Pokalbiai su kolekcininkais. Žaneta Fomova: pirkdamas meno kūrinius tik impulsyviai, gali apsirikti

„Lewben Art Foundation“ (LAF) ir Artnews.lt tęsia ciklą „Pokalbiai su kolekcininkais“. LAF savąją kolekciją augina jau beveik dešimt metų ir 2022-ųjų rudenį ruošiasi atidaryti meno centrą Bernardinų g. 6-12, Vilniuje. Kartu su menotyrininke Karolina Tomkevičiūte ir fotomenininku Visvaldu Morkevičiumi LAF nori supažindinti Jus su kolekcininkais ir papasakoti apie jų patirtis. Tad „Pokalbiai su kolekcininkais“ pristatys žmones, kuriuos sieja aistra menui. Vieni jų – meno kolekcininkai, mecenatai, o kiti – išskirtinių kultūrinių patirčių medžiotojai. Šiame straipsnių cikle kalbėsime apie tai, kaip gimsta meno kolekcijos, kokių netikėtų istorijų nutinka ir kokia naudą bei vertę kuria domėjimasis menu. Vienų pašnekovų sukauptoms kolekcijoms jau prireikė muziejų, o kiti meno kūriniuose įprasmina asmenines patirtis. Šių žmonių istorijos – tai įkvėpimas ir edukacija visiems, svarstantiems įsigyti meno kūrinių. Kartu šie pasakojimai – puiki galimybė meną patirti kitaip.

Šį kartą kalbiname Žanetą Fomovą – kolekcininkę, meno mecenatę, verslininkę ir lauko reklamos kompanijos „JCDecaux Lietuva“ vadovę. Ž. Fomova pasakoja apie meno prasmę gyvenime ir dalijasi patarimais, kokių klaidų vengti, kad kolekcininko kelias būtų sklandesnis.

Jūsų interesų laukas platus – nuo teniso, muzikos iki žirgų. Kaip menas atkeliavo į Jūsų gyvenimą ir tapo aistra?

Meilę estetikai jaučiau nuo vaikystės. Kažkada kolekcininkės Danutės Mallart paklausiau, kaip ji sugalvojo kolekcionuoti. Ji atsakė: „Man dar vaikystėje patiko rinkti skirtingų saldainių popieriukus. Pradėjau nuo jų, o vėliau ta aistra estetikai peraugo į šiuolaikinį meną.“ Tai išgirdusi prisiminiau, kad vaikystėje kolekcionavau pašto ženklus ir net turėjau specialų dėklą savo kolekcijai. Gyvenau Kaune ir tais laikais nelabai keliaudavome, nebent pas gimines į Ukrainą. Aš šluodavau visus kelyje pasitaikiusius spaudos kioskus ir pirkdavau skirtingus pašto ženkliukus. Todėl ir kelionės į Vilnių ar kitą Lietuvos miestą mane labai džiugindavo – galėdavau papildyti kolekciją. Neseniai susimąsčiau, kad gal aistra menui nuo to ir prasidėjo: radus naujų pašto ženkliukų, buvo įdomu juos analizuoti – kelintų metų, koks piešinys ir pan., o dabar tą atradimo džiaugsmą išgyvenu per meno kūrinius.

Man visada patiko nestandartiniai, savomis rankomis sukurti dalykai, į kuriuos įdėta širdies ir kūrėjo energijos. Šiuolaikiniu menu rimčiau susidomėjau prieš 15 metų, greičiausiai viskas prasidėjo nuo galerijos „Vartai“ kvietimų į parodas. Ėmiau domėtis plačiau, vaikščioti ir į kitas galerijas, per keliones į užsienį aplankydavau didžiąsias meno institucijas, tokias kaip Gugenheimo muziejus. Taip mano akiratyje atsidaro daugiau šiuolaikinio meno darbų. Vėliau pradėjau lankyti tarptautines meno muges, kur galima pamatyti skirtingų kūrėjų ir kaip skirtingos šalys pristato savo menininkus. Ryškų įspūdį paliko Paryžiaus fotografijos meno mugė „Paris Photo“.

Pamenu, pradžioje tikrai labai daug kūrinių atrodė keisti, bet su laiku tapo lengviau perskaityti, supratau, kad juose slypi kur kas gilesnė filosofija, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tikras malonumas, kai gali atkoduoti menininko idėją.

