Pokalbis apie poetinį požiūrį į dizainą

Vilius Dringelis. Fot. Visvaldas Morkevičius

Vilius Dringelis – jaunosios kartos dizaineris, pasižymintis plačiu veiklų spektru. Jis kuria konceptualaus dizaino objektus, grafinį dizainą knygoms, katalogams, plakatams, parodoms. Viliaus kūryba įvertinta ne tik nacionaliniais, bet ir tarptautiniais apdovanojimais. Visgi šis pokalbis – ne apie pasiekimus ar dizaino praktikas, o apie individualaus ir pramoninio dizaino skirtumus, kūrybinį procesą, ieškojimus bei inspiruojančias patirtis.

Aušra Trakšelytė: Ar galima teigti, jog grįžai prie autorinio daikto dizaino? Nuo to laiko, kai sukūrei lopšį, stalinę lempą, iki paskutiniųjų darbų – indo With You, staliuko Babylon bei žvakidės Vilnius Wastewater – buvo kelerių metų pertrauka. Kas paskatino „grįžti“ ir ar galima tai vadinti „grįžimu“?

Vilius Dringelis: Nenorėčiau atskirti šių laikotarpių, nes daug metų intensyviai dirbu su įvairiais kūrybiniais projektais, susijusiais su skirtingomis dizaino ir meno disciplinomis. Man tai bendras procesas, kuris nuolat vystosi, kinta, priklausomai nuo potyrių, aplinkos, besiformuojančios intuicijos, įgytų žinių. Įvairiu laikotarpiu skirtingos praktinės, kūrybinės ar gyvenimo patirtys gali darytį įtaką autentiškiems profesiniams sprendimams. John‘as Culkin‘as yra pasakęs „mes formuojame savo įrankius, o mūsų įrankiai vėliau formuoja mus“. Pastarieji kūriniai – kelerių metų skirtingų dizaino disciplinų patirtys, pastebėjimai, mintys, senesnių darbų apibendrinimai, nuolatinės kelionės po parodas, galerijas ieškant savito kūrybinio metodo, estetikos ir braižo. Šie ieškojimai turbūt trunka, kol egzistuojam, tad kūrinį kartais galima kurti mėnesį, o kartais – daugelį metų.

Tiesą sakant, dažniausiai savo kūrybos neįvardinu autoriniu ar kitu konkrečiu dizaino terminu, nemėgstu kategorijų. Mano veiklos sritis plati, nesistengiu atliepti kokių nors tendencijų, bendrų krypčių ar įtilpti į rėmus. Neturiu tokio tikslo. Domina platesnės erdvės, netikėtos jungtys, eksperimentavimas su idėjomis, procesu, klajojimas aplink nusistovėjusias normas, naujų galimybių ribos. Todėl praktikuodamas įvairias šio lauko disciplinas ir jas jungdamas stengiuosi kurti savitą organizmą, negalvodamas apie išankstinius dizaino ypatumus.

Vilius Dringelis, With You, 2021. Fot. Nerijus Kuzmickas

Aušra: Nors vengi kūrybinių kategorijų, visgi esi išskyręs menininkus į „ieškotojus“ ir „radėjus“. Radėjai, kaip suprantu, yra tyrėjai, informacijos iki kūrybinio proceso pradžios kaupėjai, ieškotojai – tie, kurie imasi veiksmo be konteksto (išankstinio tyrimo), pasikliaudami procesu, jo eigoje atsiradusių sprendimų ar atsitiktinumų galimybe. Kuriam tipui priskirtum save?

Vilius: Tai šiek tiek kitas kontekstas. Kalbėdamas apie šią dichotomiją, pasirėmiau David’o Galenson’o kūrybiškumo teorija, kurioje labiau kalbama apie inovatorių tipologijas. Vieni įvardijami kaip nuolatiniai eksperimentuotojai, ieškotojai, kiti – konceptualūs radėjai. Neišsiplečiant turbūt pagrindinis skirtumas tarp šių archetipų yra tas, kad vieni neturi nuovokos, kaip atrodys galutinis kūrinys, ir sprendimus suranda procese, kiti – iš anksto ruošiasi kūrybiniam procesui, kruopščiai apgalvoja veiksmus ir aiškiai žino tikslą, todėl gali lengvai nuspręsti, kada projektas bus baigtas. Abu tipai ieško naujovių, tik skirtingais būdais.

