.
2022    09    12

Mes gyvename daiktų pasaulyje, o ne daiktai – mūsų. Interviu su Vytautu Geču

Aušra Trakšelytė

Vytautas Gečas. Fot. aut. Gerda Paliušytė

 

Aušra Trakšelytė: Vytautai, tavo veikla neapsiriboja vien autorinio dizaino praktika (individualia arba duetu su Marija Puipaite). Paraleliai ne tik dalyvauji dizaino parodose, bet pats jas inicijuoji ir kuruoji (apie tai dar pakalbėsime), taip pat studijuoji VDA meno doktorantūrą, užsiimi pedagogine veikla. Savo straipsnyje „Tarp industrinio ir kritinio dizaino. Dizainerio požiūris“[1] rašei, kad „daiktai savaime yra daugiafunkciniai“, tai gal ir dizainerio, kaip kūrėjo, pozicija šiandien galima tik tokia? Be to, ar į minėtas veiklas žvelgi kaip „plaukiančias“ viena iš kitos ar kaip segmentuotas, specifines sritis?

Vytautas Gečas: Atrodo, šiandien grįžtame prie renesanso laikų kūrėjo, kai autorius diversifikuodavo savo praktiką skirtingose srityse. Manau, kad mus šiandien emancipuoja informacijos pasiekiamumas ir komunikacijos sklaida. Galime sau leisti greičiau suprasti, kaip turimas žinias pritaikyti skirtingose srityse.

Visos mano veiklos jungiasi į bendrą visumą ir sukasi aplink vieną ašį – daiktų dizainą. Tiesą sakant, man tai atrodo kaip vienas darbas, kurį darau. Reikia sustoti ir iš šalies į save pasižiūrėti, kad suvoktum, jog tai skirtingi kontekstai. Įvairovė man visada buvo viena didžiausių vertybių gyvenime. Tiek kultūriškai, tiek ir profesijos kontekste. Daugialypumas ar daugiasluoksniškumas, bendros visumos kūrimas ne tik lavina vaizduotę, bet ir suteikia galimybę apibendrintai matyti visumą. Toks holistinis darbo pobūdis.

Labai džiaugiuosi sutikdamas skirtingus žmones, galėdamas dirbti su skirtingomis atsakomybėmis ar tiesiog kiekvieną kartą atrasti vis skirtingas medžiagas ir gamybos procesus. Norisi sukauptas žinias „pernešti“ ir taikyti kitose srityse. Taip pavyksta praplėsti savo suvokimą ir kūrybiškumą, ko gal nepasiektum užsidaręs vienoje srityje. Pvz., kartais besiruošdamas paskaitoms, taikau praktiką iš įvykusių projektų. Taip žinau, kad išlieku aktualus šiandienai savo srities kontekste. Ir studentų suvokimą lengviau ugdyti, kai rodai jiems ne tik abstrakčius ar teorinius pavydžius, bet įgyvendintas mintis ir vice versa. Tad taip, mano atveju skirtingos praktikos papildo viena kitą. Stengiuosi nesiimti veiklų, jei matau, kad įgytos patirties nepanaudosiu ten, kur dirbu.

Bendra(darbia)udami su Marija Puipaite, esate įgyvendinę ne vieną dizaino objektą, sulaukę įvertinimų. Pastaruoju metu itin įdomu stebėti tavo kuratorinę praktiką, ypač šiuo metu veikiančią parodą „Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“ (Taikomosios dailės ir dizaino muziejus[2]). Tiek vienu, tiek kitu atveju kūrybinis procesas vyksta kolaboracijoje – duete ar didesnėje rengėjų grupėje. Kiek svarbus ir kuo yra bendradarbiavimo (ir buvimo bendruomenės dalimi) aspektas tau?

Man šiandien viena didžiausių vertybių ir yra žmonės aplink, bendradarbiavimas su jais. Kartais tai gali baigtis bendru projektu, o kartais tai tiesiog užsitęsęs pokalbis studijos tarpdury su vienu ar kitu kolega apie jų ar mano praktiką. Toks praplėstas elevator talk. Komunikacija yra viena didžiausių šių dienų vertybių. Taip pat minčių sklaida ir kaip greitai idėjos gali realizuotis. Tuo kartais net sunku patikėti. Tad dalintis yra labai svarbu ir verta.

