jos pasėtą abejonę. Neiškalbėtos ir neišgydytos istorinės nuoskaudos neleidžia mums ne tik formuoti profesinių sąjungų ar protestuoti, jos trukdo suprasti ir artimųjų, ir savo pačių emocinius poreikius, viešai savo kūnais deklaruoti netikėjimą esamu korektiškos tapatybės normatyvu. Reikalavimas turėti orias gyvenimo sąlygas – galimybę ne tik pragyventi, bet ir socializuotis senatvėje, naudotis savo reprodukcinėmis teisėmis, gyventi atviroje visuomenėje, o ne plokščiame „vienos tautos“ ar „sėkmingo individo“ pasakojime – tampa dar vienais spąstais („ko neužsidirbai, to ir nenusipelnei“) ar, kraštutiniais atvejais, „išsišokėlio“ gėdos dėme.

Visuotinės problemos, kurias atskleidžia parodos menininkai, yra ir jų pačių, jaunų, rinkoje dar neįsitvirtinusių kūrėjų problemos. Todėl paroda kviečia orumo neįkurdinti viename asmenyje, bendruomenėje, elgesio modelyje ar politinėje sistemoje. Kiekviename kūrinyje slypi tam tikros pastangos artikuliuoti savo laikyseną per asmeninę patirtį ar būvį, bendruomenę, sistemą, kuriai galima priklausyti, situaciją, kuriai galima paklusti arba priešintis. Anastasijos Sosunovos videoinstaliacijoje „Tainstvo“ tiriami ne tik keliai į tikėjimą, bet ir juose atrandamos empatijos bei saugumo zonos. Tuo tarpu Godos Palekaitės darbe „Reklamuojant anarchizmą“ dokumentuojamas netikėtas politinis judesys, destabilizuojantis veiksmas korporacijos viduje. Mato Janušonio audioinstaliacija „Vartai“ yra erdvę ir garsą skaidantis kūrinys, kuriame persipinantys širdies dūžiai sujaukia vidinių ir viešų išgyvenimų kontūrus. „Pinigų uostas“ iš pažiūros lengvabūdiškoje instaliacijoje ir performanse tiria globalias finansines machinacijas ir jų ilgalaikes pasekmes. Gabrielės Adomaitytės tapytos „Svajonės ir norai“ vėl grąžina į kūną ir šeimą, bei abstrakcija virstančius išgyvenimo ir kilmės klausimus.

Mąstydami apie visą tai ilgai ieškojome kito, ir ne vieno, žodžio, bet vis tiek likome prie „Orumo“. Paroda nereikalauja primygtinai orios žiūrovų laikysenos ir aprėpia platų klausimų lauką: kaip ne tik išgyventi, bet ir džiaugtis savo būviu? Kaip sukurti tvarią realybę ant tos, kuri nepasisekė, pelenų? Kaip atlaikyti ekonominį, socialinį ir savo genetikos spaudimą, atsiriboti nuo slėgio, kurį sukelia prieštaringos informacijos gausa? Parodos menininkai, kaip ir kiekvienas iš mūsų, ieško gan paprastų išeičių. „Orumas“ reiškia, kad galime ne tik jaudintis ir kovoti, bet ir žaisti, mylėtis, burtis, eiti grybauti ir uogauti – ir ne todėl, kad tai tradicija, o dėl to, kad tai bendra ir betikslė veikla, leidžianti būti džiuginančioje dabartyje. Ši, savo ruožtu, irgi yra kompleksiškos praeities tąsa. Nuo jos atsispyrę galime kurti konkrečias orumą palaikančias infrastruktūras individualiame, bendruomenių ir sisteminiame lygmenyse. Jomis gali tapti ir meno kūriniai.

„Orumas“ – tai visa persmelkianti šiuolaikybės ir kūrybos būklė, neišsenkantis poreikis, apie kurį nebeišeina negalvoti. Šiame žodyje užkoduota ta nuotaika, kai juokai baigiasi, bet dėl to nepasidaro nebelinksma – tada galime per save, kitus, išorinį ir vidinį pasaulį permąstyti su realybe prasilenkusias ekonomines viltis, bendruomeniškumo poreikį, tėvų lūkesčius, protesto prasmę, meno istorijos retro-verpetus. Viską, kas sudaro ir palaiko kiekvieno asmeninį ir mūsų visų stuburą nenuspėjamų jėgų ir procesų akivaizdoje. Šioje parodoje ir už jos ribų galime būti vieni kitų slanksteliais, oriu kultūriniu kūnu, gebančiu ne tik sekti, bet ir kurti savo siužetą.

Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius

„JCDecaux premija“ – tai trečius metus Šiuolaikinio meno centro ir „JCDecaux“ vykdomas parodų ciklas, siekiantis skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Penki „JCDecaux premijos“ parodos dalyviai buvo atrinkti atviro šaukimo metu. Tarptautinė šiuolaikinio meno kūrėjų, kuratorių ir tyrėjų komisija išrinks premijos laureatą, kuriam bus skirta „JCDecaux“ įsteigta vienkartinė 3000-ų eurų dydžio premija.

Vertinimo komisija:
Adam Harrison (Studio for Propositional Cinema)
Barbara Cueto
Raimundas Malašauskas

Architektas:
Linas Lapinskas

Dizaineris:
Vytautas Volbekas

Daugiau informacijos: www.jcdecaux-premija.lt