Ši teorija man buvo palanki interpretuojant skirtingus dizaino kūrėjus ir kūrinius, bandant suvokti, kokioje terpėje jie veikia, kokiais metodais vadovaujasi ir ką gali prarasti kūrybiškumas atitinkamame kontekste. Tarkim, pramoniniame dizaine, kurį suformavo industrializacijos, modernizmo pasekmės ar šiuolaikinės globalios korporacijos, kūrinį iš esmės formuoja gamybos realybė, jos hierarchinė linija. Kūrybiniai procesai optimizuojami, atsisakoma dekoratyvumo. Brėžiniai ir inžineriniai reikalavimai yra itin svarbūs daikto pagaminimo procese, tad projektuojama pagal gaires, o veiksmai dažniausiai atliepia pradžioje išsikeltus uždavinius ir tikslus. Tai daro įtaką koncepcijai, stilistiniams sprendimams. Iš esmės veikiama atitinkamuose hierarchiniuose rėmuose pagal pirminį planą, ir atrodo, jog tai gali šiek tiek užgožti dizainerio kūrybiškumą. Tuo tarpu autoriniame dizaine kūrėjai galbūt gali labiau kvestionuoti tradicines funkcionalumo idėjas, improvizuoti su amatinėmis technikomis ar pažangiomis technologijomis, dirbdami nesuvokti galutinio rezultato. Įdomu, jog šioje kontrastingoje erdvėje kartais gali atsirasti priešprieša tarp tikslių brėžinių, kurie reikalingi įgyvendinant planą, ir rankų darbo, nes darbas rankomis suponuoja momentiškumą, atsitiktinumą ir gali prieštarauti masinės gamybos suformuotoms tikslioms gairėms. Vis dėlto nevertinu šių tipų vienareikšmiškai, kaip ir minėjau, nenoriu kategorizuoti. Tai labiau pastebėjimai ir disciplinos interpretacija, galima strategija veikti įvairiose terpėse.

Pavyzdžiui, mano kūrybinis metodas su folija turi daug sluoksnių ir yra paveiktas įvairių procesų. Pradžioje, stebėdamas aplinką ir mąstydamas trimatiškai, siekiu įžvelgti ir suteikti esamoms formoms naujas funkcines reikšmes. Norėdamas perteikti vaizdinius, pasitelkiu foliją, kurios įspaudu reorganizuoju elementus. Plataus vartojimo daiktai objektyvizuojami savaip. Vėliau alternatyviu principu derinamos ir jungiamos detalės gali išprovokuoti savitas objektų išraiškų galimybes, nes dinaminis detalių komponavimas rankomis – nenuspėjamas. Interpretuoju brikoliažo savybes, nes konstruodamas skirtingas dalis ir jų reikšmes naudoju netikėtą montažo metodą.

Galiausiai, ruošiant formas serijinei ar vienetinei gamybai ir dirbant su inovatyviomis ar skaitmeninėmis technologijomis, objekto išraiška gali kisti priklausomai nuo naudojamų gamybinių technologijų, medžiagų. Taigi, dizaine esu labiau poetas negu inžinierius, nes įrankius, technologijas ar gamybą interpretuoju savaip ir sprendimus priimu proceso metu, tyrinėju detales kartu ir atskirai, ieškau, kaip sudėti jas į materializuotą struktūrą, ir negaliu nutuokti galutinio rezultato. Nors konstruoju dėlionę pagal save, siekiu pasiklysti fantazijų pasaulyje, domiuosi manipuliavimo metodais, kuriais galima transformuoti medžiagas, vis dėlto funkcionalumas man irgi svarbus, o kai kuriais atvejais galiu veikti ir industriniame lauke.