O visko pradžia, manau, yra vienas žmogus. Subjektyvumas, asmeninė patirtis, kritinis mąstymas yra pradžia darbo, kurį tikrini komunikuodamas mintis ir idėjas kitiems, t. y. kviesdamas bendradarbiauti, jungdamasis prie kitų žmonių iniciatyvų ar tiesiog per IG stories. Nors projektai ar objektai dažnai turi tik mano, kaip autoriaus, vardą, tačiau galutinę išraišką dažnai veikia daug žmonių, su kuriais tenka bendradarbiauti įgyvendinant idėją (amatininkai, kuratoriai, fotografai ir t. t.) Tik gal nebūtinai ieškant konkrečios formos, labiau – prasmės.

Tarptautinė autorinio šiuolaikinio dizaino paroda Personal Scale (2021.06.17 – 08.05), galerija „Vartai“. Kuratoriai: Marija Puipaitė ir Vytautas Gečas. Fot. aut. Norbert Tukaj.

Lietuvos dizaino forume rašoma, kad tave domina „dizaino subjektyvumas“ bei tai, „kuo pats objektas nori būti“. Ar tai vis dar aktualu? Ar būtų galima teigti, kad tai savotiškas tavo kūrybos metodas?

Tikrai taip. Šį klausimą sau susiformulavau dar magistro studijų Eindhovene (Olandija) metu. Neturiu mano praktiką sekančios vienos formos, medžiagos ar gamybinio principo. Kas gana dažna šiuolaikinio dizaino kontekste – atpažįstama stilistika. Taip pat mėgstu dinamiškai reaguoti į konkretaus projekto kontekstą. Bet principas išskirtinai susikaupti į puoselėjamą daiktą, kaip į autonomišką objektą be žmonių (ar net vartotojų) įtakos, tampa fundamentu mano kūrybai. Man tai būdas pažvelgti į objektą kitaip – leisti pačiam daiktui ir jo aplinkai vesti, diktuoti, sufleruoti būdus, kaip jis gali būti interpretuotas. Manau, taikomųjų menų kontekste procesai dažnai kartojasi. Taip pat esame tiesiogiai pririšti prie daikto techninės funkcijos, kuri stipriai gali diktuoti ir kitas jo savybes. Taikomoji daiktų savybė dažnai susiaurina jų suvokimą. Tokioje situacijoje man principo reikalas, kaip šiuolaikiniam dizaineriui atrasti unikalų būdą stebėti daiktų pasaulį, norint jam(e) ką nors kurti. Tai lyg profesinė liga – manau, kad gyvename daiktų pasaulyje, o ne daiktai – mūsų.

Marija Puipaitė, Vytautas Gečas, Romance & Gravity. Mirror. Fot. aut. Darius Petrulaitis

Marija Puipaitė, Vytautas Gečas, Envisioned Comfort. Armchair. Fot. aut. Darius Petrulaitis

Jei jau prakalbome apie daikto funkciją, pakalbėkim apie tai daugiau… Jeigu daikto esmė yra funkcija, o dizaino – suteikti daiktui tam tikrą papildomą pridėtinę vertę (funkcija papildyti estetiką), man įdomu daugiau sužinoti apie tavo tyrimą romance & junction, pradėtą 2018 m., kuriame referuoji į perdėtai gausų ir sudėtingą dekorą, išryškėjusį baroko ir rokoko laikotarpyje. Kokios aplinkybės ir priežastys paskatino tave tuo susidomėti, turint omenyje šiandienos kritinio dizaino kontekstą? Nes, jei teisingai suprantu, minėtame tyrime ir kūrybos procese įveiklini mazgo konstrukciją, kuri tampa dekoro elementu, ir suteiki tam naują – romantinę – prasmę bei fizinę vertę. Tokiu būdu posūkis į eklektiškumą, įvairių stilistikų ir laikotarpių jungimą dizaino objektą (daiktą) „paverčia“ ne tiek funkcionaliu, kiek interjero aksesuaru.

Nesutiksiu su teiginiu, kad dizaino esmė yra kurti pridėtinę vertę. Mano giliu įsitikinimu, yra pilna dizaino/daiktų, kurie kuria tik vertę, ką būtų galima įvardinti technine funkcija (kėdė – atsisėsti, telefonas – paskambinti). Aš sakyčiau, kad dizaino esmė yra funkcijai suteikti formą/kūną. Nežinau, kiek tai atsakymo į klausimą dalis, nes esmės tai nekeičia (šypsosi).