Jelena Adamčik, Antanas Sutkus. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kada supratote, kad nebeužtenka tik žiūrėti – norisi ir turėti? Ar prisimenate, kaip įsigijote pirmąjį kūrinį?

Viskas vyko paprastai ir racionaliai – įsikūriau naujuose namuose ir pagalvojau, kad reikia kažkokių meno kūrinių. Nuėjau į galeriją, paprašiau padėti ir gavau išsamią ekskursiją po galerijos kūrinių sandėlį. Mane tuo metu apėmė chaosas, aš sutrikau. Supratau, kad patarimas iš šalies netinka, nes galiausiai iš to, ką man rodė, nieko neišsirinkau. Tuomet atsitraukiau. Tai patariu visiems – jokiu būdu nepirkite impulsyviai arba tik dėlto, kad tai labai geras menininkas. Įsigyjant kūrinį man labai svarbu į jį žvelgiant jausti emociją. Visi kūriniai pas mane atėjo iš tam tikro laikotarpio ir tam tikros brandos.

Pamenu tą pirmą kartą renkantis kūrinius. Net kelis darbus jau buvau parsivežusi „matuotis“ į namus, jie vizualiai puikiai tiko, bet nebuvo sąsajos su manimi, nejaučiau, kad jie mano. Jų visų atsisakiau. Tada, 2011-aisiais, buvo neseniai pasibaigusi viena pirmųjų jaunosios kartos menininko Lino Jusionio parodų. Ekspozicijoje išvydau drobę „Nusileidimas“ ir iškart supratau – mano. Dangus ir kažkur tolyje matomas vanduo. Taip viskas susilieja, kad sunku suprasti, kur pradžia ir kur horizontas, o tolumoje išnyra jachtų stiebai.

Kai jau nusižiūrėjau šį kūrinį, „Vartų“ vadovė Nida Rutkienė pasakė, kad, deja, jis rezervuotas, bet yra kitas laisvas. O aš atsakiau, kad pirksiu šitą arba nieko. Po parodos paprašiau paskambinti tam žmogui ir pasidomėti, ar jis sutiktų perleisti drobę man. Kitą dieną darbas jau kabojo mano namuose.

Dažnai kolekcininkai savo pirmą darbą prisimena kaip svarbią kolekcionavimo pradžią, bet ne kaip svarbų ar vertingą kūrinį. Jūs, suprantu, nepadarėte klaidos su pirmuoju pirkiniu?

Tikrai ne, šis darbas vienas ryškiausių mano kolekcijoje ir labai mielas, be to, ir menininko kūrinių vertė tikrai išaugo, todėl manau, kad visais aspektais tai buvo puikus pasirinkimas.

Jūsų kolekcijoje yra ir daugiau jaunosios kartos kūrėjų darbų, įsigytų šiems menininkams dar tik pradedant karjerą. Ar dabar kai kurie jų garsūs?

Taip, tiesa, matyt, mano intuicija gera. Pavyzdžiui, turiu ankstyvųjų Roberto Narkaus kūrinių, o 2022 m. jis dalyvaus Venecijos bienalėje. Du labai gražūs darbai buvo įsigyti panašiu metu kaip L. Jusionio drobė. Juos ypač rekomendavo, bet iš pradžių galvojau, kad keistai atrodys interjere. Tai antra klaida. Niekada nereikia taikyti darbo prie interjero. Įsigijusi šiuos kūrinius supratau, kad šiuolaikinio meno darbai gali puikiai ir įdomiai atrodyti klasikiniame senamiesčio interjere.

Eglė Ridikaitė. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Jei tektų išsikraustyti ir pasiimti tik vieną savo kolekcijos kūrinį, kuris tai būtų? Ar vis dėlto jie visi kaip vaikai ir sunku išskirti?

Dėl vieno tikrai būtų sudėtinga, norėčiau išsiderėti daugiau. Tikrai pasiimčiau Lino Jusionio, Jono Jurciko drobes (jos fantastiškos) ir Lauros Garbštienės kūrinį. Nors mano kolekcijoje daugiausia tapybos darbų, man svarbi ir nespalvota nostalgiją kelianti fotografija. Todėl labai mylimi Antano Sutkaus darbai. Juos rinkdamasi tiesiogiai bendravau su autoriumi. Tai daugiau nei nuotraukos – tai to laikotarpio istorijos ir nuotykiai.