Vilius Dringelis, Vilnius Wastewater, 2022

Aušra: Užsiminei apie kūrybinį metodą su folija, kuris tapo indo iš bronzos With You įkvėpimo šaltiniu, įprasminusiu ne tik kūrybinį procesą, bet atitinkamai ir tam tikrą laikotarpį (pandemiją ir susiformavusį maisto užsisakymo į namus įprotį). Visgi panašu, kad folija buvo „lemputė“, įsižiebusi virš galvos, kurią (foliją ir idėją) vėliau pasiimdavai su savimi ir į miestą. Ją pasitelkęs „nuėmei“ ne vieną formą nuo įvairių Vilniaus miesto paviršių, elementų ar detalių, o 2022 m. sukūrei žvakidę Vilnius Wastewater. Man šis kūrinys imponuoja tuo, kad prasiplečia už kūrinio (materialios formos) ribų. Kitaip tariant, elementai, „suklijuoti“ dinaminiu principu, yra rezultatas, tačiau svarbiausia yra tai, kad jis savyje jungia skirtingas erdves, laiką ir patirtis. Kiekviena/s iš mūsų, žvelgdama/s į kūrinį, esame įgalinta/s susikurti savitą miestovaizdį, trajektoriją ar prasmių archeologiją. Ar reorganizuoti elementai ir detalės buvo padiktuoti atsitiktinių aplinkybių ar visgi siekei įkūnyti tam tikrą psichogeografinį miesto portretą? Kokį?

Vilius: Įkvėpė įvairiuose kontekstuose skirtingais principais apibrėžiami ženklai, procesai, kurie gali sukurti kitą prasmę. Tarkime, Melanezijoje Cargo Cult religija atsirado tada, kai Antrojo pasaulinio karo metu čiabuviai susidūrė su Vakarų pasaulio žmonėmis bei jų kroviniais. Jie pradėjo tikėti magiška vakarietiškų prekių galia ir atlikinėti ritualus su oro uostų, lėktuvų imitacijomis iš kokoso riešutų, šiaudų, akmenų, kad prisikviestų krovinius su gėrybėmis. Arba įvairių išradimų atvejai, kuomet sėkmingą rezultatą lėmė nukrypimas nuo scenarijaus. Pavyzdžiui, Richard‘as James’as bandė sukurti matuoklį, kad būtų galima stebėti laivų galią, tačiau dirbant su įtempimo spyruoklėmis, viena iš jų nukrito ant žemės, ir tokiu principu atsirado produktas Slinky. Arba kompanija Pfizer sukūrė piliulę UK92,480, skirtą sutraukti arterijas siekiant sumažinti anginos sukeltą skausmą, tačiau dėl šalutinio poveikio buvo sukurta Viagros tabletė ir t. t. Visus šiuos atvejus vienija esminė ašis – objektai, koncepcijos ar jų dalys buvo panaudotos ne pagal pirminę paskirtį, nukrypstant nuo planuoto scenarijaus. Todėl atradęs folijos įrankio metodą, norėjau eksploatuoti plačiau. Pradėjau jį naudoti kaip semplavimo priemonę, kurti detalių „biblioteką“, kaip tai daro muzikantai, kolekcionuojantys ir interpretuojantys įvairius aplinkos garsus, tokiu principu sukurdami išskirtinius reiškinius kūrinių kompozicijose. Klajojimas po miestą bei detalių ieškojimas fiziškai ir protiškai tapo labai palankus tokio įrankio eksploatavimui.

Žvakidės Vilnius Wastewater atvejis buvo labiau iracionalus savęs pažinimas, remiantis vien vidine nuojauta, intuicija, kuomet vaikščiojant po miestą buvo kuriamos hipotezės. Tokį intuityvaus akto individualumą ar išskirtinumą lemia asmenybės bruožai, pasąmonė. Šiuo metu taip pat dirbu su objektais, kurie galbūt išryškins istorijas iš įvairių perspektyvų. Klajodamas po miestus, prioritetą formoms teikiu ne tik dėl įžvelgtos funkcinės naudos kūriniui, todėl tai – subjektyvus autoriaus santykis su aplinka, fiksuojantis atitinkamus naratyvus, ženklus, laikotarpį, ir tai pasakojama objekte. Bet pliuralistinis objektas leidžia žiūrovui interpretuoti šį scenarijų savaip, pagal savo asmeninę patirtį. Toks intymus santykis su žiūrovu man labai patinka, todėl pasilieku galimybę veikti keliomis kryptimis, su nuorodomis ir be jų.