Tyrimo romance & junction pagrindinė priežastis – dekoro/ornamento estetika. Negaliu pasakyti, kad esu fanas ar mane tai labai jaudina, bet tikrai nepalieka abejingo. Tiek ir pati dinamiška, gausi, užgožianti estetika, tiek ir žmogaus noras beveik bet kokį paviršių ir medžiagą dekoruoti, taip gal kažką gerinant, o gal slepiant? Modernus dizainas nuo dekoro ir ornamento gana principingai nusisuko dėl visiems žinomų priežasčių – norint suefektyvinti masinę gamybą ir padidinti daiktų pasiekiamumą visuomenėje. Tačiau lankydamas taikomųjų menų muziejus ar nagrinėdamas daiktų raidą supranti, kad tai tik pastarojo laikotarpio žmonijos pasirinkimas, iš esmės dekoras visada buvo daikto dalis. Ir gan svarbi, skirtinga. Leo Mahher, savo kūryboje naudodamas dekoro elementus, įvardina tai kaip fiksuotas tam tikros bendruomenės idėjas, vyravusias tam tikru momentu. Man buvo įdomu paieškoti dekoro/ornamento paralelių su šiuolaikinėmis medžiagomis, manipuliuojant jų savybėmis, taip bandant įprasminti jas funkcijos kontekste ir taip siekiant sujungti skirtingų laikotarpių vertybes.

Marija Puipaitė, Vytautas Gečas, Romance & Gravity. Cabinet. Fot. aut. Darius Petrulaitis

Dizaino konceptualumas ir teorinis vientisumas, kurio rezultate kartais nėra net paties objekto/daikto, bei pokalbio pradžioje tavo minėtas daugialypumas ar daugiasluoksniškumas atsispindi įvairių dizainerių skirtingose veiklos kryptyse ir formose. Šiandiena bendrai mene, ne tik dizaine, tendencingai ryškėja vartotojiškumo kritika ir antropoceno kompleksiškumas. Kokias dar tendencijas įžvelgi nūdienos dizaine? Apskritai, kaip įsivertini sumanymo (idėjos) įgyvendinimo (produkcijos) galimybes? Ar yra koks „receptas“?

Savirefleksija. O tai taip pat seka iš to, kad priėjome tokį laikotarpį istorijoje, kai perteklius tampa ydingu ir reikia pergalvoti dominuojančius daiktų dizaino kūrimo ir gamybos praktikos aspektus. Didelis žodis, atviras interpretacijai. Man asmeniškai įdomiausios dvi jo diktuojamos kryptys: atsispirti ir interpretuoti jau esamą formą. Modernistinės konstrukcijos ir estetikos maniera tampa nebe tikslas, bet atspirties taškas. Stebima, kur jos interpretavimas, neprisirišant prie konkrečios gamybos, gali mus nuvesti, taip lyg ir testuojant rėmus, kuriuose, regis, paskutinį šimtmetį susidėliojame tai, kas mums atrodė kaip „gero dizaino“ pavyzdys. Tačiau šiandien susiduriame su savomis problemomis pertekliaus kontekste. Puikus to pavyzdys – Tadeáš Podracký darbas Metamorfozė, Rietveldo kėdė. Antroji kryptis –faktūriškumas/taktiliškumas. Įsižiūrėjęs į masinės gamybos objektus, pastebi, kad didžiosios jų daugumos paviršius yra tokio pat lygumo. Užsimerkus liečiant aplink mus esančius daiktus, jie gali pasirodyti labai panašūs. Medžiagos ar jų išraiška turi pliusų gamybos kontekste, bet susiaurinus žvilgsnį į objektą, sakyčiau, prarandama dalis jo identiteto. Su daiktais susipažįstame akimis, bet naudojamės dažniausiai juos liesdami, tai kodėl to neišnaudojus – tampa, atrodo, labai elementariu klausimu. Dizaineriams susiejant šį tikslą su amatiniškumo paieškomis dizaino, gimsta nuostabių dalykų.

Marija Puipaitė, Vytautas Gečas. TechLoftas, Vilnius. Fot. aut. Jonas Balsevičius

Dizainu domiuosi nenuosekliai. Visgi leidžiu sau pastebėti, kad dizaino situacija Lietuvoje pastaraisiais metais stipriai tvarkosi: yra daug įdomių kūrėjų, kurių darbai pristatomi tarptautinėse dizaino parodose ir mugėse, jie sulaukia tikrai reikšmingų įvertinimų ir apdovanojimų. Vis daugiau rengiama personalinių ir grupinių dizainerių parodų tiek komercinio pobūdžio galerijose, tiek valstybinėse institucijose; nuosekliai vykdomos dizaino studijų programos aukštosiose mokyklose ir universitetuose; jauni dizaineriai jei ne studijuoja, tai bent stažuojasi užsienio institucijose… Tačiau vis dar jaučiamas ambivalentiškumas dizaino atžvilgiu. Ką dar reiktų padaryti, į ką atkreipti dėmesį, kad to nebūtų?