Vieni kolekcininkai nenori nieko žinoti apie kūrinio autorių ar kūrinio istoriją, o kaip Jūs? Koks procesas yra kolekcionavimas, kas svarbu renkantis darbą?

Vienus autorius gerai pažįstu, atsirado tiesioginis ryšys, bendravimas. Kitus tiesiog žinau, bet nėra svarbu bičiuliautis, jei savaime kažkas užsimezga, tai užsimezga. Pirmiausia man kolekcionavimas – kūrinys. Pamatai ir kyla tam tikra emocija, dažnai net negali jos įvardyti, tai pirmas impulsas ir intuicija. Pastarąją esu gerai išvysčiusi. Taip pat, kaip pirmą kartą matydama žmogų – per pirmas tris minutes priimu arba ne. Dažniau priimu, retai kada „nesugroja“ ir nesistengiu toliau bičiuliautis. Su kūriniu irgi – pamatai ir tuo metu kažkas „surezonuoja“. Niekada nereikia impulsyviai pirkti ir tartis dėl kainos, geriausia atsitraukti keletą dienų, o jei jaučiu ir tas kūrinys vis dar stovi akyse, tuomet verta grįžti.

Kartą, pavėlavusi nusipirkti labai norimą darbą, graužiausi, kodėl atsitraukiau. Per vieną meno mugę „ArtVilnius“ galerija „The Rooster Gallery“ pristatė ankstyvuosius Andriaus Zakarausko kūrinius iš apsikabinimų ciklo. Pamačiusi pagalvojau – oho, koks šitas geras. Norėjau įsigyti iš karto, bet nusprendžiau laikytis savo „atsitraukimo“ taisyklės. Kitą rytą grįžau į mugę ir pamačiau padėtą raudoną tašką – darbas jau parduotas.

Apėmė toks nusivylimas, bet praėjo metai, dveji, A. Zakarauskas pratęsė tą kūrinių seriją ir įsigijau vėlesnį jo kūrinį. Dabar jis man net labiau patinka negu tas pirmasis nusižiūrėtas, nes dar labiau atitinka mane ir kelia dar didesnę emociją. Įsitikinau, kad vis dėlto atsitraukimo strategija veikia gerai.

Pirkdamas meno kūrinius tik impulsyviai, gali apsirikti. O jei vėliau jie nebepatiks? Ką tuomet su juo daryti, kur padėti? Meno kūrinys turi gyvuoti, alsuoti, būti matomas, jam reikalingas žiūrovas, jį turi matyti ir kiti. Todėl tu, kaip kūrinio savininkas, irgi esi atsakingas.

Andrius Zakarauskas, Kristina Ališauskaitė. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Paminėjote, kad perkant meno kūrinį svarbu nepriimti spendimo impulsyviai ir darbo aklai nederinti prie interjero. Kokių dar patarimų galite duoti?

Patarčiau pasidomėti menininku ir jo karjera. Visagalis internetas suteikia daug galimybių, be to, nieko neprarandi ir pats lavini akiratį, pleti pasaulėžiūrą. Jei tau patinka konkretus kūrinys, pasidomėk kitais to menininko darbais. Ar tik vienas patinka, ar patinka braižas arba tik šis etapas? Ar menininkas rengia tik personalines parodas, ar dalyvauja grupinėse parodose? Ar parodose atsitiktinai patenka į tam tikrą ratą, ar dalyvauja tik su tam tikrais menininkais, kuriuose vienija bendra vizija?

Siūlyčiau pasidomėti ir galerijomis, nes galerija, pristatydama menininką, prisiima tam tikrą atsakomybę už tolimesnę jo karjerą. Tai dar vienas patvirtinimas, kad menininku domimasi, kad tai ne tavo vieno, bet ir kitų žmonių simpatijos. Galerija – tam tikros garantijos ženklas. Todėl svarbu, kokias parodas galerija rengia, ar turi savo nuolatinių menininkų, su kuriais dirba ar kuriems atstovauja tarptautinėse meno mugėse.