Vilius Dringelis, Babylon, 2022

Vilius Dringelis, Open, 2022

Aušra: Taigi, dizaine esi labiau poetas negu inžinierius, o kūryboje sieki peržengti šios disciplinos ribas. Apskritai, pritardama tau, manau, kad šiuo metu dizainas yra kompleksiškas – tai ne tiek profesija, kiek požiūrio klausimas, tampriai susijęs su individualiais kūrėjo bruožais. Kaip manai, kokie tavo asmeniniai (charakterio) bruožai persikelia į stilistinius ir/ar tematinius kūrybos savitumus?

Vilius: Nors esu gana melancholiška, uždara, bet tuo pačiu ir kontrastinga asmenybė, negaliu susitaikyti su komforto būsena. Kelias savaites galiu būti visiškoje tyloje, atsiribojęs, bet kartais man reikalingas itin didelis intensyvumas ir kaita, kurioje galėčiau rasti įkvėpimo ir vėl pasitraukti apmąstymams, kūrybai. Gali pasirodyti keista ar juokinga, bet seniau mėgdavau leisti laiką prekybos centre, tiesiog stebėti bendrą šurmulį, žmones, jų veiksmus. Žvelgiant iš šalies, galima pastebėti daug įdomių situacijų, mintyse manipuliuoti įvairiais scenarijais, bandyti nuspėti, ką žmonės masto, kokią įtaką jiems daro aplinka. Be to, betikslis vaikščiojimas po miestą man buvo išsigelbėjimas nuo depresijos, vienatvės jausmo – savotiška meditacija. Stengdavausi užklysti į naujas erdves, pastatus, koridorius, kambarius, kad jausčiausi pasiklydęs, ką nors atradęs. Patekdavau į kurioziškas situacijas ar bendruomenių renginius, kuriuose nebūčiau apsilankęs. Dėl tų pačių priežasčių kažkada pradėjau spontaniškai keliauti, klaidžioti po Europos didmiesčius. Tai mane išlaisvindavo, suteikdavo naujų potyrių, kuomet vadovaudavausi intuicija ir kiekvieną akimirką galėdavo nutikti kas nors netikėta. Visa tai išprovokavo kūrybinį metodą su folija, nes vėliau, per pandemiją, po ilgo laiko studijavau Vilniaus dailės akademijoje, dizaino magistrantūroje, ir toks klajojimas natūraliai susiliejo su tyrimu, kūryba, šią tematiką pradėjau įveiklinti objektuose.

Man patinka subtilūs kontrastingi reiškiniai, neatitikimai visuose kontekstuose, negaliu susitaikyti su vienos tiesos šalininkais, esu už nuolatines diskusijas ir manau, jog tik tokiu būdu galima pasiekti gyvastį ar gaivališkumą.

Vilius Dringelis, Red Rose, 2021. Fot. Jonas Balsevičius 

Vilius Dringelis, White Vase, 2022. Fot. Nerijus Kuzmickas 

Aušra: Kokias savybes labiausiai vertini dizaine? Kokią vietą jis užima tavo kasdienėje aplinkoje? 

Vilius: Kažkada išgirdau posakį ir jis man labai įstrigo: „Jeigu žvelgtume į bendrą vaizdą iš makro pozicijos – matytume vienodumą, tačiau mikro perspektyvoje pastebėtume individualumą, kuriame galėtume įžvelgti įvairiausius neatitikimus ir paklaidas“. Todėl lygindami dešimt vienodų serijinės gamybos kėdžių iš atstumo, jas įvardintume vienodomis, unifikuotomis, tačiau pažvelgus iš arčiau, turbūt galėtume pamatyti skirtingus varžtų, įvairių detalių sumontavimus, medžiagų tekstūras, netolygius dažų padengimus ar smulkius defektus. Tai privertė susimąstyti, jog kuo didesnė paklaida, tuo labiau gali būti kvestionuojamos tolerancijos ribos. Suvokiau, jog mane žavi neatitikimai gamyboje, nes tai suteikia daiktui energijos, autentiškumo, todėl, kaip minėjau anksčiau, dizaine itin vertinu įvairius kūrybinio proceso netikėtumus, kurie gali virsti puikiais atradimais.

Taipogi dizainas man yra apie tarpusavio ryšio kūrimą, santykius ir bendravimą visomis prasmėmis. Kuriame daiktus, reiškinius, kurie daro įtaką mūsų mąstysenai ar elgsenai. Ar siektume suprojektuoti inovatyvių funkcijų daiktą, spręsti ergonomines problemas ir palengvinti žmonėms gyvenimą, ar labiau remtumėmės autoriniu dizainu, kuris pasakoja istorijas, koncepcijas, ar grafiniu dizainu. Visais šiais atvejais turbūt labiausiai vertinčiau kūrybiškumą, kuris gali atverti mums vis didesnius klodus ir praplėsti suvokimą.

Vilius Dringelis, Lewben Art Foundation Art & Us, 2019. Fot. Martyna Paukštė 

Vilius Dringelis, Goštauto 5a, 2022

Aušra: Pabaigai, jei nieko prieš, noriu paklausti to paties, ko klausiau dizainerio Vytauto Gečo^[1] (beje, jis mudu ir supažindino). Kas, tavo manymu, yra svarbu ir ką daryti, kad dizaino sritis Lietuvoje įgytų dar didesnį pagreitį ir žinomumą? Juk yra daug įdomių kūrėjų, kurių darbai pristatomi tarptautinėse dizaino parodose ir mugėse, jie sulaukia reikšmingų įvertinimų ir apdovanojimų (tu – vienas iš jų). Vis daugiau rengiama personalinių ir grupinių dizainerių parodų tiek komercinio pobūdžio galerijose, tiek valstybinėse institucijose; nuosekliai vykdomos dizaino studijų programos aukštosiose mokyklose ir universitetuose; jauni dizaineriai jei ne studijuoja, tai bent stažuojasi užsienio institucijose…

Vilius: Manau, jog viskas vystosi organiškai ir puikia linkme: turime didelę, atvirą bendruomenę, kurioje žmonės palaiko vienas kitą; yra daug skirtingų kūrėjų su savais požiūriais ir veiklų kryptimis; įvairios organizacijos, kurios jiems padeda; taipogi stiprios vietinės dizaino mokyklos ir galimybė studijuoti užsienyje, pasisemti patirties ir grįžus pasidalinti. Lietuviai visuomet buvo labai žingeidūs, sugebantys lavinti intuiciją, akivaizdžiai matosi, kaip judame į priekį visose srityse. Iš dalies pats esu užaugęs šioje sistemoje ir be galo laimingas, kad turėjau itin kokybiškas, naudingas studijas Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedroje, o dabar – galimybę bendradarbiauti su „Lietuvos Dizaino Forumu“ pristatant produktus užsienyje, „Lewben Art Foundation“ kuriant dizaino sprendimus ar „Vartų galerija“, kuri atstovauja mano kūrybai. Jos showrom’e galima rasti paskutiniuosius mano kūrinius.

Skatinčiau dar aktyvesnį bendradarbiavimą ir dalyvavimą tarptautinėje erdvėje – tiek individualiai, tiek su organizacijomis, megzti globalų tinklą. Man atrodo, jog labai svarbu ne tik dalintis, bet ir nebijoti priimti įvairias kultūras, lokalioje erdvėje organizuoti kuo daugiau užsieniečių parodų, kurios įtrauktų visuomenę. Reikia kviestis skirtingus dizainerius iš užsienio vesti viešas paskaitas ir dalintis patirtimi, nes tokiu kultūriniu mainų principu galime dar labiau tobulėti, pateikti aktualų ir įdomų turinį, kuris galėtų būti skirtas ne tik vietiniams gyventojams, bet ir aplinkiniams regionams, taip pasiektume dar didesnį pagreitį.

Aušra: Viliau, ačiū tau už pokalbį.

^[1] Interviu su Vytau Geču: https://artnews.lt/mes-gyvename-daiktu-pasaulyje-o-ne-daiktai-musu-interviu-su-vytautu-gecu-75552