Uffff… Sunkus klausimas. Tęstinumas – pirmas žodis ateinantis į galvą. Visa tai, ką išvardinai, turi tęstis ir sulaukti aplinkos palaikymo tiek visuomenėje, tiek institucijose. Manau, labai svarbu įsileisti naujas idėjas, kurios keis nusistovėjusią tvarką ir kuriomis bus sunku patikėti nematant šalia gero pavyzdžio ar gailint įdėto prieš tai darbo. Bet tik nepastovumas yra pastovus, o tikrai kūrybai reikia daug drąsos ir nebijoti rizikuoti. Taip pat – palaikymo, investicijų ir patarimo tiesiog atsipalaiduoti ir džiaugtis kuriant dizainą. Dar jaunų žmonių įsitraukimo ir asmeninių ambicijų. Nereikia laukti galimybių ar pasiūlymų, reikia jas susikurti. Ypač mūsų kontekste, kur dizainas žengia pirmuosius žingsnius.

 

„Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“ (2022.03.24 – 12.31), Taikomosios dailės ir dizaino muziejus. Kuratoriai: Monika Lipšic, Marija Puipaitė ir Vytautas Gečas. Fot. aut. Darius Petrulaitis

Pokalbį pradėjome nuo plataus tavo veiklų spektro, eigoje aptarėme įvairius tiek tavo kūrybos, tiek bendrai dizaino aspektus. Kaip pats sakai, „nepastovumas yra pastovus“ arba viskas keičiasi, o nesikeičia tik tai, jog viskas keičiasi. Akivaizdu, kad paprastai apibrėžti pradžią, kaip konkretų nekintamąjį, nėra paprasta. Visgi galvoju, kaip nubrėžti šio pokalbio pabaigą, juk kažkur reikia padėti paskutinio klaustuko ženklą. Tad svarstau apie pradžių pradžią, o tai būtų aplinkybė ar situacija, kurioje tu apsisprendei savo gyvenimą susieti su daiktų dizainu?

Bakalauro studijų metu. Maždaug 2 ar 3 kurse pasidarė gana aišku, kaip gauti gerą pažymį, ir norėjosi kažko daugiau. Tuo metu vartoma dizaino literatūra, rodėsi, sufleruoja, kad reikia pabandyti įprasminti sukurta formą kiek platesniame nei funkcija kontekste. VDA suteikė, sakyčiau, neblogą praktinį specialybės suvokimą, bet trūko teorinio. Tada pasipainiojo Eindhoveno dizaino akademija, kurios studentų darbus dažnai matydavau naršydamas internete ir ieškodamas pavyzdžių sau ir paskaitoms. Būtent labiau konceptualus požiūris į kūrybą paskatino gilintis į autorinį dizainą. Meno lauke tokia praktika nenauja, kai autoriaus mintys ir požiūris yra įprasminami kūrinyje. Tačiau industrinio dizaino kontekste tai gana reta praktika, ir kūrybiškumas formuojasi tose srityse, kur jis gali likti daiktą naudojančiam žmogui sunkiai pastebimas (gamyba, logistika, kaštai ir t.t.). Man norisi kurti daiktą kiek įmanoma iškalbingesnį, pasakojantį apie save, todėl konceptualumas, eksperimentiškumas ar provokacija man pasirodė vertingesni įrankiai siekiant tikslo. O daikto iškalbingumas tapo mano kūrybos leitmotyvu ir išvada, kad labiau pažinus daiktą, prie jo prisirišama, taip pratęsiant jo ilgaamžiškumą šiandienos vartotojiškoje kultūroje.

Vytautas Gečas, Romance & Junction. galerija apiece. Fot. aut. Laurynas Skeisgiela

[1] Gečas, V. Tarp industrinio ir kritinio dizaino. Dizainerio požiūris: Acta Academiae Artium Vilnensis (103), 219–251. Vilnius: VDA leidykla, 2021. https://doi.org/10.37522/aaav.103.2021.86

[2] Paroda veiks iki 2022 m. gruodžio mėn. 31 d.