Visa tai svarbu, ypač galvojant apie kolekcionavimą ir investavimą, kad neįsigytum kažkokių atsitiktinių darbų, kuriuos norėtųsi perparduoti ar perdovanoti. Mano kolekcijoje nėra nė vieno kūrinio, su kuriuo norėčiau atsisveikinti. Jei darbą perku dovanų, galvoju, kas tam žmogui tiktų ar patiktų. Pastaruoju metu meno kūrinius dovanoju dažnokai. Tie, kurie nekolekcionuoja, būna, net susidomi ir klausia patarimų, į kuriuos kūrėjus ar galerijas atkreipti dėmesį.

Jūsų kolekcija išdalyta per skirtingas vietas namuose ir sodyboje. Kas yra kolekcijos klijai?

Visoje kolekcijoje dominuoja lengvumas. Ji neapkrauta, be stiprių išgyvenimų, nors yra daug filosofinių darbų, priverčiančių pagalvoti, susimąstyti, bet tai perteikta švelniai. Todėl net sunkios temos perskaitomos lengvai ir neapkrauna sunkiomis emocijomis.

Žaneta Fomova. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Dažnai susidūrimas su menu atneša netikėtų patirčių ar pažinčių. Gal pamenate netikėtą su tuo susijusią istoriją?

Vienas dalykas tikrai nuostabus – labai prasiplečia pažinčių ratas, atsiranda bendraminčių, žiūrinčių plačiau, besidominčių skirtingais dalykais. Man reikia įvairovės, todėl sunku būti vienoje linijoje: arba tik su verslininkais, arba tik su menininkais. Jei verslo kelionėse bendrauju tik skaičiais, pavargstu. Jei bendrauju tik su menininkais, labai daug emocijų.

Buvo metas, kai galvojau, kad gal reikia apsiriboti viena sritimi, bet supratau, kad atvirkščiai, aš noriu visiškai skirtingų patirčių, kad tai yra gyvenimo būdas ir žmonės tuo mėgaujasi. Laikui bėgant radau bendraminčių, su kuriais galima važiuoti į meno muges, leisti laiką kalbant ne tik apie meną, bet ir kitomis įdomiomis temomis. Santykis su menu labai praturtina, atsirado tiek draugų, pažįstamų, bičiulių. Gyvenimas tapo tikrai daug įvairesnis.

Domėjimasis menu – viena iš mano auksinio trikampio sudedamųjų dalių. Auksinis trikampis atėjęs iš indų filosofijos: jis sukuriamas tada, kai žmogus subalansuoja fizinę, protinę ir dvasinę veiklą. Visiems šiems dalykams susijungus, žmogus jaučiasi visiškai harmoningas ir sukūręs gerą santykį su aplinka. Kai veikla vien protinė, žmogus užsisuka rate dirbamas, tada pridedame fizinę veiklą, kad gerai jaustumės ir galėtume konkuruoti, kitaip tariant, kad būtume geros formos. Bet daugelis pamiršta apie dvasinį lygmenį. Dažnai sakoma – atėjo krizė. Jokia krizė neatėjo, tiesiog jis sukosi tarp darbo ir tikslo užsidirbti. Krizės nebuvo, jis tik pamiršo apie dvasingumą.

Jūs ne tik perkate meno kūrinius, bet ir esate meno mecenatė, palaikote įvairias meno iniciatyvas ir pati inicijuojate meno projektus. Daugelis puikiai žino jau šešerius metus vykstančią konkursinę parodą „JCDecaux premija“, rengiamą kartu su Šiuolaikinio meno centru. Kaip gimė ši idėja?

Daug verslininkų nemato prasmės remti meną, bet jie dėl to klysta ir su laiku supras. Kodėl tiek daug remia sportą, o tiek mažai meną? Užsienyje gausu pavyzdžių, kai kompanijos, korporacijos, šeimos remia konkrečią galeriją ar menininką. Pas mus dažnai kyla klausimas, kokia to pridėtinė vertė? Iš tikrųjų jos nereikia ieškoti.

Gal ne pats geriausias pavyzdys, bet ar žmonės, pirkdami prabangesnius drabužius, ieško pridėtinės vertės, ar galvoja, kiek drabužiai pabrangs? Manau, kad ne. Ar perkant prabangius automobilius ieškoma pridėtinės vertės? Juk žmonės supranta, kad išvažiavus iš salono automobilio kaina nukrinta. O mene kažkodėl norime pridėtinės vertės ir kažką atsiimti. Taigi, viskas priklauso nuo požiūrio. Manasis toks, kad 10 proc. savo pajamų turi atiduoti paramai ir negalvoti, kokią pridėtinę vertę tai atneš. Nesvarbu, tai labdara, galerija ar menininkas. Atiduodi duoklę, nes tau gyvenime pasisekė ir tu uždirbti daugiau.

„JCDecaux premija“ atsidaro iš to, kad kai pati pradėjau domėtis, man kilo klausimas, kodėl tiek mažai žmonių domisi šiuolaikiniu menu. Supratau, kad jie, kaip ir aš kažkada, jaučiasi nedrąsiai. Normalu, kad jautiesi nejaukiai, kai kalbama apie tai, ko nesupranti. Ėmusi domėtis menu supratau, kaip viskas įdomu, ir nusprendžiau, kad reikia kažkaip sukviesti didesnę verslo bendruomenę, kad jie pamatytų, kaip galima save praturtini.

Prieš septynerius metus ŠMC direktoriui Kęstučiui Kuizinui papasakojau apie savo idėją ir jis pasiūlė įsteigti „JCDecaux“ prizą jau kažkurioje esamoje parodoje, o galiausiai sutarėme, kad reikia rengti atskirą parodą. Taip gimė parodų ciklas „JCDecaux premija“. Atsimenu mūsų klientų ir partnerių veidus per pirmąsias parodas, jie sakė – visko iš tavęs tikėjomės, bet ne tokio „performanso“. O po poros metų tie patys žmonės paskambino ir paprašė rekomendacijų, kurių menininkų kuriuos kūrinius verta įsigyti. Tai ir yra ta nematoma svarbi pridėtinė vertė.

„JCDecaux premija“ ne tik edukuoja lankytojus ir augina naujus šiuolaikinio meno mylėtojus, labai svarbu, kad ji suteikia erdvę pradedantiesiems kūrėjams. Istorija rodo, kad tai puiki startinė pozicija menininkams, kuriuos vėliau matome ir garsiuose tarptautiniuose projektuose. Įdomu sekti, kaip susiklosto jų karjera.

Evaldas Jansas. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Ar per šį pandeminį laiką Jūsų santykis su menu pasikeitė?

Savo aplinkoje pastebėjau, kad žmonės iš esmės daug ką permąstė ir nuo materialaus požiūrio grįžo prie tikrųjų vertybių, kitaip pažvelgė į meną ir atrado kitą jo pridėtinę vertę. Aš tai suvokiau anksčiau per asmeninius išgyvenimus, per skyrybas. Kai viskas griūva, imi svarstyti, o kas tau gyvenime tikra. Kai apima netikrumas, ima slysti žemė iš po kojų, imame kvestionuoti savo mąstymą, kas iš tiesų yra tikra, kiek pasaulio nepažinta ir kiek dar nebandyta suprasti. Todėl menas – raktas, atveriantis platesnes duris į pažinimą.

Naujų kūrinių nuolat atsiranda mano kolekcijoje ir tai tiesiogiai nesusiję su pandemijos patirtimis. Šiuo metu laisvų sienų nelabai yra, tad pereinu į kitą etapą. Gal tai bus videomenas, projekcijos, gal nauja kolekcijos dalis, tiesiog tilpsianti į vieną USB raktą. Vis dėlto, kad pradėčiau apie tai galvoti, reikėjo 15 metų domėtis menu.

Kalbėjote apie auksinį trikampį, tad gal galite pasidalyti ir trimis rekomendacijomis, kuo būtina pasidomėti žengiant į meno pasaulį arba norint pradėti kolekcionuoti?

Reikia lankytis Venecijos meno bienalėje, o tuomet kas antrus metus užsukti ir į Venecijos architektūros bienalę. Antra – labai praturtina tarptautinės meno mugės. Per jas „paragauji“ šalies visais aspektais, gauni platų kontekstą ir stebi skirtingų kultūrų intervenciją. O trečia rekomendacija – lankyti meno galerijas ne vien Lietuvoje. Kiekvienoje šalyje vietinės galerijos pristato ne tik meno kūrinius – per jas gali suprasti ir kuriame vystymosi etape yra pati šalis.

Evaldas Jansas. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Jonas Jurcikas. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kristina Ališauskaitė. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kristina Ališauskaitė. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Žaneta Fomova. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Žaneta Fomova. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka